Elektroninis konclageris (3)

APSIRENKITE IR ŠYPSOKITĖS. JŪS ESATE ETERYJE

Pirmas dalykas, kurį pastebėdavo amerikiečiai, aplankę TSRS, buvo tai, kad aptarnavimo sferoje niekas nesišypso. Juk kiekvienam turistui nepaaiškinsi, kad, galbūt, tarybiniai žmonės bijojo šypsotis užsieniečiams, kad nebūtų įtarti antitarybiškumu. Šiandien daugybė turistų iš buvusios TSRS atvažiuoja į Ameriką ir, juolab, į aštuntą pasaulio stebuklą – Las Vegą. Beveik kiekvienas iš jų užduoda ekskursijų vedėjams vieną ir tą patį klausimą: „Ko jie šiepiasi visą laiką?“ Vienas iš mano pažįstamų ekskursijų vedėjų Aleksejus Tiulenevas visada atsako juokeliu: „Ruošiasi filmavimui Holivude“.

Mėgstu kartoti, kad amerikiečiai visą laiką šypsosi, kadangi žino, jog juos visur ir pastoviai filmuoja kokia nors kamera, o kartais ir ne viena. Juk priprato: „Čyyyz, fotografuoju…“ Štai ir šypsosi, rusų turistų nuomone, buka, nieko nereiškiančia šypsena.

Kai šypsosi darbe, ar viešose vietose, suprantama. Įdomu, o namuose jie irgi sėdi su idiotiškomis šypsenomis? Esu tikras, kad ne. Ir taip yra dėl to, kad nėra kam šypsotis. Tačiau jų vietoje aš nebūčiau toks tikras, kad šypsotis nėra kam. Tačiau, kaip sakoma, palaimintas, kas tiki. Gyventi neigiant Amerikoje kol kas nedraudžiama, tą netgi skatina vyriausybė.

O labai daug amerikiečių išties gyvena neigime, kadangi tai tiesiogiai susiję su jų filosofija. O didžiosios dalies gyventojų filosofija tokia: „Kas vyksta ne su manimi, to nevyksta apskritai“.

Neigimo filosofija Amerikos visuomenėje iš tikrųjų yra žymiai gilesnė.

Antroji neigimo filosofijos dalis remiasi postulatu „Daug kas iš to, kas su manimi vyksta – iš tikrųjų nevyksta“.

Viskas teisingai. Klaidos čia nėra, nežiūrint į tai, kad toks teiginys skamba šizofreniškai.

Nesileisdamas į ilgas kalbas, pateiksiu kelis pavyzdžius. Tačiau iš pradžių norėčiau priminti seną tarybinių laikų anekdotą: dviejų kilogramų svarstis sveria 1800 gramų. Kiek pinigų taupomojoje kasoje turi pardavėjas?

Dabar pasilinksminkime, prisiminkime mokyklos laikus ir pirmą pavyzdį pateikime kaip paprastą matematikos uždavinuką: branduolinis poligonas „Merkurijus“ Nevadoje yra vos už 43 mylių į šiaurę nuo Las Vego. Nuo 1957 iki 1963 metų jame buvo atlikta 120 atominių bandymų. Klausimai:

1. Kiek radioaktyvių dulkių nusėdo Las Vege, su sąlyga, kad bandymai buvo vykdomi paviršiuje, kuris yra 4100 pėdų aukštyje virš jūros lygio, o Las Vegas įsikūręs 2137 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Vienintelis kalnagūbris, skiriantis miestą nuo poligono, siekia šešis tūkstančius pėdų.

2. Koks apytikris radiacijos lygis mieste 2007 metais?

3. Kodėl Las Vego ginklų parduotuvėse galima be problemų nusipirkti bet kokį ginklą, įskaitant haubicą ir tikrą vokišką tanką „Tigras“, tačiau negalima nusipirkti elementariausio Geigerio skaitiklio?

1997 metais mudu su žmona važiavome automobiliu į Los Andželą. Įveikę aukštikalnių plokščiakalnį Viktorvilį, pradėjome leistis į San Bernardino slėnį. Prieš mūsų akis driekėsi nuostabus kalnų masyvo ir miškų, juosiančių Los Andželą, vaizdas. Virš slėnio kabojo lengvas smogas, tačiau žydras dangus harmoningai papildė bendrą peizažą.

