Gamtos mokslų nepakantumas ir fanatizmas

Mano atlikti gamtos mokslų atstovų stebėjimai leidžia teigti, kad jie visi be išimties yra rigoristai. Mokslininkas humanitaras visada sudaro nepasitikinčio savimi žmogaus įspūdį. Lyg ir žinių bagažas pas jį įspūdingas, ir erudicija stulbinanti, bet vis tiek ima ir išsprūsta abejonė: „man rodos“, „mano kuklia nuomone“, „galbūt aš klystu, bet…“ ir panašiai. Nuolat jaučiasi, kad žmogus amžinai ieško, mokosi ir netgi jaučiasi mokiniu. Savyje šias savybes pastebiu nuolat, na, o šių samprotavimų kategoriškumas – tai, kaip tikiuosi jau visi atspėjo, viso labo gynybinė poza ir nepasitikėjimo sublimacija.

Visai kas kita – „fizikas“. Fizikai ne tik niekad neabejoja savo teisumu, jie tiesiog karingi rigoristai. Be to, šis rigorizmas žengia koja kojon su nepaprastai atsainiu požiūriu į oponentą. Ir nebūtinai humanitarą, nes ir į savo brolį technokratą fizikas žiūri ne ką mažiau iš aukšto, tiktai gal kiek atlaidžiau.

Gamtos mokslo atstovo rigorizmo priežastis, mano manymu, slypi ne jo asmeninėse savybėse ir ne psichologijoje, bet jo žinių pobūdyje. Gamtos mokslai – pati religingiausia iš visų pozityvizmo formų. Iš čia ir fanatizmas, kategoriškumas ir nepakantumas bet kokiai opozicijai.

Šitas mintis man sukėlė neurochirurgo Ebino Aleksanderio samprotavimai, išdėstyti knygoje Dangaus įrodymai. Aleksanderis mėgina suprasti prigimtį to karingumo, su kuriuo gamtos mokslų atstovai atmeta bet kokias idėjas, kurios nesiderina su jų išpažįstamomis dogmomis: „Panašiai kaip daugybė mokslininkų skeptikų, aš atsisakydavau netgi pažvelgti į duomenis, susijusius su tais reiškiniais (paranormaliais – Versijos). Aš jau iš pat pradžių smerkiau tiek pačius tuos duomenis, tiek jų pateikėjus, kadangi ribota mano pažiūrų sistema nesuteikdavo net menkiausios galimybės pripažinti fakto, kad tokie reiškiniai galėtų egzistuoti. Visi, kurie teigia, kad nėra išplėstos sąmonės būsenos fenomeno įrodymų, nors egzistuoja begalė liudijimų, savanoriškai pasmerkia save gyventi tamsybėje. Jie tiki, kad žino tiesą ir nejaučia poreikio netgi susipažinti su faktais“.

Su daktaro Aleksanderio aprašytu agresyviai karingo bet kokių žinių, išeinančių už dogmų ribų, kurias diegia gamtos mokslų pozityvizmas, atmetimo fenomenu aš susidurdavau savi gyvenime begalę kartų. Ir, kas būdinga – nebuvo nė vienos išimties, kad nebūtų nuspėjamos atmetimo reakcijos. Man pasisekė ta prasme, kad mano žinių arsenale yra vienas toks „pseudo“ mokslas fizikų akyse – astrologija, dėl to man tekdavo išklausyti daugybę „argumentų“, trinančių į miltus šitą „pseudomokslą“.

Kai „fiziko“ paklausia apie astrologiją, jis paraudonuoja ir tučtuojau veste užsiveda. Jam tai – religinio tikėjimo klausimas, dėl to, apipildamas „pseudomokslą“ prakeikimais, jis jaučiasi maždaug kaip tikėjimą ginantis kryžiuotis. Bet štai kas įdomu ir būdinga: aš nežinau nė vieno gamtos mokslo atstovo, kritikuojančio astrologiją, kuris toje astrologijoje nors šiek tiek susigaudytų. Kuris žinotų bent lašelį daugiau, negu rašoma bulvariniuose horoskopuose. Tas faktas, kad universitetinis astrologijos kursas trunka keturis studijų metus, „fiziko“ nesutrikdo, jam vis tiek tai yra nesąmonė.

O kodėl nesąmonė? Kas konkrečiai astrologijoje yra nesąmonė? Į šituos klausimus jums neatsakys nė vienas „fizikas“, nes jie apskritai nieko astrologijoje nenutuokia ir nežino. Kodėl? Todėl kad kapstytis šitame „pseudomoksle“ – ne lygis.

Šia prasme mane itin stebino velionis akademikas-bolševikas Ginsburgas, pagrindinis kovotojas su astrologija TSRS Mokslų Akademijoje. Skaityti jo „argumentaciją“, rėžiamą iš aukštos „grynojo mokslo“ varpinės labai miela: ištisiniu srautu liejasi keiksmai ir įžeidinėjimai, pagrįsti tuo faktu, kad astrologija „yra nesąmonė“. Tuo pat metu temos neišmanymo lygis aukščiau raudonos atžymos, nes per penkiasdešimt, ar kiek ten metų nesutaikomos kovos su „pseudomokslu“ Ginsburgas nė karto nenusižemino iki tiek, kad bent jau susipažintų su astrologinių prognozavimo technikų pagrindų teorija ir metodologija. Jūs ką?! Dar to betrūko, kad mokslininkas visame tame terliotųsi!

Ir šitaip – visur, kai tik kalba užeina apie žinias, kurios neįsipaišo į darnią gamtos mokslų sistemą, kurią Vakarų civilizacija surentė per paskutinius du šimtmečius. Religinis fanatizmas – vienintelis apibūdinimas iš visų įmanomų, nusakyti šiam žinių atmetimui.

Yra, tiesa, aprašyto fenomeno išimčių: tų pačių paranormalių žinių vertinimas kitose, nevakarietiškose, civilizacijose. Fizikas, chemikas, medikas, biologas iš Japonijos, Kinijos, Indijos, Filipinų ar Irano jokiomis aplinkybėmis nepradės keiktis kaip vežikas ir įžeidinėti kokias nors alternatyvias žinias. Taip, jis gali joms nepritarti, gali skeptiškai žvelgti į vieną ar kitą fenomeną, bet jis nepradės jo neigti, apsiputojęs, ir išjuokti asmeniškai oponento.

Mano paaiškinimas viskam, kas čia pasakyta būtų toks. Esmė glūdi ne nesutaikomame antagonizme tarp gamtos mokslų ir transcendentinių žinių. Esmė – monoteistinėje Vakarų civilizacijos prigimtyje. Judaizmas ir krikščionybė – štai du pradai, kurie gimdo rigorizmą, nepakantumą ir beveik fizinę neapykantą bet kokiai nuomonei, kuri nesutampa su adaptuota dogma.

Visas šiuolaikinis Vakarų mokslas išsaugo iš judaizmo ir krikščionybės, kad ir kaip toli nebūtų nudreifavę gamtos mokslai nuo savo religinių šaknų. Krikščioniškas ir judaistinis pasaulio suvokimas vis tiek išliko. Vadinasi, išliko ir mesianizmo psichozė.

Pretenzijos monopoliškai valdyti tiesą ir atmetimas netgi pačios minties, kad galima suklysti – štai ir atsakymas į klausimą dėl mokslinio pozityvizmo atstovų fanatizmo ir nepakantumo.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!