Elitai ir jų sąjungininkai

Ponas Džamali, jūs kalbėjote apie tai, kad dabar sprendžiamas klausimas – išliks ar neišliks Jungtinės Amerikos Valstijos. Norėtųsi sužinoti, kas per jėga gali priešpastatyti save Amerikai ir ją sugriauti.

Džamalis: Mes nekalbame apie tai, kas pozityvu, o kas negatyvu, mes kalbame apie tai, kas objektyviai priešpastato save Amerikai. Visų pirma nereikia pamiršti, kas šiandien yra Amerika. Tai paskutinė nacional-imperialistinė citadelė, kurią riboja teritorija, elektoratas, jos vadovybės legitimumo kilmė. Oficialią JAV valdžią renka elektoratas, turintis tik Amerikos pilietybę, bet Amerika reiškia pretenzijas kontroliuoti visą likusį pasaulį, kurio gyventojai tos valdžios nerinko. Šia prasme Bušas, kaip pasaulinis lyderis, turi mažiau legitimumo negu Kofis Ananas. Kofio Anano apskritai niekas nerinko, bet jis bent jau vadovauja tarptautinei JTO organizacijai. Čia pasireiškia sisteminiai prieštaravimai, bet jie kol kas nelabai įtikinami, kadangi yra juridiniai.

Bet esmė ta, kad už JAV ribų egzistuoja tokia jėga kaip transnacionalinės korporacijos (TNK), kurių dalis bazuojasi Amerikoje ir kurių dalį sudaro amerikiečiai. Tačiau turėti savo gretose amerikiečius, bazuojantis Amerikoje ir būti Amerikos korporacija, vykdančia Amerikos imperializmo valią – du visiškai skirtingi dalykai. Vienas dalykas neseka iš kito. TNK priešinasi bet kurioms nacionalinėms valstybėms ir subjektams. Iš pricipo bet kurios korporacijos tėvynė – arba Japonija, arba Europa, ir daugeliu atvejų direktorių tarybose ar stebėtojų tarybose sėdi Senojo pasaulio elito ir kilmingųjų atstovai. O jeigu ten esama amerikiečių, tai jie, kaip taisyklė, yra demokratai, kurių politinė orientacija nesusijusi su šovinistiniais respublikonų projektais; jie atstovauja gorbačioviškai soft linijai. Ji nesusijusi su pamatiniais amerikietiško imperialistinio subjektyvumo interesais. Iš esmės TNK – tai jėgos, susijusios su Senuoju Pasauliu. O kas yra TNK? Tai finansinis tradicinio Europos, o plačiau – Senojo Pasaulio – elito instrumentas.

Kas priklauso šiam elitui? Tiesiog turtingi žmonės, vyriausybiniai valdininkai ar dar kas nors?

Džamalis: TNK sėdi tradicinio islamo pasaulio aukštuomenės atstovai, buvusios Britų imperijos elito atstovai, su jais turi santykių labai uždari sluoksniai, artimi japonų rūmams. Japonų imperatoriškieji rūmai įsijungė į šią sistemą nuo 1863 metų, po Meidzi revoliucijos, nuo to laiko jie tapo Britų partneriais. Britanija padėjo japonams sukurti gynybos sistemą ir laimėti japonų – rusų karą. Nežiūrint į pralaimėjimą 1945 metais, japonų monarchija buvo išsaugota, nors generolas Makartūras labai norėjo ją likviduoti, padaryti Japoniją okupuota demokratija, tokia kaip Vokietija. Tačiau kažkodėl nesigavo. Nesigavo, manau, dėl galingo britiškų sąjungininkų lobistinio spaudimo.