2006 ir 2007 metais, po du tris kartus važiuodami tuo pačiu keliu, mes nė karto nebematėme dangaus. Netgi saulėtą dieną smogas visiškai paslėpė dangų ir saulę. Tirštas rūkas iš išmetamųjų dujų kai kur dalinai, o daugelyje vietų visiškai paslėpė kalnus, pakelės augmenijos lapai ir žolė įgavo liguistą pilkai rudą atspalvį. Tokios permainos yra visiškai suprantamos ir paaiškinamos.

Gyventojų skaičius, ir, atitinkamai, automobilių skaičius, lyginant su 1997 metais padidėjo trigubai. Autostrada primena skruzdėlių taką, kuriuo judėjimas vyksta nenutrūkstamu srautu. Pilkai rudos nuosėdos išblukino pakelės statinius. Į mūsų klausimą „kaip jūs galite gyventi tokioje apnuodytoje atmosferoje?“, visi be išimties amerikiečiai, žvelgdami į mus blankiomis akimis, atsakinėjo, kat tai tiesiog žemas debesuotumas, rūkas nuo okeano ir panašiai. Kartais susidarydavo įspūdis, kad kalbamės ne su žmonėmis, bet su zombiais.

Iš kitos pusės, mes juos puikiausiai suprantame. Juk nepradės Holivudo žvaigždės pardavinėti savo prašmatnių namų dėl išmetamųjų dujų, o paprasti žmonės nesikraustys į nedidelius miestelius, kur nėra darbo vietų.

Tačiau darau prielaidą, kad jeigu Irakas būtų Amerika, o Amerika – Iraku, ir amerikiečių jūsų pėstininkams įsakytų užgrobti irakietišką San Bernardino slėnį, tai jie iš pradžių pareikalautų iš vadovybės išduoti jiems respiratorius.

Neapsišvietusiems žmonėms lengviau užmerkti akis į daugelį aplinkui vykstančių dalykų ir apsimesti, kad nieko nevyksta, negu įtempti jėgas kovoje už savo konstitucines teises. Bet jeigu jie tiktai žinotų, kokių pasekmių gali susilaukti jų pasyvumas ir nenoras žinoti, kas vyksta, kokių siurprizų jiems paruošė jų nuosava vyriausybė.

Kalba eina apie tai, kad netgi nuosavame tualete tu, greičiausiai, sėdi ne vienas. Ir pačiais intymiausiais savo gyvenimo momentais gali tapti „pagrindiniu herojumi“ savo paties filme, kurį kompiuterio monitoriuje, tau nežinant ir be tavo sutikimo žiūri valstybės spectarnybų tarnautojai.

Milijonai žmonių su malonumu žiūrėjo 1983 metų filmą „Žydrasis žaibas“ (Blue Thunder), sukurtą pagal Rėjaus O’Benono scenarijų. Filmas pasakojo apie bandymus naujo sraigtasparnio, kuris turi prietaisą, matantį ir girdintį kiaurai sienas ir pastatų stogus. Sraigtasparnio monitoriuje galima buvo matyti ir girdėti tiesioginę transliaciją iš bet kokios patalpos infraraudonuoju režimu. Filme buvo dar vienas dėmesio vertas epizodas. Slaptame poligone vyksta to paties elektroninio prietaiso bandymai. Be sugebėjimo matyti kiaurai sienas, jis dar nuskaito duomenis iš mikročipų. Tas prietaisas irgi įrengtas sraigtasparnyje.

Autobusas, užpildytas manekenais. Prie kelių manekenų pritvirtinti nedidukai mikročipai. Pažymėtos lėlės – tai teroristai, užgrobę autobusą. Elektroninis prietaisas, sujungtas su kulkosvaidžio kompiuteriu, užčiuopęs mikročipų dažnį, siunčia impulsą kompiuteriui ir kulkosvaidis šaudo kiaurai autobuso stogą tiktai į manekenus su mikročipais. Visi kiti keleiviai lieka nenukentėję.

