Eurohedonizmas. Kodėl naikinamos tautos

Gerbiami skaitytojai. „Pažangiausios“ šalys pergyvena eilinį kovos dėl seksualinės lygybės etapą. Praeitą savaitę Vokietijos kanclerė pareikalavo, kad Rusija atšauktų draudimą propaguoti netradicinius lytinius santykius. Britų premjeras pažadėjo spustelėti Nigerijos valdžią, uždraudusią taip vadinamas vienalytes santuokas. Pažangiausiose pasaulio įtampa nesilpnėja: europietiška žurnalistika reikalauja, kad Holivudas pradėtų filmuoti A kategorijos filmus apie laimingus LGBT likimus. Amerikoje Senatas beveik pribrendopagaliau, priimti įstatymą dėl to, kad viešai pasiskelbusius mažumų atstovus priimtų į darbą kvotų metodu.

Jeigu jums įdomu, ką šitos negailestingos kautynės dėl tolerancijos turi bendro su pasauline ekonomine krize – pakalbėkime apie tai.

Iš tikrųjų viskas yra labai paprasta. Nėra jokio klastingo netikėtumo tame, kas vyksta. Pažangusis pasaulis realizuoja žmogaus koncepciją, sukurtą ir priimtą dar prieš dešimt metų tarptautinių organizacijų vadovų kabinetuose. Ir, beje, šitą koncepciją visas likęs pasaulis, tame tarpe ir mūsų šalis, leido priimti. Nes tais tolimais laikais mūsų šalies atstovai mažiausiai galvojo apie kokias nors ideologijas.

Kuo šita nauja žmogaus koncepcija skiriasi nuo tradicinės, puikiai pademonstruoja dviejų apibūdinimų sugretinimas. Apibūdinama šiuo atveju „seksualinė sveikata“, o apibūdinimo autorius – Pasaulio Sveikatos Organizacija. Du apibrėžimus skiria trijų dešimtmečių laiko tarpas.

Štai kaip seksualinė sveikata buvo apibūdinta 1972 metais:

„Seksualinė sveikata – tai somatinių, emocinių, intelektualinių ir socialinių žmogaus seksualinės būties aspektų kompleksas, kuris pozityviai praturtina ir ugdo asmenines savybes ir sugebėjimus bendrauti ir mylėti“

O štai 2002 metų apibrėžimas:

„Seksualinė sveikata – tai fizinio, emocinio, protinio ir socialinio gerbūvio, susijusio su seksualumu, būsena. Tai ne šiaip susirgimų, fizinių nukrypimų ar negalavimų nebuvimas. Seksualinė sveikata reikalauja pozityvaus ir pagarbaus požiūrio į seksualumą ir lytinius santykius, o taip pat turi būti sudaryta galimybė saugiai gyventi lytinį gyvenimą, teikiantį malonumą ir išlaisvintą nuo prievartos ir diskriminacijos. Seksualinė sveikata tiesiogiai susijusi su žmonėms būdingų seksualinių laisvių gerbimu, apsauga ir laikymusi.“

Jei kas nors nepastebėjo – iš „pažangesnio“ apibrėžimo kažkur prapuolė meilė, bendravimas ir asmenybės ugdymas – visa tai pakeista „galimybe saugiai gyventi lytinį gyvenimą, teikiantį malonumą“.

Kitaip sakant, kalbant technine kalba, pagal „pažangią“ oficialią koncepciją vienas iš bazinių žmogaus instinktų daugiau nebetarnauja socializacijos ir meilės tikslams. Dabar jis gyvuoja pats savaime.

Tai išties revoliucinė naujovė. O viskas, kas sekė toliau – tai jos realizacija. Štai, pavyzdžiui, bendras PSO ir Europos dokumentas, pavadintas „Seksualinio auklėjimo Europoje standartai“ ir priimtas 2010 metais. Pagal jį seksualinis europiečio auklėjimas turi būti pradėtas nuo pat jo gimimo. Atskirai nurodoma, ką žmogus turi sužinoti įvairiais savo amžiaus tarpsniais ir ko jį būtina išmokyti.

Pavyzdžiui: iki ketverių metų vaiką būtina „išmokyti išreikšti privataus gyvenimo poreikį“ ir „išugdyti nuostatą, jog nuosava patirtis yra teisingesnė“. Iki šešerių metų vaikas jau turi pradėti jausti pagarbą „genderinei lygybei“, „gerbti atsisakymą turėti vaikų“ ir kalbėti apie tai, naudojant „teisingą terminologiją“. Šešiametis vaikas jau privalo turėti „pozityvų požiūrį į įvairovę, turi gerbti įvairias normas, susijusias su seksualumu“ ir turi turėti nuostatą, „kad jis turi teisę pasirinkti“.

Devynerių metų europietis turi žinoti apie meilę savo lyties asmenims ir turi ginti savo seksualines teises.

Vyresnis nei devynerių metų vaikas turi žinoti skirtumus tarp lyties ir genderinio identitrto, suvokti ir pritarti įvairioms seksualumo pasireiškimo firmoms ir – dėmesio! – žinoti apie spaudimo, kurį daro seksualinių sprendimų padarymui kultūra ir religija pasekmes, o taip pat privalo aptarinėti tokį poveikį ir pateikti nuosavus vertinimus. Tuo pat metu „pritarimas įvairios seksualinio elgesio formoms“ kažkodėl neturi būti niekaip vertinamas – vaikas tai turi priimti besąlygiškai.

15 metų paaugliui privaloma turėti „lankstų“ požiūrį į seksualumą nuolat besikeičiančioje visuomenėje, ir, suprantama, išlavinti „kritinį mąstymą“ įvairių kultūrinių ir religinių normų, susijusių su šeima, atžvilgiu. Po 15 metų jaunuoliai turi mokėti skelbti savo seksualinę orientaciją, o tarp įgūdžių, kuriuos jiems būtina išsiugdyti, paminėtas ir „galimų negatyvių jausmų, pasibjaurėjimo ir neapykantos homoseksualumo atžvilgiu pakeitimas teigiamu požiūriu į seksualinę įvairovę“.

Trumpiau tariant, kryptis akivaizdi. Numatoma, kad seksualinės mažumos čia kaip ir niekuo dėtos. Jos tik šiaip – kaip pretekstas įdiegti šiokias tokias neapsakomai vertingas nuostatas. Nes iš esmės – seksualinio švietimo pamokose vaikams, o vėliau ir jaunuoliams be paliovos kalamos į galvą nuostatos likti niekam nekenksmingu vienišiumi.

Jeigu jau kokia nors kultūrinė ar religinė tradicija pradedama laikyti „spaudimu“, kliudančiu piliečiui pajausti kaifą – būtent taip jis į tą tradiciją ir žiūrės. O jeigu jam faktiškai atimta teisė jausti pasibjaurėjimą neteisingais dalykais, tai jis pradės bijoti ir nuosavo pasibjaurėjimo.

Šita niekam nekliudanti vienatvė, reikia pažymėti, kalama pažangių šalių gyventojams į galvas anaiptol ne tik šeimos ir seksualinėje sferose. Socialinėje ir ekonominėje ideologijoje vaizdas toks pats: tradicinių grupių – nuo šeimos ir kolektyvo, iki tautos – interesų gynimą išstumia nuostata „ginti savo pasirinkimą“, kuri harmoningai dera su pagarba privačiai nuosavybei. Net jei ta nuosavybė gauta apiplėšus jūsų pačių socialinę grupę.

Visų šitų smegenis plaunančių inovacijų rezultate mes gauname organizmą, kurio sugebėjimas kooperuotis su kitais, remiantis bendromis vertybėmis, turi būti nukenksmintas baimės, kad kiti organizmai gali jį išnaudoti ir slopinti. O sugebėjimas ginti bet kokius požiūrius į tai, kas yra norma ir teisingumas, bus ne mažiau patikimai blokuojamas draudimu jausti pasibjaurėjimą nenormalumu ir dogma, skelbiančia, kad bendros normos neegzistuoja.

Kaip praktiškai įgyvendinama šita idėjinė atomizacija, galima pailiustruoti nauju tos pačios Merkel raginimu, kad milijonai darbo neturinčių jaunų europiečių įgytų geografinį mobilumą.

„Žinoma, neteisinga, kai jaunimui tenka mokėti už tai, ko jis nepadarė. Tačiau kitos išeities nėra“ – pasakė Merkel, prisiminusi, kad jos jaunystės laikais bedarbiai vokiečiai neretai ieškojo darbo kitose šalyse.

Tai, kad vokiečių masės nepasipiktino tokiu raginimu, yra reikšmingas signalas. Kanclerė juk nepažeidė jų teisių (šiuolaikiniu supratimu). Ji tiesiog konstatavo, kad dėl šalies valdymo niuansų keliems milijonams vokiečių teks susikrauti daiktus ir nešdintis ten, kur jiems atsiras paklausa.

O dabar – įdomiausia…

Mūsų patriotai linkę manyti, kad visa šita vakarietiška atomizacija ir taurų su savo kultūromis, tikėjimais ir tradicijomis virtimas vienišų žmonių sambūriais be jokių principų – visa tai skirta tam, kad suformuotą laukinių žmonių bandą „būtų lengviau valdyti“.

Tačiau realybėje valdyti tokias amorfiškas mases ne lengviau, bet gerokai sunkiau, negu vientisas ir aiškias tautas. Kai tauta turi bendras vertybines nuostatas ir vieningus tikslus – būtent tada ją galima kur nors nukreipti, pasinaudojant tomis vertybėmis. O kai vietoje visuomenės lieka kažkoks praskiestas kefyras iš mažumų ir bijančių susivienyti individų – tai ir pasinaudoti nebelieka kuo. Tokį sambūrį galima tiktai bauginti.

Taip kad tikslas yra, iš visko sprendžiant, ne „valdyti“ mases, o priešingai – padaryti, kad jomis negalima būtų pasinaudoti. Nedidelių profesionalių armijų, nepilotuojamų aparatų ir automatizuotos pramonės epochoje elitui nelabai reikalingos tokios didelės tautos. Ir toms tautoms visiškai nebūtina pateikti kokias nors vertybes ar tikslus, bent jau dėl to, kad viską, ką galėjo, pasaulinis elitas jau susigrobė ir dabar iš visų jėgų stengiasi išlaikyti grobį savo rankose. Besiplėtojančios pasaulinės krizės fone, tarp kitko. Taip kad valdymas nereikalingas – vairuoti niekas niekur nesiruošia. Svarbiausias uždavinys – kad viskas liktų kaip buvę.

Tokiu būdu gaunasi, kad visa „mažumų revoliucija“ Vakarų šalyse yra tik viso labo vidinis variantas to dalyko, kuris eksportiniame variante vadinamas „kontroliuojamu chaosu“. Masių nereikia valdyti – pakanka, kad jas būtų lengva nuslopinti ir neutralizuoti.

Ir tokiame kontekste mes galime naujaip įvertinti tuos skubius įstatymus apie normų gynimą, kuriuos ne pačiomis intelektualiausiomis formomis sukurpė ne patys protingiausi mūsų deputatai.

Šitie įstatymai reiškia, kad teisėtai keikiamo parlamento deputatai vis dėlto nelaiko savęs pasaulinio elito dalimi. Ir dėl to reaguoja į jo užmačias lygiai taip pat instinktyviai ir automatiškai, kaip bet kuris daugumos atstovas. T.y. intuityviu „Tfu, velniai rautų…“

Taip kad mūsų provakarietiški komentatoriai yra iš esmės teisūs, kai kalba, kad Rusijos valdžia tokiu būdu paklūsta „monolitinei kontroliuojamai daugumai“.

Ir tai teikia vilčių, kad mūsų visuomenei dar teks kažkur būti nuvairuotai.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!