Geopolitika ar geoekonomika? Valstybės ar korporacijos?

Pasaulis sparčiai keičiasi. Šiandien jau darosi aišku, kad žmonija stovi ant eilinio globalaus masto socialinės ekonominės transformacijos slenksčio.

Mūsų pasaulio tvarkos pamatai buvo pakloti daugiau kaip prieš 350 metų, pasirašant Vestfalijos taikos sutartį 1648 metais. Būtent tada Vakarų Europa perėjo į kokybiškai naują būseną – iš feodalizmo su jo vasalizmo principais ir natūralių mainų ekonomika įžengė į politiką, besiremiančią principais, kurie tebeveikia ir dabar. Kalba eina apie vidinės ekonomikos rinkos vientisumą, pagrįstą pinigų ir prekių apyvartą, apie valstybines nacionalines karines galias ir gyventojų kultūrinė saviindefikaciją. Dėl įvairių priežasčių šis modelis buvo išplatintas po visą pasaulį.

Tačiau per paskutinį šimtmetį subrendo naujos ekonominės sąlygos ir nauji mechanizmai, kurie jau nebesutelpa Vestfalijos pasaulėtvarkos rėmuose. Ypač pastebima tai tapo XX ir XXI amžių sandūroje.

Dag kas galvoja, kad vyksta globalizacijos procesas. Tačiau toji globalizacija yra ganėtinai keista. Pats terminas „globalizacija“ byloja apie pasaulinio masto ekonominę, politinę ir kultūrinę integraciją bei unifikaciją. Ir jeigu ekonominiai ryšiai pasaulyje išties darosi glaudesni ir visur prasiskverbiantys, tai politiniai ir kultūriniai procesai, priešingai, skatina žmonijos defragmentaciją, jeigu žvelgsime į visa tai globaliniu mastu.

XX amžiuje ir XXI amžiaus pradžioje politinių valstybių skaičius padidėjo kelis kartus. Jeigu 1913 metais pasaulyje buvo 78 šalys, tai 2013 metų pradžioje – jau 195 oficialiai pripažintos valstybės. XX amžius tapo laikmečiu, per kurį užgimė ar išsiplėtojo kelios galingos ideologinės srovės – komunizmas, fašizmas, islamo fundamentalizmas ir t.t. Naują kvėpavimą įgavo etninis nacionalizmas ir visa eilė kitų srovių, kurių anksčiau arba išvis nebuvo, arba jų pasekėjai buvo skaičiuojami vienetais ar dešimtimis. Tuo pat metu klasikinės tradicinės religinės idėjos arba patyrė nuosmukį, arba smarkiai sumažino savo įtaką visuomenėje.

Šie procesai prasidėjo nuo to momento, kai susiformavo galingos finansinės pramoninės grupės, kurios peržengė nacionalinių valstybių ribas ir tapo transnacionalinėmis korporacijomis (toliau – korporacijos). Būtent ekonomikos vystymasis ant mokslinės techninės revoliucijos pamatų pastūmėjo ekonominės integracijos procesus. Tačiau ši integracija neskatina politinio ir socialinio visuomeninio vienijimosi. Priešingai, minėtose sferose vyksta absoliučiai priešingas procesas.

Kodėl tai vyksta ir kuo tai gali baigtis, pamėginsiu aprašyti šiame straipsnyje.

Korporacijos, kaip nacionalinės finansinės pramoninės grupės, atsirado antroje XIX amžiaus pusėje labiausiai pramonės ir technologijų atžvilgiu išsivysčiusiose šalyse. Prasidedant XXI amžiui korporacijos prasiskverbė praktiškai į visus planetos regionus ir tapo transnacionalinėmis. Trys pasauliniai karai, du „karšti“ ir vienas šaltasis, kaip ir daugelis kitų XX amžiaus įvykių, buvo tik išoriniai šių procesų pasireiškimai.

Kad korporacijos galėtų egzistuoti, būtinos kelios sąlygos:

✦ Vieningi pinigai (pasaulinė valiuta);

✦ Pigių priemonių, skatinančių prekių judėjimą, kūrimas, bei informacinis palaikymas;

✦ Atviros sienos žaliavų, prekių ir kapitalų judėjimui;

✦ Žaliavų šaltiniai

✦ Vartotojai.

O štai politinė valstybė korporacijų funkcionavimui nėra reikalinga. Dar daugiau. Korporacijų tikslas yra gauti pelną, o visa kita – antriniai dalykai. Korporacijos – tai ne valstybinės ir ne socialinės struktūros. Dėl to socialinių įsipareigojimų ne savo darbuotojams jos laikosi tiktai tiek, kiek to reikalauja įstatymai politinių valstybių, kuriose įregistruotos tos struktūros. Be to, šiuos įsipareigojimus korporacijos vienareikšmiškai laiko priverstinėmis išlaidomis. Bet kuris bet kokio verslo savininkas siekia minimizuoti savo išlaidas arba apskritai panaikinti.

Be to, stipri politinė valstybė yra potencialus korporacijos priešas, kadangi turi galimybę nacionalizuoti korporacijos kapitalus savo teritorijoje, jeigu korporacijų veikla kliudo valstybės interesams. Korporacijų ir valstybių tikslai yra skirtingi. Valstybė, jeigu jinai normali, gina piliečių interesus. O korporacijos siekia maksimalių pelnų ir suinteresuotos tiktai savo pačių darbuotojų gerove. Visi kiti – tai arba korporacijų paslaugų ir prekių vartotojai, arba nenaudingas balastas, jeigu jie neturi galimybės ar noro pirkti korporacijų produktus.

O jeigu valstybė yra pakankamai didelė ir turi daug ir įvairių resursų, kad susikurtų gamybinius ciklus nedalyvaujant korporacijoms, tai tokia valstybė korporacijų požiūriu neturi teisės gyvuoti, kadangi kelia didžiulę grėsmę vien tik pačiu savo egzistavimo faktu. Būtent dėl to, o ne dėl ideologinių priežasčių, buvo sugriautas TSRS ir visas socialistinis blokas. Būtent dėl to bus sunaikinta Kinija. Kinija technologiškai labiau atsilikusi, negu savo laiku nuo Vakarų atsiliko TSRS ir socialistinės šalys. Be to, Kinija yra dar ir priklausoma nuo energijos resursų tiekėjų. Šalys, kuriose valstybiniai institutai turi prioritetą korporacijų interesų atžvilgiu ir turi galimybę kurti savus, nekorporacinius, gamybinius ir technologinius ciklus, korporacijų požiūriu turi būti likviduotos.

Yra dar visa eilė valstybių ir teritorijų, kuriose korporacijų veikla apsunkinta ar apskritai neįmanoma. Tuo pat metu tos šalys ir teritorijos turi strategines žaliavų atsargas, visų pirma – energetinių resursų. Neretai tai yra šalys, kuriose gyvuoja stiprios ideologijos arba religijos – Iranas, Venesuela, Magribo šalys, anksčiau buvo Irakas, Rusija (kuri, be to, kad turi resursų, potencialiai gali tapti ekonomiškai nepriklausoma nuo korporacijų). Jokio „pasaulio visuomenės pasipiktinimo“ nekelia, pavyzdžiui, Nigerija – viena skurdžiausių pasaulio šalių, kurioje yra vieni didžiausių korupcijos, vaikų mirtingumo, gyvenimo trukmės rodikliai. Ir visa tai tik dėl to, kad Nigerija turi dideles naftos atsargas, prie kurių korporacijos turi laisvą priėjimą.

Taip pat korporacijas mažai domina šalys, kurios neturi resursų ir kuriose nedaug potencialių vartotojų – Šiaurės Korėja, Kuba ir panašiai. Nors ten „demokratijos pažeidimų“ yra daugiau negu pakankamai. Asmeniškai aš neabejoju, kad dabartinės šalių vyriausybės vis dar tebeegzistuotų, jeigu Kuba, Šiaurės Korėja ar Baltarusija turėtų strateginių naftos atsargų.

Man dabar paprieštaraus, kad esama tokių šalių kaip JAV, Vakarų Europa, Japonija, kuriose „viskas nuostabu“. Čia būtina suprasti, kad korporacijos kol kas negali savarankiškai vykdyti strategines permainas politikoje. Tam reikalingi politinės valstybės instrumentai. Būtent toks įrankis yra Amerika ir kitos „išsivysčiusios“ šalys. Amerika disponuoja karine galia, didesne nei viso likusio pasaulio šalių gale drauge sudėta. Likusios „išsivysčiusios šalys“ yra JAV satelitai ir korporacijų įtakos ramsčiai vienuose ar kituose pasaulio regionuose. Tačiau ta pati Amerika tam tikroje situacijoje teoriškai gali tapti priešu korporacijoms. Šita valstybė irgi turi ir žaliavų, ir intelektualių resursų, ir pramonę, ir kitas galimybes konfliktuoti su korporacijomis. Dėl to, kai Amerika įvykdys savo funkciją – pasaulinės korporatyvinės revoliucijos ledlaužio funkciją – tai visiškai tikėtina, kad ši šalis nustos egzistavusi mums įprastu pavidalu. Kol kas Amerika vis dar atlieka pasaulinio karinio kumščio, vaidmenį, kol kas ji tebėra ekonominė lyderė (pirmiausiai vartojimo prasme), kol kas ji lyderiauja mokslinėje ir techninėje srityse, kol kas ji tebėra pasaulinis finansinis centras. Ypač reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pasaulinių pinigų spaustuvė (FRS) Amerikai nepriklauso, ji absoliučiai kontroliuojama korporacijų.

Dabar pasaulis įžengė į erą, kai korporacijos sustiprėjo iki tokio lygio, kad politinės valstybės kaip korporacijų pagalbininkės joms pasidarė jau nebereikalingos. Greičiau, netgi kenksmingos. Tą patį galima pasakyti apie klasikines XIX amžiaus ideologijas – komunizmą, fašizmą, o taip pat ir demokratiją. Korporacijoms nebereikalingos ir klasikinės religijos. Visos tos idėjos ir ideologijos stiprina politinių valstybių struktūrą ir vienija visuomenes. Kitaip sakant, propaguoja valstybinių interesų viršenybę korporacijų atžvilgiu. O to visiškai nereikia būsimiems, o gal jau ir esamiems pasaulio šeimininkams. Būtent dėl to jau ne pirmą dešimtmetį vykdoma totalinė minėtų koncepcijų diskreditacija.

Mūsų laukia visuomeninių, ekonominių, socialinių ir politinių formacijų pasikeitimas viso pasaulio mastu. Transformacija bus tokia pat reikšminga, kokia buvo svarbi ir reikšminga Vestfalijos transformacija. Kaip žinia, pastaroji transformavo feodalizmą į politinių valstybių ir liberalių ekonomikų sistemą. Koks gi taps pasaulis, atsižvelgiant į aukščiau minėtas sąlygas ir pastarojo šimtmečio vystymosi tendencijas?

1985 metais pasirodė puiki brolių Strugackių knyga „Bangos slopina vėją“. Joje, personažo Blombergo lūpomis Strugackiai pranašiškai, nors ir kalbėdami kita tema, pateikė būsimo žmonijos vystymosi postulatą. Kaip nebūtų keista, tačiau „Blombergo memorandumo“ formuluotė ir išvada labai tinka mūsų dabartinei situacijai:

„Žmonija bus padalinta į dvi nelygias dalis pagal mums nežinomus parametrus, ir mažesnioji dalis labai sparčiai ir visiems laikams aplenks didesniąją, ir tai bus padaryta supercivilizacijos, absoliučiai svetimos žmonijai, valia ir sugebėjimais“.

Taigi, žmonija bus padalinta į korporacijas ir „atliekamus“. Politinės valstybės tokiu pavidalu, kokiu egzistuoja dabar – išnyks. Korporacijoms jos nereikalingos. Korporacijoms priklausys darbuotojai ir jų šeimos. Korporacijos turės savo nuosavas ginkluotąsias pajėgas (įskaitant aviaciją, laivyną, kosmines pajėgas ir masinio naikinimo ginklus) ir praktiškai pilną darbuotojo „lydėjimo“ nuo gimimo iki mirties ciklą – mediciną, švietimą, poilsį ir t.t. Pasaulis subyrės į šimtus, jeigu ne tūkstančius, klasterių – mikrovalstybėlių, kurių vaidmuo susives išimtinai į slopinimo instrumentus. Dalyje šitų klasterių bus įsikūrusios korporacijų įmonės ir tarnybos. Likusiuose gyvenas „atliekami“. Tarp „civilizuotų“ klasterių laisvai cirkuliuos žmonės, prekės, kapitalai.

Mes negalime dėl informacijos stokos nustatyti žmonijos suskaldymo parametrų, tačiau galime pamėginti sumodeliuoti hipotetišką ateities visuomenės socialinę struktūrą. Pačios korporacijos tvarkysis totalitariniais pagrindais, kadangi tai yra efektyviausias maksimalaus pelno gavimo metodas. Greičiausiai civilizuotų (korporacinių) klasterių gyventojai bus suskirstyti pagal kastų ir klanų principus, kur pagrindinis parametras bus žmogaus priklausomybė vienai ar kitai korporacijai, o jo vieta hierarchijoje (kasta) priklausys nuo jo profesionalių įgūdžių ir lojalumo klanui lygį. Tautybė, odos spalva, ideologija, orientacija neturės reikšmės. Korporacijoms visiškai vienodai, kas bus jų darbuotojais – juodi, balti ar kitų spalvų atstovai. Generuojant pelną, tai neturi reikšmės.

Netiesiogine pasekme taps faktas, kad dalis civilizuotų klasterių įsikurs už šiuolaikinės „civilizacijos zonos“ ribų, t.y. ne Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje, Australijoje ir Japonijoje. Iš kitos pusės, ne visos šiuolaikinės civilizuotos teritorijos įeis į būsimą civilizacijos zoną. Greičiausiai tie klasteriai susigrupuos aplink aukštų technologijų gamybos zonas, kai kiuriuos žaliavų šaltinius ir ties svarbiausiais pasaulinių prekybos srautų tranzitiniais punktais.

Pastaraisiais dešimtmečiais mes stebime paspartintą tolerancijos principų diegimą į dabartinių išsivysčiusių šalių gyventojų protus. Tuo pačiu kiekvienas skirtingumas suniveliuojamas į tam tikrą būseną, kada visi pritaria viskam. Būtent tokie darbuotojai ir reikalingi korporacijoms – nekonfliktuojantys, kantrūs ir neturintys idėjų. Tuo pat metu kitose šalyse skleidžiamos idėjos, kurios defragmentuoja tas šalis ir visuomenes – etninis nacionalizmas, odiozinės religinės srovės ir ideologijos. Visais įmanomais būdais skatinamas socialinis ir turtinis susiskaldymas tų šalių visuomenėse. Vyriausybės šiose šalyse didesniu ar mažesniu mastu yra kontroliuojamos korporacijų. Taigi, mes tuo pat metu stebime iškart du procesus kultūros sferoje: sąlyginai globalizacinį dalyje planetos teritorijos ir dezintegracinį didžiojoje planetos dalyje. Pasaulis ruošiamas padalinimui į korporacines teritorijas (civilizaciją) ir kontroliuojamo chaoso teritorijas, kurios taps žaliavų, tame tarpe ir žmogiškųjų šaltiniais bei vartojimo rinkomis.

Šitas antrasis pasaulis bus įstumtas į nuolatinio permanentinio karo visų su visais būseną. Būtent jis taps pagrindine ir pelningiausia rinka korporacijų produkcijai – ginklams, medikamentams, maisto produktams. Korporacijoms visiškai nesvarbu, kas konkrečiai valdys teritorijas, apimtas kontroliuojamo chaoso. Svarbiausia, kad tos teritorijos nesivienytų ir nesiektų centralizuotis. Korporacijoms svarbu, kad šios teritorijos būtų maksimaliai susiskaldžiusios ir kad jose niekad nesiliautų karas. Be to, būtina atimti ir neleisti pasigaminti masinio naikinimo ginklą ir šitaip apsaugoti civilizuotus klasterius. Šiuolaikinės technologijos ir ginkluotųjų pajėgų išsivystymo lygis, esant norui, leidžia kontroliuoti bet kokio ilgumo sienas bet kokioje aplinkoje – ant žemės, vandenyje, ore ir kosmose. „Atliekamų“ žmonių teritorijose bus likviduota visa pramonė, išskyrus pačią reikalingiausią, skirtą žaliavų išgavimui ir tiekimui, bet ir tai ne visuose regionuose. Gali būti, kad gavybos įmones chaoso teritorijoje ims saugoti pačios korporacijos. Tą mes galime stebėti šiuo metu Irake ir Libijoje.

Korporacijos nemato problemos tame, kad atliekamus gyventojus būtina maitinti, išlaikyti ir t.t. tiesą sakant, korporacijoms giliai nusispjauti į tai, kas vyks tuose regionuose. Net jeigu kažkuriose iš jų visi išmirs iš bado ar ligų, visada yra galimybė apgyvendinti ištuštėjusias teritorijas gyventojais iš kitų chaoso regionų ar netgi korporacinių klasterių atskalūnais.

Asmeniškai man nepatinka terminas „auksinis milijardas“, tai pernelyg daug korporacijoms. Civilizacijos gyventojų vargu ar bus daugiau kaip pusė milijardo. O greičiausiai – maždaug 250-300 milijonų. Gyventojų skaičius „atliekamų žmonių“ teritorijose apskritai neturi principinės reikšmės. Greičiausiai jis sumažės vienu ar pusantro milijardo žmonių, dėl pačių įvairiausių faktorių.

Šiuo metu, kaip tvirtina visa eilė žymių užsienio ekonomistų ir politologų, Europos Sąjungos rėmuose mes stebime korporacijų eksperimentą, kuriant savotišką bandomąjį būsimos civilizacijos korporacinį megaklasterį. Su vieninga valiuta, atviromis sienomis, bet be politinio ir administracinio susivienijimo. Su įdiegtais tolerancijos principais ir būsimų ekonominių, vadybos ir masinės kultūros technologijų išbandymu. Kaip bet kuris pirmasis blynas, jisai prisvilo ir visai tikėtina, kad eksperimentas žlugs. Arba transformuosis į kažką visiškai kito. Tačiau globalinis ES uždavinys yra ne išlikti – tai viso labo aukščiau minėtų technologijų išbandymas lauko sąlygomis.

Dabartinės išsivysčiusios šalys nepalyginamai aplenkė likusį pasaulį technologijomis, kultūra, vadyba ir kitais visuomeninio gyvenimo aspektais. Toliau skirtumas tik didės. Tačiau, visų pirma, ne technologijų dėka civilizuotuose korporaciniuose klasteriuose, bet griaunant ir smukdant likusį pasaulį. Privačios korporacijos nesuinteresuotos milžiniškomis investicijomis, kurios ims duoti pelną labai tolimoje ateityje. Juolab tose srityse, kur pelno apskritai nenusimato. Korporacijoms nerūpi žmonijos pažanga kosmose, technologijų tobulinime, gyventojų gyvenimo lygio kėlime. Visa tai nepelninga. Kur kas paprasčiau ir pigiau sunaikinti gyvenimo sąlygas tose šalyse ir teritorijose, kurios nepateks į civilizacijos zonas. Sukuriant ten sau rinkas ir priverčiant vietinius gyventojus bei valdovus išgaudinėti korporacijoms žaliavas. Ir šitas žemas lygis „atliekamose“ teritorijose bus nuolat palaikomas. Galbūt ne visiems laikams, bet pakankamai ilgam istoriniam laikotarpiui korporacijų civilizacija aplenks visą likusią žmoniją.

Žinoma, kai kuriose sferose technologijos vystysis. Bet vėlgi tai vyks tik tuose segmentuose, kuriais suinteresuotos korporacijos. Greičiausiai toliau vystysis genetika, ginklų kūrimas, informacinės technologijos, žmonių masių ir asmenų kontrolės technologijos, marketingas ir, suprantama, reginių technologija. Vargu ar bus poreikis fundamentaliems mokslams, bent jau viršijantis minimumą, reikalingą aukščiau paminėtoms sferoms.

Tiesą sakant, pažvelgus į pastarųjų dešimtmečių procesus, pamatysime, kad visi šie mechanizmai jau paleisti ir veikia didžiulėse teritorijose. Prisidengus „visuomenės demokratizavimu“ ir ekonomikų liberalizavimu.

Būtina labai aiškiai suprasti, kad korporacijų civilizacija, o tiksliau – šeimininkų ir savininkų mentalitetas yra absoliučiai svetimi humanizmui, laisvei, lygioms teisėms ir kitiems jų pačių deklaruojamiems postulatams. Dešimčių milijonų žmonių sunaikinimas lokaliuose ir pasauliniuose karuose, atominių bombų panaudojimas prieš du taikius miestus, masinis Vietnamo bombardavimas napalmu, dirbtinai sukeltas badas Afrikoje ir t.t. – tai požymiai, kad užgimstanti civilizacija yra absoliučiai svetima dabartinei žmonijai.

Būtina suvokti, kad ateities pasaulyje nebus jokios demokratijos, jokio humanizmo, meilės žmonėms irt kitų panašių dalykų. Ir tai pasakytina ne tik apie kontroliuojamo chaoso teritorijas, bet ir apie korporacijų klasterius. Ten žmogaus teises, laisves ir socialines garantijas lems tiktai jo naudingumo ir lojalumo vienai ar kitai korporacijai laipsnis. Jau ir dabar šie principai netgi išsivysčiusiose šalyse veikia labai išrankiai.

Čionai aprašoma transformacija neįvyks akimirksniu, ji truks tam tikrą laiką. Dėl daugelio priežasčių, greičiausiai tai įvyks arba per globalinį konfliktą, arba per visą eilę stambių regioninių konfliktų, kuriuose gali būti ribotai panaudoti ir masinio naikinimo ginklai. Asmeniškai aš manau, kad ne šiaip sau leista turėti atominį ginklą Izraeliui, Indijai, Pakistanui ir Šiaurės Korėjai. Korporacijoms netgi didelių teritorijų, nutolusių nuo būsimų civilizacijos klasterių, praradimas nevaidina jokio neigiamo vaidmens. Pastarųjų dvidešimties metų įvykių dinamika kalba apie tai, kad šių įvykių sulauks dauguma dabar gyvenančių žmonių. Jei prisiminsime istorines paraleles, tai Vestfalijos taika buvo sudaryta po Trisdešimties metų karo Europoje. Jame dalyvavo svarbiausios tuo metu žemyno šalys. Vokiečių kunigaikštysčių, kurių teritorijoje vyko kariniai veiksmai, gyventojų skaičius sumažėjo trimis ketvirtadaliais.

Jeigu pažvelgsime dar giliau, į Vakarų Romos žlugimo laikmetį, tai vergvaldinės formacijos perėjimas į feodalizmą atvedė į Tamsiuosius amžius ir Europos ištuštėjimą. Ir buvo žengtas milžiniškas civilizacinis žingsnis atgal, kuris truko iki pat Atgimimo.

Pagal

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!