FRS. Kas ir kodėl grubiai pažeidinėja JAV Konstituciją?

Sunku samprotauti apie šaldytuvo gedimo priežastį, jei niekad nebuvote pažvelgęs jo vidun. Neįmanoma suprasti, kodėl užgeso televizoriaus ekranas, jeigu nežinai, kaip jis padarytas ir iš kur „dėžėje“ atsiranda filmai bei laidos. Lygiai taip pat beprasmiška mėginti įsigilinti į finansinės krizės priežastis, jeigu neturi žalio supratimo, kaip šiais laikais veikia finansų pasaulis.

Pirmas klausimas, kurį vertėtų išsiaiškinti – kas yra pinigai? Kitados, civilizacijos aušroje, tai buvo patogiausias būdas organizuoti mainus tarp regionų, valstybių ir kontinentų. Reikėjo vieningo vertės mato, vieningos kainos skalės, kuri tuo pat metu turėjo būti kompaktiška ir atspari išorės poveikiui. Iš pradžių tokiais matais buvo gyvulių galvos, kailiai ar druska, bet jie labai greitai užleido vietą pinigams, padarytiems iš atsparesnių medžiagų. Variantų buvo nedaug. Kai kuriose Ramiojo vandenyno salose cirkuliavo akmeniniai pinigai, kuriuos buvo gana nelengva tampyti iš vietos į vietą, dėl tokia sistema plačiai nepaplito. Būtent metalas, o ne akmuo pavirto medžiaga pinigų gamybai, pinigų, kurie iš tiesų tapo visuotiniu ekvivalentu. Nėra žinių, kada tai įvyko. Priimta manyti, kad pirmosios monetos atsirado Kinijoje ir Lidijoje maždaug VII amžiuje prieš mūsų erą. Dar po 200 metų persų karalius Darijus įvykdė ekonomikos revoliuciją savo valstybėje, įvedęs į apyvartą monetas ir pakeitęs jomis iki to laiko egzistavusį barterį. Tai davė galingą impulsą šalies vystymuisi ir tapo (greta karinės sėkmės) viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių taip neįtikėtinai išsiplėtė Persų imperija.

Vėliau pinigų sistema patyrė visą eilę įvairių pasikeitimų, kurie tęsęsi per visą pinigų istoriją. Labai ilgai nebuvo vieningo metalo. Viskas priklausė nuo to, kokiomis iškasenomis buvo turtingas konkretus regionas. Senovės Spartoje, kaip teigia Aristotelis, cirkuliavo geležiniai pinigai. Yra žinių apie švininius ir alavinius pinigus. Tačiau visi šie metalai buvo išstumti trijų kitų. Paprasčiausius ir smulkiausius pinigus darė iš vario, pagrindine moneta apyvartoje tapo sidabrinė, o auksas buvo naudojamas kalti pačius brangiausius pinigus. Pinigų kalimas irgi atsirado ne iš karto: iš pradžių buvo ženklinam i metalo lydiniai, kas turėjo suteikti prabos ir svorio garantiją. Juk nevaikščiosi pastoviai su svarstyklėmis, kad pasvertum, kiek iš tikrųjų brangaus metalo tau davė. Garanto funkcijos ėmėsi valstybė, ji ir pradėjo leisti (kalti) monetas. Kadangi valstybių buvo daug, o įvairaus svorio ir grynumo monetų – dar daugiau, tai jau senovėje atsirado pirmieji profesionalūs finansininkai keitėjai, apsiėmę užsiimti pinigų keitimu.

Tokiu variniu/auksiniu/sidabriniu pavidalu pasaulinė finansinė sistema sulaukė beveik XX amžiaus pradžios. Nors varinės monetos egzistuoja ir šiandien, kaip smulkūs pinigai, analizuojant pinigų istoriją priimta laikyti, kad sistema buvo bimetalinė, t.y. be aukso tik sidabras vaidino visuotinio ekvivalento vaidmenį. Tačiau XX amžiaus pradžioje valstybės viena po kitos ėmė pereidinėti prie vieno metalo sistemos, kurioje gyvename iki šiol. Visuotiniu ekvivalentu buvo laikomas tik auksas, o valstybių valiuta tapo auksine. Vokietijoje tai įvyko 1871 metais, Olandijoje – 1877, Australijoje – 1892, Japonijoje – 1897, Rusijoje – 1989, Amerikoje – 1900 metais.

Svarbiausias metalinių pinigų leidimo ypatumas buvo tai, kad norėdamas leisti grynuosius, turėjai turėti brangiųjų metalų. Visos valstybės buvo priverstos gyventi „pagal kišenę“, norom nenorom laikydamosis šios taisyklės. Be to, dėl įvairių kataklizmų brangieji metalai buvo prarandami, o norint atstatyti nuostolius, reikėjo sunkiai ir ilgai padirbėti sidabro šachtose ar aukso kasyklose. Viduramžių valstybės patyrė sunkumų vystydamos gamybą ir prekyba iš dalies dėl tos banalios priežasties, kad trūko metalinių pinigų. Nebuvo išgaunama tiek aukso ir sidabro, kiek prireikdavo finansinių lėšų ekonomikos plėtojimui. Iš čia ir audringas alchemijos suklestėjimas, jos pagalba buvo mėginama išgauti auksą iš kitų metalų – cheminėmis reakcijomis ir burtais. Išsigelbėjimu tapo Ispanijos užkariautos užjūrio teritorijos. Inkų ir actekų auksas plačiu srautu plūstelėjo į Europą, aprūpinęs artėjančią Atgimimo epochą ir pramoninį augimą. O paskui idalgus plėšikauti, t.y. įsisavinti atrastas žemes metėsi portugalai, prancūzai, anglai ir olandai.

Sekančiu pasaulinės pinigų istorijos etapu tapo popierinės pinigų versijos atsiradimas. Priešingai nei daug kas įsitikinęs, pats savaime popierinių pinigų spausdinimas nėra blogis. Iš pradžių nė kalbos nebuvo apie nepadengtų metalais pinigų leidimą. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado labai seniai, maždaug VII-VIII šimtmetyje Kinijoje. Užklydęs ten Markas Polas ironiškai rašė, kad tuo metu kai Europos alchemikai stengiasi išgauti iš įvairių metalų auksą, Kinijos imperatoriai išmoko paversti auksu paprasčiausią popierių. Ir iš tiesų, XIII amžiuje popieriniai pinigai Kinijoje buvo paplitę labai plačiai. Tai buvo keturkampiai lapeliai su ypatingais ženklais ir antspaudais. Šie bilietai turėjo įvairią perkamąją galią, juos vartoti žmones vertė baugindami mirties bausme. Šalia rimbo būta ir meduolio – bet koks popierinės kupiūros savininkas galėjo bet kuriuo momentu pakeisti ją į auksą.

Rusijoje popieriniai pinigai pasirodė tik po 500 metų nuo Marko Polo kelionių. 1768 metais grafas Siversas įteikė imperatorei Jekaterinai II raštą, kuriame įrodinėjo popierinių pinigų naudą Rusijai. Ši nauda buvo akivaizdi ir jau sekančiais 1769 metais Rusijoje buvo išleistos pirmosios asignacijos. Kad naujais pinigais būtų pasitikima, reikėjo ne tik užtikrinti jų visuotinį naudojimą atliekant iždo atsiskaitymus. Svarbiausia, kaip ir Kinijoje, reikėjo užtikrinti jų padengiamumą metalu. Tuo tikslu specialiai įsteigtame banke buvo akumuliuoti variniai pinigai lygiai tokiai sumai, kuriai buvo išspausdinta asignacijų. Pirmojo pavyzdžio rusiškos kupiūros buvo keturių nominalų: mums įprastos 100,50 ir 25 rublių bei egzotiška 75 rublių kupiūra. Pastarosios buvo labai greitai išimtos iš apyvartos, kadangi jas buvo labai lengva padirbti perdarant 25 rublių kupiūrą. Visos kupiūros buvo tos pačios spalvos, o tai gerokai lengvino padirbėjų darbą.

XX amžiaus pradžioje auksu buvo padengtos visos pagrindinės pasaulio valiutos, jau seniai įgavusios popierinį formatą. Tai reiškė, kad valstybės aukso atsargos atitiko iždo išleistų asignacijų vertę, o bet kuris kreditinio popierinio bilieto savininkas galėjo bet kuriuo momentu pakeisti jį į konkretų kiekį geltonojo metalo. Tačiau kam jums auksas kasdieniniame gyvenime? Pilnai pakanka galimybės jį gauti pagal pirmą pareikalavimą. Tokią garantiją visur davė valstybė. Ir Amerikos doleris, ir rusiškas rublis buvo absoliučiai „auksiniai“.

Pasaulio ekonomikoje, kuri remiasi kapitalistiniais principais, tvirtai laikomasi vieno grynai socialistinio principo – visi gyveno taip, kaip dirbo. Nedarbinių pajamų, t.y. auksu nepadengtų pinigų, valstybės neturėjo. Ir taip tęsėsi iki 1913 metų, kol Amerikoje nebuvo padarytas drąsus ir išties grandiozinis atradimas. Tiksliau, bankininkai tai žinojo labai seniai. Jeigu turi galimybę leisti popierinius pinigus, bet nesi susisaistęs pažadais padengti juos auksu, tavo turtai gali padidėti iki begalybės. O begalinis turtas reiškia beribę valdžią. Kad praturtėtu, reikalinga valdžia, o kad išlaikytum valdžią savo rankose, reikalingi pinigai. Kad gautum pasaulio pinigus, reikia pasaulinės valdžios. Kad išlaikytum savo valdžioje pasaulį, reikia turėti neišsenkamą lėšų šaltinį.

Tokia idėja net kvapą gniaužė. Tačiau reikėjo nuo kažko pradėti. Reikėjo paimti savo kontrolėn emisiją, t.y. pinigų leidimą, stambioje pasaulio valstybėje. Antra pasisekimo sąlyga: būtina pašalinti iš politinio žemėlapio kitas galingas valstybes, galinčias užginčyti visos valstybės teisę leisti niekuo nepadengtus pinigus.

Dabar sugretinkime dvi datas.

● 1913 gruodžio mėnesį Amerikoje buvo sukurta Federalinė Rezervų Sistema – pirmoji žmonijos istorijoje PRIVATI įstaiga, gavusi teisę spausdinti pinigus.

● 1914 rugpjūtį prasideda I Pasaulinis karas.

Pasaulinių skerdynių rezultatas: nebeliko keturių galingiausių pasaulio monarchijų, Anglija ir Prancūzija atsidūrė labai sudėtingoje ekonominėje situacijoje, o pasaulinė ekonomika pergyveno krizę, kokios iki tol dar nebūta.

Atsitiktinis sutapimas? Ne, ne atsitiktinis.

FRS įkūrimo procesas Amerikoje yra pakankamai įdomus ir vertas detalesnio nagrinėjimo. Monarchų valdomose šalyse monetas kalė valstybiniai iždai, kiekvienoje šalyje turėję skirtingus pavadinimus, tačiau visur išlaikę savo valstybinį statusą. Demokratinėje Amerikoje, kaip žinia, pagrindiniu įstatymu laikoma Konstitucija. Atsiverčiame ją ir skaitome: „Kongresas turi teisę <…> kalti monetas, reguliuoti jų vertę ir užsienio monetų vertę…“ Viskas teisingai, valdžia Amerikoje priklauso tautai, o Kongresas – tautos atstovas. Jis ir turi teisę kalti monetas. Taip Amerikoje viskas ir vyko iki 1913 metų gruodžio, kai tautos išrinktieji patvirtino Federalinio Rezervo įstatymą (The Federal Reserve Act, arba The Act of December 23, 1913).

Nuo to momento monetas Amerikoje kala privati įstaigėlė. Žodis „federalinė“ kontoros pavadinime neturėtų mūsų suklaidinti. Tai paprasčiausia mimikrija. Federalizmo ten ne ką daugiau negu privačioje pašto tarnyboje „Federal Express“. Paimkite į rankas dolerį, įsižiūrėkite. Tiesiai viršuje yra parašyta: „Federal Reserve Note“, kas reiškia „Federalinio Rezervo banknotas“.

Suprantate? Jūs laikote rankoje ne Amerikos, bet Federalinės Rezervų sistemos dolerį.

Užrašas „The United States of America“, esantis kiek žemiau, tuyri grynai geografinę reikšmę, parodančią mums, kur įsikūrė organizacija, išleidusi šį banknotą. Šitas užrašas nereiškia, kad laikote rankoje Amerikos pinigą. Dar daugiau, iki FRS įkūrimo ant dolerių kaip tik ir buvo parašyta, kad tai JAV banknotas. Angliškai – „United States Note“. Pirmą kartą popieriniai doleriai su tokiais užrašais buvo išleisti per Pilietinį karą (1861-65). Būtent tada ir atsirado žymusis žargoninis Amerikos valiutos pavadinimas – „grinai“, „baksai“ ir „žalieji“. Kaip žinia, doleris buvo žalios spalvos. Ypač daug „žalumos“ teko jo užpakalinei pusei, kur praktiškai nebuvo užrašų juodu šriftu ir nėra valstybės veikėjų portretų. Tokius dolerius praminė „greenbacks“ – žaliosiomis nugarėlėmis.

Tai kas gi ta FRS? Federalinė Rezervų Sistema – tai privatus bankas, kurį valdo kiti privatūs bankai. Ir ji spausdina piniginius ženklus, kurie kaip ir seniai iš įpratimo tebevadinami Amerikos doleriais. Buvo užrašas „United States Note“, bet paskui pradingo. Tačiau kadangi pats doleris liko toks pats žalias, tai skirtumo niekas nepastebėjo. Šiandien mes laikome savo rankoje lapelį žalio popieriaus su spalvotais papuošimais ir net neįtariam, kad jis su Amerika neturi nieko bendro.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nuo 1913 metų Amerikoje grubiai pažeidžiama šios šalies konstitucija, pagal kurią tik Kongresas turi teisę leisti pinigus. Kad suvoktume situacijos absurdiškumą, perkelkime ją į savo šalį. Pagal mūsų konstituciją Vyriausiuoju kariuomenės vadu yra Prezidentas. Dabar įsivaizduokime situaciją, kai prezidentas ima ir pasirašo įsaką, kurio vyriausiuoju kariuomenės vadu paskiria kažkokį kitą poną. Formaliai viskas teisinga: valstybės vadovas pasirašė įsaką, kuris įsigaliojo. O esmė ta, kad čia yra grubus pagrindinio įstatymo pažeidimas, kadangi konstitucija aiškiai sako, jog kariuomenės vadas yra prezidentas. Lygiai tokia pati situacija, žmonėms nepastebint, susiklostė ir FRS atveju. Amerikiečių kongresas gavo savo valdžią iš tautos, kad naudotųsi savo įgaliojimais tautos labui. Kaip ir mūsų prezidentas, amerikiečių kongresas neturi teisės savavališkai, pagal savo nuožiūrą, perleisti kam nors savo funkcijas ar jų dalį. Tačiau juk perleido…

Žinynuose jūs perskaitysite kitokį FRS esmės paaiškinimą: nepriklausoma finansinė žinyba, sukurta tam, kad atliktų centrinio banko funkcijas ir vykdytų centralizuotą JAV komercinių bankų sistemos kontrolę.“ Jei įsigilinsime, tai netgi šiame sausame tekste galima įžvelgti teisybę. Tik niekas nesusimąsto, ką skaito. Patiki žodžiais, priprato.

O mes pamąstykime.

Nepriklausoma, t.y. nevalstybinė struktūra kontroliuoja JAV finansinę sistemą. Kas tą sistemą sudaro? Ją sudaro komerciniai bankai, nes valstybinių bankų Amerikoje nėra. Vadinasi, FRS kontroliuoja komercinių bankų veiklą.

Kas įsteigė FRS? Įsteigė ją 12 federalinių rezervinių bankų. Kas įsteigė šiuos federalinius rezervinius bankus? Valstybė? Ne, Amerikoje nėra valstybinių bankų, jie ten visi privatūs. Federalinius rezervinius bankus įsteigė patys paprasčiausi komerciniai bankai, sugrupuoti teritoriniu principu. Tai ką kontroliuoja FRS? Komercinius bankus?

Taip. Bet juk FRS jie ir sukūrė! Vadinasi, Federalinė Rezervų Sistema kontroliuoja… pati save!

O gal mes klystame? Pasitikrinkime. Pažvelkime į amerikiečių telefonų žinyną „Geltonieji puslapiai“. Ten galime rasti FRS ir ją sudarančių Federalinių rezervo bankų koordinates ne žydruose puslapiuose, kuriuose spausdinami valstybinių organizacijų telefonai, bet baltuose – tarp privačių kompanijų. Kaip tik šalia pašto kompanijos „Federal Exspress“. Tačiau kas iš amerikiečių ir užsieniečių kreipia į tai dėmesį? Kas iš jų skambina į FRS? Kas eina ten nurodytais adresais? Nepastebi šitos globalinės apgaulės ir mūsų tėvynainiai. Juk spaudoje JAV finansų ministras nurodomas drauge su FRS vadovu ir jiedu drauge kalbės svarbiausiomis temomis.

Kai paprasti žmonės žiūri televizorių, skaito laikraštį, knaisiojasi internete, tai apgaulės aptikti neįmanoma. Viskas atrodo puiku ir kilnu. Sudaroma absoliuti iliuzija, kad tai du lygiaverčiai valstybės pareigūnai.

Tačiau tuo siurprizai nesibaigia. Maža to, kad FRS yra visai ne „federalinė“, tai ji dar ir ne „rezervinė“. FRS neturi jokių rezervų. Nei auksinių, nei valiutinių, nei sidabrinių. Jokių. Nėra nieko – tik ofisai, sekretorės ir kompiuteriai. Tačiau FRS turi svarbiausią dalyką – MONOPOLĮ leisti dolerius. Jeigu turite savo rankose pinigų spaustuvę, jums išties nebereikia jokių vertybių. Galite prisispausdinti pinigų ir gauti už juos viską, ko reikia. FRS turi tokią spaustuvę. Be to, ji pati atlieka ir kontrolės funkcijas. Ji – prokurorė, ji – advokatė, ji ir teisėja. Labai patogu, ar ne tiesa? Taip išeina, kad nevalstybinė struktūra kontroliuoja JAV finansinę sistemą, šalies, kuri dominuoja pasaulyje. Vadinasi, FRS kontroliuoja ne tik JAV, bet, iš esmės, ir viso pasaulio finansinį gyvenimą.

Bet nejaugi FRS atskirta nuo valstybės? Būtent. Kaip bažnyčia tarybiniais laikais. Jeigu paimsite knygą, kurią parašė FRS vadovas Alanas Grinspenas, tai ten jūs būtent apie tai ir perskaitysite: „FRS, formaliai nepriklausanti nuo Baltųjų rūmų“. Paslaptis čia tame, kad FRS ne tik formaliai, bet ir neformaliai nepriklauso nuo JAV valdžios. Tačiau padorumo regimybės kruopščiai laikomasi. Įsitikinti tuo nesudėtinga, pakanka pasižiūrėti, kaip vykdoma FRS vadovų rotacija. Iš pirmo žvilgsnio viskas normalu. FRS valdytojų taryba iš 7 asmenų yra paskiriama JAV prezidento ir patvirtinama Kongrese. Valstybė procese lyg ir dalyvauja, bet tame ir esmė, kad „lyg ir“. Pasirodo, prezidentas, nors ir patvirtina 7 tarybos narius, tačiau neturi teisės duoti FRS kokį nors įsakymą ar pašalinti kurį nors iš tų 7 valdytojų. Juk pagal įstatymą FRS yra nepriklausoma.

Visai neseniai, po Obamos pergalės rinkimuose, teko klausytis rytinės radijo laidos per pagrindinę liberalų radijo stotį mūsų šalyje. Svarstydami rimtus dalykus, tie vaikinai demonstruoja pirmos klasės mokinio žinių lygį. Suvokimas – dar menkesnis. Užtat pasipūtimo, savo nuomonės reikšmingumo jausmo ir, kas liūdniausia, neapykantos savo pačių šaliai pas juos didžiulis perteklius. Tai štai, samprotaudami apie baltųjų rūmų komandos pasikeitimą, jie visiškai rimtai kalba, kad naujasis prezidentas pakeis FRS vadovą. Ir padaro išvadą, kad to vadovo, t.y. Beno Bernankės Obama nekeis. Atseit, žirgų krizės metu niekas nekeičia. O juk JAV politinės sistemos logika, pagal idėją, turėtų byloti atvirkščiai. Kartą per 4 metus ateina rinkimai, nežiūrint į jokias ekonomikos problemas. Jeigu per finansinę krizę nereikia keisti vadovų, kurie atsakingi už finansus, tai yra už pačią krizę, tai kam tada rengti rinkimus? Sekant mūsų nevykusių žurnalistų logika, rinkimus reikia atidėti ir leisti Bušui įvesti ekonomikoje tvarką. Ir jau paskui, po kokių 5 metų leisti balsuoti. Akivaizdu, kad šitaip niekas nedaro. Jeigu konstitucija rašo apie rinkimus kas 4 metus, lapkričio 4 dieną, tai taip ir bus.

Pasibaigia rinkimai, ateina naujas prezidentas ir pasikeičia visa komanda, kuri valdo šalį. Tai ne tik viceprezidentas ir valstybės sekretorius. Tai maždaug 5000 žmonių, valstybės tarnautojų. Ateina nauji veidai ne tik į aukščiausius, bet ir į žemesnius postus. Nesikeičia tik FRS vadovas.

Kodėl? Todėl, kad JAV prezidentas negali jo nei paskirti, nei atleisti. Formaliai FRS vadovo paskyrimą pasirašo, tačiau sprendimai priimami visai kitoje vietoje. Mūsų žurnalistai šito nežino, dėl to kuria tuščias prielaidas. Jeigu JAV prezidentai galėtų keisti FRS vadovus, jie būtinai tai darytų. Kitaip gaunasi absurdas: atėjo demokratų komanda, užėmė visus postus, o svarbiausią finansinį postą užima užkietėjęs respublikonas.

Įsitikinti tuo nesudėtinga, pakanka atidžiau pažvelgti į ankstesnio FRS vadovo Alano Grinspeno karjerą. Šitas gerbiamas ponas vadovavo FRS ištisus 19 metų, nuo 1987 iki 2006. išrinko jį į šitą postą FRS valdytojų taryba, paskirta prezidento… 14-asi metų. Kiek trunka prezidento kadencija? 4 metus. Užduokite sau klausimą, kaip žmogus, išrinktas keturiems metams galim kontroliuoti žmogų, išrinktą keturiolikai metų? Niekaip.

FRS struktūra nepaprastai paini ir tai padaryta sąmoningai. Kad paprastas žmogus numotų ranka ir nebesigilintų į detales. FRS vadovybę renkantys žmonės paskiriami keturiolikai metų. O štai FRS vadovas, pirmininkas, kaip ir JAV prezidentas, paskiriamas keturiems metams. Atrodytų, logika suprantama: prezidentas, išeidamas, išsiveda su savimi visą komandą, įskaitant FRS vadovą. Tačiau praktikoje viskas kitaip. Alanas Grinspenas vadovavo FRS 19 metų. Galbūt nesikeitė valdančios partijos? Galbūt tai ir yra ta priežastis, dėl kurios nereikėjo keisti FRS vadovo? Tačiau partijos keitėsi. Alanas Grinspenas vadovavo FRS:

● Prie prezidento respublikono Reigano;

● Prie prezidento respublikono Bušo-Vyresniojo;

● Prie prezidento demokrato Klintono;

● Prie prezidento respublikono Bušo-Jaunesniojo.

Kiekvienas naujas prezidentas iš naujo skirdavo jį į aukščiausią valstybės finansinį postą. Ir tai tęsėsi, kol pats Grinspenas neatsistatydino. Ypatinga asmenybė? Bet tą patį reiškinį mes stebime ir ankstesniais laikotarpiais: 1979 metais prezidentas demokratas karteris paskyrė FRS vadovu Polą Volkerį. Kaip vėliau paaiškėjo, iki paskiriant jį į šitą postą, karteris apskritai nenutuokė apie tokio žmogaus egzistavimą. Volkerio kandidatūrą pasiūlė Deividas Rokfeleris ir Volstrito bankininkas Robertas Rusas, kurie įtikimo prezidentą, kad būtent Volkeris sugebės sutramdyti nerimo bangą finansiniame pasaulyje. Kaip matome, Karterio politika gana savotiška: „patarus draugams“ paskiria į svarbiausią žmogų, kurio ne tai kad asmeniškai, bet apskritai nepažįsta.

Bet štai prezidentu tampa respublikonas Reiganas. Karterio komanda pasitraukia. Visa, išskyrus… Polą Volkerį, kuris darbuojasi toliau. Galbūt jis nepartinis ir būtent tai leidžia jam likti poste, pasikeitus valdžiai? Ne, Volkeris – demokratų partijos narys. Tačiau respublikonas Reiganas jo nekeičia, o priešingai – vėl paskiria FRS vadovu 1983 metais, kai baigėsi 4 metų kadencija, prasidėjusi prie Karterio. Taip ir vadovaus Volkeris iki pat 1987 metų, ko, šiame ypatingai svarbiame poste jo nepakeis Grinspenas.

Bet žinotye, kas įdomiausia? 2008 lapkričio 26 dieną Barakas Obama pasiūlė įkurti Konsultacinę ekonomikos atkūrimo tarybą (The President’s Economic Recovery Advisory Board). Tai patariamasis organas prie JAV prezidento, kurį sudarys nevyriausybiniai ekspertai. Komiteto pirmininku Obama pasiūlė paskirti… Polą Volkerį. Va čia tai netikėtumas. Kas nors vis dar tikisi iš Obamos ryžtingų permainų? FRS sprendimų negali pakeisti nei JAV vyriausybė, nei kas nors kitas. Ne JAV iždas, ne koks nors kitas valstybės organas, o FRS leidžia dolerius, o tiksliau, skolina juos JAV vyriausybei.

Pinigus valstybei FRS duoda už vyriausybės išleistas obligacijas. Paskui, surinkusi mokesčius iš įmonių ir piliečių, vyriausybė grąžina FRS skolą su palūkanomis, juk vyriausybės vertybiniai popieriai garantuoja jų turėtojui tam tikrą procentą. Įdomus momentas. Visi žino, kad Amerika leidžia vertybinius popierius. Ir niekas neužduoda klausimo, o kodėl šita valstybė nepasigamina pinigų tai pačiai sumai? Šitą keistumą pastebėjo dar elektros atradėjas Tomas Edisonas: „Būtų absurdiška teigti, kad mūsų šalis gali išleisti obligacijų už 30 mln$ ir nesugeba emituoti 30 mln$ banknotais. Abu šie finansiniai instrumentai yra mokėjimo priemonės, tačiau pirmoji neša pelną palūkininkams, o antroji – žmonėms“.

Pinigais spekuliuoti neįmanoma, jie neturi nominalios vertės ir vertės pagal kursą. O obligacijomis spekuliuoti galima ir reikia: obligacijų, akcijų ir kitų finansinių popierių kaina nuolat keičiasi, ko nepasakysi apie pinigų kainą. Dėl to JAV ir viso pasaulio finansų sistema ir primena beprotnamį…

FRS yra stambiausia Amerikos vyriausybės kreditorė. Toks jau šis pasaulis, kad skolininkas visada šoka pagal savo kreditoriaus dūdelę. Keista? Šitas keistumas pasidarys suprantamas, jeigu suprasite, kad JAV prezidentas valdo valstybę tik formaliai. Reali valdžia priklauso ne jam. Nes FRS vadovas ateina dirbti 14 metų ir kad ir kaip besikeistų partijos Vašingtone, tik ypatingos aplinkybės gali jam sutrukdyti pasinaudoti šia kadencija iki galo. Netikite – patikrinkite. Kada Amerikos istorijoje FRS vadovą pakeitė rinkimus laimėjęs prezidentas?

FRS įkūrimo istorija panaši į detektyvą. Kas atsitiko, kad JAV vyriausybė, iki to laiko sėkmingai leidusi dolerius 150 metų, staiga turėjo tokios praktikos atsisakyti? Doleris visais laikais buvo puiki valiuta. Čia aš turiu galvoje ne poligrafinę banknoto kokybę, o perkamąją galią. Prisiminkime Marko Tveno, Džeko Londono romanus. 100 dolerių jų laikais buvo beprotiški pinigai. Tvirti ir brangūs iki XX amžiaus buvo ir frankas, ir markė, ir svaras sterlingų. Tačiau I Pasaulinio karo išvakarėse vienas doleris kainavo du auksinius carinės Rusijos rublius. Reiškia, Vašingtonas susidorodavo su savo uždaviniais ir susidorodavo puikiai. Mokėsi, jei galima taip pasakyti, vykstant pačiam procesui. Iki pasirodant saviems pinigams, Amerika naudojosi ispaniškais, angliškais ir prancūziškais. 1785 metais Kongresas sukūrė dolerį. 1792 metais Filadelfijoje buvo įkurti Monetų rūmai, o 1793 metais pasirodė pirmieji amerikietiški doleriai.

Kam reikia atiduoti emisiją privačiai kontorai? 121 metus valdžia pati sėkmingai vykdė savo finansinę pareigą ir staiga nei iš šio, nei iš to perleido šią savo svarbiausią teisę kažkam kitam. Kodėl? Nejaugi valstybė negali pati nukalti monetų? Jeigu ji negali atlikti tokio paprasto dalyko, tai ką apskritai tokia valstybė gali?

„…mums buvo įsakyta pamiršti pavardes ir drauge nepietauti mūsų išvykimo išvakarėse. Mes įsipareigojome atvykti paskirtu laiku į geležinkelio stotį Hudzono pakrantėje Niu Džersyje, o taip pat atvykti pavieniui ir kaip galima nepastebimiau. Prie stoties mūsų turėjo laukti asmeninis senatoriaus Oldridžo automobilis.

Kai priėjau prie to automobilio, užuolaidos buvo nuleistos ir tik silpni geltonos šviesos atšvaitų kontūrai žymėjo langų kontūrus. Atsidūrę viduje, laikėmės iš anksto sutarto tabu neminėti mūsų pavardžių ir kreipėmės vienas į kitą vardais – „Benas“, „Paulius“, „Nelsonas“, „Eibas“. Mes <…> nusprendėme imtis dar didesnės konspiracijos ir atsisakėme asmeninių vardų“.

Kas tai? Užsikonspiravusių žvalgybininkų susitikimo aprašymas? Aukščiausio rango mafijos narių sueiga? Ne. Tokiais žodžiais vienas dalyvis aprašė slaptą pasitarimą, kuriame buvo priimtas galutinis sprendimas sukurti FRS. Susitikimas įvyko 1910 metais nedidelėje Džekilo saloje Atlanto vandenyne. Laikydamiesi visų konspiracijos taisyklių, bankininkai keliavo į salą, slėpdami savo vardus ir pavardes. O atvykus į vietą, maskavimasis dar sustiprėjo.

„Savaitę ar 10 dienų mes buvome visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio, nesinaudojome telefonu ir telegrafu. Mes pasislėpėme apleistoje saloje. Ten buvo daug spalvotų patarnautojų, bet jie neturėjo supratimo, kas tokie yra Benas ar Paulius, ar Nelsonas, nekalbant jau apie Vanderlipą, Deivisoną ar Endrių. Visi tie vardai nieko nereiškė“.

Tarsi nusikaltėliai nakties prieglobstyje bankininkai nukeliavo į tolimą salą, naudodamiesi kodiniais vardais ir pasikeitę išvaizdą. Šiame pasitarime, kuris vyko viešbučio Jekyll Island Club Hotel konferencijų salėje, buvo suderinta, o jeigu tikėti Franku Van der Lipu – parašyta senatoriaus Oldridžo ataskaita Kongresui. Šis žmogus, Nelsonas Oldridžas, ir pasiūlė sukurti Amerikoje privatų centrinį banką, kurio pavadinimas – Federalinė Rezervų Sistema (FRS).

Tačiau kiekvienam veiksmui reikalingas pretekstas. Jo reikėjo ir tam, kad būrų pakeistas valstybės finansinis modelis, tik tasai pretekstas turėjo būti finansinis. Ir jį sugalvojo. Labai kilnų. Amerikos Senatui paaiškino, kad reikalinga žinyba, kuri profesionaliai kovos su finansiniu nestabilumu. Vadinasi, iš pradžių reikėjo sukurti tą patį nestabilumą. Ir jį sukūrė.

Nė vienas pasaulio bankas neatlaikys situacijos, kai visi indėlininkai tuo pat metu pareikalaus savo pinigų. O jeigu dar kolegos bankininkai atsisakys tą banką kredituoti ir, priešingai, pareikalaus tučtuojau padengti ankstesnes šio banko skolas, banko krachas bus neišvengiamas. Maždaug taip ir suorganizavo krizę, kuri vėliau buvo pavadinta 1907 metų finansine panika. Atidžiau ją patyrinėję, pamatysime iki skausmo pažįstamas situacijas, visų būsimų pasaulio krizių požymius. Visos jos panašios viena į kitą kaip dvynės, ir ne todėl, kad jas sukelia viena ir ta pati ekonomikos problema, o todėl, kad jos organizuojamos pagal panašią metodiką.

Aukos vaidmeniui buvo pasirinktas investicinis bankas Knickerbocker Trust. Tai buvo trečias pagal dydį rinkos lošėjas. Netikėtai pasklidę gandai apie rimtas banko problemas privertė indėlininkus pareikalauti pinigų. Banko vadovybė kreipėsi į pagrindinį to laikmečio bankininką – Džoną Pirpontą (Dž. P.) Morganą, tačiau tas padėti atsisakė, nežiūrint į tai, kad buvo neblogas nelaimę patyrusio banko savininko draugas. Gandai, kad Morganas atsisakė padėti, dar labiau sustiprino paniką. Apogėjų ji pasiekė 1907 spalio 22 dieną. Nuo banko atidarymo iki vidurdienio indėlininkai atsiėmė apie 8 mln$, kas mūsų laikais sudarytų apie 50 mln$. Vidurdienį Knickerbocker Trust užsidarė ir nutraukė visus mokėjimus. Gelbėti savo pinigų puolė kitų finansinių organizacijų indėlininkai. Spalio 23 prasidėjo panika Trust Company of America, antrame pagal dydį šalies treste: per parą buvo išduota 13 mln$ iš turimų 60 mln$ aktyvų. Spalio 24 dieną krizė persimetė į Niujorko fondų biržą. Vienas po kito ėmė užsidarinėti ir bankrutuoti bankai (vien tą dieną bankrutavo 7 bankai), brokerių kontoros ir trestai (ne tik Niujorke, bet ir visoje šalyje).

Ir tada į sceną kaip išgelbėtojas įžengė… Dž. P. Morganas. Būtent jis „išgelbėjo“ Amerikos ekonomiką, tuo pat metu būdamas ir vienas iš krizės organizatorių. Morganas atsisakė sureguliuoti problemas jų ankstyvojoje stadijoje, leido joms išsiplėtoti, o paskui ryžtingai stojo jas šalinti. Drauge su kitais bankininkais jis įliejo 25 mln$ į JAV finansinę rinką, kas situaciją stabilizavo. Svarbu suprasti, kad bet kokia finansinė krizė – tai visų pirma pinigų trūkumas. Ateina pinigai – krizė baigiasi. O gaisrą užgesinti lengviausia yra tam, kuris jį ir įplieskė. Žmogus, kažką paslėpęs tamsiame kambaryje, suras tą daiktą lengviau nei pašaliniai, nežinantys, kur daiktas padėtas.

Bankai pradėjo leisti sertifikatus – „pinigų pakaitalus“, kad padidėtų pinigų masė. Pats Morganas garantavo Niujorko miesto obligacijų laidą ir šitaip išgelbėjo miestą nuo bankroto. Džono Pirponto autoritetas buvo didžiulis, jo žodis buvo patikimesnis už bet kokius dokumentus.

„Tėvynę gelbėjantis“ Morganas nepamiršo ir duonos kasdieninės. Gelbėjimo darbų pretekstu jis įsigijo geležinkelio kompaniją Tennessee Coal, Iron and Railroad (TCI), kurios artėjantis bankrotas kėlė grėsmę daugeliui brokerių kontorų, turinčių kompanijos akcijų. Ir nors prezidentas T. Ruzveltas buvo monopolijų priešininkas, į šitą įsigijimą užmerkė akis.

1907 metų panikos rezultatu tapo ekonominių rodiklių smukimas. Akcijų rinka krito 37 procentais, bankrutavo 25 bankai ir 17 trestų, žaliavų kainos krito 21%, metinė gamyba smuko 11 procentų, o nedarbas išaugo nuo 2,8 iki 8%. Nuostolių patyrė daugelis struktūrų. O Morganas iš krizės išėjo su absoliučiu pliusu: iš anksto žinodamas apie būsimą griūtį, kurią pats ir organizavo, jis pardavė akcijas brangiai, o paskui jas susipirko atgal pusvelčiui, o taip pat prisipirko kitų reikalingų kompanijų akcijų, susižerdamas pelną. Tačiau svarbiausiu bankininko pelnu galima pavadinti visuomenės pasitikėjimo juo kapitalą. Juk visi buvo įsitikinę, kad tik dėka Morgano įsikišimo krizė taip ir netapo visuotine. 1908 birželio mėnesį ekonominiai rodikliai vėl pradėjo kilti. Prinstono universitete bankininką „didvyrį“ pagerbė jau kitas, naujai išrinktas prezidentas Vudras Vilsonas: „Visų mūsų problemų galima buvo išvengti, jeigu mes įkurtume specialų komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Morganas, kad būtų sprendžiamos mūsų šalies problemos“.

Ir paskui žodžius sekė darbai. Kad būtų išsiaiškintos netikėtos krizės priežastys, buvo įkurta Nacionalinė pinigų komisija (National Monetary Commission), turėjusi tirti bankų sistemos būklę ir kurti rekomendacijas Kongresui. Suprantama, kad komisija buvo sukomplektuota iš „gelbėtojo“ Morgano draugų ir kolegų. Pirmininku buvo apskirtas senatorius Nelsonas Oldridžas. Nesunku atspėti, kad komisija galiausiai padarė išvadą, kad „būtina“ sukurti struktūrą, kuri reguliuotų finansinę sistemą ir užkirstų kelią būsimosioms krizėms. O paskui įvyko paslaptingas bankininkų pasitarimas Džekilo saloje, kur jie priėmė sprendimą, kad pribrendo momentas sukurti FRS.

FRS buvo pristatoma kaip panacėja nuo visų finansinių bėdų. Naujoji žinyba turėjo tik tuo ir užsiimti, kad kontroliuotų komercinius bankus, stebėtų, kad jie neužsižaistų biržoje. O kad kontrolė būtų efektyvi, kontroliuojanti žinyba turi būti nepriklausoma.

1913 metų gruodį įstatymo projektas dėl FRS, stumiamas Oldridžo, buvo pateiktas Senato nariams. Nesigilindami į varginančias to balsavimo smulkmenas, pažymėsiu tik tai, kad atsirado vos vienas žmogus, pasisakęs prieš. Senatorius su „siaubinga“ pavarde Hičkokas, pritardamas, kad reikia sukurti finansinį reguliavimą, pasiūlė pataisą įstatymui, kuri paverstų niekais bankininkų užmačias. Jis siūlė padaryti FRS ne privačia, bet valstybine monopolija. O teisę emituoti valiutą turėtų finansų ministerija. Tačiau dėl mums nežinomų priežasčių Hičkoko pataisos buvo atmestos ir įstatymas buvo labai greitai priimtas. Prezidentas pasirašė jį tais pačiais 1913 metais, tiksliau, paskutinę metų savaitę.

Skubantys valgyti kalėdinių kalakutų ir grožėtis papuoštomis eglutėmis senatoriai ypatingai nesivargino nagrinėti finansinių problemų. O tie, kurie suprato, kokį pasaulinio masto perversmą padarys FRS įstatymas, įtikinėjo kolegas įstatymo teisingumu. O bankininkai buvo tiesiog sužavėti. „Tai nuostabus įstatymas ir jis daug padarys, kad bankininkystė ir pinigų apyvarta būtų stabilizuota“ – kalbėjo Edmundas Gulbertas, Merchants Loan and Trust Company vice prezidentas. Jam antrino V. Hablistonas, Pirmojo nacionalinio banko Ričmonde pirmininkas: „Įstatymo dėka bus išvengta panikų“.

Pamenate Chruščiovo žodžius, kad 1980 metais žmonės jau gyvens prie komunizmo? Skambėjo labai gražiai, tačiau realiai niekas komunizmo Tarybų Sąjungoje kurti nesirengė. Lygiai taip pat gražūs bankininkų žodžiai apie FRS neturėjo su realybe nieko bendro. FRS buvo kuriama ne užkirsti kelią būsimoms finansinėms krizėms, o atvirkščiai – jų organizavimui reikiamu momentu. Kitados Ameriką europiečiai užkariavo šaunamaisiais ginklais ir šarvais, kurių nepramušdavo indėnų ietys ir strėlės. Lygiai taip pat XX amžiaus pradžioje bankininkai gavo į rankas įrankį, kurio dėka galėjo įsiviešpatauti tose pačiose žemėse. Kontroliuodami dolerio emisiją, neregimi FRS savininkai galėjo iškelti ir nuversti prezidentus ir visiškai manipuliuoti JAV politika.

Geriausias būdas ką nors paslėpti – padėti tai matomiausioje vietoje. Visa informacija apie FRS yra absoliučiai vieša ir prieinama. Nereikia jokių „konspirologinių“ veikalų – internete yra FRS svetainė. Tereikia užeiti į ją, ten viskas angliškai juodai ant balto parašyta.

FRS egzistavimu patikėti nelengva. Nelengva įsivaizduoti, kad pasaulis sutvarkytas būtent šitaip. Tačiau tai faktas. Reikia tiesiog mokėti skaityti, matyti ir analizuoti. Viskas banalu ir paprasta, nežiūrint į painią sistemą.

O dabar truputį nukrypkime į šalį. Sunku kalbėti apie aukštas materijas ir mūsų planetos finansines viršukalnes. Jos yra tolimos, sunkiai suprantamos ir pernelyg jau panašios į pigaus detektyvo siužetą. Tuo tarpu yra paprastesnių, suprantamesnių ir kiekvienam žinomų dalykų. Tokių, kaip žaliasis Amerikos doleris. Šio pasakojimo pradžioje mes jį dėmesingai apžiūrėjome ir įsitikinome, kad viskas ne visai taip, kaip įsivaizdavome anksčiau. Amerikos doleris Amerikai nepriklauso. Tačiau tuo stebuklai nesibaigia. Tuojau mes tuo įsitikinsime.

Kokio nominalo dolerių kupiūras jūs žinote?

Paprastai atsakoma: 1, 5, 10, 20, 50, 100.

Viskas teisingai. Toliau pažengę žmonės pamini retai naudojamą 2 dolerių kupiūrą. Ji laikoma numizmatine retenybe ir pakliuvusi į suprantančio žmogaus rankas, iškart išimama iš apyvartos.

O kokias dar žinote kupiūras?

Į šitą klausimą atsakys nedaugelis. Pasirodo, yra visa eilė banknotų, apie kurių egzistavimą dauguma nė nenutuokia. Tai 500, 1000, 5000, 10 000 ir 100 000 vertės kupiūros. Jų nežino dėl paprastos priežasties: banknotus draudžiama išvežti už JAV ribų pagal valiutos įstatymus. 100 000$ vertės banknotai (1934 metų aukso sertifikatas) niekad necirkuliavo paprastoje apyvartoje ir buvo naudojami tik atsiskaitymuose tarp Federalinių rezervinių bankų.

O žinote, kas pavaizduotas ant šio stambiausio banknoto? Kieno portretas puikuojasi ant 100 000$ kupiūros? Atsakyti į šį klausimą bus nesudėtinga, jei prisiminsite, kad Amerikos pinigus spausdina ne valstybė. FRS turi savus didvyrius, savą vertybių skalę, savus „numylėtinius“ Amerikos istorijoje. Ant stambiausio banknoto pavaizduotas 28-asis prezidentas Vudras Vilsonas. Tas pats prezidentas, kuris pasirašė FRS įstatymą. FRS nuomone, būtent jis yra svarbiausias veikėjas per visą Amerikos istoriją. Ir ką ten Amerikos! Jei Vilsonas pavaizduotas ant didžiausios vertės banknoto, vadinasi, jis yra visų laikmečių ir visų tautų „pats žmogiškiausias žmogus“.

Štai taip, vat, pradedi tyrinėti „giminės portretus“ ir padarai be galo įdomių atradimų…

Pagal N. Starikovo knygas

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!