Geopolitinės diversijos ir specialiosios operacijos

Globalizacijos proceso ištakų reikia ieškoti, tame tarpe, britų kolonizatorių diversijose. Juk tai jiems, kad atstatytų kartu su Britų imperija susvyravusį anglosaksų viešpatavimą, reikėjo naujo tipo valstybės, o tam buvo reikalingi pinigai. Naujos imperijos kūrimo statybos aikštele tapo Amerikos kontinentas, o tenykščių kolonijų gyventojai tapo pirmaisiais eksperimento objektais.

FRS sukūrimą galima drąsiai laikyti viena iš pirmųjų geopolitinių diversijų ekonomikos sferoje. Ją įgyvendinus, Amerikos ekonominė ir finansinė sistemos atsidūrė bankininkų grupės ir jos nusipirktų politikų rankose. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad amerikiečių tauta ne iš karto užkibo ant šio kabliuko. Iki FRS įkūrimo buvo dar du bandymai sukurti kažką panašaus į centrinį banką užgimstančioje Amerikoje. Pirmasis toks bankas gyvavo nuo 1791 iki 1811 metų, antrasis – nuo 1816 iki 1836 metų.

„Aš manau, kad bankų institucija yra pavojingesnė už armiją. – rašė vienas iš JAV tėvų-įkūrėjų Tomas Džefersonas. – Jeigu Amerikos tauta kada nors leis privatiems bankams kontroliuoti valiutos emisiją, bankai ir korporacijos, kurias tie bankai valdo, atiminės iš žmonių nuosavybę iki to laiko, kol jų vaikai neatsibus benamiais ant plikos žemės, kurią užkariavo jų tėvai“.

FRS buvo sukurta 1913 gruodžio 23, remiantis Kongreso priimtu atitinkamu įstatymu. Tiesioginį ryšį su FRS įkūrimu turėjo Nelsonas Oldridžas, tuo metu vadovavęs Nacionalinei pinigų komisijai (National Моnetary Соmmission). Priimant sprendimą, kam bus pavaldi nauja struktūra, reguliuojanti finansinius kreditinius santykius Amerikoje, jis įkūrė dvi komisijas, viena iš kurių užsiėmė tuo metu šalyje egzistavusios sistemos tyrimu, o kita tyrė europietišką patirtį. Pats Oldridžas ėmė vadovauti pastarajai.

Išnagrinėjęs Vokietijos patirtį, Oldridžas įsitikino centrinių bankų sistemos pranašumu. Bandymas prastumti tokią sistemą sukėlė smarkų pasipriešinimą tarp politikų, kurie nedviprasmiškai nurodė Oldridžo ryšius su Dž. P. Morganu ir giminystę su Džonu Rokfeleriu jaunesniuoju.

Galiausiai Oldridžas pasisakė už visiškai privačią FRS, kurios nekontroliuoja valstybė, tačiau buvo priverstas sutikti, kad vyriausybės atstovai dalyvaus direktorių taryboje. Dauguma respublikonų pritarė įstatymo projektui, dauguma demokratų jį atmetė, tačiau tai nesukliudė priimti įstatymą dėl FRS (Federal Reserve Act) 1913 metais. Tai tapo įmanoma dėl valdžion atėjusio V. Vilsono, kurio išrinkimas buvo dosniai finansuojamas tų pačių bankininkų sluoksnių. Vilsonas užmokėjo už pergalę priimdamas įstatymą dėl FRS. Tokiu būdu, Amerikoje atsirado finansinis institutas, turintis tokias ypatybes:

  • FRS buvo pripažintas „nepriklausomu privačiu banku“;
  • FRS sprendimams nereikia prezidento ir kitų valstybinių struktūrų pritarimo;
  • FRS gauna finansavimą kredituodama JAV vyriausybę, kreditavimas vyksta superkant valstybinius vertybinius popierius;
  • Vienas iš FRS tikslų yra „palaikyti stabilų nacionalinės valiutos kursą“. Tačiau daugelis žinomų ekonomistų, pavyzdžiui, Miltonas Fridmanas, kaltina FRS, kad būtent ši sistema ne kartą sukūrė sąlygas kilti finansinėms krizėms;
  • FRS neturi aukso ir valiutos atsargų, kuriomis būtų padengiami išduodami kreditai ar spausdinami banknotai. Kitaip sakant, dolerį galima pakeisti tik į kitą dolerį. Visos kitos keitimo operacijos grindžiamos išimtinai dolerio pripažinimu „pasaulio valiuta“.

