FEMINIZMAS
rugsėjo 25, 2015

Feminizmo iškovojimai ir pasiekimai

Feminizmo iškovojimai ir pasiekimai

Vakarietiškas feminizmas, nepailstamai trimituojantis apie „vergišką moterų padėtį“ tuo pat metu niekad nepraleidžia progos pasigirti savo „pasiekimais. Šitų „pasiekimų“ yra keletas, juos galima išvardinti ir pasižiūrėti, kas gi tai yra iš tikrųjų.

Rinkiminė teisė

Tai turbūt pagrindinis dalykas, kuriuo didžiuojasi feministės, tiek radikaliosios, tiek nuosaikios. Ir iš tiesų moterų kovos už teisę dalyvauti rinkimuose istorija yra ilga ir turtinga, prasidėjo viskas nuo sufražizmo. Pirmosios rinkimų teisę gavo Naujosios Zelandijos moterys XIX amžiaus pabaigoje. XX amžiaus pradžioje balsuoti nuėjo dauguma Vakarų šalių moterų. Atrodytų, yra kuo didžiuotis. Jeigu ne vienas „bet“.

Kalbėdamos apie moterų rinkimines teises, feministės visą laiką pabrėžia, kad tokią teisę turėjo vyrai, bet neturėjo moterys, vadinasi, moterys buvo diskriminuojamos. Tai teisinga tik iš pirmo žvilgsnio. Realybė tokia, kad per 99% žmonijos istorijos vyrai irgi neturėjo jokių rinkiminių teisių. Kova už šią teisę, už demokratiją ir laisves – sunki ir kruvina vyrų kova, trukusi kelis šimtmečius ir per tą kovą milijonai vyrų paguldė savo galvas už tą demokratijos sistemą, kurią turime šiandien.

Dėl to teisingiau būtų kalbėti ne apie kovą už kažkokios konkrečios gyventojų grupės teises, o apie kovą apskritai už tai, kad būtų tokios teisės. Suteikti moterims rinkimines teises pasidarė įmanoma tik po to, kai vyrai sukūrė šį institutą, padarę savo pagrindinį darbą, o visa kita buvo tik technikos reikalas, tame tarpe ir moterų įtraukimas į rinkimus. Kad būtų dar paprasčiau: nebūtų vyrai sunkioje ir kruvinoje kovoje iškovoję demokratinių laisvių sau, tai jų šiandien neturėtų ir moterys.

Teisė dalyvauti valdyme

Tačiau feministės vis dar įsitikinusios, kad moterys tokios teisės neturi, kadangi vyrų prie „valdžios ėdžių“ daugiau. Tiesa, jos atkakliai nenori pripažinti nenuginčijamo fakto, kad tuos vyrus rinkimuose išrenka tame tarpe ir pačios moterys, nes būtent jos sudaro maždaug 70% aktyvaus elektorato, kitaip sakant, nuo vyrų balsų šiandien ne taip jau daug ir priklauso.

Trumpai apžvelkime dvi pagrindines su šia tema susijusias tezes. Pirmoji – moterys anksčiau neturėjo valdžios. Antroji – kai moterys atsidurs valdžioje, daug kas pasikeis į gerąją pusę. Abi šios tezės neišlaiko jokios kritikos, kadangi per žmonijos istoriją moterų valdovių buvo tiek daug, kad jų visų nė neišvardinsi, o kiek dar buvo moterų, kurios tiesiogiai nesėdėjo sostuose, bet valdė de facto. Reikia iškart pažymėti, kad problemos su moterimis valdžioje prasidėjo įsiviešpatavus demokratijai.

Kitas dalykas, ir tai jau apie moterų valdymo efektyvumą kalba – mažai kuriai iš valdžiusių moterų galima pripažinti didelius nuopelnus. Jeigu pradėsime apžvalgą nuo legendinių amazonių, tai tarp šių karingų ypatų viešpatavo tokia tironija, kad ir Pol Potas su Stalinu gali pailsėti. Ne ką geresnės buvo tokios žymios valdovės kaip Egipto karalienė Hačepsut ar Kleopatra. Daugumos moterų valdymo laikotarpiais buvo padaromi patys klaikiausi nusikaltimai ir pasiliedavo kraujo upės. Ne išimtis ir Rusijos istorija, pradedant kunigaikštiene Olga ir baigiant imperatore Jekaterina Didžiąja, kuri, nors ir mylima daugelio rusų, bet į valdžią atėjo kruvinu ir neteisėtu būdu, užmušusi nuosavą vyrą. Ar ne tai būtų tikrasis feminisčių idealas?

Dabar pažvelkime į šiuolaikinę valdančių moterų kohortą, apsiribodami kad ir paskutiniais dviem dešimtmečiais. Paradoksalu, bet daugiausia valdančių moterų rasime Azijoje, kur, pagal feministes, viešpatauja visiškas moterų beteisiškumas. Moterys valdė ir tebevaldo Indijoje, Pakistane, Turkijoje, Šri Lankoje, Filipinuose ir nė vienoje iš šių šalių nebuvo pastebėta kokių nors ypatingų pasiekimų, užtat visos tos šalys arba kariavo ir tebekariauja, arba atsidūrusios karo būsenoje. Benazir Bhuto valdymas Pakistane ir Tancun Čeler valdymas Turkijoje pasižymėjo dar ir korupciniais skandalais.

Ir, pagaliau, kaip čia neprisiminus Geležinės Ledi, kuri kariavo su Argentina, žiauriai nuslopino šachtininkų protestus, apkarpė socialines lengvatas, dėl ko tapo neapkenčiama daugelio anglių moterų. Vis dėlto, Tečer tikriausiai būtų vienintelis pavyzdys, kai valdant moteriai, šalies ekonomika atsigavo. Tačiau tik atsigavo, o ne suklestėjo.

Kalbant apie moteris ir valdžią negalima nepaminėti skandinaviško feminizmo ir ten valdančias moteris, kurias neretai pateikia kaip lygiateisiškumo triumfo pavyzdį. Tačiau, pirmas dalykas, jokių lygių teisių tose šalyse nėra ir nenusimato, o antra – visa tų šalių gerovė buvo sukurta ne per vieną dešimtmetį, o Švedijos atveju – per šimtmečius vyrų valdymo, kurie ir atvedė savo šalis į gerovę. Ir tik tada tapo įmanoma ateiti į valdžią moterims.

Ir, pagaliau, naujausi „nuostabūs“ moterų valdžioje pavyzdėliai – Madlen Olbrait ir Kondoliza Rais. Šitos asmenybės, manau, komentarų nereikalauja. („Versijos“ dar pridėtų ir Hilarę Klinton, klykavusią „Vau!“ kaip laukinė, kai sužinojo, kad Libijoje nukankintas Kadafis. Nuostabios, humaniškos, švelnios moterys, kraugerių vyrų nukamuoto pasaulio išgelbėjimas ir viltis…).

Dabar konkrečiau apie tai, ką mums galėtų atnešti moterų valdymas, sprendžiant pagal šios idėjos propaguotojų ketinimus. Pagrindiniai tikslai, apie kuriuos dažnai kalbama – tai ištisa puokštė socialinių programų, visų pirma skirtų moterims. Kai kuriose dar prisimenama apie vaikus. Kitaip sakant, kalba eina apie labai didelį valstybinių išlaidų padidinimą.

Jūs matėte bent vieną moterišką programą, kalbančią apie ekonomikos augimą ir užsidirbimą tų pinigų, kuriuos jos ruošiasi dalinti? Aš nemačiau. Kol dar neįsiropštė valdžion, jos kaip išlaikytinės pareiškia, kad pinigų klausimas jų nedomina, tai, atseit, valstybės problema. Įdomu, ant kieno pečių jos užkraus visą atsakomybę, kai paims valdžią – ant tautos pečių? Be to, akivaizdu, kad ta tauta bus tik vyriškos lyties, kadangi į vyrų interesus jų programose niekaip neatsižvelgiama. O tai prieštarauja ne tik visiems pagrindiniams įstatymams, bet ir pačiai valstybinės veiklos esmei. Ta esmė yra tokia, kad rūpintis reikia VISAIS savo šalies piliečiais. Beje, Margaret Tečer būtent dėl to tapo istorine asmenybe, kad buvo būtent valstybės veikėja ir karpydama pašalpas ji galvojo apie savo šalies gerovę, o ne apie vienišų motinų šios dienos rūpesčius.

Teisė į abortus

O taip pat teisė į žmogžudystę ir įvairias prievartos formas. Tuojau paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

Feministės garbina teisės į abortą iškovojimą kaip vieną iš svarbiausių savo pasiekimų. Lygiai taip pat sėkmingai šiuolaikiniai nacistai gali švęsti dujų kamerų, kaip masinio žmonių naikinimo įnagio, išradimo jubiliejų. O dar feministės galėtų pakovoti už teisę nusižudyti. Nors ne, už tai jos kol kas kovoti nenori. Ta prasme nenori žudytis, netgi savanoriškai. O štai negimusių bejėgių vaikų žudynės – visai kas kita.

Jūs tik įsigilinkite į pačią teisės į abortus prasmę – teisė žudyti negimusius vaikus. Didis pasiekimas!!! Aš čia nesiruošiu ginčytis su abortų šalininkais, asmeniškai man abortas yra žmogžudystė, o kadangi žudymas – tai smurtas, tai toliau vystantis moterų teisėms galime įžvelgti ištisą grandinę legalizuotų ar pusiau legalizuotų teisių į smurtą. Kitaip sakant, jeigu leidžiama naudoti smurtą ir prievartą vienu atveju, tai kodėl negalima būtų leisti naudoti tą patį kitais atvejais?

Rusijoje 106 BK straipsnis žymiai sušvelnina moterų bausmes už vaikžudystę, lyginant su įprastais nužudymais. Tačiau tai taikoma tik moterims. Vyrams ši „teisė“ negalioja. Aš gerai žinau, kad moterys neretai pagal šį straipsnį atsiperka apskritai simbolinėmis bausmėmis, kai tuo tarpu vyrui už tokį patį poelgį gresia mažiausiai 15 metu, nors vargu ar jo kameros kaimynai leistų vaikžudžiui šitiek išgyventi.

Tikriausiai tam esama kažkokio pateisinimo, juk naujagimis ar dar negimęs vaikas lyg ir dar ne visai žmogus. Feminizmo ir šiuolaikinės profeministiškos ideologijos požiūriu vyrai irgi nelaikomi pilnaverčiais žmonėmis, tikriausiai dėl to moterys visame ‘civilizuotame“ pasaulyje gavo dalinę teisę žudyti vyrus, visų pirma – savo sutuoktinius. Pagal statistiką už vyro nužudymą moterys gauna tris kartus lengvesnę bausmę negu vyras už moters nužudymą. Tuo tarpu nužudytų vyrų skaičius niekuo nenusileidžia nužudytų žmonų skaičiui, o neretai ir pranoksta jį. Vakaruose neretai žmonas dar ir išteisina. Pas mus jos gauna lygtines bausmes. Štai tokia demokratija ir tokia civilizacija, štai tokios teisės ir tokie pasiekimai.

Sekantis feminizmo pasiekimas padovanojo moterims teisę naudoti bet kokį smurtą savo šeimoje – tiek fizinį, tiek psichologinį, be to, dar ir pasitelkiant į pagalbą įstatymus bei policiją. Kalba, suprantama, eina apie buitinio smurto temą. Kadangi į šią problemą žvelgiama išimtinai moterų gynimo požiūriu, o realiame gyvenime šeimyninėse batalijose nukenčia ir vyrai, tai patsai psichologinis klausimo pateikimas, nekalbant jau apie konkrečias pagalbos tik moterims priemones ir represijas prieš išimtinai tiktai vyrus uždega moterims žalią šviesą bet kokiam smurtui šeimoje, nes nėra jokios atsakomybės ir bausmių už pasekmes. Dar daugiau, vadovaujantis tokia logika, bet kokia žmona, užvažiavusi vyrui per galvą keptuve, gali iškvieti policiją ir bus areštuota ne ji, o vyras. Kitaip sakant, prie moteriško smurto prisideda dar ir smurtas iš valstybės pusės.

Reprodukcinės teisės

Prie jų priskiriama jau minėta teisė į abortą bei teisė palikti savo vaiką likimo valiai iškart pagimdžius bei kontracepcija. Kai dėl pastarosios, tai čia ir kvailiui aišku, kad su kontracepcija feminizmas ir kova už moterų teises neturi niko bendro: kaip ir visas civilizacijos gėrybes, ją sukūrė vyrai moterims, tačiau tai netrukdo mūsų laikais moterims naudoti šį „gėrį“ prieš vyrus. Kadangi kalbėdami apie bet kokias teises, turime turėti galvoje teisę pasirinkti. Moterys šitą teisę turi, vyrai – ne.

Moteris gali negimdyti vaiko, palikdama vyrą be įpėdinio, visiškai nesiskaitydama su vyro nuomone, o gali atvirkščiai – pagimdyti, irgi nesiskaitydama su jo nuomone ir įgyvendinti savo teisę vyro sąskaita. Taip kad akivaizdi teisė tapti parazite, nes parazitas – tai tas, kuris įgyvendina savo gyvenimišką programą svetima sąskaita, nors pats savaime toks parazitas gali būti ir pakankamai naudingas gamtoje. Moteris nėra parazitė, kai augina vaikus kartu su vyru, savo vaikų tėvu, vaikų, gimusių iš meilės ir abiejų tėvų noro turėti vaikų. Tačiau ji tampa parazituojančia, jeigu augina vaikus vyro sąskaita, vyro, nuo kurio pastojo sukčiavimo būdu, neatsiklaususi jo nuomonės, ar nori jis būti tėvu, arba kai augina vaikus valstybės sąskaita (vieniša motina). Trumpai tariant, kai kažkieno teisės įgyvendinamos kitų žmonių teisių sąskaita, tuomet tai jau nebe teisės, bet savivalė.

Visų pirma moterų reprodukcijos teisės įgyvendinamos vaikų beteisiškumo sąskaita. Aš jau kalbėjau apie tai, kad moterys atėmė iš negimusių vaikų teisę gyventi, tačiau jos atėmė ir iš gimusių vaikų teisę normaliai gyventi. Kasmet Rusijoje apie 100 000 vaikų motinos palieka gimdymo namuose. Tai ne tik nelaikoma nusikaltimu, bet netgi nepasmerkiama morališkai, be to, toks žingsnis nuoma nuo moters bet kokią atsakomybę už tolimesnį vaiko likimą ir ačiū Dievui, jeigu jis pateks į geras rankas, bus įvaikintas ir susiras puikius įtėvius, tačiau greičiausiai taip neatsitiks ir jo laukia siaubingas likimas mūsų vaikų namuose, kurie labiau primena koncentracijos stovyklas. Beje, atiduoti savo vaiką į vaikų namus irgi niekada nebūna per vėlu, o dar geriau išvyti jį į gatvę, kur šiandien gyvena nuo 2 iki 4 mln vaikų.

Dabar pasižiūrėkime į konkrečius reprodukcinių teisių, suteiktų moterims, rezultatus pasauliniu mastu. Gimstamumo kritimas! Daugelis skirtingai interpretuoja šio fakto reikšmę. Yra galvojančių, kad geriau mažiau, bet geriau. Tačiau tokie žmonės arba kvaili, arba tiesiog nekompetetingi; daugiausiai vaikų gimsta būtent vargingose šeimose, o turtingiems ir išsilavinusiems prestižiškiau laikyti brangių veislių šunis ar kitus egzotiškus gyvūnus, o ne gimdyti vaikus, dėl ko nuostabieji jų genai pavirsta paprasčiausiomis dulkėmis.

Tačiau disproporcija tarp turtingų ir vargingų nėra svarbiausia demografijos problema, baisiausia reprodukcijos teisių suteikimo moterims pasekmė yra prasidėjęs baltosios europiečių rasės išsigimimas ir nykimas. Skeptikams egzistuoja labai paprasti skaičiai. Vidutinis gimstamumas vakaruose svyruoja 1,1-1,3 vaiko vienai moteriai diapazione. Paprastam gyventojų skaičiaus išsaugojimui, kad jis nemažėtų, reikia, kad šis koeficientas siektų maždaug 2,3 vaiko vienai moteriai. Kitaip sakant, šiandien vaikų gimsta dvigubai mažiau, negu reikia. Ir čia jau kaip bežiūrėsi, ką beišgalvosi ir kaip visa tai nemėginsi paaiškinti, bet Vakarų civilizacijos mirtis – tai tik laiko klausimas, kadangi mūsų karta pagimdys vaikų jau dvigubai mažiau negu pagimdė mūsų su jumis, o tie pagimdyti vaikai susilauks dar du kartus mažiau palikuonių.

Žinoma, tai truks ilgą laiką, tačiau katastrofa gali užgriūti gerokai anksčiau. Europa ir Amerika įsileidžia pas save imigrantus ir Azijos ir Afrikos, vis labiau atskiesdamos savo vietinius gyventojus ateiviais. Didžioji šių naujų piliečių dalis neturi jokio noro laikytis europietiškos civilizacijos standartų, o gimstamumas jų tarpe kelis kartus didesnis nei pas europiečius. Be to, „už vartų“ grūdasi dar ne vienas milijonas trokštančių patekti šiapus ir jų kiekvieną dieną darosi vis daugiau. Taip kad veltui Europos veltėdžiai rūpinasi Afrikos badaujančiais. Su tomis tautomis nieko nenutiks, o štai europietiška civilizacija, jei išliks dabartinės tendencijos, pasmerkta išnykimui.

Teisė į išsilavinimą

Dar vienas mitas. Daugelis Rusijos žmonių tikriausiai girdėjo kaip ponia Arbatova (savotiška Rusijos M. A. Pavilionienė) tvirtino, kad moterys tik per paskutinius 100 metų gavo galimybę lavintis ir būtent dėl to tiek mažai moteriškų pavardžių tarp meno, mokslo ir kitokių veikėjų. Ji, kaip ir kitos feministės, pamiršta vieną faktą: prieš 100 metų 90% Rusijos gyventojų buvo beraščiai, tiek vyrai, tiek moterys. Ne ką geriau buvo ir Europoje, ir Amerikoje. Tie, kurie bent truputį susigaudo istorijoje, pamena, kad viduramžiais netgi dauguma feodalų buvo neraštingi. Raštingiausias tuometinis gyventojų sluoksnis buvo vienuoliai, būtent jų plunksnai priklauso dauguma mus pasiekusių metraščių.

Kitaip sakant, teisę į išsilavinimą gavo ne tik moterys, bet abi lytys drauge. Kitas dalykas, kad žmonijos žinių bagažą ir visus pagrindinius mokslus sukūrė vyrai ir, kalbant konkrečiai apie moteris, jos gavo viską padėtą ant lėkštutės. Ir nebūtų čia nieko ekstraordinaraus, jei tam tikrame etape neįsipainiotų politika, jeigu melas apie moterų beteisiškumą nesudrumstų šios srities, dėl ko išsilavinimas, tiek vidurinis, tiek aukštasis, nebūtų perdaromas, atsižvelgiant į moterų interesus.

Dėl to mergaitės mokinės buvo paskelbtos „geresnėmis“ mokinėmis už savo bendraamžius berniukus, tačiau niekam neatėjo į galvą, kad tai – vyrų diskriminacija. Į aukštąsias mokyklas buvo pirmiausiai imamos merginos, buvusioje Tarybų Sąjungoje sukūrė ištisą aukštojo mokslo įstaigų tinklą, skirtą visų pirma moterims. Rezultatas – apie 70% turinčių aukštąjį išsilavinimą žmonių buvusioje Tarybų sąjungoje sudaro moterys. Tik ar daug tarp jų pastebimų mokslininkių ir apskritai aukštos kvalifikacijos specialisčių? Ar išsilavinimas – tai talento, gabumų ir genialumo sinonimas, galų gale? Jeigu šitiek moterų turi diplomus, kas joms trukdo pademonstruoti savo genialumą, jeigu tik genialumas apskritai gali būti asocijuojamas su diplomais.

Galbūt jau pakanka ašaroti, o laikas kažkaip save parodyti? Galų gale ar daug reikia genialiam poetui ar rašytojui – tik pieštuko ir popieriaus lapelio. Pasiimkite, ponios, teptukus ir nutapykite žymius paveikslus, sumaišykite reaktyvus mėgintuvėliuose ir padarykite genialų mokslinį atradimą arba parašykite genialią kompiuterinę programą. Kas jums trukdo?

Tačiau kol kas girdime tiktai tuščias kalbas ir matome moteris, prasibrovusias į „viršų“ dėka įvairiausių moteris remiančių programų ar „sponsorių“ pastangų. Jokių kitų moteriško indėlio į mokslus ar menus pėdsakų nesimato. Paaiškinti tai galima labai paprastai. Genialumas – tai ne išsilavinimo pasekmė, genialumo neįmanoma išmokti, genijumi reikia gimti, o moterims mokslai naudingi nebent tam, kad išmoktų suskaičiuoti vyro atlyginimą. Tai ne mano išsigalvojimas, tai daugumos merginų studenčių nuostata – įstoti į aukštąją turint tik vieną tikslą: susirasti ten sau perspektyvų jaunikį ir šiaip pasitūsinti.

Jeigu valstybės politika būtų nukreipta pirmiausiai į tai, kad suteiktų kokybišką išsilavinimą kaip įmanoma didesniam skaičiui jaunų vyrų, naudos iš to būtų nepalyginamai daugiau ir švietimui išeikvoti pinigai atsipirktų. Pasižiūrėkite į Ameriką, kur prikurta begalė programų, stimuliuojančių moterų išsilavinimą ir kur vaikinai paprasčiausiai išstumiami iš švietimo sferos. Koks rezultatas? Amerikai tenka kiekvienus metus atsivežti pas save tūkstančius mokslininkų iš Kinijos, Filipinų, Rusijos ir kitų šalių. Beje, ne per seniausiai analogišką smegenų importo programą pradėjo Vokietija.

Teisė į darbą

Turbūt nė viena tema, susijusi su moterų emancipacija, nebuvo taip plačiai aptarinėjama XX amžiuje kaip moterų teisė į darbą. Nukankintos ir užguitos savo „šeimų konclageriuose“ moterys buvo pasirengusios atiduoti viską, kad tik ištrūktų į laisvę – į sunkaus, visuomenei naudingo darbo laisvę, kur dar ir pinigų galima užsidirbti. Realybėje – tai tik dar vienas mitas. Ir apskritai visiškas kliedesys.

Pirmas dalykas – didžioji dauguma moterų, visų pirma priklausančių žemutiniams ir vidutiniams luomams – visada dirbo. Rusija prieš 100 metų apskritai buvo valstiečių kraštas, o gyventi kaime ir nedirbti buvo paprasčiausiai neįmanoma. Taip kad idėja eiti į darbą užgimė ne moterų daugumos, kuri ir taip darbavosi nuo aušros iki sutemų, galvose, o protuose veltėdžių ir išlaikytinių iš vidutinės ir aukščiausios klasės, kuris dėl savo prigimtinio tingumo ir negabumo kamavosi iš nuobodulio ir nežinojo, kaip, prasiblaškyti. Joms netgi neužteko smegenų vingių suprasti, kad darbas, į kurį kiekvieną dieną keliauja jų vyrai – tai ne kaifas, ne kokia nors sinekūra, o rūsti būtinybė, kurios dėka galima išmaitinti savo šeimą. Toms besmegenėms vištoms tikriausiai atrodė, kad jų vyrai linksmai leidžia laiką ir jiems už tai dar ir pinigus moka.

Kartoju, daugumai moterų nereikėjo aiškinti, kas yra darbas, jos dirbo lygiai su vyrais ir tai – atsakymas į kitą klausimą: klausimą apie moterų ir vyrų darbo lygybę. Moterys visada dirbo lygiai su vyrais. O visos feminisčių pretenzijos buvo nukreiptos į naujas aukštos technologijos darbo vietas. Jos skundėsi, kad ten moterys neįsileidžiamos. Tai juk ir ne kiekvieną vyrą ten leidžia ir apskritai toji sritis atsirado palyginti neseniai, taip kad vyrai ir moterys gavo ten priėjimą beveik tuo pačiu laiku. Kitas dalykas – kadangi beveik viskas, kas nauja, sukuriama vyrų, tai taip ir gaunasi, kad būtent vyrai, o ne moterys pirmieji užsiima naujose sferose, tačiau tik iki to laiko, kol darbo sąlygos normalizuojasi ir tampa tinkamos moterims.

Iš visko, kas čia pasakyta, iškyla kitas klausimas: iki kokio lygio darbas yra teisė, o ne pareiga? Kaip žinia, komunistai visur trimitavo, kad kiekvienas tarybinis pilietis turi teisę į darbą ir tuo pat metu sodino nedirbančius žmones už grotų. Fundamentaliausias bet kokios teisės kriterijus yra pasirinkimo laisvė. Netotalitarioje visuomenėje ji teoriškai egzistuoja, kitaip sakant, žmogus gali dirbti, o gali ir nedirbti, tačiau realybėje, jeigu žmogus nedirbs, jis gali paprasčiausiai mirti badu ar tiesiog gyventi nežmoniškomis sąlygomis. Kad galėtum žmoniškai gyventi, nekalbant jau apie šeimą, darbas tampa ne teise, bet pareiga.

Feministės, beje, labai greitai tai suprato ir iškart po reikalavimų leisti moterims dirbti, ėmė reikalauti maksimaliai pagerinti moterims darbo sąlygas. Čia ir galimybė dirbti nepilną darbo dieną, ir lengvatos darbui naktį, specialios atostogos vaiko priežiūrai, apribojimai pavojinguose darbuose, teisė anksčiau nei vyrai išeiti į pensiją, nepaisant fakto, kad moterys gyvena ilgiau už vyrus. Kaip rezultatas – moterys vidutiniškai dirba keliomis valandomis trumpiau negu vyrai, užsiima nepavojingais ir lengvais darbais, be to, joms išliko teisė rinktis – dirbti ar nedirbti ir gyventi iš vyro kišenės, be to, ne tik dabartinio vyro, bet ir buvusio. Štai tokios jų teisės ir pareigos.

Tačiau turbūt visgi esama kažkokių pasiekimų, kuriuos feminizmas ne žodžiais bet darbais padovanojo moterims? Žinoma, yra. Štai jie:

Teisė užmušti negimusį vaiką;

Teisė užmušti gimusį vaiką;

Teisė išmesti vaiką į gatvę ar į vaikų namus;

Teisė išvyti vaiko tėvą ir suardyti pilnavertę šeimą;

Teisė savo matriarchatiniame pasaulyje daryti bet kokius eksperimentus su vaiko psichika, pavyzdžiui, nuteikinėti jį prieš vyrų giminę;

Teisė disponuoti savo vaikais kaip kilnojamu turtu;

Teisė naudotis vyrais kaip spermos donorais be jokių apribojimų ir tų pačių vyrų sąskaita;

Teisė neturėti jokios atsakomybės vyrų atžvilgiu;

Teisė padaryti su vyru, kas tik į galvą šaus ir nesusilaukti už tai bausmės;

Teisė užmušti savo vyrą;

Teisė pasodinti savo vyrą, draugą, meilužį už grotų;

Teisė apiplėšti vyrą iki paskutinio siūlelio ir jaustis visiškai laiminga;

Teisė atsisakyti bet kokios moralės;

Teisė būti šliundra;

Teisė parazituoti vyro ar visuomenės sąskaita.

(iš interneto)




 

Comments are closed.