Anonsas kvalifikavo šį filmą kaip mokslinę fantastiką. Žiūrovai pasižiūrėjo, patyrė malonumą, pasvajojo apie ateities technologijas ir pamiršo, nė neįtardami, kad dar aštuntame dešimtmetyje kai kas pavertė šitą svajonę realybe, kurios pavadinimas – FLIR ((Forward Looking InfraRed).

Ir šita realybė ilgai nevertė savęs laukti. 1989 metais per įprastą patruliavimą virš miesto, policininkai šiuo prietaisu skenavo vieno aukšto namą. Garaže jie pastebėjo marichuanos oranžeriją. Savininką areštavo ir nuteisė 20 metų su turto konfiskavimu. Laikraščiai ir TV pakėlė skandalą per visą šalį. Amerikos teisininkai prilygino filmavimą kiaurai garažo sieną kratai be prokuroro sankcijos.

Iš esmės tai buvo grubus Ketvirtosios Konstitucijos pataisos pažeidimas. Suprantama, atsirado oponentų, kurie pareiškė, kad spauda gina nusikaltėlį. Čia svarbu suprasti vieną momentą. Teisės žinovai per žiniasklaidą gynė konstitucines piliečių teises.

Įrodyti, kad „garažinis fermeris“ nuteistas neteisėtai, kad pažeistas teisminio proceso kodeksas ir Ketvirtoji pataisa – tai nėra tas pats, kas pasakyti „garažinis fermeris yra nekaltas“.

Kaip ten bebūtų, kol šalyje vyko debatai šia tema, amerikietis atsėdėjo kalėjime vienuolika metų. Ar galite įsivaizduoti, kiek lėšų valstybė išleido per tą laiką, mėgindama atimti iš piliečių teisę jaustis saugiai savo namuose?

Juk jeigu valstybė laimėtų ir tokie „kratos“ metodai taptų norma, tai daugiau kaip pusę tautos tektų iš karto nuteisti bent jau už seksualinius nukrypimus. O po kelių metų Ameriką tiksliai tektų aptverti spygliuota viela ir paversti pačiu didžiausiu pasaulio kalėjimu.

Kas apdraustas, kad prie monitoriaus, rodančio vaizdą infraraudoname diapazone, nepridėjo konverterio, kuris pakeičia infraraudoną vaizdą normaliu – juodai baltu ar spalvotu? Šiandien mokslininkai išmoko atkurti žmogaus išvaizdą vos iš vienos ląstelės DNR. Nejaugi konverteris – toks sudėtingas?

Valdžios veiksmai šiuo atveju buvo pripažinti neteisėtais. Tačiau FLIR panaudojimas neuždraustas. Jis ir šiandien naudojamas sraigtasparniuose ir mikroautobusuose, priklausančiuose įvairioms valstybinėms žinyboms.

Jeigu kada nors, netoli savo amerikietiškų namų pamatysite mikroautobusą su nedidele palydovine antena, tai įėję į namus, dėl viso pikto šypsokitės. Galbūt jūs esate video eteryje.

***

2007 lapkričio vienuoliktą dieną, apsilankęs aviacijos šou karinėje bazėje „Nelis“, atkreipiau dėmesį į policijos sraigtasparnį. Priekinėje korpuso dalyje puikavosi cilindras, su užrašu FLIR. Sraigtasparnio pilotas, policijos seržantas tiesiai šviesiai papasakojo apie naują FLIR modelį. Prietaisas mato kiaurai medines sienas ir namų stogus. Jis perduoda signalą į monitorių juodai balto vaizdo pavidalu. FLIR sugeba išmatuoti žmogaus temperatūrą 100% tikslumu. Policijos FLIR’as, skirtingai nei karinis, neprasiskverbia kiaurai storas betonines sienas, tačiau nustatyti žmogaus buvimą ir parodyti jo siluetą kiaurai 12 centimetrų bloką jis gali.

***

Jeigu nepamatysite mikroautobuso su palydovine antena palei namus, tai įėję vidun vis tiek šypsokitės. Jeigu nėra FLIR’o, tai bus RRPLS – Realtime Residential Power Line Surveillance. Šios sistemos pagalba teisėsaugos žinybos ir specialiosios tarnybos reguliariai skenuoja visų be išimties piliečių gyvenamuosius namus. Pagrindinis tokio skenavimo tikslas – išaiškinti bet kokį nestandartinį elektros energijos panaudojimą (garažinis fermeris naudojo halogenines lempas, kurios marichuanai pakeitė saulės šviesą).

