FRS – pinigai iš nieko

Veikdama daugiausiai per Tarptautinį Valiutos Fondą (TVF), taip vadinama Federalinė Rezervų Sistema (FRS) iki šios dienos pavergė VISAS pasaulio šalis, įskaitant netgi komunistinę Kiniją. Kai suprastume šio proceso techniką, turime žvilgtelėti į FRS istoriją ir pinigų gamybos techniką apskritai. Dauguma žemiau pateikiamų faktų paimti iš knygos „The Creature from Jekyll Island“ by G. Edward Griffin; American Opinion Publishing, Inc., 1995 (third printing).

AUKSAS – SVEIKOS IR SĄŽININGOS EKONOMIKOS GARANTAS

Neperlenksiu, jeigu pasakysiu, kad žmonijos finansinę istoriją sudaro vyriausybių kova už neribotą priėjimą prie neribotų priemonių įgyvendinti savo planams su daug realesnės finansinės politikos šalininkais, kurie įsitikinę, kad tikroji tautos materialinė gerovė gali būti pasiekta tiktai egzistuojant pinigams, kuriais absoliučiai pasitiki žmonės kaip patikima ir stabilia vertybe.

Pradedant graikiška drahma, kuri išsikovojo universalios piniginės sistemos statusą senovės pasaulyje, įvairios šalys įvairiais laikmečiais patyrė materialinės gerovės ir ekonominio smukimo ciklus. Laikotarpiais, kai šalys naudojosi patikimais piniginiais vienetais (t.y. auksiniais ir/arba sidabriniais), ekonomika visada klestėjo. Tačiau kai tik pinigus pakeisdavo įvairūs surogatai, neturintys patys savaime jokios vertės, neišvengiamai sekdavo infliacija, gyventojų nuskurdimas ir ekonominis chaosas.

Stulbinantį finansinį stabilumą pasiekė Bizantija. Imperatoriaus Konstantino įsakymu buvo pradėti kalti auksiniai solidai ir sidabriniai miliaresijai (miliarense). Ištisus aštuonis šimtus metų (!) šios monetos išbuvo universaliu piniginiu vienetu nuo Kinijos iki Britanijos ir nuo Baltijos iki Etiopijos.

NEPADENGTI POPIERINIAI PINIGAI – TAI SUKČIAVIMO IR APIPLĖŠIMO PRIEMONĖ

Ekonominės gerovės, kurią užtikrino padengta valiuta, laikotarpiai per visą istoriją neišvengiamai pasibaigdavo dėl politikų godumo: neišvengiamai ateidavo momentas, kai politikams skubiai prireikdavo pinigų. Nenorėdami didinti mokesčių ir šitaip prarasti populiarumo tarp gyventojų, jie mėginimo gauti pinigų kitais būdais, įskaitant ir tiesioginį sukčiavimą. Pavyzdžiui, primaišydami nebrangių metalų į neva auksines monetas, sumažindami kalimo metu auksinių monetų svorį. Buvo ir kitų būdų sukurti pinigus iš nieko, pinigus, kurie nebuvo padengti jokiomis materialinėmis vertybėmis.

Tokie niekuo nepadengtos pinigų masės padidėjimai neišvengiamai vedė į ekonomines katastrofas ir gyventojų apiplėšimą per nesulaikomą infliaciją.

Vėlesniais laikais apyvartoje pradėjo rastis popieriniai pinigai, cirkuliavę greta auksinių monetų. Pradžią popieriniams pinigams, iš visko sprendžiant, padarė ankstyvieji „bankininkai“. Įvairiais laikmečiais, įvairiose šalyse žmonės atiduodavo savo auksą saugoti auksakaliams, už ką tie imdavo tam tikrą mokestį. Aukso savininkams buvo išduodami kvitai ir viskas klostėsi kuo puikiausiai, kol aukso saugotojai nesusiprotėjo, kad jų sandėlyje gulintį, jokios naudos nenešantį auksą galima skolinti kitiems žmonėms už palūkanas. Aukso saugotojai visiškai teisingai manė, kad galimybė, jog visi savininkai pareikalaus savo aukso vienu ir tuo pačiu momentu, yra pakankama menka. Dėl to, laikydami atsargoje ti tam tikrą saugomo aukso, „rezervą“, visą likusį paleisdavo į apyvartą kaip kreditus.