Vėliau pats prezidentas Vilsonas taip įvertins šiuos įvykius: „Mūsų didi pramoninė valstybė yra kontroliuojama mūsų kredito sistemos. Mūsų kredito sistema susikoncentravo privačiose rankose. Mūsų šalies augimas ir visa mūsų veikla tokiu būdu pateko kelių žmonių kontrolėn ir šie žmonės, vaikydamiesi savo interesų, stabdys, kontroliuos ir slopins tikrą ekonomikos laisvę. Mes tapome pačia nelaisviausia, labiausiai kontroliuojama vyriausybe civilizuotame pasaulyje“.

Tuo metu svarbiausi lošėjai bankų sferoje buvo Rokfeleris, Morganas, Varburgas, Rotšildas. FRS įkūrimas tapo globalizacijos epochos pradiniu tašku. Tikslas pateisina priemones.

Anglosaksų elitai nesivaržė ir nesivaržo, siekdami savo tikslų. Pirmas žingsnis šiame kelyje buvo abiejų Amerikų „globalizavimas“. Taip užgimė Monro doktrina. Idėja paskelbti abi Amerikos kontinento dalis zona, uždara europietiškam kolonizavimui priklausė Dž. K. Adamsui, valstybės sekretoriui prezidentaujant Džeimsui Monro (1758-1831). Kaip politinė doktrina, idėja pirmą kartą buvo pateikta 1823 metais, kaip įspėjimas Rusijos vyriausybei.

Ispanijos veiksmų kontinento pietuose, siekiančių atstatyti prarastas kolonijas aptarimas buvo susijęs su iniciatyva, kurią iškėlė britų užsienio reikalų ministras Dž. Kaningas. Jis pasiūlė JAV vyriausybei padaryti bendrą pareiškimą dėl „nepritarimo“ tokiems Ispanijos veiksmams. Nors amerikiečių eksprezidentai Džefersonas ir Medisonas palaikė tokio kolektyvinio demaršo būtinumą, Adamsas nusprendė, kad tikslingiau padaryti pareiškimą tik Amerikos vardu, kad jo šalis neatrodytų „valtele, plaukiančia britų kreiserio kilvateryje“. Prezidentas Monro pritarė savo valstybės sekretoriaus nuomonei, bet nutarė, kad bus protingiau neplatinti šio pareiškimo diplomatiniais kanalais, bet įtraukti jį į kasmetinį prezidento kreipimąsi į Kongresą, kuris buvo perskaitytas 1823 gruodžio 2 dieną.

Pinigų srautai tarsi arterijos jungė Europos šalių valdančiųjų sluoksnių finansinius ir verslo interesus. Pradžia globalizacijos procesui buvo padaryta. Karinę jūrinę imperiją, kokia buvo Anglija, pakeitė karinė ekonominė arba karinė finansinė. Šis vaidmuo buvo parengtas sparčiai besivystančios Šiaurės Amerikos kolonijoms, kurios turėjo virsti JAV. Kapitalizmo tyrinėtojas Zombartas rašė, kad jo esmė ir yra tame, kad žmogus praranda savo, kaip ūkinio proceso, vaidmenį, kaip „visa ko mato“ vaidmenį. Sukuriamos naujos „individualybės“ – trestai, įmonės, ir jų santykiai, jų interesai, bet ne realių žmonių interesai pradeda dominuoti ekonominiame gyvenime.