RRLPS veikia tuo pačiu principu kaip ir FLIR – gaunamas infraraudonasis vaizdas tų daiktų, kurie spinduliuoja šiluminę energiją, tačiau skirtingai nei FLIR’as, kurio veikimo nuotolis siekia tūkstantį metrų, naujasis prietaisas veikia 50 kilometrų spinduliu. Vietoje palydovinės antenos, kuri būtinai turi būti nukreipta į skenavimo objektą, RRLPS nuskaito informaciją tiesiai iš jūsų paskirstomojo skydelio. Tam pakanka įvesti į sistemos kompiuterį arba jūsų adresą, arba jūsų skaitiklio numerį. Sistemos darbas detaliai aprašytas Riko Kroufordo straipsnyje „Techno-kaliniai“.

Antrasis skenavimo tikslas – grynai komercinis. Piliečių stebėjimo rezultatai, drauge su jų pavardėmis ir adresais parduodami prekybos kompanijoms. Pateiksiu pavyzdį, neminėdamas vardų ir adresų.

R – paprastas žmogus. Jis turi inžinerinį-techninį verslą, yra viengungis, gyvena vienas keturių kambarių name. Visi jo vakarai praktiškai vienodi.

Penkiolika po septintos vakaro RRPLS monitorius parodė šešių pėdų aukščio šiluminio šaltinio atsiradimą ir neklysdamas nustatė, kad atjungta signalizacijos sistema. Temperatūros sensoriai nustatė, kad šilumos šaltinis yra ramioje būsenoje. Jo kūno temperatūra siekė 97.2 pagal Farenheitą, svyravimai buvo labai nežymūs. Bendroji skenavimo sistema dar iki ateinant namo gyventojui išanalizavo elektros prietaisų, jungiklių ir rozečių išsidėstymą, sudarė namo planą.

Daviklis perdavė kompiuteriui pranešimą, kad 19:29 šilumos šaltinis įjungė elektros prietaisą, kuris pagal dažnius atitinka televizorių. Kanalų dažnių skaneris tučtuojau nustatė, kad televizorius nustatytas rodyti Septintą naujienų kanalą. Šilumos šaltinis (monitoriuje – infraraudonas siluetas) nuėjo į virtuvę. Po kelių sekundžių temperatūros sensorius užfiksavo staigų temperatūros kritimą kairiojoje rankoje. Informacija apie tai, kai šilumos šaltinias yra kairiarankis, nukeliavo į duomenų bazę.

Dalis kūno su mažesne temperatūra apkilo iki galvos lygio. Sensorius pažymėjo, kad temperatūros svyravimų amplitudė truputį padidėjo. Pagal temperatūros svyravimų didėjimo greitį sensorius nustatė, kad gėrimo stiprumas, su pataisa, atsižvelgiant į ledą, yra keturiasdešimt laipsnių. Daviklis perdavė kompiuteriui, kad aktyvizuotas žemo dažnio prietaisas. Namų šeimininkas skambino telefonu.

20:18 kelioms sekundėms buvo aktyvizuotas elektros prietaisas, skleidžiantis tam tikrą dažnį. Duryse (temperatūra šioje namo vietoje staigiai krito) pasirodė apvalios formos šilumos šaltinis, kurio temperatūra siekė 164 laipsnius. Kompiuteris išanalizavo, kad šeimininkui atnešė picą.

Iki 21:50 kūno temperatūra pakilo 4,2 laipsnio. 22:07 šaltinis perėjo į patalpą, kurią sistema apibūdino kaip kabinetą ir biblioteką. Įsijungė kompiuterį. 22:39 kūno temperatūros svyravimų amplitudė smarkiai padidėjo – 21%. 22:41 – jau trisdešimt šešiais procentais. 22:43 amplitudė ėmė palengva mažėti.

Kaimyninėje nedidelėje patalpoje 22:45 atsirado dar vienas šilumos šaltinis, kurio aukštis siekė septynias pėdas ir šešis colius. Drėgnumas padidėjo iki 24%. 22:53 šilumos ir drėgmės šaltinis pranyko.

Pagrindinis šilumos šaltinis persikėlė į kambarį, kurį sistema identifikavo kaip miegamajį. 22:58 infraraudonasis siluetas atsidūrė horizontalioje padėtyje, kūno temperatūra – 98.1 laipsnio, temperatūros svyravimų amplitudė mažėja 2.7% per minutę.

Po dviejų dienų ponas R, be įprasto pašto, aptiko pašto dėžutėje žurnalus „Stiprieji gėrimai“ ir „Amerikos vynai“, keturis laiškus iš įvairių pažinčių klubų ir konfidencialų paketą su žurnalu „Prekės suaugusiems“.

Po viso to kalbos apie tai, kad galima klausytis pokalbių kambariuose per telefoną nenukeltu rageliu atrodo kaip vaikiškas čiauškesys. Tačiau Amerika ir toliau nesiliauja stebinusi savo piliečių.

Dešimto dešimtmečio pradžioje JAV Administracija parėmė projektą artimiausioje ateityje vairuotojų pažymėjimus pakeisti po oda implantuotais čipais. Debatai šia tema baigėsi visišku projekto žlugimu. Amerikiečiai griežtai atsisakė būti skenuojamais kaip pramoninės prekės. Tačiau vyriausybė visada veikia pagal principą „Nenorite geruoju? Padarysime taip, kad bus dar blogiau!“

Ir padarė. Išrado tai, kas jau išrasta.

RFID – Radio Frequency Identification Device IBM U.S. – patentas Nr 20020116274.

Paaiškinsiu iš karto. Mikro čipas – ne naujas išradimas, jis buvo išrastas netgi ne Amerikoje, bet Tarybų Sąjungoje, 1945 metais. Paslėptas JAV herbe, pagal NKVD planus jis buvo Maskvos mokinių padovanotas Amerikos pasiuntiniui ir iki 1952 metų tarybiniai žvalgai klausėsi visko, kas darėsi pasiuntinio kabinete.

RFID sėkmingai naudojamas štai jau dešimt metų kelių sistemose ITS (Intelligent Transportation Systems). Šiuo atveju sistema dirba žmogaus labui, o ne prieš jį, labai padėjusi padidinti automobilių srautus mokamose automobilių aikštelėse ir autostradose. Vairuotojui, nusipirkusiam abonementą, išduodamas leidimas su čipu viduje. Vartuose įrengtos antenos per sekundės dalį nuskaito čipo kodą.

Pirminis čipų sukūrimo tikslas – totali ir pastovi visų Amerikos gyventojų kontrolė. Kad ir kiek bekalbėtų kompiuteriniai genijai apie tai, kad čipų sukūrimo idėja turėjo grynai humanitarinį pobūdį – tai yra melas, įdėtas į jų lūpas valstybinių spectarnybų.

Čipai RFID – tai mikroschemos su individualiu kodu. Jų dydis svyruoja, priklausomai nuo paskirties, nuo 0,3 mm iki 3-5 cm. RFID’ai būna dviejų rūšių – pasyvūs ir aktyvūs. Pasyvieji patys savaime nėra siųstuvai, kad taptų pilnaverčiais pasiklausančiais šnipais, juos reikia aktyvuoti, kitaip sakant, nuskaityti jų individualų kodą specialiais prietaisais, nustatytais to kodo dažniu. Jautrus imtuvas-skaneris pagauna čipo dažnį ir transformuoja į žmogaus kalbą. Imtuvų-skanerių esama laisvoje prekyboje radijo parduotuvėse. Jie turi didelę paklausą tarp amerikiečių tolimųjų reisų vairuotojų, o taip pat tarp fanatikų, mėgstančių klausytis eterio ir svajojančių pagauti pokalbius tarp ateivių iš kosmoso.

Aktyvieji čipai patys yra aktyvūs informacijos perdavėjai.

RFID’ų panaudojimas pasiklausymui – tai ne pagrindinė potenciali funkcija. Svarbiausia paskirtis – kontroliuoti kiekvieno žmogaus veiksmus, judėjimą ir akimirksniu gauti pilną informaciją apie tą žmogų bet kuriuo momentu. Tačiau tam, kad kontroliuotum visą tautą, reikia įdiegti jai čipus.ir Amerika sėkmingai sprendžią šią problemą. RFID’ai buvo parduoti stambioms korporacijoms ir valstybinėms įstaigoms, o šios, savo ruožtu, ėmė įsiuvinėti, įlituoti, įklijuoti čipus į plataus vartojimo prekes ir maistą. Bibliotekos įklijavo juos į knygas. Visa tai buvo daroma ir iki šiol tebedaroma neįspėjant pirkėjų. Dabar kiekvieno JAV gyventojo namuose esama dešimčių čipų.

Ar žino apie tai amerikiečiai? Žino labai nedaugelis, gal koks 0,2% šalies gyventojų. Dauguma tų, kurie apie tai girdėjo ar skaitė, netiki ir nesupranta, kaip tai įmanoma, kam ir kodėl to reikia.

Korporacijos pateikė visuomenei kvailą, vaikų darželio lygio paaiškinimą: čipai reikalingi marketingo tikslais, kad galima būtų lengviau atsekti savo prekes (o iš tikrųjų – vartotojus, tas prekes nusipirkusius). Nes kaip kitaip paaiškinti, kad RFID’ai labai kruopščiai paslėpti prekių viduje? Kad išluptum čipą, prekę tenka visiškai sulaužyti, suplėšyti, demontuoti ir panašiai. Ar įžvelgiate tame paaiškinime logiką? Aš, kaip ir likusieji 0,2% amerikiečių, logikos čionai nerandu.

Užtat pats savaime peršasi kitas paaiškinimas: čipų ir imtuvų-skanerių visuomenė. Pastarieji įrengti visose viešosiose vietose, gatvėse ir palei plentus, įėjimuose į parduotuves, teatrus, restoranus ir netgi viešnamius. Kur benueitų Amerikos gyventojas, nešiojantis ant savęs mažiausiai penkis ar šešis čipus, jis visur skenuojamas. Informacija apie jį ir apie jo kasdieninį maršrutą nuolat fiksuojama ir paskirstoma 19 000-čių šiandien veikiančių valstybinių duomenų bazių.

Daugelyje JAV kompanijų įvesta uniforma. Ji išduodama darbuotojams jau su čipais. Darbuotojas stabtelėjo persimesti keliais žodžiais su kolega arba paskambino žmonai mobiliu telefonu ir menedžeris iškart žino, kur yra jo pavaldinys, apie ką kalbasi ir kiek darbo laiko tam iššvaistė.

Las Vego kazino maitinimo sferos darbuotojas užėjo į tuščią tualetą ir netgi neįtarė, kad yra ne vienas. Kad jo klauso. Galbūt netgi mato. Prieš išeidamas iš tualeto – nusiplovė rankas. Šita procedūra truko keturiolika sekundžių. Menedžeris tučtuojau atleido jį iš darbo. Pagal Sveikatos apsaugos skyriaus standartus, su maistu dirbantys žmonės turi plautis rankas ne mažiau kaip 20 sekundžių. Las Vego kazino iš tiesų buvo atleidžiami iš darbo žmonės, po tualeto plovęsi rankas.

Rašydamas knygą, aš naudoju daug papildomų šaltinių iš valstybinės bibliotekos, užsakau knygas paštu, daug darbuojuos internete. Apie visus tinklapius, kuriuos aplankiau, žino mažų mažiausiai FTB ir Kovos su terorizmu valdyba. Ir taip yra ne dėl to, kad aš esu aš. Tikrinami visi interneto vartotojai.

Jeigu pamenate, vartotojus tikrina iš pradžių automatiniai analitiniai kompiuteriai. Knygos, kurias užsisakau paštu, nėra visiškai proamerikietiško turinio. Literatūra iš bibliotekos prikaišiota RFID čipų. Kartas nuo karto užduodu sau klausimą: „Įdomu, ar išsiaiškino analitinis kompiuteris tą pilietį, tai yra mane? Kas ten, kontroliniame kompiuteryje, pažymėta – nedidelė blanki vėliavėlė ar didžiulė raudona pavojaus vėliava?“

Sukurta amerikietiškų spectarnybų, skirtų kovai su terorizmu, armija turi pateisinti savo egzistavimą. Šiuo atveju mes nekalbame apie tikrą jų uždavinį, o apie tai, kad reikia pateisinti mokesčių mokėtojų pinigus, investuotus į šias tarnybas. Juk reikia atidirbti savo duoną.

O kadangi terorizmas yra dirbtinai sukurtas pačios Amerikos ir nekelia realios grėsmės, tai reali kova nepadengia net dešimtadalio galingos antiteroristinės armijos pajėgumų. Štai ir treniruojasi tie žmonės ant nuosavų piliečių.

Pati sėkmingiausia diversija Amerikos politinių akcijų istorijoje – tai JAV diversija prieš savo pačių tautą.

Iš pradžių mokyklose uždraudė Biblijos dėstymą, o religiją visuomenėje išgujo į pogrindį. Paskui iš amerikiečių atėmė išsilavinimą, logiką ir sveiką protą. Paskui JAV vyriausybė įvedė griežtą visų piliečių kontrolę. Šiandien JAV gyventojus palaipsniui „išlaisvina“ nuo pilietinių ir politinių teisių.

Visos tarnybos, skirtos kovai su terorizmu, ne tiek kovoja su pačiu terorizmu, kiek, iš esmės, inventorizuoja, rūšiuoja ir veda nuosavos tautos apskaitą. Nepatikimi piliečiai įrašinėjami į grafą „įtariami terorizmu“ arba „potencialus teroristas“.

Iš visko sprendžiant, Amerikos diversija prieš amerikiečius pasiekė baigiamąją stadiją, po kurios galiausiai išsipildys „amerikietiška svajonė“. Tačiau ne tautos, bet Vyriausybės svajonė: absoliutus tautos paklusnumas bet kokiems valdžios kaprizams.

Skaitytojų žiniai: kompanijos, kurios masiškai naudoja RFID visose savi prekėse: IBM, Intel, Wal-Mart, Target, Gillette, Procter & Gamble, Kraft, Abercrombie&Fitch, Calvin Klein, Carter’s, Checkpoint, Albertsons… Prie šio sąrašo pridėkite 60% visų kompanijų, gaminančių avalynę Amerikos rinkai.

Amerikos analitikai paskaičiavo, kad naujų technologijų diegimui aukščiau minėtos kompanijos išleido daugiau kaip 250 milijonų dolerių. Šitiek pinigų vien tik tam, kad sektų savo produkcijos judėjimą? Toks paaiškinimas netelpa į elementarios logikos rėmus.

Ar patikės skaitytojas, kad, galbūt, atsirado korporatyvinis genijus, sugebėjęs ne tik pažvelgti dvidešimčia metų į priekį, bet ir apskaičiuoti pelną, kuris bus gaunamas 2037 metais ir prekėse įdiegtų čipų? Kažin…

Galbūt po trisdešimties metų pilnos informacijos apie vartotoją nuskaitymas iš čipo bus pigesnis už adresų sąrašus? Šita versija irgi nelogiška, kadangi jau šiandien yra dešimtys gerokai pigesnių būdų gauti, kontroliuoti ir „prisijaukinti“ pirkėją.

Galima būtų daryti prielaidą, kad valstybinės spectarnybos per Baltuosius rūmus privertė korporacijas paaukoti tas lėšas lygiai taip pat, kaip buvo priversti paaukoti lėšas Amerikos bankai.

Argi mažai ką galima nuveikti po iškaba „Terorizmas“? Nors šiuo atveju informacija galėjo prasismelkti į žiniasklaidą ir sukelti skandalą.

Išvada peršasi savaime: vardan absoliučios savo tautos kontrolės, valstybė per tarpininkus galėjo pati tapti iniciatore ir sponsore diegiant „visaliaudines“ šnipinėjimo technologijas, juolab, kad toks tobulas tarpininkas egzistuoja – skandalingai pagarsėjusi Kalifornijos korporacija RAND.

Kodėl skandalingai pagarsėjusi? Ogi todėl, kad nuo pat savo sukūrimo momento, šita korporacija, pagrindinė Vyriausybės, o tiksliau – spectarnybų, rangovė, nesukūrė nieko vertingo nei Amerikai, nei užsieniui. Nuo 1965 metų, įpiršusi šaliai naują švietimo programą Titul, daugiau kaip keturias dešimtis metų RAND, budriai vadovaujama vyriausybės ir pasitelkusi į talką kompaniją Microsoft, naikino švietimo sistemą, kultūrą, o drauge su jomis – intelektą, ir sveiką protą. Laisvų ir mąstančių žmonių tauta pavirto siauros specializacijos besmegenių funkcionierių nacija.

Sukurta 1948 metais Santa Monikoje, nuo pat pradžios korporacija RAND tapo svarbiausiu JAV politiniu ir ekonominiu smegenų centru. Savo reklamose, skirtose, supainioti tuos, kurie rodo pernelyg didelį susidomėjimą šia korporacija, ji rašo: :Kai kalba eina apie JAV intelekto rezervuarus, RAND galima visiškai teisėtai laikyti pačia intelektualiausia iš visų“.

Korporacija yra lyderė kuriant ir diegiant visuomeninių normų politiką (skaityk: sukuriant bedvasę visuomenę), tuo užsiima daugiau kaip 1600 žymiausių šalies mokslininkų ir tyrinėtojų. Korporacija siūlo (skaityk: įperša) tyrimus ir analizes tokiose srityse kaip švietimas, medicininis aptarnavimas, nacionalinis saugumas, moksliniai tyrimai bei technologijos, transportas. Taip pat ji siūlo (skaityk: nurodo) verslo rekomendacijas privačioms JAV korporacijoms ir vidinėms organizacijoms.

Ant RAND korporacijos afišos parašyta: „Pelno nesiekianti organizacija“.

Tačiau korporacija truputį prisiduria iš šalies, teikdama strategines ir technines rekomendacijas karinėms organizacijoms.

Žmonėms, kurie mąsto logiškai, sunku įsivaizduoti, kas gali būti bendro tarp tyrimų švietimo srityje ir, tarkime, nacionalinio saugumo, o taip pat tarp medicinos ir strateginių konsultacijų.

Skeptikai pasakys, kad skirtingas problemas gvildena skirtingi skyriai. Tačiau pats faktas, kad viena korporacija centralizuotai kišasi į visas gyvenimo sferas ir sėkmingai diegia juose savo metodikas, kelia nerimą.

Dar vertėtų pridurti, kad būtent korporacija RAND, pradedant šeštuoju dešimtmečiu, sukūrė ekonominio TSRS sužlugdymo planą.

RAND kūrė ir koordinavo daugumą karinių, politinių ir ekonominių diversijų prieš visas pasaulio šalis, kuriose tokių diversijų būta ir šiandien užsiima tuo pačiu – įvairiapusiškomis ir plačiai išsišakojusiomis bet kurios rūšies diversijomis.

Vienas naujausių Amerikos apsiekimų – „spalvotosios revoliucijos“ (skaityk: politinės diversijos) Rytų Europoje ir Azijoje, ir čia taip pat neapsieita be „mokslinio centro“ iš Kalifornijos, kuris glaudžiai bendradarbiauja su ginklų stambiausia ginklų gamintoja korporacija Lokheed.

Kad ir ką bedarytų Amerika užsienio politikos srityje, ji nori būti tikra, kad tamsus, neišsilavinęs, užguitas, visiškai kontroliuojamas amerikietis, kuris kiaurai prasiskolinęs dėka savo kreditinių kortelių, visada parems vyriausybę bet kokiose karinėse ir politinėse aferose.

Amerikos spectarnybos viską apskaičiavo teisingai – 250 milijonų dolerių už paklusnumą ir absoliutų pritarimą bet kokiai savo šalies politikai – tai visai nebrangu, 83 centai kiekvienam šalies gyventojui.

Viktoras Oriolas, rašytojas, tarptautinis žurnalistas. Buvęs Nevados kalėjimų valdybos vidinės tarnybos karininkas

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Elektroninis konclageris (3)

Elektroninis konclageris (2)

Elektroninis konclageris (1)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!