Tokios operacijos aukso saugotojams sekdavosi tol, kol visi norintys indėlininkai galėdavo atsiimti savo turtą pagal pirmą pareikalavimą. Bet kai tik bankininkas nebegalėdavo grąžinti indėlininkui jo aukso, žaidimas pasibaigdavo ir bankas bankrutuodavo.

Su bankininkams susivienijusiems politikieriams vis labiau besimėgaujant gaunamais neribotais kapitalais ir įgaunant reikiamos patirties, lėšų ištraukimo iš „nieko“ metodai vis labiau tobulėjo. Pirmoji pamoka, kurią jie išmoko, buvo tai, kad norint sėkmingai siurbti pinigus iš savo pavaldinių, politikams būtina remti bankus, o bankams – politikus.

Iš visko sprendžiant, patas pirmas centrinis bankas, sukurtas vadovaujantis šioms taisyklėms, buvo įkurtas 1694 metais Anglijos karaliaus Viljamo ir grupės finansininkų, kuriems atstovavo tarptautinio masto perėjūnas ir aferistas Viljamas Patersonas (William Paterson). Karalius jautė didžiulį pinigų stygių, o Patersonas, sužlugus mėginimams užsidirbti kolonizuojant Panamos sąsmauką, ieškojo galimybės kaip nors „atsigriebti“.

Susirinkusios didžiausioje paslaptyje Merserio koplyčioje Londone, besitariančios pusės sukūrė puikų istorinės reikšmės susitarimą iš septynių punktų. Kadangi sutartis pasitarnavo kaip pavyzdys daugeliui būsimų tokio pobūdžio machinacijų, pateiksime šiuos punktus ištisai:

✦ Vyriausybė (karalius) išduos raštą banko įkūrimui;

✦ Bankas turės monopoliją leisti banknotams, kurie turės teisę cirkuliuoti Anglijoje kaip popieriniai pinigai;

✦ Bankas kurs pinigus „iš nieko“ ir tik tam tikra tų popierių dalis bus padengta auksinėmis monetomis;

✦ Bankas teiks vyriausybei tokias paskolų sumas, kokių prireiks vyriausybei;

✦ Pinigai, skurti vyriausybinėms paskoloms, bus padengti vyriausybės skolos įsipareigojimais (obligacijomis);

✦ Nors šitie pinigai bus kuriami „iš nieko“, vyriausybė mokės už juos 8% palūkanas;

✦ Vyriausybiniai skolos įsipareigojimai bus laikomi „rezervu“, kuriuo remiantis, bus kuriami papildomi pinigai, skirti paskoloms, dalijamoms paprastiems komersantams. Šios paskolos irgi bus išduodamos su palūkanomis, kitaip sakant, bankai iš karto gaus dvigubus procentus už vienus ir tuos pačius pinigus.

Šita machinacija iš karto atnešė sėkmę abiems dalyvaujančioms pusėms. Karaliui reikėjo pusės milijono svarų karo finansavimui. Bankas dosniai išdavė jam daugiau kaip du kartus didesnę sumą – 1,2 mln svarų. Banke tuo tarpu aukso buvo ne daugiau kaip už 720 000 svarų, t.y. bankas viršijo savo realias galimybes 66%.

Praktinių šios ir toliau sekusių machinacijų rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Per du metus užgriuvo 100% infliacija. Tačiau karalius neleido pražūti savo melžiamai karvei, 1696 metais išėjo įstatymas, draudžiantis bankui atsiskaityti „natūra“, t.y. auksu. Dabar bankas visiškai teisėtai atsikratė įsipareigojimo atsiskaityti su savo indėlininkais auksu, kitaip sakant, karalius užsitikrino sau neribotą pajamų šaltinį, bankui – patikimą „stogą“, o sumokėjo už visa tai anglų mokesčių mokėtojai, praradę savo santaupas dėl milžiniškos infliacijos (kaip mums tai pažįstama iš potarybinių laikų). Kas svarbiausia šioje situacijoje – mokesčių mokėtojai taip ir nesusigaudė, kas nutiko. Tarsi būtų stichinė nelaimė užgriuvusi, kai audra namą sugriauna – nėra kam net pasiskųsti. Tačiau grįžkime į mūsų laikus, kai buvo įkurta FRS, kuri iki smulkiausių detalių primena Anglijos karaliaus sutartį su „didžiuoju kombinatoriumi“ Patersonu 1694 metais, o taip pat – ir neblogą detektyvą.