Pavyzdžiui, ankstyvąjame kapitalizme verslininkas išsikeldavo sau konkrečius gyvenimo uždavinius: praturtėti, įsigyti dvarą, namą ir panašiai, o pasiekęs šiuos tikslus, pasitraukdavo iš ūkinės veiklos. Ir būtent toks elgesys buvo visų laikomas normaliu, protingu. Išsivysčiusiame kapitalizme vienintelis tikslas – tai įmonės rentabilumas ir pelnas, o šie tikslai ribų jau nebeturi, procesas tampa begalinis.

Ši tezę iš ekonominės virto geopolitine ir buvo paskelbta pasauliui kaip Monro doktrina. Doktrinos atsiradimą padiktavo ne teritoriniai, bet prekybiniai JAV interesai. Kaip sakė Henris Kisindžeris: „prisidengusi doktrina, Amerika norėjo siekti savo tikslų, kurie nelabai kuo skyrėsi nuo kokio nors Europos karaliaus tikslų: išplėsti prekybą ir įtakos sferą, prisijungti teritorijas, trumpiau tariant, pavirsti supervalstybe nenaudojant jėgos“.

Veiksmingiausiu būdu atsikratyti Europos įtakos amerikiečiai laikė Europos valdų aneksiją. Nežiūrint į griežtas formuluotes dėl tolimesnio Amerikos kolonizavimo, kurį vykdo europiečiai, Monro doktrina neatmetė galimybės, kad Europos šalis įgys teisinį titulą amerikietiškos teritorijos atžvilgiu kokiu nors kitu būdu.

Taip pat nereikia pamiršti, kad šis dokumentas, kaip vienašališka deklaracija, neturėjo jokios tarptautinės teisinės galios. Doktrina buvo paskelbta ruošiantis anglų ir amerikiečių deryboms su Rusija dėl pasienio Amerikos šiaurės vakaruose. Britų užsienio reikalų ministras Kaningas iškart pareiškė, kad doktrina nukreipta prieš Rusiją ir prognozavo, jog ji sukels sunkumus Rusijos ir JAV santykiuose.

Tačiau Monro doktrinos pasirodymas nepadarė kokios nors žymesnės žalos draugiškiems rusų ir amerikiečių santykiams. Rusija demonstravo Amerikos atžvilgiu, kaip rašė JAV pasiuntinys Rusijoje H. Midltonas, „gerą valią ir pasitikėjimą“. Ir, kaip parodė tolimesni įvykiai, rusų ir amerikiečių derybos buvo gerokai mažiau sudėtingos negu rusų ir anglų derybos.

Paskelbta 1823 metais. Monro doktrina laukė dar 20 metų, kol ją pirmą kartą panaudojo. Apie jos egzistavimą Europai priminė prezidentas Džeimsas Polkas kalboje Kongresui 1845 metais, kai įspėjo Europą, kad nesikištų į JAV konfliktą su Meksika ir apkaltino prancūzus ir anglus, kad šie nori sutrukdyti prijungti Kaliforniją prie JAV ir sukurti jos teritorijoje Europos satelitą. Po šito įvykio atėjo Monro doktrinos „žvaigždžių valanda“.

1904 metais rusų pasiuntinys Amerikoje rašė į Peterburgą: „Federalinė vyriausybė, nors ir visada garsiai skelbia Monro doktriną, siekia taikyti jos principus tik kai tai naudinga jau. Neleisdama niekam kištis į viską, kas susiję su Amerikos kontinentu, vyriausybė tuo pat metu, ypač pastaruoju metu, demonstruoja siekį kištis į klausimus, kurie liečia išimtinai Europą ir Aziją. Nevalingai kyla klausimas, kokius siurprizus mums rengia ateitis“.

Laukti teko neilgai – 1904 vasario 8 prasidėjo Rusijos ir Japonijos karas. Amerikietiško globalizacijos modelio plėtimas susidūrė su svarbiausių Senojo Pasaulio šalių elitų pasipriešinimu. Tačiau su Europa buvo susitvarkyta labai greitai. Pradedant XX amžiumi, griežtai laikydamiesi kontroliuojamo konflikto teorijos, anglosaksai išprovokavo du pasaulinius karus. Kaip I Pasaulinio karo rezultatas atsirado Tautų Lyga, pirmoji pasaulinės vyriausybės versija. Kaip II Pasaulinio karo rezultatas – JTO. Karas virto svarbiausia priemone diegiant amerikietišką globalizacijos modelį. Tokiomis sąlygomis anglosaksų isteblišmentui kilo klausimas, kaip paremti globalizaciją kariniu strateginiu atžvilgiu.

Kinų karvedys Sun Czi rašė savo traktate apie karą: „Dar niekad nebuvo, kad karas truktų ilgai ir kad tai būtų naudinga valstybei. Todėl tasai, kas nesupranta iki galo visos žalos, kurią daro karas, negali iki galo suprasti ir visos naudos iš karo. Geriausia iš geriausių – nugalėti svetimą armiją nekovojant. Dėl to pats geriausias karas – tai sužlugdyti priešo kėslus, kitoje vietoje – sužlugdyti jo sąjungas, sekančioje vietoje – sužlugdyti jo armiją. Blogiausias variantas – apgulti jo tvirtoves“.

Dviejų pasaulinių karų patirtis patvirtino karvedžio žodžius. Branduolinis ginklas privertė suabejoti karinės pergalės vaisių naudojimosi galimybėmis, o kai toks ginklas atsirado pas Sovietus, pas svarbiausią JAV priešą ir svarbiausią globalizacijos kliūtį, kilo klausimas, ar išgyvens „globalizatoriai“. Skubiai reikėjo ieškoti išeities.

Amerika rado ją ten, kur mažiausiai tikėtasi – Vietname. Patyrusi triuškinamą pralaimėjimą 1975 metais, Amerika puolė į pacifistinę isteriją. Puolė visa, išskyrus analitikus ir žvalgybą. Jie kruopščiai ištyrė Vietnamo pamokas ir po 4 metų privertė Sovietus įvesti kariuomenę į Afganistaną. Po to sekęs 10 metų trukmės karas tapo vienu iš žingsnių, privedusių Sovietus prie pralaimėjimo Šaltąjame kare ir prie svarbiausios globalizacijos kliūties pašalinimo.

Tačiau turėjo šis karas ir dar vieną svarbią pasekmę. Amerika gavo neįkainuojamą patirtį organizuojant ir vykdant nereguliarius karinius veiksmus prieš vieną galingiausių pasaulio armijų. Pasaulis įžengė į naują tinklo karų epochą. Tolimesni įvykiai parodė, kad būtent tinkliniai karai geriausiai atitinka prievartinio globalizavimo tikslus. Ištyrę Afganistano patirtį, amerikiečių analitikai sukūrė paprastą ir aiškų globalizacijos diegimo mechanizmą:

  • Jeigu šalis nepriima amerikietiškų žaidimo taisyklių, prasideda revoliucija, iš pradžių „aksominė“ arba „spalvotoji“;
  • Jeigu valdžia kapituliavo, ją pakeičia proamerikietišku režimu;
  • Jeigu valdžia priešinasi, prasideda karinė operacija. Šalyje aktyvizuojasi įvairios antivyriausybinės organizacijos ir sukilėlių judėjimai, kurie arba patys nuvers vyriausybę, arba jiems į pagalbą ateina JAV ir NATO.

Štai ką rašo H. Giutingeris (Zeit-Fragen, Šveicarija): „2008 metų pradžioje pagaliau tapo prieinamas vokiškai skaitantiems istoriko Danielio Hanserio tyrimas „Slapta NATO armija Europoje: organizuotas teroras ir slaptas karas“. Puikiai parašytoje knygoje Hanseris labai suprantamai išdėsto įvairias aplinkybes. Jis pasakoja, kad po II Pasaulinio karo ir iki 1990 metų NATO šalyse lygiagrečiai reguliariosioms kariuomenėms egzistavo slaptos, taip pat dar vadinamos „pasiliekančiomis už nugaros (stay behind), arba „Gladio“, kurias sukūrė amerikiečių CŽV ir britų MI6. šioms armijoms vadovavo ir jų veiksmus koordinavo slaptas saugumo komitetas NATO būstinėje Briuselyje. NATO savo ruožtu pavaldi Pentagonui Vašingtone, jei tikėti prezidento Niksono žodžiais.

Slaptų armijų atstovai kiekvienais metais rengė susitikimus. „Konferencijose visada dalyvaudavo CŽV atstovai“. – papasakojo generolas Serevalė, vadovavęs itališkiems „liekantiems už nugaros“ tarp 1971 ir 1974 metų. Kartu su NATO slaptosiomis armijomis buvo sukurtos slaptos struktūros, kad apginkluoti vakarų Europą Sovietų įsiveržimo atvejui ir kad galima būtų sutrukdyti komunistams užgrobti valdžią Europos šalyse. CŽV ir MI6 finansavo šių slaptų partizaninių grupių sukūrimą ir veiklą, apmokė jas ir įrenginėjo slaptavietes su ginklais ir sprogmenimis.

Hanseris aprašo slaptų NATO armijų veiklą Anglijoje, Amerikoje, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Olandijoje, Liuksemburge, Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Graikijoje ir Turkijoje. Šiose šalyse apie tokių armijų egzistavimą žinojo tik kai kurie politikai. Tautos išrinkti parlamentarai, kaip taisyklė, nieko neįtarė. Vadinasi, slaptosios armijos atsidūrė už demokratinės kontrolės ribų. Pagal Amerikos generalinio štabo dokumentą Field Manuel 30-31B, tarp slaptų armijų uždavinių buvo, tame tarpe, nepageidaujamų amerikiečiams vyriausybių diskreditavimas arba neutralizacija.

1961 metais NATO slapta armija suplanavo, nors ir nesėkmingai, perversmą prieš de Golio vyriausybę. Graikijoje slapta armija 1967 metais nuvertė Papandreaus vyriausybę ir įvedė žiaurią karinę chuntą. Turkijoje ši armija dalyvavo 1960 ir 1971 metų kariniuose perversmuose ir perversme prieš generolą Evreną 1980 metais.

Minėtame dokumente taip pat aprašomos operacijos ‘po melagingomis vėliavomis“. Kalba eina apie teroro aktus, įsakymus, kurie buvo duodami specialiosioms tarnyboms arba apie jų įgyvendinimą. Paskui tais aktais buvo apkaltinami komunistai arba socialistai. Kai kuriose šalyse NATO narėse, pasak Hanserio, buvo taikoma tokia strategija: „Ši kova su vidaus priešais kai kuriose šalyse buvo taip vadinamos „destabilizacijos strategijos“ dalis ir rėmėsi teroristiniais aktais. Šita šėtoniška strategija buvo realizuota Italijoje: bombų sprogimai ir masinės nuosavų gyventojų žudynės, kaltę dėl kurių suversdavo politiniams priešams – „kairiesiems“.

Kaip kruopščiai aprašo Hanseris, Amerika darė žymią įtaką Italijos politikai tarp 1945 ir 1993 metų, italų spectarnybos, italų slaptoji NATO armija Gladio, o taip pat dešiniųjų radikalų teroristai kariavo slaptą karą prieš italų komunistus ir socialistus. Iš vienos pusės JAV rėmė milijonais dolerių krikščionių demokratų rinkimines kampanijas prieš kairiuosius, o iš kitos – buvo vykdomi kruvini teroro aktai. Pavyzdžiui, prieš 1969 metų Kalėdas Romos ir Milano aikštėse sprogo keturios bombos, žuvo 16 žmonių. Dėl kruvinos piktadarystės buvo apkaltinti komunistai.