Šiandien galima pasakyti, kad šiai aukštuomenei priklauso visas Senasis Pasaulis, išskyrus Rusiją ir Kiniją su jų elitais. Kinijoje fiziškai sunaikinta monarchija ir jos atstovai, Rusijoje, kaip žinia – taip pat. Tai, kas išliko, nebeturi politinio svorio, kad galėtų sudaryti kokią nors galią. Išskyrus šias dvi rimtas „juodąsias dėmes“, viskas, kas liko – tai teritorija, kurią valdo valdančiosios klasės, iš tiesų valdančiosios klasės, aš neturiu galvoje Berezovskio ar Sorošo. Tai tikrasis elitas, kuris nėra priklausomas nuo nuosavybės perdalijimo – tas pats elitas kaip ir prieš 300 metų. Ir netgi jei jo atstovus nuvijo iš jų įprastų vietų, kaip karalių Faruką Egipte, karalių Feisalą Malaizijoje, jie persikraustė į Londoną ir Ženevą. Ir visi tie žmonės sėdi TNK tarybose. Esama 3000 TNK ir tarp jų 50 grantų. Ir kiekvienas grantas savo apyvarta ir kiekvieno dolerio efektyvumu yra ekvivalentiškas maždaug tokiai šaliai kaip Prancūzija. O visi drauge sudėti – tai kolosalus resursas, kuris viršija Amerikos galimybes. Finansines galimybes, mobilizacines ir kitas.

TNK taip pat yra susitikimo ir bendradarbiavimo su tarptautine mafija taškas. Nes bet kuri TNK – tai ištisas institutas, įrankis pinigams plauti, „gryniesiems“, kuriuos gigantiškais mastais uždirba mafija. O mafijų labai daug. Yra mafijų, kurios užsiima narkotikais, yra užsiimančių lošimų namais, o yra mafijų, kurios užsiima žvejyba. O dar yra mafijų, kurios visame pasaulyje užsiima vaistais. Arba medicina, arba pasauline sanatorinio poilsio sistema. Esama apie 50-60 krypčių. Visas jas kontroliuoja mafija. Dauguma jų – visiškai legalios veiklos rūšys.

Ką jūs turite galvoje?

Džamalis: pavyzdžiui, menas. Prisiminkim aukcionų sistemą, kuri pavertė vaizduojamo meno sferą kažkokiu ypatingu valiutos spausdinimo ir gaminimo įrankiu. Pavyzdžiui, Zverevas, kuris, tarkim, yra talentingas vienoje ar kitoje sferoje. Ir kažkokia jėga staiga paskelbia jį absoliučiai ypatingu, unikaliu, charizmatišku meno vertybių gamintoju. Bet kokia jo teplionė, bet koks piešinys – tai tas pats, kas banknotas. Lapas, prirašytas Zverevo, vertinamas kaip lapas, išspausdintas JAV ižde. Įsivaizduokite, aš visada galvojau, kodėl pinigai visur priimami? Aš juk irgi galiu nupiešti 10 džamalių, ateiti į parduotuvę ir pasakyti, kad noriu gauti paketą džiūvėsių ar sausainių. Ir į mane pažiūrės kaip į beprotį. Tai geriausiu atveju, jei mano veiksmus priims kaip pokštą. Kodėl dolerį ima taip noriai? O parodysi Sudano dinarus – nesupras. Kodėl priimami doleriai, svarai, eurai? Tai – politinis sprendimas. Pavyzdžiui, 1945 metais reichsmarkė, kuri iki gegužės 9 praktiškai išsaugojo savo perkamąją galią, nežiūrint į visiškai sutriuškintą Vokietiją, 10 gegužės jau nieko nekainavo? Degtukų dėžutė kainavo jau ne 5 pfenigius, bet milijoną markių. Iškart susiformavo juodoji rinka, spekuliacija, gigantiška infliacija, tai tęsėsi du metus, kol nebuvo atvežtos naujos, okupacinės markės, išspausdintos Amerikoje, kurios paskui tapo doičmarkėmis ilgiems metams, iki pat euro įvedimo. Kitą dieną po to, kai markės buvo atvežtos, iškart pradingo juodoji rinka, ant prekystalių atsirado mėsos, paukštienos, dešrų. Kodėl iš Amerikos atvežta markė, išspausdinta šalyje nugalėtojoje, cirkuliuoja rinkoje ir tampa normalia mokėjimo priemone, kai tuo tarpu reichsmarkė, iki gegužės 9 įpirkusi viską, po gegužės 9 tampa niekam nereikalinga ir ją teko lagaminais nešiotis, kad užmokėtum už degtukus ir cigaretes? Tai grynai politinis momentas. Tai tam tikras legitimumo ir natūralaus gyventojų pasitikėjimo garantas. Kodėl vyksta infliacija? Kiekvienas infliacijos punktas – tai pasitikėjimo sumažėjimas. Tiesą sakant, jeigu mes žinome, kad galima priversti susvyruoti biržos kursą gandais, tai koks skirtumas tarp vertybinių popierių biržoje ir popierėliais, kuriais kasdien mokame už cigaretes, dešrą, duoną ir t.t.? Jokio skirtumo. Tai vekselis, grindžiamas pasitikėjimu, dar daugiau, ekonomiškai yra visiškai beprotiška teorija, kad esama santykio tarp pinigų masės ir prekių masės. Tai visiškas kliedesys. Ir kad pinigų masės augimas, neaugant prekių masei, veda į infliaciją – taip pat nesąmonė.