PATERSONO EKSPERIMENTAS AMERIKOJE

1910 lapkritį, visiško slaptumo atmosferoje (dėl konspiracijos dalyviai netgi nevadino vienas kito pavardėmis, o tik vardais), septynių žmonių grupė vėlai vakare išvažiavo iš Niu Džersio valstijos asmeniniu, prabangiu senatoriaus Nelsono V. Aldričo (Nelson W. Aldrich) vagonu į pietus, į Džordžijos valstiją. Be senatoriaus, respublikonų frakcijos ir Finansų komiteto vadovo Senate, palaikančio verslo ryšius su milijonieriumi Dž. P. Morganu, ir pagaliau, Džono D. Rokfelerio-Jaunesniojo uošvio Aldričo vagone važiavo:

✦ Abrahamas Piatas Endrius (Abraham Piatt Andrew) – JAV iždo ministro pavaduotojas;

✦ Frenkas A. Vanderlipas (Frank A. Vanderlip) – Nacionalinio miesto banko Niujorke, paties galingiausio tų laikų banko, prezidentas, atstovaujantis Viljamą Rokfelerį ir tarptautinių investicijų firmą Kuhn, Loeb & Company;

✦ Henris P. Deivisonas (Henry P. Davison) – vyresnysis partneris Dž. P.Morgano kompanijoje;

✦ Čarlzas D. Nortonas (Charles D. Norton) – Niujorko Pirmojo nacionalinio banko, priklausančio Dž. P. Morganui, prezidentas;

✦ Bendžaminas Strongas (Benjamin Strong) – dar vieno Morgano banko vadovas;

✦ Polas M. Varburgas (Paul M. Warburg) – partneris firmoje Kuhn, Loeb & Company, anglų ir prancūzų Rotšildų dinastijų atstovas, brolis Maksui Varburgui (Max Warburg), kuris vadovavo Varburgų bankų koncernui Vokietijoje ir Olandijoje.

Kai kuriais vertinimais, šitos grupės žmonių „vertė“ sudarė ketvirtadalį pasaulinio kapitalo.

Sekančią dieną vagonas tęsė savo kelionę iki Bransviko stoties Džordžijoje, o iš ten – į Džekilo salą, esančią netoli Bransviko ir priklausančią Morganui. Grupė praleido ten devynias dienas. Ponas Deivisonas, vienas iš salos bendrasavininkų, paaiškino vietiniam laikraščiui, kad grupė – tai tiesiog geri jo draugai, atvažiavę pašaudyti ančių. Susitikimo rezultatu tapo įstatymo projektas, kuris vėliau įėjo į istoriją kaip Aktas dėl Federalinės Rezervų Sistemos. Praėjus trims metams, 1923 gruodžio 22 dieną, pasinaudojus prieškalėdiniu kongresmenų ir senatorių skubėjimu išsivažinėti Kalėdinių atostogų, šitas įstatymas buvo prastumtas (282 prieš 60 Kongrese ir 43 prieš 23 Senate), o sekančią dieną jį pasirašė prezidentas.

FRS – MOKSLAS DARYTI PINIGUS IŠ NIEKO

Nors oficialiai FRS pozicionuojama kaip įrankis, skirtas stabilizuoti šalies finansus ir didžioji JAV gyventojų dauguma galvoja, kad FRS yra federalinė valstybinė organizacija, iš tikrųjų tai yra privatus bankas ir veikia pagal tuos pačius principus, kuriuos išdėstė Patersonas 1694 metais. Taip pat kaip savo laikais tai darė Patersonas, FRS spausdina nepadengtus dolerius ir perduoda juos iždui. Mainais FRS gauna valstybines obligacijas, už kurias valstybė įsipareigoja išmokėti FRS tam tikrus procentus (šiuo metu – daugiau kaip 250 milijardų dolerių per metus). Obligacijos, saugomos FRS, panaudojamos kaip „rezervai“, kuriais remdamiesi, bankai FRS nariai išduoda norintiems paskolas… tais pačiais popieriukais, neturinčiais jokios vertės. Visas FRS indėlis į šitą piramidę – tai rašalas, popierius ir spaustuvės išlaidos. Tačiau pajamos – pakankamai realios, išmušamos iš JAV mokesčių mokėtojų kaip tiesioginės išmokos ir nesibaigianti infliacija.

Čionai reikėtų išsiaiškinti infliacijos mastus ir realiai įvertinti aukso stabilumą. Prisiminkime, kad vidutinis atlyginimas JAV 1913 metais buvo 633 doleriai per metus. Auksas tada kainavo 20,67 dolerių už unciją, kitaip sakant, vidutinis atlyginimas buvo vertas 30,6 uncijos aukso.

1990 metais atlyginimas išaugo iki 20 468 dolerių per metus, augimas siekė 3 233%, tačiau aukso kaina buvo 386,90 už unciją. Gaunasi, kad 1990 metais, skaičiuojant auksu, atlyginimas padidėjo iki 53,9 uncijos, 73% daugiau nei tryliktais metais. Metinis atlyginimo padidėjimas siekė vieną procentą. Tačiau šis atlyginimų padidėjimas vyko ne dėl aukso infliacijos, o dėl technologijų vystymosi ir atitinkamo darbo našumo didėjimo.

Kitaip sakant 3 233% infliaciją patyrė tiktai popieriniai pinigai. O tai, kas turėjo savo nuosavą vertę – auksas – patikimai išlaikė savo kainą ir tebelieka realių materialių vertybių matu. Materialios vertybės čionai – tai žmonių darbas, žaliavos, galutinė produkcija. Čia aš nemėginu įtikinti skaitytojo, kad auksas turi kokių nors magiškų savybių. Ne, tiesiog žmonijos istorija susiklostė tokiu būdu, kad per tūkstančius metų istorijos, geresnio vertybių standarto žmonės nesugalvojo.

Šituo faktu daugybę kartų pasinaudojo valdovai. Be drahmos ir solido, paminėtų prieš tai, žmonija žino visą eilę kitų pavyzdžių, kaip auksas tampa puikiu piniginiu vienetu arba puikia padengimo priemone popieriniams ar kitiems pinigams, kurie patys savaime neturi jokios vertės. Imperatorius Nikolajus II, pavyzdžiui, 1896 metais įvedė auksinę valiutą. Buvo taip pat leidžiami popieriniai pinigai (kredito bilietai), bet jie buvo 100% padengti auksu: 1014 metais kreditinių bilietų apyvartoje buvo už 1,633 milijardo rublių, o Rusijos aukso atsargos sudarė 1,604 milijardo rublių plius 141 milijonas užsienio bankuose.

Per pirmą XX amžiaus pusę FRS patyliukais susiglemžė Ameriką. Pirmiausiai buvo panaikintas dolerio padengimas auksu arba sidabru (apie ką buvo rašoma ant visų banknotų). Palaipsniui užrašai ant pinigų apie padengimą buvo sušvelninti ir pakeisti. Kartais net iki kurioziškų variantų. Maždaug septintame ir aštuntame dešimtmečiais ant banknotų buvo rašoma, kad jie gali būti pakeisti į „teisėtas mokėjimo priemones“. Grifino knygoje pasakojama, kaip kažkoks pokštininkas pasiuntė į iždą 10 dolerių banknotą su prašymu atsiųsti jam ekvivalentą „teisėtomis mokėjimo priemonėmis“. Iždas atsiuntė jam du banknotus po penkis dolerius su tuo pačiu užrašu. Tada mūsų pokštininkas pasiuntė penkis dolerius su laišku, kad, matomai, iždas laiko tuos penketukus „teisėtomis mokėjimo priemonėmis“, bet kadangi ant jų vėl parašytas pažadas pakeisti juos į „teisėtas mokėjimo priemones“, tai jis, vis dėlto, norėtų gauti „priemonių“ už savo penkis dolerius. Šį kartą JAV finansų ministro pavaduotojas sugrąžino jam tuos banknotus po penkis dolerius su laišku, kuriame buvo sakoma, jog termino „teisėtos mokėjimo priemonės“ nepaaiškino JAV Kongresas ir dėl to jis yra nekonkretus ir neapibrėžtas!

Mūsų laikais užrašai ant amerikietiškų banknotų nieko daugiau nebežada, o tiktai sako, kad „šis banknotas yra teisėta mokėjimo priemonė bet kokioms skoloms, tiek visuomeninėms, tiek privačioms, apmokėti“.

FRS IŠEINA Į PASAULINĘ ARENĄ

Antroje XX amžiaus pusėje, patikimai supančiojusi JAV, FRS išplėtė savo operacijų sferą ir XX amžiaus pabaigoje pajungė sau visą pasaulį. Tačiau kad tai nekristų į akis, viskas daroma per tarpininkus – TVF ir Tarptautinį vystymo bei rekonstrukcijos banką., kuris paprastai vadinamas tiesiog Pasaulio banku. Abi šios organizacijos buvo sukurtos 1944 liepą, per tarptautinį politikų ir finansininkų suvažiavimą Breton Vudse, Niu Hempšyro valstijoje. Oficialiai suvažiavimas buvo pavadintas „JTO konferencija valiutų ir finansų klausimams“. Oficiali Pasaulio banko paskirtis buvo dalinti besivystančioms arba nuo karo nukentėjusioms šalims kreditus. Tuo tarpu TVF turėjo stebėti įvairių šalių valiutų būklę ir užtikrinti jų stabilumą. Kaip matome, abi organizacijos oficialiai siekė labai kilnių tikslų. O kas vyko iš tikrųjų?

Panašiai kaip FRS apsimeta esanti JAV federalinės vyriausybės dalimi, taip ir TVF apsimeta, kad jis – JTO padalinys. Realybėje gi jis yra visiškai nepriklausomas, o finansuoja jį maždaug du šimtai valstybių narių. Didžiausias finansavimas gaunamas iš išsivysčiusių šalių – JAV, Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos. Pavyzdžiui, Amerika duoda beveik penktadalį lėšų, bet kadangi šios sumos įnešamos doleriais, turinčiais regimybę, kad juos padengia JAV vyriausybė, o dauguma šalių išmoka savo dalį savomis valiutomis, kitaip sakant, jokios vertės neturinčiais popierėliais, tai šitas indėlis siekia apie 40% realaus TVF kapitalo.

vienas pagrindinių TVF užsiėmimų – nieko nekainuojančių valiutų keitimas į dolerius, kad „silpnesnės“ šalys galėtų išmokėti savo skolas (ar bent jau palūkanas už jas). Oficialiai tai daroma sprendžiant „laikinas“ (?!) problemas su grynais pinigais. Tačiau, kaip taisyklė, TVF retai kada atgauna paskolintas sumas iš šalių skolininkių. Kadangi šios skolos sukuriamos taip pat, kaip ir Amerikos skola FRS, tai šalus skolininkės NIEKAD negalės atsiskaityti su TVF ir neretai negali išmokėti netgi palūkanų, kaip, pavyzdžiui, Jelcino laikų Rusija.

Nors oficiali TVF paskirtis yra grynai ekonominė, realiai gi Fondas įgyvendina konkrečią politinę programą. Kadangi artėjanti Naujoji Pasaulio Tvarka numato pertvarkyti pasaulį pagal socialistinius principus, tai paskolas TVF dalina vyriausybėms, kuriančios socialistinio tipo struktūras. Kitaip sakant, tokioms ekonomikos sistemoms, kur visas ūkinis gyvenimas susitelkia vyriausybės valdininkų, biurokratijos rankose. Panagrinėkime, pavyzdžiui, situaciją buvusioje Rodezijoje, kuri dabar vadinama Zimbabve.

Gavusi nepriklausomybę, marksistinė vyriausybė „nacionalizavo“ (konfiskavo, arba, vartojant bolševikų terminologiją – išbuožino) daugumą baltųjų fermerių. Patys patraukliausi žemės sklypai buvo susigrobti valdančios partijos vadų, o likusieji atiduoti fermoms, kurias valdo valstybė (savotiški kolūkiai). Lygiai taip pat kaip Tarybų Sąjungoje, Zimbabvės kolūkiečiai netrukus ne tik nesugebėjo aprūpinti šalies maisto produktais, bet ir patys nebeprasimaitino. Ir lygiai kaip Tarybų Sąjungoje, 1991 metais, vyriausybė, susidūrusi su žemės ūkio krachu, ne tik nepanaikino pražūtingos kolektyvizacijos, bet paskelbė apie planus nacionalizuoti pusę dar likusių fermų, uždrausdama tuo pačiu metu teismams nustatyti fermų savininkams išmokamų kompensacijų dydį.

TVF atstovu Zimbabvėje tuo metu buvo Mišelis Kamdesiu (Michel Camdessus), Prancūzijos Centrinio banko pirmininkas ir buvęs finansų ministras Miterano socialistų vyriausybėje. Sužinojęs apie Zimbabvės vyriausybės planus konfiskuoti papildomas žemes ir perkelti į jas „kol9kiečius“ iš kitų šalies regionų, Kamdesiu patvirtino 42 milijardų randų TVF paskolą, puikiausiai suprasdamas, kad šie pinigai bus panaudoti prievartiniam faktiškų vergų perkeldinimui. Mes čia net neminime fakto, kad Zimbabvės vyriausybė tuo metu reguliariai naudojo prieš savo gyventojus terorą.

Į nežmonišką vyriausybių elgesį su savo piliečiais, įskaitant atvirą genocidą, TVF neatsižvelgia, kai reikia paremti įvairius diktatorius. Čia labiau rūpi pasaulio finansinis pavergimas, o ne tautų gerovė. Kai vyko žiaurus marksisto Mengistu teroras Etiopijoje devintame dešimtmetyje, Deividas Danas (David Dunn), vadovaujantis TVF Etiopijos skyriui, pareiškė: „Politiniai nesutarimai nėra kažkas tokio, į ką vertėtų kreipti dėmesį“ (straipsnis „Harnessing World Bank to the West“, žurnalas Insight, 1987 vasario 9, 8 puslapis).

***

Nepasikausčiusiam skaitytojui gali kilti klausimas – iš kur, vis dėlto, FRS gauna tokias kolosalias sumas, kurių prireikia, norint finansiškai pavergti pasaulį? Svarbiausias šaltinis,aišku, yra pati FRS – vien palūkanų už popierių, kurį jinai stebuklingai paverčia JAV doleriais, ji šiuo metu išpumpuoja iš JAV gyventojų už daugiau kaip 250 milijardų dolerių. Turint galvoje, kad pačios FRS išlaidos yra itin nedidelės (rašalas, popierius ir spausdintuvas), visą šitą kapitalą galima laikyti grynu pelnu. Be to, visa eilė centrinių bankų irgi išpumpuoja tam tikrą kiekį pinigų iš savo pavaldinių „Patersono metodu“,ir tie pinigai suplaukia į FRS. Taip kad lėšų trūkumas nejaučiamas.

Ir dar. Man dažnai užduoda klausimą: kaip tai įmanoma, kad vidutinis amerikietis apie tai nieko nežino? Tačiau galima užduoti ir tokį klausimą: o iš kur vidutinis amerikietis gali apie tai sužinoti? „Didžioji žiniasklaida“ visame pasaulyje – NPT kūrėjų įrankis, ten apie tokius faktus nerašoma. Daugelis mano pažįstamų, netgi žmonės, kurie dirba bankuose, atsakingose pareigose, apsiputoję įrodinėja man, kad FRS yra dalis JAV federalinės vyriausybės. Galiausiai aš panaudoju neatremiamą argumentą: pasiūlau jiems pasidomėti Vašingtono telefonų knygoje. Skirtingai nei likusioje Amerikoje, Vašingtone yra trys telefonų knygos: „geltonieji puslapiai“ su komercinių struktūrų telefonais, „baltieji puslapiai“ su gyventojų numeriais ir „mėlynieji puslapiai“ su federalinių įstaigų numeriais. Visuose kituose miestuose esama tik geltonieji ir baltieji puslapiai.

Tai štai, jeigu pamėginsite ieškoti FRS mėlynuose ar baltuose puslapiuose, tai jos ten nėra. Surasite ją ten, kur jai ir dera būti – tarp likusių privačių komercinių firmų ir verslininkų geltonuosiuose puslapiuose.

P. Budzilovičius, Najakas (Niujorko valstija), 1999 rugsėjis.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!