1972 metais šalia Peteano kaimo sprogo užminuota mašina, žuvo trys karabinieriai. Po dviejų dienų policija gavo anoniminį nurodymą, kad tai „Raudonųjų brigadų“ darbas. 1974 vidury antifašistinės demonstracijos sprogo bomba: 8 negyvi, 102 sužeisti. 1974 rugpjūtį Italian Express traukinyje, važiavusiame iš Romos į Miuncheną, sprogo dar viena bomba: 12 negyvų, 48 sužeisti. Bolonijos stotyje 1980 rugpjūčio 2 įvyko teroro aktas: 85 aukos, 200 sužeistųjų. Žiniasklaida ir politikai paskelbė teroro akto organizatoriais „Raudonąsias brigadas“.

Šito projekto ūgliai, suprantama, su rytietiško kolorito elementais, islamo pasaulyje išdygo per Afganistano karą. Dvasiniu arabiškų samdinių tėvu tapo palestiniečių šeichas Abdala Azamas. Pradedant 8 dešimtmečio viduriu, jis išugdė jaunąją islamo radikalų kartą Saudo universitete Džidoje. Prasidėjus Afganistano karui, Azamas su nedideliu bendraminčių būriu iškeliavo į Pakistaną. Ten, pasienio mieste Pešavare, pasitelkęs į pagalbą jauną ben Ladeną, sukūrė nuosavą organizaciją „Maktab al Hidmat“.

Netrukus ji praktiškai virto koordinaciniu tarptautinio islamistinio judėjimo centru. Organizacijos skyriai veikė Afganistane, Pakistane, Amerikoje. Organizacijos aktyvumą skatino Baltieji rūmai. Su CŽV pagalba Azamas ėmė bendradarbiauti su Pakistano ir Saudo Arabijos spectarnybomis – svarbiausiais JAV sąjungininkais Afganistano kare. Arabų paramos afganams apogėjumi tapo 1987 metai, būtent tuomet kai kurių treniruočių stovyklų šalia Dželalabado „konvejeriai“ išleido srautą jaunų arabų, parengtų kovai su sovietų kariuomene. Vienos tokios stovyklos vadas Hasanas as Sarechi tapo pirmuoju mokytoju Čečėnijoje pagarsėjusiam teroristui Chatabui Bepirščiui.

Izraelio eksperto Michailo Falkovo duomenimis, sovietams pasitraukus iš Afganistano, šeichas Azamas ėmė ruoštis mudžachedus veteranus permesti į Artimuosius Rytus. Ten jis ruošėsi paremti intifadą 1987 metais. 1989 lapkritį jis žuvo sprogimo metu. Greitai po to, jo bendrai, vadovaujami Usamos ben Ladeno, sukūrė tarptautinę islamistų organizaciją al Kaida, kuri plačiai pagarsėjo po rugsėjo 11.

Štai taip atsirado organizacija, koordinuojanti Afganistano karo veteranų, likusių be darbo, veiklą visame pasaulyje. Vėliau tokio pobūdžio struktūros sėkmingai siuntė islamo fanatikus, turinčius kovinės patirties, į Alžyrą, Bosniją, Kosovą, Dagestaną, Čečėniją ir Kašmyrą.

Kas gi su jais nutiko, subyrėjus Sovietų Sąjungai? Visi jie liko rikiuotėje, kaip ir anksčiau užsiėmė teroro akcijomis po „melagingomis vėliavomis“ tose šalyse, kurios savanoriškai nenori priimti globalizacijos taisyklių. Mechanizmas labai paprastas: iš pradžių „teroristai“ iki kraštutinumo destabilizuoja situaciją šalyje, o paskui į šalį atvyksta JAV bei NATO kariuomenė, kad padėtų kovoti su tais pačiais teroristais ir stabilizuotų padėtį.

2008 grodį JAV gynybos ministerija paskelbė gana įdomų dokumentą, pavadintą „Modernizacijos strategija 2008″. Dokumento pradžioje apibūdinama situacija pasaulyje, kuri, autorių nuomone, susiklostys netolimoje ateityje, vadinasi, suformuos naują situaciją saugumo srityje (security environment), situaciją, kurioje teks gyventi žmonijai – permanentinio konflikto eroje. Konfliktas visada sukelia nestabilumą ir nežinomybę, kas leidžia daryti išvadą, kad pagrindinė situacijos permanentinio konflikto sąlygomis ypatybė bus aukštas strateginio neaiškumo laipsnis.