Iš tiesų pinigų visada yra mažai. O prekių ir paslaugų – daug. Nes žmonės niekuo daugiau neužsiima, kaip tik gamina prekes ir paslaugas ir siūlo jas rinkai, jie daro tai tam, kad išgyventų. Jie gamina prekes, kad per ekvivalentiškus mainus prisijungtų prie resursų ir gamybos generatoriaus, kuris tuo pat metu yra ir vartotojas. Ir jie visada deda tam maksimumą pastangų. O ima iš jų ir moka jiems visada minimumą, nes kai prieinate ir matote prekę, tai kažkuo susidomėsite ir nusipirksite tik tuo atveju, jei manysite, kad sumokėjote mažai, kad tai jums naudinga. Ir taip daro visi. Visi nedaduoda, t.y. moka mažai, o daro daug. Dėl to paslaugų ir prekių visada daug, o pinigų visada mažai. Visi monetaristų išsigalvojimai – absoliuti nesąmonė. Infliacija – tai išimtinai politinis dalykas. Kodėl po 1917 metų dar penkis metus gyventojai, ypač provincijoje, priimdavo caro rublius? Jie niekaip nenorėjo naudoti kerenkų ar Denikino pinigų. Nes jie neturėjo autoriteto, o caro pinigai, kurie juridiškai jau nieko nekainavo, autoritetą turėjo, dėl to jie išliko mokėjimo priemone net būdami neegzistuojančio režimo pinigais. Reikšmę turi tik pasitikėjimas sistema, pasitikėjimas pinigais, inertiškumas. Pinigai – tai grynai protinė realybė, tai grantas, susijęs su konkrečia valdžia, tai psichologinė egzistencinė realybė, gaunanti pagreitį žmogiškajame faktoriuje, o ne atskirtame nuo visko rinkos mechanizme.

Tai štai, grįžkim prie mafijų. Mafijų daug, tai vienas iš galingų globalizacinių faktorių. Mafijos kontroliuoja praktiškai visas veiklos sferas, kur egzistuoja nacionalinė reglamentacija ir kur šių reglamentacijų pažeidinėjimas neša pelną. Tarkim, esama nacionalinės reglamentacijos Brazilijoje miško kirtimui, jo eksportui – nustatyti apribojimai, išduodamos licencijos. Ten, kur visa tai yra, ten iškart susiformuoja mafija. Miškas kertamas po transnacionalinių korporacijų „stogu“. Jeigu kažkas pradės ekologinę kovą prieš miškų kirtimą, tai su jais galima išsiaiškinti ne per teismus, bet pasamdyti tam tikslui žmones ir ekologų aktyvistų galvos bus padėtos ant miško kompanijų slenksčio. Mafija yra tarptautinė policinė jėga ne formate. Be to, esama tokio instituto kaip tarptautinė biurokratija. Ji susikuria erdvėje, kur praktiškai niekas iš nieko negali pareikalauti atsakomybės. Pavyzdžiui, sukuriamas fondas, susirenka vadovai ir priima sprendimą kovoti su skurdu ar su AIDS. Paskui fondas virsta galinga pinigų plovimo priemone tai pačiai mafijai ir TNK. Ir tas fondas gauna UNESCO ar tarptautinį statusą. Ši tarptautinė biurokratija sukuria visiškai naują korupcijos variantą. Kalba eina apie korupciją, kuri nepaklūsta jokiems įstatymams, kadangi tarptautinės organizacijos nėra atsakingos prieš kokius nors nacionalinius įstatymus. Tokiai organizacijai kaip UNESCO negalima pateikti pretenzijų pagal šveicarišką ar britišką kodeksą.

Ir štai Jungtinės Valstijos pareiškia, kad, atseit, mūsų fiskaliniai organai ims reikšti pretenzijas visiems korumpuotiems valdininkams, tiesiog visus griebs už uodegos. Štai Borodiną suėmė už tai, kad ne tuos pinigus ir ne taip išeikvojo restauruojant Kremlių. Koks sumautas Amerikos ar šveicarų teisėsaugos, kuri visiškai priklauso nuo Vašingtono, reikalas, kaip buvo išleisti pinigai Kremlių restauruojant, kaip buvo gautos rangos: už kyšį ar ne už kyšį? Juk tai ne Amerikoje vyko. Tačiau paaiškėjo, kad amerikiečiai turi pretenzijų kontroliuoti viską pasaulyje. Savo fisku jie nori tikrinti sąskaitas, sekti pinigų plovimą.

Kokiu pagrindu jie gali tai daryti?

Džamalis: tai gali vykti tokiu būdu. Po rugsėjo 11 įvykių Amerika sukūrė sistemą, kontroliuojančią bet kokias dolerines transakcijas tarp dviejų bankų, kad ir kur jos bevyktų – tarp Vengrijos ir Čekijos, tarp Angolos ir Šiaurės Korėjos. Jei atsiskaitymai vykdomi doleriais, tai apie juos turi būti pranešta Amerikos globalinės sisteminės kontrolės institutams. Juridiškai tai privaloma, išskyrus atvejus, kai abi sąskaitos, tarp kurių vyksta transakcija, yra tame pačiame banke. Tačiau jeigu du bankai įsikūrę toje pačioje gatvėje, tai apie dolerinius pervedimus tos gatvės ribose turi būti pranešta Amerikai. Galima, žinoma, pereiti prie eurų, bet kol sandėriai sudaromi doleriais, amerikiečiai reikalauja, kad jiems būtų suteikta visa informacija. Tai pretekstas, kad galima būtų pateikti pretenzijas fiskalinei kontrolei visame pasaulyje. Prisidengus kova su tarptautiniu terorizmu, vykdoma bet kurios ekonominės transakcijos kontrolė. Tarkim, aš noriu nusipirkti Suomijoje privatų lėktuvą ir pervedu pinigus į suomių banką, bet kadangi aš – Geidaras Džamalis, kadangi mano pavardė arabiška, šios lėšos gali būti užšaldytos, o mane ims tikrinti amerikiečiai. Ir tai vyksta visame pasaulyje. Amerikiečiai pareiškė, kad jie yra prižiūrėtojai, kontrolieriai, žandarai. Tik ar nepatrūks Amerika?

Nejaugi jie gali patrūkti, argi jiems neužteks jėgų tokiai kontrolei?

Džamalis: Amerikai save priešpastatė suminė galia visų jėgų, kurias aš išvardijau, galia tarptautinės biurokratijos, tarptautinės mafijos, TNK, galinčių samdytis ekspertus, profesionalus. Vienos korporacijos apyvarta yra efektyvesnė už kokios nors šalies šimtamilijardinį biudžetą. Nes ta šalis turi kontroliuoti savo teritoriją, švietimą, mediciną. O korporacijos leidžia pinigus tik savo reikalams. Galimybės, kurias turi TNK – samdytis specialistus, ekspertus, specialios paskirties kovotojus – neribotos. Tai Senojo Pasaulio resursas. O iš kitos pusės stovi Amerikos resursas. Tai oro ir kosminė kontrolė: palydovai, raketos, antvandeninis ir povandeninis laivynas, „Tomohaukai“. Na, ir, žinoma, lobistai, kurių amerikiečiai priveisė visose šalyse, tame tarpe tarptautinės biurokratijos ir mafijinių struktūrų gretose.

Aš manau, kad Amerikos pralaimėjimas neišvengiamas, nes šis santykis nesulyginamas. Nacionalinis imperializmas neturi šansų nugalėti ribų neturintį, nestruktūruotą, tačiau organizuotą chaosą – priešininką, kuris prasiskverbęs visur. Ir šis priešas veikia tradicinio elito interesų labui, elito, kuris 1,5-2 karto vyresnis už Ameriką kaip politinį subjektą.

***

Šiandien Europos elitas – tai klubinės valdžios sistema. Klubai – tai tarptautiniai finansiniai elitiniai namai. Tarkim, Braunšveigo namai. Paprastas žmogus nepamena, kad Braunšveigo hercogai egzistuoja, jis galvoja, kad jie išliko tik Moriso Driuono romanuose. O Braunšveigo hercogai ne tik egzistuoja, bet ir sėdi korporacijose. Ar žinote ką nors apie Liudviką Saksonietį? XIX amžiuje buvo toks beprotis karalius, Saksų dinastijos atstovas, kuris atstatė Miuncheną. Dabar jūs gal ir prisiminsite apie šią dinastiją, bet egzistuoja jinai, ar ne – jums vis tiek. Tačiau dinastija puikiausiai egzistuoja. Princas, šiuolaikinis dinastijos paveldėtojas – tai patrauklus keturiasdešimtmetis pleibojus, lenktynininkas, jis sėdi General Motors direktorių taryboje, yra atsakingas už gigantiškus finansinius srautus. O jo tėvukas, Saksonijos sosto įpėdinis, karo metu puikavosi SS munduru. Ir niekas jo nejudino, atvirkščiai, jis laikomas aristokratu, nukentėjusiu nuo „rudojo“ krautuvininkų ir liumpenų, kurie metė iššūkį vokiečių kultūriniam paveldui, režimo. Bachas, Gėtė, Kantas – su jais Saksonijos princas turi daug bendro, o Hitleris ir naciai – neturi. Savo laiku jis nešiojo SS uniformą, o gavosi taip, kad jo dar ir atsiprašė,, paspaudė jam ranką, pasakė, kad supranta, kiek jam teko iškentėti per tuos 12 metų. Jo sūnus vedė britų princesę, jis yra vienas iš neformalių finansinių viešpačių. Jūs žinote, kiek šiuo metu egzistuoja dinastijų? Apie 30 valdančių giminių, kaip nukarūnuotų, taip ir nenukarūnuotų. Tarkime, Bulgarijos dinastija – caras Borisas ir jo palikuonys. Jie nevaldo, tačiau giminė egzistuoja. Jie automatiškai gauna vietas kompanijose, kurios kala pinigus gigantiškomis apimtimis.

Šioje priešpriešoje nugalės Europa?

Džamalis: taip, nugalės Europa. Šios dinastijos štabas įsikūręs Londone. Kadangi karališkoji dinastija yra susitelkimo taškas, kuriame susieina visi likusieji klanai. Tai sudėtingas voratinklis, kuris niekur nedingo. Jam priklauso išrinktosios Radžistano giminės, Hašimidų dinastijos, Jordanijos karalius, taip pat Malaizijos aristokratija (tai labai rimta dinastija – sultonai). Tai klubai, kurie kuria nuostatas. Tie žmonės labai glaudžiai susiję su aukščiausiu žynių hierokratijos sluoksniu. Taip vadinama dvasininkija, kuri yra jau nematoma pasaulinio isteblišmento dalis. Šioje sferoje konfesiniai skirtumai jau nevaidina jokio vaidmens. Čia Dalai lama yra toks pats dvasinis mokytojas kaip Romos popiežius. Princas Čarlzas turi sufijų mokytojų – šeichų, kurie dėsto jam sufizmą, tačiau lygiagrečiai jis laiko save asocijuotu stačiatikiu. Jis turi celę Afone, kur dažnai atvažiuoja medituoti. Maiklas Jorkietis irgi nesvetimas sufizmui, tačiau jo dvasiniai kontaktai apima ir Tibetą. Ne tą Tibetą, kuris priklauso Kinijai, o aukštesnį, nematomą Tibetą, įsikūrusį emigracijoje. Beje, Nepalo karališkoji šeima irgi priklauso šiam isteblišmentui. Kaip ne keista, visi šios šeimos atstovai yra ar buvo kairiaisiais ir maoistais. Tai labai įdomi aplinka. Žiopliams paprastai rašo apie Holivudo aktorius ir pop žvaigždes, apie kai kurias figūras, tokias kaip princesė Diana ir Čarlzas. Kaip taisyklė, į aukštuomenės kroniką tokio rango elito atstovai patenka tik tuo atveju, jei koks nors grafas tuokiasi su kokia nors Holivudo aktore. O šiaip jie niekam neįdomūs. Ir vis dėlto, rekomendavus kokiam nors belgų baronui, galima patekti, kur tik nori. Kad ir į Aga-chano kabinetą. O jau pagal Aga-chano rekomendaciją galima pakliūti į tą pasaulį ir grįžti atgal. Bet kurio atveju, Aga-chanas – tai žmogus, kuris kontroliuoja neįsivaizduojamai galingus finansinius srautus, disponuoja daugiamilijardiniu fondu ir tuo pačiu metu Aga-chanas – tai britų princesių palikuonis. Štai toji jėga, su kuria turi reikalą prezidentas Bušas ir jo pakvaišusi komanda.

Galbūt verta stori į Bušo pusę, kad pasipriešintume tai jėgai, kuri, jūsų nuomone, yra negatyvi?

Džamalis: mano manymu, abi šios jėgos yra negatyvios. Pateiksiu tokį pavyzdį. Policija didelio džiaugsmo nekelia niekam. Tarkim, mes esame įteisinti vagys, kurie niekad nepaduos rankos policininkui. Bet atsidūrėme situacijoje, kai įšėlęs begemotas laksto ir griebia, mindo žmones. O policininkai susirinko ir pliekia iš visų pusių į begemotą iš savo pistoletų. Mes, žinoma, mentų apskritai žmonėmis nelaikome, bet būtų keista, jei storume į įšėlusio begemoto pusę, kuris mums pavojingiausias. Grubios brutualios grėsmės požiūriu Amerika yra mūsų pavojus Nr 1. Situaciją aš matau tokią. Amerika sukėlė chaosą, jame jinai ir pražus. Nes nei jų legitimių, nei mobilizacinių, nei kitų galimybių neužteks, kad įveiktų pasipriešinimą. Dabar Amerikoje labai dideli šiuolaikinės ekonomikos segmentai pasidarė nereikalingi, kadangi visas pasaulis veža prekes į JAV teritoriją, kad užsidirbtų popierinių dolerių. Žmonės atveža prekes, gauna už tai popieriukų ir laimingi. Kažkada ši šalis buvo ginklų kalvė. Per I ir II pasaulinius karus Amerika visiškai save viskuo aprūpindavo. O šiandien tai šalis, kuri tik importuoja, o apti nieko negamina. Ji jau negali užversti pasaulio konservais, džinsais, orgtechnika. Džinsus siuva Singapūre, Kinijoje. 90% parduodamos orgtechnikos pagaminta ne Amerikoje. Ir jeigu užgrius chaosas, Amerikos ekonomika žlugs.

O kas jai trukdo valdyti šį chaosą ir gauti iš to dividendų?

Džamalis: Amerika šiandien – tai įšėlęs begemotas, kuris kelia tiesioginį pavojų. Amerika bombarduoja, naikina žmones. UNESCO specialistų apskaičiavimais, po 1945 metų pasaulyje žuvo nuo 16 iki 24 mln vyrų, moterų ir vaikų agresijose, kurias išprovokavo ir įvykdė Amerika. 16 – tai konservatyvus vertinimas, 24 – maksimalus. Tarkim, pasirinksime 20 milijonų skaičių, o juk tai daugiau negu žuvo žmonių I Pasaulinio karo frontuose. Vien tik vietnamiečių žuvo daugiau kaip 5 mln. Nekalbant apie tai, kad Amerika – tai pirmoji ir vienintelė valstybė, panaudojusi atominį ginklą. Tai įsiutęs begemotas, kuris gali jums nurauti koją ir nė nepastebėti.

Tarkim, Amerika pralaimės. Kas mūsų laukia toliau?

Džamalis: kas bus po to, kai Amerika suvaidins savo istorinį savotiško ledlaužio, sugriovusio tarptautinės teisės ir susiklosčiusių santykių tarp suverenių subjektų sistemą, vaidmenį? Naujoje situacijoje išliks globalistinė superimperija, kurią sudarys elitai, besiremiantys TNK ir tarptautine biurokratija, tarptautinėmis policinėmis jėgomis. O iš kitos pusės – pasaulinis getas. Iš pasaulio gyventojų bus atimtos valstybinės suverenios funkcijos. Gyventojai taps išnaudojamaisiais, laikomais už istorijos ribų. Šiuolaikinio elito technologinis lygis yra toks, kad gali susiglemžti sau visus informacinius, organizacinius, natūralius Žemės rutulio resursus, nepasitelkiant daugybės žmonių paslaugų, jėgų, kraujo, sveikatos. Tampa nereikalingos demokratija, rinkimų sistema, politikai, kuriuos renka municipalitetai ir elektoratas. Viso to nebereikės. Mes atsidursime žiaurioje oligarchų karalijoje. Susiformuoja šachmatų lentos santykiai: juoda ir balta. Iš vienos pusės – aukštuomenė, kurią palaiko milžiniška galia, iš kitos – „Dievo miestas“, kaip tai parodyta brazilų filme. Jie nebeturi jokio kito kelio, kaip tik maištas. Ir štai čia, šiame supaprastinime, mes pereiname į kitą istorijos formulavimo ir strateginio planavimo lygmenį, kur remiamasi konfliktu, krize, protestu, ir kuris leidžia Dvasios ir Teisingumo jėgoms įvykdyti proveržį.

Kas tai per proveržis? Nauja revoliucija?

Džamalis: tai kontrelitinis proveržis, bet ne 1917 sovietinės Rusijos lygmens. Tai buvo labai žalia, pusfabrikatinė situacija. Uždavinys, kuris niekad nebuvo sprendžiamas, yra tai, kad realiai išvesti kontrelitą į priešakinį planą kaip pasaulinį žaidėją. Nes visos pastangos, kurias iki šiol darė, buvo daromos nesubrendusio kontrelito – silpno, neorganizuoto, nuolat pralaiminčio pasauliniam isteblišmentui. Taip buvo prie jakobinų, taip nutiko ir su bolševikų partija. Uždavinys yra sukurti kontrelitą, nes tik jis gali atverti beužsidarančią moliusko kriauklę. Tasai moliuskas – tai viešpataujanti žmonijos dalis,, kuri sukurs globalinę imperiją ir daugumą pasaulio gyventojų išmes už istorijos skliaustelių. Tai moliuskas, kuris istorijai užsidaro. Po jo daugiau niekas nevyks, toji aukštuomenė taps teofanija – dievu, esančiu anapus laiko. Tai kolektyvinis Brahmos įsikūnijimas kartu su ta pačia aukštuomene, kurią galima pavadinti Antikristo dvaru. Ir tai įsitvirtins amžiams. Ir kad neleistume visam tam įvykti, reikia priešintis. Istorija ir prasmė yra glaudžiai susijusios. Istorija – tai besiplėtojantis siužetas, kuris ir suteikia prasmę mūsų poelgiams, mūsų darbams, viskam, kas vyksta. Žmonių darbai neturi būti nustumti už prasmės ribų, kaip tai įvyko su Egipto vergais, apie kuriuos mes nieko nežinome išskyrus tai, kad jie nešiojo ąsočius su grūdais, statė piramides, kasė kanalus. Ir tai, jeigu mes apie juos žinome, tai todėl, kad yra Egiptas, kuris yra istorijos dalis. O jeigu įsivaizduosime vergus, kurie neišliko istorijos realybėje, pavyzdžiui, Kartaginos, apie kurią nieko nežinome, išskyrus tai, kad ji bandė sunaikinti Romą. Šitie žmonės išnyko be pėdsakų ir be prasmės. Toks pats pavojus gresia ir didžiajai daliai žmonijos po to, kai situacija kraštutinai supaprastės. Štai šioje situacijoje šansą turi tik kontrglobalistinis mąstymas, tik kontrelitas. Šansą turi tie pasionarijai, kurie bus pasiruošę pasiaukoti, kad neleistų istorijos nakčiai, poliarinei kosminei nakčiai galutinai apgaubti mūsų žemę.

www

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą