FRS kartelis: Aštuonios šeimos

Keturi bankininkystės Raiteliai (aliuzija į Apokalipsės Raitelius, simbolizuojančius marą, badą, karą ir mirtį) – Bank of America, JP Morgan Chase, Citigroup и Wells Fargo valdo keturis naftos Raitelius Exxon Mobil, Royal Dutch/Shell, BP ir Chevron Texaco, drauge su Deutsche Bank, BNP, Barclays ir kitais senaisiais Europos pinigų milžinais. Tačiau jų monopolija globalioje ekonomikoje neapsiriboja naftos sektoriumi.

Kaip liudija formos 10K, kurios pildomos JAV vertybinių popierių biržoms ir vertybinių popierių Komisijai, šiedu keturi bankai randasi pirmame dešimtuke tarp beveik visų Fortune 500 sąrašo korporacijų savininkų. Tai kas gi jie tokie, šių stambiausių globalinių bankų akcijų savininkai?

Šita informacija labai gerai saugoma. Mano užklausos, siųstos į bankininkystę reguliuojančias žinybas ir susijusios su 25 stambiausių Amerikos bankų holdingų akcijų savininkais, buvo sukurtos laikantis JAV įstatymo dėl informacijos prieinamumo, o neigiamą atsakymą aš gavau „nacionalinio saugumo“ sumetimais. Tai ganėtinai ironiška, kadangi daugelis šių bankų akcininkų gyvena Europoje.

Viena svarbiausių globalinės oligarchijos turtų saugyklų, kuri valdo minėtas bankų kompanijas, yra US Trust Corporation, įkurta 1853 metais ir šiuo metu priklausanti Bank of America. Paskutiniu jos direktoriumi ir garbės globėju buvo Volteris Rotšildas (Walter Rothschild). Tarp kitų direktorių sutinkame Denielį Devidsoną (Daniel Davison) iš JP Morgan Chase, Ričardą Takerį (Richard Tucker) iš Exxon Mobil, Denielį Robertsą (Daniel Roberts) iš Citigroup ir Maršalą Švarcą (Marshall Schwartz) iš Morgan Stanley.

D. B. Makalisteris (J. W. McCallister), ganėtinai informuotas asmuo naftos industrijoje, turintis glaudžių ryšių su Karališkaisiais Saudo Arabijos rūmais, rašė Grim Reaper’yje, kad pagal jo gautą iš Saudo bankininkų informaciją, yra paminėta, jog 80% Niujorko federalinio rezervinio banko – pačios galingiausios FRS šakos – nuosavybės priklauso vos aštuonioms šeimoms, iš kurių keturios gyvena JAV. Tai: Goldman Sachs, Rockefellers, Lehmans ir Kuhn Loebs Niujorke; Rothschilds Paryžiuje ir Londone; Warburgs Hamburge; Lazards Paryžiuje, ir Israel Moses Seifs Romoje.

Tomas D. Šaufas (Thomas D. Schauf), Aukščiausios kvalifikacijos diplomuotų buhalterių asociacijos atstovas spaudai, patvirtino Makalisterio žodžius, pridūręs, kad dešimtį bankų kontroliuoja visus dvylika Federalinio rezervo banko skyrius. Jis paminėjo NM Rothschild Londone, Rothschild Bank Berlyne, Warburg Bank Hamburge, Warburg Bank Amsterdame, Lehman Brothers Niujorke, Lazard Brothers Paryžiuje, Kuhn Loeb Bank Niujorke, Israel Moses Seif Bank Italijoje, Goldman Sachs Niujorke ir JP Morgan Chase Bank Niujorke. Šaufas pamini tokius vardus: Viljamą Rokfelerį William Rockefeller), Polą Varburgą (Paul Warburg), Džeikobą Šifą (Jacob Schiff) ir Džeimsą Stilmaną (James Stillman). Visa tai asmenys, kurie valdo didžiumą FRS akcijų. Šifai glaudžiai susiję su Kuhn Loeb, Stilmanai – su Citigroup per santuokas su Rokfelerių klano nariais XX amžiaus pradžioje.

Justas Malinsas (Eustace Mullins) padarė tas pačias išvadas savo knygoje „FRS paslaptys“, kurioje parodo ryšius tarp FRS ir jos bankų su Rotšildų, Varburgų, Rokfelerių ir kitomis šeimomis.

Kontrolė, kurią šios bankininkų šeimos įvedė pasaulio ekonomikai, negali būti pervertinta ir ji pakankamai sąmoningai apgaubta slaptumo migla. Jų korporatyvinė žiniasklaida gali labai greitai diskredituoti bet kokią informaciją, šitokiu būdu faktą apie šio galingų bankų kartelio egzistavimą paversdama „konspirologine teorija“, iš kuriuos privaloma juoktis. Tačiau faktai vis tiek išlieka faktais.

MORGANAI

Federalinis Rezervinis bankas buvo įkurtas 1913 metais, tais pačiais, kai mirė Amerikos bankininkų šeimos įpėdinis Džonas Pirmontas Morganas (J. Pierpont Morgan) ir buvo suformuotas Rokfelerio fondas. Morganai vadovavo Amerikos finansams iš pastato, įsikūrusio Volstrito ir Brodvėjaus sankryžoje, jie buvo savotiškas JAV kvazi centrinis bankas nuo 1838 metų, kai Džonas Pibodis (George Peabody) įkiūrė panašią įstaigą Londone.

Pibodis buvo Rotšildų verslo partneris. 1952 metais FRS tyrinėtojas Justas Malinsas iškėlė prielaidą, kad Morganai buvo ne daugiau kaip Rotšildo agentais. Malinsas rašė, kad Rotšildai „…buvo linkę veikti Amerikoje anonimiškai, pasislėpę už JP Morgan & Company fasado“. Kitas autorius, Gabrielis Kolko (Gabriel Kolko) teigė, kad „Morganų veikla 1895-1896 metais parduodant auksinius JAV bondus Europoje buvo pagrįsta sąjunga su Rotšildų šeima“.

Finansinis Morganų aštuonkojis sparčiai apnarpliojo savo čiuptuvais visą pasaulį. Morgan Grenfell darbuojasi Londone. Morgan et Ce šeimininkauja Paryžiuje. Rotšildo pusbroliai Lambertai sukūrė Drexel & Company Filadelfijoje. Morganų šeima aptarnavo Astorus, Diuponus, Gugenheimus, Vanderbildtus ir Rokfelerius. Morganas finansavo AT & T, General Motors, General Electric ir DuPont įkūrimą. Kaip ir Londono Rothschild ir Barings bankai, Morganai tapo daugelio šalių valdžios struktūrų dalimis.

1890 metais Morganai kreditavo Egipto centrinį banką, finansavo geležinkelius Rusijoje, platino Brazilijos valstybines obligacijas ir finansavo Argentinos viešųjų darbų projektus. 1893 metų recesija padidino Morganų galią. Tais metais Morganas padėjo JAV vyriausybei išvengti indėlininkų panikos, suformuodamas sindikatą, kuris, kad palaikytų vyriausybinius rezervus, išskyrė Rotšildų aukso daugiau kaip už 62 mln dolerių. Morganas tapo galingos ekspansijos į Laukinius Vakarus varikliu, finansuodamas ir kontroliuodamas geležinkelių tiesimą vakarų kryptimi per jo paties įkurtus trestus. 1879 metais Morganų finansuojama, Kornelijui Vanderbildtui priklausanti New York Central Railroad kompanija suteikė lengvatinius tarifus užgimstančiai Rokfelerio monopolijai Standart Oil, sutvirtindama santykius tarp Rokfelerio ir Morgano.

Dabar Morganai pakliuvo Rotšildo ir Rokfelerio šeimų įtakon. Antraštė leidinyje New York Herald skelbia: „Geležinkelių karaliai sukūrė Gigantišką Trestą“. Dž. Pirpontas Morganas, kuris kartą pareiškė, kad konkurencija yra nuodėmė, susižavėjo: „Pagalvokite apie tai. Visą judėjimą geležinkeliais į vakarus nuo Sent Luiso kontroliuoja vos trisdešimt žmonių“. Morganas ir Edvardo Harimano bankininkas Kunas Liobas monopoliškai valdė geležinkelius, o tuo tarpu bankininkų Lehman, Goldman Sachs ir Lazard dinastijos prisijungė prie Rokfelerių, kad užvaldytų Amerikos pramonę.

1903 metais bankų trestą įkūrė aštuonios šeimos. Bendžaminas Strongas iš Bankų Tresto tapo pirmuoju Niujorko federalinio rezervo banko valdytoju. FRS sukūrimas 1913 metais išplėtė Aštuonių Šeimų įtaką JAV vyriausybėje, karinėje ir diplomatijos srityse. Jeigu užsienio kreditai staiga būtų nepadengti, oligarchai dabar galėjo panaudoti JAV jūrų pėstininkus, kad išsimuštų skolas. Morgan, Chase ir Citibank suformavo tarptautinį kreditavimo sindikatą.

Morganai buvo glaudžiai susiję su britų Vindzorais ir italų Savojos dinastija. Kuhn Loebs, Warburgs, Lehmans, Lazards, Israel Moses Seifs ir Goldman Sachs taip pat turėjo glaudžių ryšių su Europos monarchijomis. 1895 metais Morganas kontroliavo aukso srautus, plūstančius iš Amerikos ir į Ameriką. Pirmoji Amerikos kompanijų susiliejimų banga dar tik prasidėjo ir buvo inicijuota bankininkų. 1897 metais įvyko 69 susiliejimai pramonėje. Iki 1899 jų buvo jau du šimtai, o 1904 metais Džonas Mūdis (John Moody), Moodys Investor Services įkūrėjas, pareiškė, kad neįmanoma kalbėti apie atskirus Rokfelerio ir Morgano interesus.

Visuomenės nepasitikėjimas susiliejimais didėjo. Daugelis laikė juos išdavikais, dirbančiais senosios Europos pinigams. Rokfelerių Standart Oil, Endriaus Karnegio US Steel ir Edvardo Harimano geležinkeliai buvo finansuojami bankininko Džeikobo Šifo iš Kuhn Loeb, kuris glaudžiai bendradarbiavo su Europos Rotšildais. Populistinis pamokslininkas Viljamas Dženingsas Brajenas (William Jennings Bryan) triskart kandidatavo į JAV prezidentus nuo Demokratų partijos nuo 1896 iki 1908 metų, ir centrine jo antiimperialistinės kampanijos tema buvo tai, kad Amerika pateko į „finansinės priklausomybės nuo britų kapitalo“ spąstus. Teodoras Ruzveltas nugalėjo Brajeną 1908 metais, bet spaudžiamas plintančio populistinio gaisro buvo priverstas priimti Šermano antimonopolinį įstatymą. Tada atėjo eilė Standart Oil Trust.

2012 metais vyko taip vadinamas Pujo tyrimas (tyrimas dėl finansinių trestų, kurį vykdė bankų reikalų pakomitečio atstovas Arsenas Pujo (Arsène Pujo). Buvo tiriama pernelyg didelė valdžios koncentracija Volstrite. Tais pačiais metais ponia Harimas pardavė JP Morgan bankui savo dalį New York’s Guaranty Trust banke. Tokiu būdu buvo įkurtas Morgan Guaranty Trust. Teisėjas Liuisas Brandeisas įtikino prezidentą Vilsoną, kad tas paragintų nutraukti Direktorių tarybų susiliejimus. 1914 metais buvo priimtas Kleitono antimonopolinis įstatymas. Džekas Morganas, Dž. Pirponto sūnus ir įpėdinis, atsakė į tai, susisiekęs telefonu su Morgano klientais Remingtonu ir Vinčesteriu ir paraginęs juos padidinti ginklų gamybą. Jis tvirtino, kad JAV būtina įstoti į I Pasaulinį karą. Karnegio fondo ir kitų oligarchinių organizacijų pakurstytas, prezidentas Vilsonas sutiko. Kaip Čarlzas Tansilas (Charles Tansill) rašo knygoje „Amerika žengia į karą“: „dar iki prasidedant kautynėms, prancūzų firma Rothschild Freres telegrafavo į Niujorką Morganui, siūlydama užtikrinti šimto milijonų dolerių kreditą, kurio didžioji dalis turėjo nusėsti JAV. Kreditas buvo skirtas apmokėti amerikietiškoms prekėms“.

Morganai finansavo pusę JAV karinių išlaidų, tuo pat metu gaudami „otkatus“ iš galimų rangovų, tokių kaip GE, Du Pont, US Steel, Kennecott ir ASARCO. Visi jie buvo Morgano klientai. Morganas taip pat finansavo anglų-būrų karą Pietų Afrikoje ir prancūzų karą su prūsais. Paryžiaus 1919 metų taikos konferencijai pirmininkavo Morganas, kuris aktyviai dalyvavo pokariniame atstatyme, tiek Vokietijoje, tiek Antantės šalyse.

Ketvirtame dešimtmetyje populizmas vėl įgavo jėgos po to, kai paaiškėjo, kad Goldman Sachs, Lehman Bank ir kiti gavo naudos iš Didžiosios krizės. Lui Makfadenas (Louis McFadden), Bankų komiteto pirmininkas, kalbėjo apie Didžiąją Depresiją: „Ji nebuvo atsitiktinė. Tai buvo kruopščiai apgalvota situacija… Tarptautiniai bankininkai siekė, kad visi pultų į neviltį, kad jie galėtų mus visus užvaldyti“.

Senatorius Džeraldas Najus (Gerald Nye), pirmininkavęs komisijai, kuri tyrė šaudmenų ir karinės amunicijos tiekimus 1936 metais, padarė išvadą, kad Morganai įstūmė JAV į I Pasaulinį karą, kad užtikrintų savo kreditų sugrąžinimą ir kad sukeltų karinės pramonės bumą. Najus vėliau parengė dokumentą, pavadintą „Sekantis karas“, kuriame buvo ciniškai kalbama apie „senosios deivės – demokratijos“ triuką, kurios dėka Japonija galėjo būti panaudota tam, kad Amerika įsiveltų į sekantį pasaulinį karą.

1937 metais užsienio reikalų ministras Haroldas Ikesas (Harold Ickes) įspėjo apie „60 Amerikos šeimų“ įtaką. Istorikas Ferdinandas Lundbergas vėliau parašė knygą su lygiai tokiu pat pavadinimu. Aukščiausiojo teismo teisėjas Viljamas Duglas pasmerkė „Morgano įtaką… Kuri šiuo metu yra pražūtingiausia pramonėje ir finansuose“.

Džekas Morganas atsakė į tai pastūmėdamas Ameriką dalyvauti II Pasauliniame kare. Morganas turėjo glaudžius santykius su Ivasakių ir Denų šeimomis – dviem turtingiausiais Japonijos klanais, kurie valdė atitinkamai Mitsubishi ir Mitsui – šios kompanijos susiformavo iš XVII amžiaus siogūnatų. Kai Japonija įsibrovė į Mandžūriją, pradėjusi kinų valstiečių žudynes Nankine, Morganas perdėjo konflikto rimtumą. Be to, jis turėjo glaudžius ryšius su italų fašistu Benitu Musoliniu, o nacistas daktaras Jalmaras Šachtas buvo susijęs su Morgan Bank per II Pasaulinį karą. Po karo Morganų atstovai susitikinėjo su Šachtu Bank of International Settlements banke Bazelyje, Šveicarijoje.

ROKFELERIAI

Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) yra pats galingiausias bankas pasaulyje, globalinis centrinis bankas Aštuonioms šeimoms, kurios kontroliuoja privačius centrinius bankus praktiškai visose Vakarų ir besivystančiose šalyse. Pirmuoju (TAB) prezidentu tapo Rokfelerio bankininkas Geitsas Makgarachas (Gates McGarrah), Chase Manhatan ir FRS valdininkas. Makgarachas buvo senelis buvusiam CŽV direktoriui Ričardui Helmsui. Rokfeleriai, kaip ir Morganai, glaudžiai susiję su Londonu.

TAB priklauso Anglijos bankui, Italijos, bankui, Kanados bankui, Šveicarijos nacionaliniam bankui, Olandijos bankui, Bundesbankui ir Prancūzijos bankui. K. Kvigli rašo savo epinėje knygoje „Tragedija ir viltis“, kad TAB buvo dalis plano „sukurti pasaulinę finansinės kontrolės sistemą, sutelktą privačiose rankose ir galinčią dominuoti politinėje bet kurios valstybės ir pasaulio apskritai sistemoje… Pasitelkus feodalinio tipo kontrolę, dėka pasaulio šalių centrinių bankų, kurie veikia, laikydamiesi neviešų susitarimų“.

JAV vyriausybė jautė nepasitikėjimą TAB ir nesėkmingai mėgino remti jo uždarymą 1944 metais Breton Vudo konferencijoje. Vietoje to Aštuonių šeimų valdžia buvo dar labiau sustiprinta, kai Breton Vude buvo nutarta įkurti tarptautinį valiutos fondą ir Pasaulio banką. JAV Federalinė rezervų sistema gavo TAB’o akcijų tiktai 1994 metų rugsėjį.

TAB kontroliuoja mažiausiai 10% aštuoniasdešimties pasaulio šalių centrinių bankų, TVF ir kitų tarptautinių organizacijų turimų valiutos rezervų. Jis veikia kaip finansinis agentas tarptautiniuose susitarimuose, renka informaciją apie pasaulio ekonomiką ir veikia kaip paskutinės instancijos kreditorius, kad būtų išvengta pasaulinio finansinio kolapso. TAB varo monopolinio kapitalistinio fašizmo politiką. Jis skyrė laikiną paskolą Vengrijai dešimtame dešimtmetyje, kad būtų užtikrintas tos šalies ekonomikos privatizavimas. Jo pagalba Aštuonios šeimos finansavo Adolfą Hitlerį, tarpininkaujant Dž. Henriui Šrioderiui (J. Henry Schroeder) ir Mendelsohn Bank iš Amsterdamo. Daugelis tyrinėtojų teigia, kad TAB yra globalinės piramidės, plaunančios narkodolerius, viršūnė.

Breton Vudsas pasitarnavo Aštuonioms šeimoms. TVF ir Pasaulio bankas turi centrinę reikšmę toje konferencijoje sukurtoje „naujojoje pasaulio tvarkoje“. 1944 metais pirmąsias Pasaulio banko obligacijas išplatino Morgan Stanley ir First Boston. Prancūzijos Lazarų šeima ėmė aktyviau atstovauti Morganų interesus. Stambiausias Prancūzijos investicinis bankas Lazard Freres priklauso Lazarų ir David Veill šeimoms, senųjų Genujos bankininkių šeimų atžaloms. Jas atstovavo Mišelis Davivas (Michelle Davive). Paskutiniu pirmininku ir vyriausiuoju vykdomuoju direktoriumi Citigroup buvo Stenfordas Veilas (Sanford Weill).

1968 metais Morgan Guaranty paleido veikti sistemą Euro-Clear, kuri bazuojasi Briuselyje. Tai kliringo sistema, skirta Europos ir JAV vertybiniams popieriams. Tai buvo pirmas mėginimas sukurti tokią automatizuotą sistemą. Kai kas ėmė vadinti šitą sistemą „Žvėrimi“. Briuselis taip pat tapo ir naujo Europos centrinio banko bei NATO būstine.

1973 metais Morganų žmonės slapčia susitikinėjo Bermudų salose, kad neteisėtai atkurtų senąjį Morganų klaną, ir tai – praėjus dvidešimčiai metų po Glaso-Stigalo akto (Glass-Steagal Act). Morganas ir Rokfeleris suteikė finansinę paramą kompanijai Merrill Lynch, įstūmę ją į stambiausių JAV investicinių bankų penketuką. Merrill šiandien tapo dalimi Bank of America.

Džonas D. Rokfeleris naudojo savo iš naftos sukauptus turtus, kad įsigytų Equitable Trust, kuris prarijo kelis stambius bankus ir korporacijas trečiame XX amžiaus dešimtmetyje. Didžioji Depresija pagelbėjo konsoliduotis Rokfelerių valdžiai. Jam priklausantis Chase Bank susiliejo su Manhatan Bank, priklausančiu Kunui Lebui, šitaip susiformavo Chase Manhatan ir sutvirtėjo šeimyniniai ryšiai. Kuhn-Loeb drauge su Rotšildais finansiškai nutiesė Rokfeleriui kelią link naftos karaliaus titulo. National City Bank Klivlende aprūpino Rokfelerį lėšomis, kurių reikėjo JAV naftos pramonės monopolizavimui. Tyrimo JAV Kongrese metu buvo išsiaiškintą, kad tai buvo vienas iš trijų Rotšildų bankų, esančių Amerikoje nuo 1870 metų, kai Rokfeleris pirmą kartą užregistravo kompaniją Standart Oil of Ohio.

Vienas iš Rokfelerio partnerių kompanijoje Standart Oil buvo Edvardas Harknesas (Edward Harkness), kurio šeima ėmė kontroliuoti Chemical Bank. Kitas partneris – Džeimsas Stilmanas (James Stillman), kurio šeima kontroliavo Manufacturers Hanover Trust. Abudu bankai susiliejo po JP Morgan Chase sparneliu. Dvi Stilmano dukterys ištekėjo už dviejų Viljamo Rokfelerio sūnų. Abi šeimos taip pat kontroliuoja didelę Citigroup dalį.

Draudimo versle Rokfeleriai kontroliuoja Metropolitan Life, Equitable Life, Prudential ir New York Life. Rokfelerio bankai kontroliuoja 25% aktyvų penkiasdešimtyje stambiausių JAV komercinių bankų ir 30% aktyvų penkiasdešimtyje stambiausių draudimo bendrovių.

Tarp kompanijų, kurias kontroliuoja Rokfeleris, yra ir šios: Exxon Mobil, Chevron Texaco, BP Amoco, Marathon Oil, Freeport McMoRan, Quaker Oats, ASARCO, United, Delta, Northwest, ITT, International Harvester, Xerox, Boeing, Westinghouse, Hewlett-Packard, Honeywell, International Paper , Pfizer, Motorola, Monsanto, Union Carbide ir General Foods.

Rokfelerio fondas turi glaudžių finansinių ryšių su Fordo ir Karnegio fondais. Kiti filantropiški šeimos kūriniai – Brolių Rokfelerių fondas, Rokfelerio medicinos tyrimų institutas, Bendroji švietimo reikalų taryba, Rokfelerio universitetas ir Čikagos universitetas, kuris išleidžia didelį srautą liberalių ekonomistų, tarptautinio kapitalo apologetų, tarp jų galima paminėti Miltoną Fridmaną.

Šeima valdo tris dešimtis konferencijų centrų Rockefeller Plaza, kur kiekvienais metais uždegamos nacionalinės Kalėdų eglutės, o taip pat jai priklauso Rokfelerių centras. Deividas Rokfeleris suvaidino svarbų vaidmenį statant Pasaulio Prekybos centro bokštus dvynius. Pagrindinė šeimos gyvenama vieta yra nevėkšliškas kompleksas už Niujorko ribų, žinomas kaip Pocantico Hills. Šeima taip pat turi 32 kambarių dviaukštį butą Penktojoje aveniu, didelį namą Vašingtone, rančą Monte Sacro Venesueloje, kavos plantacijas Ekvadore ir Brazilijoje, nekilnojamą turtą Seal Harbore, Meino valstijoje, kurortus Karibų jūroje, Havajuose ir Puerto Rike.

Dalesai yra pusbroliai Rokfeleriams. Alanas Dalesas sukūrė CŽV, teikė paramą nacistams, dengė Kenedžio žudikus, pasinaudodamas savo dalyvavimu Voreno komisijoje ir sudarė sandėrį su Broliais Musulmonais, kad būtų sukurtas kontroliuojamų žudikų tinklas.

Džono Fosterio Daleso brolis vadovavo netikriems Goldman Sachs trestams iki 1929 metų griūties ir padėjo savo broliui nuversti Irano bei Gvatemalos vyriausybes. Abu broliai buvo Skull & Bones draugijos ir Tarptautinių Santykių Tarybos nariai.

Rokfeleriai suvaidino svarbų vaidmenį įkuriant į depopuliaciją orientuotą Romos klubą savo giminės dvare Baladžio, Italijoje. Jų komplekse Pocantico Hills užgimė Trišalė komisija. Šeima yra pagrindinis finansavimo šaltinis eugenikos srityje, kuri pagimdė Hitlerį, taip pat Rokfeleriai finansuoja žmogaus klonavimo ir DNR tyrimų bumą šiuolaikiniuose JAV moksliniuose sluoksniuose.

Džonas Rokfeleris Jaunesnysis vadovavo Gyventojų skaičiaus tarybai iki pačios mirties, o jo bendravardis sūnus buvo senatoriumi nuo Vakarų Virdžinijos. Brolis Vintropas Rokfeleris buvo Arkanzaso vice gubernatoriumi ir išlieka pačiu galingiausiu žmogumi šioje valstijoje. 1975 metų spalį interviu žurnalui Playboy, vice prezidentas Nelsonas Rokfeleris, kuris taip pat buvo ir Niujorko gubernatoriumi, pagarsino savo šeimos svarbiausią pasaulėžiūros poziciją: „Aš labai tikiu planavimu, ekonominiu, socialiniu, politiniu, kariniu – pasaulinio masto planavimu“.

Tačiau iš visų brolių Rokfelerių tiktai Deividas – Trišalės komisijos įkūrėjas ir Chase Manhatan pirmininkas, iškėlė fašistinę savo šeimos politiką į globalų lygmenį. Jis gynė Irano šachą, Pietų Afrikos apartheido režimą, Pinočeto chuntą Čilėje. Jis buvo stambiausias Tarptautinių santykių tarybos finansuotojas, taip pat finansavo Trišalę komisiją Vietnamo karo metu, Efektyvios ir tvirtos taikos Azijoje komitetą – puikią dovanėlę tiems, kurie pasipelnė iš šio konflikto.

Niksonas pakvietė jį tapti finansų ministru, tačiau Rokfeleris atsisakė, žinodamas, kad jo galimybės yra nepalyginamai didesnės, kai jis vairuoja Chase. Garis Alenas (Gary Allen) rašo knygoje „Rokfelerio byla“, kad 1973 metais „Deividas Rokfeleris susitiko su 27 valstybių vadovais, tame tarpe su Rusijos ir Raudonosios Kinijos vadais“.

Pašalinus Australijos premjerą Gofą Vitlamą (Gough Whitlam)1975 metais (nušalinimas vyko drauge su Nugan Hand Bank ir CŽV), jo britų karūnos paskirtas įpėdinis Malkolmas Freizeris (Malcolm Fraser) akimirksniu išskrido į Ameriką, kur susitiko su prezidentu Fordu, po to kai pasikalbėjo su Deividu Rokfeleriu.

1789 metais Aleksandras Hamiltonas (Alexander Hamilton) tapo pirmuoju JAV finansų ministru. Jis buvo vienas iš daugelio tėvų-įkūrėjų, priklausiusių masonų ložei, turėjo glaudžių ryšių su Rotšildų šeima, kuriai priklausė Anglijos Bankas ir vadovavo Europos masonų judėjimui. Džordžas Vašingtonas, Bendžaminas Franklinas, Džonas Džėjus, Etanas Alenas, Samiuelis Adamsas, Patrikas Henris, Džonas Braunas ir Rodžeris Šermanas taip pat buvo masonai.

Rodžeris Livingstonas padėjo Šermanui ir Franklinui parašyti Nepriklausomybės deklaraciją, jis prisiekė Vašingtonui, kai buvo Niujorko Didžiosios frankomasonų ložės Didžiuoju Magistru. Vašingtonas pats buvo Virdžinijos ložės Didysis magistras. 33 aukščiausio rango Revoliucinės armijos karininkai buvo masonai. Tai labai simboliška, kadangi nuo trisdešimt trečiojo laipsnio masonai tampa iliuminatais.

Patriotai tėvai-įkūrėjai su Džonu Adamsu, Tomu Džefersonu, Džeimsu Medisonu ir Tomu Peinu priešakyje (nė vienas iš jų nebuvo masonas) norėjo visiškai nutraukti santykius su britų karūna, tačiau pralaimėjo kovoje su masonų frakcija, kuriai vadovavo Vašingtonas, Hamiltonas ir Sent Endriaus ložės Bostone Didysis magistras generolas Džozefas Vorenas, kuris norėjo „mesti parlamentarizmo iššūkį, tačiau likti ištikimas Karūnai“. Sent Endriaus ložė buvo Naujojo Pasaulio masonybės centras ir ėmė dalinti masonams laipsnius nuo 1769 metų.

Visos amerikiečių masonų ložės ir šiandien ištikimos britų karūnai, kuriai tarnauja kaip žvalgybinis ir kontrrevoliucinis ardomosios veiklos tinklas.

Pirmasis Kontinentinis kongresas buvo sušauktas Filadelfijoje 1774 metais, jam vadovavo Peitonas Randolfas (Peyton Randolph), kuris pakeitė Vašingtoną Didžiojo Virdžinijos ložės magistro pareigose. Antrasis Kontinentinis kongresas įvyko 1775 metais, pirmininkavo frankomasonas Džonas Henkokas (John Hancock). Peitono brolis Viljamas pakeitė jį Virdžinijos ložės Didžiojo magistro poste ir tapo svarbiausiu centralizacijos ir federalizmo šalininku Pirmajame Konstituciniame konvente 1787 metais. Federalizmas, sudarantis JAV Konstitucijos pagrindą, sutampa su ta federalizmo idėja, kuri išdėstyta Andersono frankomasonų konstitucijoje 1723 metais. Viljamas Rendolfas (William Randolph) tapo pirmuoju Generaliniu prokuroru šalyje ir Valstybės sekretoriumi prie Džordžo Vašingtono. Jo šeima sugrįžo į Angliją ir liko ištikima Karūnai. Džonas Maršalas, pirmasis šalies Aukščiausiasis teisėjas, irgi buvo masonas.

Kai Bendžaminas Franklinas iškeliavo į Prancūziją, kad kreiptųsi finansinės pagalbos Amerikos revoliucionieriams, jo susitikimai vykdavo Rotšildo bankuose. Parduodant ginklus, tarpininkavo vokiečių masonas baronas fon Štoibenas (von Steuben). Jo informatoriai veikė per masonu kanalus ir lygiagrečiai britų šnipinėjimo tinklui. 1776 metais Franklinas de facto tapo JAV pasiuntiniu Prancūzijoje, o po trijų metų – Didžiuoju magistru prancūzų ložėje Devynios Seserys, kuriai priklausė Džonas Polas Džonsas ir Volteras. Taip pat Franklinas tapo labiau įslaptintos Karališkosios šventyklos karo vadų ložės Karkasone nariu, jai taip pat priklausė Frederikas, Velso princas. Nors Amerikoje Franklinas propagavo susilaikymą, Europoje jis neblogai pasilinksmino su savo broliais iš Ložės. Franklinas buvo Generaliniu Pašto vadovu nuo 1750 iki 1775 metų, o šitas vaidmuo tradiciškai suteikiamas britų šnipams.

Finansuojamas Rotšildų, Aleksandras Hamiltonas (Alexander Hamilton) įkūrė du Niujorko bankus, įskaitant Bank of New York. Jis žuvo susišaudyme su Aronu Beru (Aaron Burr), kuris įsteigė Manheteno banką, finansuojamas Kuhn Loeb’o. Hamiltonas tapo puikiu pavyzdžiu tos paniekos, kurią Aštuonios šeimos jaučia paprastiems žmonėms, kartą pareiškus, kad „visi žmonės dalijami į mažumą ir daugumą. Mažuma – tai turtingi ir kilmingi iš prigimties, o visi kiti – tai masė… Žmonės yra neramūs ir nepastovūs, jie retai mąsto ir suvokia teisingai. Dėl to būtina pirmai grupei suteikti aiškią, nuolatinę valdžios dalį. Ir jie kontroliuos nestabilią masę“.

Hamiltonas buvo tik pats pirmasis ilgoje gretoje Aštuonių šeimų atstovų, kurie užimdavo esminį finansų ministrų postą. Prie Kenedžio finansų ministru buvo Duglas Dilonas (Douglas Dillon), iš Dillon Read (dabar dalis UBS Warburg). Prie Niksono – finansų ministrai Deividas Kenedis (David Kennedy) ir Viljamas Saimonas (William Simon), išeiviai iš Continental Illinois Bank (dabar dalis Bank of America) bei Salomon Brothers (dabar įeina į Citigroup). Prie Karterio finansams vadovavo Maiklas Bliumentalis (Michael Blumenthal), atėjęs iš Goldman Sachs, prie Reigano – Donaldas Riganas (Donald Regan), atėjęs iš Merrill Lynch (dabar priklauso Bank of America), prie Bušo vyresniojo finansų ministras buvo Nikolas Bredis (Nicholas Brady), iš Dillon Read (UBS Warburg). Prie Klintono iždą valdė Robertas Rubinas (Robert Rubin), o prie Bušo jaunesniojo – Henris Polsonas (Henry Paulson), abu atėję iš Goldman Sachs. Obamos finansų ministras Timas Geitneris (Tim Geithner) dirbo Kissinger Associates ir Niujorko federalinio rezervo banke.

Tomas Džefersonas tvirtino, kad Amerikai būtinas centrinis bankas, kuris priklausytų valstybei, kad Europos monarchai ir aristokratai negalėtų pasinaudoti pinigų spausdinimo staklėmis, kad užvaldytų naują tautą. Džefersonas tvirtino: „Šalis, kuri planuoja likti nieko neišmananti ir laisva, tikisi to, ko niekad neegzistavo ir niekad neegzistuos. Vargu ar egzistuoja bent vienas karalius iš šimto, kuris, jeigu tiktai galėtų (kaip, tarkime, faraonai), nepasiimtų iš pradžių visų tautos pinigų, paskui jos žemes, o paskui nepadarytų jų ir jų vaikų savo vergais visiems laikams… Bankai yra dar pavojingesni, nei reguliarioji kariuomenė. Jau sukurta „pinigų aristokratija“. Džefersonas matė, kaip Europos bankininkystė rezga sąmokslą, turėdama tikslą užvaldyti JAV. „Vienas tironijos aktas gali būti pavadintas atsitiktinumu, tačiau prasidėjęs spaudimo procesas lieka nepakitęs, nežiūrint į ministrų kaitą. Pernelyg aiškiai matomi įrodymai, kad vykdomas sąmoningas, sistemingas mūsų pavergimo planas“.

Tačiau Rotšildų finansuojamo Hamiltono argumentai privataus centrinio banko JAV įkūrimo naudai nugalėjo. 1791 metais buvo įsteigtas Jungtinių Valstijų Bankas, o Rotšildai tapo vienais iš pagrindinių savininkų. Dokumentas, suteikiantis teisę vykdyti bankinę veiklą, turėjo būti išduotas 1811 metais. Visuomenė buvo nusistačiusi už šio leidimo panaikinimą ir už šio privataus banko pakeitimą Džefersono valstybiniu centriniu banku. Svarstymai buvo atidėti, kadangi Europos bankininkų valia šalis įklimpo į 1812 metų karą. Baimės ir ekonominių sunkumų akivaizdoje, Hamiltono bankas visgi gavo atnaujintas teises vykdyti bankines operacijas 1816 metais.

1828 metais Endrius Džeksonas pradėjo rinkiminę kampaniją į JAV prezidentus. Per visą kampaniją jis puldinėjo tarptautinius bankininkus, valdžiusius JAV banką. Džeksonas pamokslavo: „Jūs esate gyvačių lizdas. Aš jus demaskuosiu ir su Dievo pagalba išvysiu. Jeigu tik žmonės suvoks jūsų piniginės ir finansinės sistemos nesąžiningumo laipsnį, tai revoliucija įvyks dar iki išauštant rytui“.

Džeksonas laimėjo rinkimus ir panaikino įstatymą dėl centrinio banko, pareiškęs, kad „šis įstatymas, iš visko sprendžiant, pagrįstas klaidinga nuomone, kad esami akcininkai pagal tradiciją tikisi ne šiaip vyriausybinės paramos, bet ir jos dosnių dovanų… Kad jų malonumui Įstatymas nušalina visą amerikiečių tautą nuo šios monopolijos pelnų. Esami akcininkai ir tie, kurie juos pakeis privilegijuota tvarka, turės tiek didesnę politinę valdžią, tiek ir didžiulę finansinę naudą iš ryšių su vyriausybe. Ar gali tokia įtaka būti sukoncentruota, kaip teigia šis įstatymas, vadovybės, kuri pati save išsirinko, rankose, vadovybės, kuri tapatina save su akcininkais iš užsienio. Ar neatsiras pas mus priežasčių baimintis dėl mūsų šalies nepriklausomybės karo atveju… Mūsų valiutos kontrolė, mūsų valstybinių finansų ir tūkstančių mūsų piliečių kontrolė yra nepalyginamai grėsmingesnė ir pavojingesnė už priešo karinę galią. Labai gaila, kad turtingieji ir galingieji pernelyg dažnai naudojasi valstybės įstatymais savanaudiškais tikslais, kad turtingieji dar labiau praturtėtų ir pasidarytų dar galingesniais. Daug mūsų šalies turtingų žmonių nebuvo patenkinti lygiomis sąlygomis, sudarytomis visiems žmonėms, bet maldavo, kad mes padarytume juos dar turtingesniais, pasitelkę Kongreso įstatymus. Aš atlikau pareigą savo šaliai“.

Patriotizmas triumfavo ir Džeksonas buvo perrinktas. 1835 metais į jį buvo pasikėsinta. Pasikėsino Ričardas Lourensas, kuris vėliau prisipažino, kad yra „susijęs su jėgomis iš Europos“.

Nežiūrint į tai, sekančiais metais Džeksonas atsisakė pratęsti JAV Banko įstatymo galiojimą. Jam valdant, Amerikos nacionalinė skola nukrito iki nulio patį pirmą ir paskutinį kartą per visą mūsų šalies istoriją. Tai įsiutino tarptautinius bankininkus, kadangi pagrindines pajamas jie gauna iš palūkanų už skolas. JAV Banko prezidentas Nikolas Bidlis (Nicholas Biddle) 1842 metais nutraukė JAV vyriausybės finansavimą, įstūmęs šalį į depresiją. Bidlis buvo Džeikobo Rotšildo iš Paryžiaus agentas.

Prasidėjęs Meksikos karas pakirto Džeksono pozicijas, o po kelių metų prasidėjęs Pilietinis karas, kuriame Londono bankininkai rėmė junionistus, o prancūzai – pietiečius. Lemanų šeima praturtėjo, tiekdama kontrabandinius ginklus į Pietus ir medvilnę – į Šiaurę. 1861 metais JAV valstybės skola pasiekė šimtą milijonų dolerių, naujas prezidentas Abraomas Linkolnas ir vėl įskaudino Europos bankininkus, pradėjęs leisti popierinius „baksus“ armijos sąskaitoms apmokėti.

Rotšildo kontroliuojamas laikraštis Times of London rašė: „Jeigu šita pražūtinga politika, kuri sklinda iš Šiaurės Amerikos respublikos, sutvirtės ir taps realybe, tai valstybė galės gauti pinigų be jokių išlaidų. Ji išmokės skolas, neimdama tam naujų skolų. Vyriausybė turės pinigų, reikalingų prekybai. Šalis suklestės ir tai taps precedentu civilizuotų pasaulio vyriausybių istorijoje. Visų šalių protai ir turtai ims plūsti į Šiaurės Ameriką. Šita vyriausybė turi būti sunaikinta, arba ji sunaikins visas planetos monarchijas“.

Europos bankininkų parašytas „cirkuliaras dėl pavojaus“ buvo demaskuotas ir išplatintas visoje šalyje, tai padarė įtūžę patriotai. Jis prasideda šitaip: „Didelė skola, kurios priežastis – karas, turėjo būti panaudota „pinigų čiaupui“ valdyti. Kad tai būtų įgyvendinta, kaip bankininkystės pagrindas turi būti naudojamos valstybinės obligacijos. Mes dabar laukiame finansų ministro Salmono Čeizo, kas parekomenduotume jam būtent tokią veiksmų kryptį. Tai neleis „baksams“ cirkuliuoti kaip apmokėjimo priemonėms, kadangi mes negalime jų kontroliuoti. Mes kontroliuojame valstybines obligacijas ir per jas sprendžiame bankininkystės problemas“.

1863 metais Nacionalionis Bankų įstatymas atkūrė privatų JAV centrinį banką ir Čeizo karinės obligacijos pateko į apyvartą. Sekančiais metais Linkolnas buvo perrinktas, pažadėjęs atšaukti šį įstatymą, kai tik duos prezidentinę priesaiką 1885 metais. Prieš jam kažką nuveikiant, jį nužudė Džonas Vilksas Butas Fordo teatre. Butas turėjo plačių ryšių su tarptautiniais bankininkais. Jo proanūkė parašė knygą „This One Mad Act“, kurioje detaliai aprašo Buto kontaktus su „paslaptingais europiečiais“ prieš pasikėsinimą.

Po Linkolno nužudymo, Butą išsivežė slaptos draugijos Auksinio Rato Riteriai nariai. ARR turėjo glaudžių ryšių su prancūzų „Metų laikų draugija“, kurios nariu savo laiku buvo Karlas Marksas. ARR draugija padėjo daug pastangų, kad būtų sukurstyta įtampa, kuri išprovokavo pilietinį karą ir prezidentas Linkolnas kreipė į šiuos žmonės ypatingą dėmesį. Butas buvo ARR narys ir susijęs su Rotšildais per Konfederacijos valstybės sekretorių Judą Bendžaminą (Judah Benjamin). Bendžaminas paspruko į Angliją, kai tik baigėsi Pilietinis karas.

Praėjus beveik šimtmečiui po to, kai už „baksus“ buvo nužudytas Linkolnas, prezidentas Kenedis irgi atsidūrė Aštuonių šeimų taikiklyje. Kemedis paskelbė, kad sunaikins ofšorines slėptuves nuo mokesčių ir pasiūlė padidinti mokesčius stambioms naftos ir kalnakasybos kompanijoms. Jis palaikė mokesčių vengimo schemų, kuriomis naudojosi patys turtingiausi, panaikinimą. Jo ekonominė politika buvo viešai puldinėjama tokių žurnalų kaip Fortune ir Wall Street Journal puslapiuose, be to, prieš ją pasisakė Deividas ir Nelsonas Rokfeleriai. Netgi jo paties finansų ministras Duglas Dilonas, kuris atėjo į šį postą iš UBS, kurį kontroliavo Dillon Read investment bank (Varburgų šeima), priešinosi Kenedžio pasiūlymams.

Kenedžio likimas buvo nulemtas 1963 metų birželį, kai jis leido finansų ministerijai išduoti daugiau kaip keturis milijardų dolerių grynais, mėgindamas apeiti aukštas FRS, priklausančios tarptautiniams bankininkams, palūkanas. Li Harvio Osvaldo, kurį labai laiku nušovė Džekas Rubis, žmona pranešė rašytojui Vebermanui (A. J. Weberman) 1994 metais, kad „Kenedžio nužudymo mįslės atsakymas slypi DRS. Neverta to nuvertinti. Neteisinga kaltinti tuo tiktai Engltoną ir CŽV. Tai tik vienas rankos pirštas. Žmonės, kurie gamina pinigus, yra aukščiau CŽV“.

Lindono Džonsono, sekančio prezidento, propaguojamas karas Vietname įvarė JAV į skolas. Šalies gyventojai buvo įbauginti ir užčiaupti. Jeigu tie žmonės gali užmušti prezidentą, tai jie užmuš bet ką.

ROTŠILDAI

Olandijos Oraniečiai įsteigė Bank of Amsterdam 1609 metais kaip patį pirmą pasaulyje centrinį banką. Princas Vilhelmas Oranietis vedė karaliaus Džeimso II dukterį, princesę Merę ir susigiminiavo su Anglijos Vindzorais. Oranžinis Ordinas – protestantiška brolija, iškėlusi į Anglijos sostą Viljamą III, iš kurio jis tuo pat metu valdė ir Angliją, ir Britaniją. 1694 metais Viljamas III susivienijo su anglų aristokratija ir įkūrė privatų banką.

Senoji ledi iš Threadneedle Street (toks yra neoficialus Anglijos banko pavadinimas) apjuosta trisdešimt pėdų sienomis. Trijuose aukštuose po jomis saugomos trečios pagal dydį pasaulyje aukso atsargos lydiniais.

Rotšildai ir jų kraujomaišos keliu sukurtos Aštuonios šeimos – partnerės palaipsniui užgrobė Anglijos Banko kontrolę. Iki 2004 metų N. M. Rothschild Bank pastate vykdavo kasdieninis Londono „aukso fiksingas“. Kaip išsireiškė Anglijos banko vadovo pavaduotojas Džordžas Blundenas (George Blunden): „Baimė yra tai, kas padaro banko įgaliojimus tokiais priimtinais. Bankas turi galimybę daryti savo įtaką, kai žmonės priklauso nuo mūsų ir nenori prarasti savo privilegijų, arba kada jie yra išsigandę“.

Mejeris Amšelis Rotšildas (Mayer Amschel Rothschild) kovai prieš Amerikos revoliuciją tiekė britų vyriausybei vokiečių samdinius, nukreipė iš to gautas pajamas savo broliui Natanui į Londoną, kur buvo įsteigtas bankas N.M. (Nathan and Mayer) Rothschild & Sons. Mejeris buvo rimtas Kabalos tyrinėtojas ir ėmė kalti savo turtą už pasisavintus iš žymaus masono ir Heseno-Kaselio žemės karališkojo administratoriaus pinigus.

Rotšildo kontroliuojamas Barings bankas finansavo kinų opijų ir prekybą afrikietiškais vergais. Jis investavo pinigus į Luizianos pirkimą. Kai kelios valstijos paskelbė defoltus, Barings papirko Danielių Vebsterį (Daniel Webster), kad tas imtų rėžti kalbas, pabrėžiančias moralinius kreditų grąžinimo privalumus. O kada valstijos atsisakė parduoti savo žemes, 1842 metais Rotšildų šeima užsuko „pinigų čiaupą“, panardindama JAV į gilią depresiją. Galima neretai išgirsti pasisakymus, kad Rotšildų turtai tiesiogiai priklausė nuo bankrutavusių valstybių skaičiaus. Mejeris Amšelis Rotšildas kartą pasakė: „Manęs nejaudina, kas kontroliuoja politinius valstybės reikalus, kol aš kontroliuoju jos valiutą“.

Karai irgi nesugebėjo kaip nors paveikti Rotšildų šeimos laimę. Rotšildai finansavo Prūsų ir Krymo karus, taip pat britų mėginimą atmušti Sueco kanalą iš prancūzų. Natanas Rotšildas daug pastatė už Napoleoną Vaterlo mūšyje, o taip pat finansavo Velingtono kampaniją prieš Napoleoną. Ir Meksikos, ir Pilietinis karai tapo šeimai tikru aukso lietumi.

Vienas Rotšildų šeimos biografas minėjo Londono posėdį, kur „Tarptautinis bankų sindikatas“ nusprendė supjudyti Amerikos Šiaurę su Pietumis, pasinaudojant strategija „skaldyk ir valdyk“. Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas kartą pareiškė, kad „Amerikos padalinimas į dviejų apylygių jėgų stovyklas buvo nulemtas gerokai prieš Pilietinį karą. Bankininkai bijojo, kad Jungtinės Valstijos sugriaus jų finansinį viešpatavimą pasaulyje. Rotšildų balsas buvo garsiausias šitame chore“. Rotšildų biografas Derekas Vilsonas teigia, kad šeima buvo oficialia JAV vyriausybės bankininke Europoje ir rėmė Jungtinių Valstijų Banką.

Kitas šeimos biografas – Neilas Fergiusonas pažymi, kad egzistuoja „didelė ir nepaaiškinama pertrauka“ Rotšildų susirašinėjime laikotarpyje tarp 1854-1860 metų. Jis teigia, kad visos kopijos laiškų, parašytų Londono Rotšildų per Pilietinio karo laikotarpį „buvo sunaikintos, susitarus susirašinėjimo partneriams“.

Prancūzų ir britų armijos Pilietinio karo įkarštyje apsupo JAV. Britai pasiuntė 11 000 kareivių į Karūnos kontroliuojamą Kanadą, kuri tapo saugia užuovėja Konfederacijos agentams. Napoleonas III pasodino savo marionetinį imperatorių – erchercogą Maksimilijaną iš austrų Habsburgų į sostą Meksikoje, kurios teritorijoje, besiribojančioje su Teksasu, susitelkė prancūzų pajėgos. Ir tik Amerikos sąjungininko Rusijos caro Aleksandro II pasiųsti du rusų laivynai 1863 metais išgelbėjo JAV nuo pakartotinės kolonizacijos.

Tais pačiais metais Chicago Tribune susprogdino bombą: „Belmontas (Augustas Belmontas buvo Rotšildų agentas Amerikoje ir rengė Trigubos Karūnos žirgų lenktynes, pavadintas jo garbei) ir Rotšildai… supirkinėjo Konfederacijos karinius bondus“.

Salmonas Rotšildas (Salmon Rothschild) pasakė apie velionį prezidentą Linkolną: „Jis atmeta bet kokius kompromisus. Jis atrodo kaip valstietis ir tiek tik ir tegali, kad pasakoti aukštuomenės istorijas“. Baronas Džeikobas Rotšildas (Jacob Rothschild) labai palankiai atsiliepė apie JAV piliečius. Kartą jis pakomentavo JAV atstovui Belgijoje Henriui Senfordui (Henry Sanford) daugiau kaip pusę milijono amerikiečių, žuvusių Pilietiniame kare: „Kai pacientas beviltiškai ligotas, jūs imatės bet kokių priemonių, iki pat kraujo nuleidimo“. Salmonas ir Džeikobas viso labo tęsė šeimos tradicijas. Juk dar vos prieš kelias kartas Mejeris Amšelis Rotšildas (Mayer Amschel Rothschild) gyrėsi savo investavimo strategija: „kai Paryžiaus gatvėse liejasi kraujas, aš supirkinėju“.

Mejerio sūnūs buvo žinomi kaip „prancūziškas penketukas“. Vyresnysis Amšelis vadovavo šeimos bankui Frankfurte drauge su tėvu, Natanas užsiėmė operacijomis Londone, jaunesni sūnūs – Džeikobas įkūrė verslą Paryžiuje, Solomonas vadovavo filialui Vienoje, o Karlas gyveno Neapolyje. Rašytojas Frederikas Mortonas įsitikinęs, kad 1850 metais Rotšildų turtas siekė daugiau kaip dešimt milijardų dolerių. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šiandien jų turtas viršija šimtą trilijonų.

Varburgų, Kunų Lebų, Goldmanų Saksų, Šifų ir Rotšildų šeimos susigiminiavo tarpusavyje vedybų keliu ir sudarė vieną didelę ir laimingą bankininkų šeimą. Varburgų šeima, kontroliuojanti Deutsche Bank ir BNP susigiminiavo su Rotšildais 1814 metais Hamburge. Jakobas Šifas emigravo į Ameriką 1865 metais, suvienijo savo jėgas su Abraomu Kunu ir vedė Solomono Lebo dukterį. Lebas ir Kunas vedė vienas kito seseris ir Kunų-Lebų dinastijos kūrimas buvo baigtas. Feliksas Varburgas vedė Jakobo Šifo dukterį. Dvi Goldmano dukterys ištekėjo už dviejų Saksų – atsirado Goldman Saksai. 1806 metais Natanas Rotšildas vedė vyresniąją Levio Barento Koeno (Levi Barent Cohen), žymiausio Londono finansininko dukterį. Tokiu būdu Ebis Džozefas Koenas iš Merrill Lynch ir JAV gynybos ministras prie Klintono Viljamas Koenas greičiausiai tarp savo protėvių turi Rotšildų.

Šiandien Rotšildai kontroliuoja gigantišką finansinę imperiją, kuri kontroliuoja daugumos pasaulio centrinių bankų kontrolinius akcijų paketus. Edmono de Rotšildo Edmond de Rothschild) klanas valdo Banque Privee SA Šveicarijos Lugane ir Rothschild Bank AG Ciuriche. Jakobo Rotšildo šeima valdo įtakingą Rothschild Italia Milane. Jie nyra nariai įkūrėjai ekskliuzyvinio „Salos klubo“, kurio resursai vertinami dešimčia trilijonų dolerių. Šio klubo nariai kontroliuoja tokius gigantus kaip Royal Dutch Shell, Imperial Chemical Industries, Lloyds Londone, Unilever, Barclays, Lonrho, Rio Tinto Zinc, BHP Billiton ir Anglo American DeBeers. Jie yra pagrindiniai pasaulio naftos, aukso, deimantų ir daugelio kitų gyvybiškai svarbių žaliavų tiekėjai.

„Salos klubas“ finansuoja Džordžo Sorošo Quantum Fund NV, kuris 1998-99 metais sunaikino Tailando, Indonezijos ir Rusijos valiutas. Sorošas yra vienas pagrindinių akcininkų kompanijoje Harken Energy, kuri priklauso Džordžui Bušui (George W. Bush). Quantum NV bazuojasi olandams priklausančioje Kurakao saloje, dengiama naftos kompanijų Royal Dutch/Shell ir Exxon Mobil. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacija neseniai pavadino Kurakao pagrindine šalimi, kurioje plaunami narkodoleriai. „Salos klubui“, kurį valdo Rotšildas, priklauso karalienė Elžbieta II, kiti turtingi Europos aristokratai. Nesugaunamasis šveicarų finansininkas ir Mosado agentas Markas Ričis (Marc Rich), kurio biznį neseniai užgrobė rusų mafioziai iš „Alfa Grupės“, irgi yra Sorošo tinko dalis.

Sąsajos su narkodoleriais nėra kažkas naujo Rotšildams. N. M. Rothschild & Sons atsidūrė skandalo, susijusio su Bank of Credit & Commerce International (BCCI) epicentre, tačiau išvengė visuotinio dėmesio, kai dokumentų prikimštas sandėlys sudegė iki pamatų tuo pačiu metu, kai Rotšildų kontroliuojamas Bank of England nutraukė BCCI veiklą.

Tarp naujausių Rotšildo veiksmų galima paminėti paramą rusų oligarchui Michailui Chodorkovskiui, Blackstone Group kontrolės įgijimą ir gigantiško šveicarų naftos prekiautojo Glencore užgrobimą.

Turbūt pati stambiausia Rotšildų turtų saugykla yra Rothschilds Continuation Holdings AG – slapta bankininkystės holdingo kompanija, įsikūrusi Šveicarijoje. Dešimto dešimtmečio pabaigoje Rotšildų globalinės imperijos įpėdiniai buvo baronas Gi ir Elis de Rotšildai Prancūzijoje ir lordas Džeikobas bei Evelinas Rotšildai Anglijoje. Seras Evelinas buvo žurnalo The Economist prezidentas ir DeBeers bei IBM UK filialų Anglijoje direktorius.

Džeikobas rėmė Arnoldą Švarcenegerį, kai tas bolotiravosi į Kalifornijos gubernatorius. Jis paėmė savo kontrolėn JUKOS akcijas, priklausančias Chodorkovskiui, kaip tik prieš tai, kai pastarąjį areštavo. 2010 metais Džeikobas pradėjo derybas su Rupertu Merdoku dėl naftos gavybos iš skalūnų Izraelyje, pasitelkus Genie Energy, kuri yra IDT Corporation dukterinė bendrovė.

Prieš kelis mėnesius Sara Peilin pasamdė buvusį IDT vykdomąjį direktorių Maiklą Glasnerį dirbti savo rinkiminio štabo vadovu. Ar Peilin – Rotšildo pasirinkimas 2012 metais?

Dean Henderson

Pagal

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!