Terminas „permanentinis“ čia buvo parinktas neatsitiktinai. Knygoje „Įžūlus erelis 2007″ pakankamai detaliai atskleidžiamas giminingumas tarp trockizmo ir šiuolaikinių neokonservatorių. Trockistai svajojo apie permanentinę revoliuciją, neokonai – apie permanentinį konfliktą. Permanentinis konfliktas – tau užsitęsusi konfrontacija tarp valstybinių, nevalstybinių ir privačių aktorių, kurie naudoja prievartą, siekdami savo politinių ir ideologinių tikslų. Terminas „aktorius“ su kirčiu ant pirmojo skiemens, atsirado transliteruojant anglišką žodį „actor“, čia jis apima tokias reikšmes kaip „dalyvis“, „suinteresuotas asmuo“, „Veikiantis asmuo“, „lošėjas“ ir panašiai. Taigi: trockistai žadėjo visuotinę lygybę, o neokonservatoriai žada visuotinę demokratiją.

Schema – ta pati. Naujoji tvarka per visuotinį chaosą. Visuotinio chaoso organizavimo technologija jau seniai ir kruopščiai atitirbta ir pavadinta valdomo konflikto teorija, apie ką detaliai pasakojama Entonio Satono knygose. Skirtumas tik tas, kad šiuo metu nėra reikalo ieškoti kariaujančių pusių. Kariauti turi visi prieš visus. Būtent ši schema šiuo metu realizuojama Irake ir, su mažesniu pasisekimu – Afganistane.

Pasiruošimas tokiai situacijai globaliniu mastu artėja į pabaigą. Anglijoje, JAV, o paskui ir kitose šalyse XX amžiuje buvo sukurtas plačiai išsišakojęs tyrimų įstaigų tinklas, aprūpinantis centrinius „proto fabrikus“ Amerikoje ir Anglijoje tikslia informacija iš regionų, kuri buvo apibendrinta ir transformavosi į rekomendacijas, susijusias su visomis žmogaus gyvenimo sferomis. Jų pagrindu buvo kuriamos ir diegiamos ilgalaikės programos, iš pirmo žvilgsnio skirtos žmonių labui.

Taip atsirado šeimos planavimo programa, kuri kelia demografines krizes ir griauna šeimą kaip bet kokios visuomenės pagrindą. Ji veikia visuose pasaulio regionuose. Kai kuriose šalyse tokiu būdu vykdoma depopuliacija teritorijose, kuriose vėliau galės rasti slėptuvę radikalai ir teroristai.

Tokių programų rėmuose buvo tiriami tarpkonfesiniai santykiai ir religijos vaidmuo. Šitaip atsirado manipuliacijos masine sąmone technologijos, taip buvo suformuotos radikalios srovės – prieglobstis tiems kas tapo ar taps „globalizacijos aukomis“. Anglosaksų idėjos nemirė. Globalizacijos diegimo darbai tebevyksta.

Pagal filmo „Zeitgeist“ autorių informaciją, nuo 2005 metų tarp Kanados, JAV ir Meksikos esama slapto susitarimo, kuris be Kongreso ir amerikiečių tautos žinios suvienijo šias šalis į taip vadinamą Šiaurės Amerikos partnerystę saugumo ir klestėjimo labui (Security and Prosperity Partnership of North America). Tik vienas žurnalistas Lu Dobsas iš CNN išdrįso papasakoti apie tai. Jo nuomone, pasaulyje vyksta procesas formuojant keletą tokių sąjungų – Afrikos ir Azijos, kurios, savo laiku, susilies į globalinę sąjungą.

Tai ir bus geopolitinių diversijų grandinės – grandiozinių strateginių specialiųjų operacijų finalas.

____________________

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą