Elektroninis konclageris (2)

REALUS ŠPIONAŽAS VIRTUALIAME PASAULYJE

Internetinė epocha, vos pasiekusi pilnametystę, jau tapo neatskiriama amerikiečių gyvenimo dalimi. Prieš dešimt metų 90% verslo reikalų galima buvo sutvarkyti telefonu, neišeinant iš namų. Šiandien 95% šeimų turi mažiausiai vieną kompiuterį. 80% šeimų yra nuolatiniai interneto vartotojai. Interneto pagalba galima išspręsti 98% tiek verslo, tiek buitinių reikalų.

Didžiosios dalies amerikiečių algos elektroniniu būdu pervedamos į asmenines sąskaitas. Produktus ir kitas prekes prekybos centruose ir kitose parduotuvėse galima susirasti ir nusipirkti per internetą už debitinę ar kreditinę kortelę. Produktai pristatomi per dvi-keturias valandas. 95% atkrito būtinybė vaikščioti į banką, kadangi didžiumą bankinių operacijų galima atlikti iš namų kompiuterio. Visos buitinės sąskaitos apmokamos iš namų ar bet kurio pasaulio taško, kuriame yra priėjimas prie interneto.

Poilsiaujant Karibų salose, iš interneto kavinės galima pasitikrinti banko sąskaitą, užprogramuoti sąskaitų apmokėjimą mėnesiui ar dviems į priekį, išjungti ar įjungti namuose signalizaciją ar šviesas. Naudojantis programa Google Earth galima iš bet kurio pasaulio taško pasižiūrėti, kokioje būsenoje yra jūsų namai. Per internetą galima įgyti vidurinį ir aukštajį išsilavinimą, įkurti savo verslą ir užsidirbti pinigų. Per internetą galima susirasti kortų partnerius, apsilankyti diskotekoje, įsimylėti ir užsiimti seksu – visa tai šiandien galima daryti sėdint prie kompiuterio. Daugelį šis užsiėmimas taip įtraukia, kad visiškai atplėšia nuo realaus gyvenimo.

Verslas ir bendravimas su pasauliu per internetą iš pomėgio pavirsta aistra, o vėliau – liga.

Amerikos, Prancūzijos ir Vokietijos psichologai įrodė, kad pripratimas prie interneto gali būti stipresnis už pripratimą prie alkoholio ir narkotikų. Pasitraukdami į virtualų pasaulį, interneto vartotojai visiškai praranda susidomėjimą realybe. Daktarė Kimberlė Jang, psichologinių problemų, susijusių su pripratimu prie virtualios realybės, tyrinėtoja, knygoje „Susipainioję voratinklyje“ (Tangled in the Web) teigia, kad 2005 metais du milijonai amerikiečių prarado darbą dėl įjunkimo į internetą. Dešimt milijonų žmonių tais pačiais metais išsiskyrė dėl priežasčių, susijusių su internetu. Iš jų penki milijonai pareiškė, kad virtualusis seksas juos patenkina geriau negu realus. Du milijonai pareikalavo skyrybų, nes jų sutuoktiniai, praleisdami didžiają dalį laiko internete, liovėsi domėtis ir užsiimti šeima, vaikais, namais ir darbu.

Susiformavo virtualusis pasaulis. Jame, kaip ir realiame, esama vadovų, daktarų, teisėsaugos organų, nusikaltėlių ir panašiai. Ir vis dėlto virtualias problemas tenka spręsti žmonėms, gyvenantiems realiame pasaulyje.

Tiems, kam kompiuteris tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, pats svarbiausias uždavinys – kaip apsaugoti jį nuo nekviestų svečių.

Norinčių pagrobti informaciją, įsibrauti į svetimą asmeninį gyvenimą ar tiesiog pridaryti nemalonumų, pasiunčiant virusą yra kelis tūkstančius kartų daugiau negu norinčių įsibrauti į svetimus namus ar pavogti svetimą automobilį. Amerikoje nekviestais virtualiais svečiais gali būti ir didelės korporacijos, ir teisėsaugos žinybos. Tačiau patys tikriausi įsilaužėliai – tai hakeriai, specialistai iš Kovos su tarptautiniu terorizmu departamento (Homeland Security) ir visų kitų valstybinių spectarnybų departamentų ir vyriausybinių organizacijų.

Iš pavyzdžių apie vaistų ir skalbinių baliklio pirkimą mes jau žinome, kaip žmogus gali automatiškai tapti detalaus tyrimo objektu. Tačiau pretekstu tapti sekamam gali tapti ne tik nesėkmingas nupirktų prekių derinys, bet ir viskas, kas tik norite. Analitinių kompiuterių veiksmai nenuspėjami. Jie turi savo pragmatišką etikos supratimą.

Jūs galite būti nuostabus žmogus, įstatymų besilaikantis pilietis, puikus šeimos tėvas, religinės bendruomenės aktyvistas ir netgi paties prezidento numylėtinis. Analitinei programai visi šie faktai – ne argumentas, o tik pasekmė to, kad jūsų elektroniniame dosjė jūs nepriskiriamas rizikos grupei. Jūs kol kas dar nepažeidėte kompiuterinio „kodekso“, nepavartojote nė vieno žodžio ar frazės, kurie akimirksniu įjungia raudoną signalą jūsų dosjė. Bet jeigu per pokalbį telefonu jūs ar jūsų pašnekovas ištaria tokius žodžius kaip „prezidentas“, „sprogmenys“, „laikas nužudyti“, „susprogdinti“, „teroras“, „musulmonas“ ir panašiai, kompiuteris tučtuojau automatiškai įjungia abiejų telefonų pasiklausymą kažkuriam laikui ir pradeda analizuoti du profilius: kalbančiojo ir besiklausančiojo.

Raktu pasiklausymo aktyvizacijai ir pokalbių įrašymui gali tapti agresyvus, grasinantis tonas, techninės, topografinės ar karinės terminologijos vartojimas.

Netoli Lourelio miesto Merilendo valstijoje yra Fort Mido miesteliukas, po kuriuo pastatytas žinybinis Nacionalinio saugumo ministerijos kompiuterinis miestas. Iš ten dešimtys tūkstančių superšiuolaikinių galingų kompiuterių klausosi visų be išimties tarptautinių telefoninių pokalbių, tikrina visus faksus ir tarptautinius elektroninius pranešimus. Pasiklausomi ir telefoniniai pokalbiai šalies viduje.

Spauda ir žmonės pasakoja įvairius dalykus apie šio požeminio miesto-labirinto didybę. Vieni teigia – 150 kvadratinių kilometrų, kiti – daugiau kaip du šimtai.

Koks skirtumas? Ten net artėliau neprivažiuosi – draudžiama zona. Tačiau būtent ten pasiklausoma, analizuojama, skenuojama, išrengiama iki nuogumo ir permalami kauleliai iki visiško skaidrumo. Ten nustatoma bet kurio amerikiečio ir, jeigu reikia, ne amerikiečio buvimo vieta. Ir surandamas jis pakankamai greitai, kad ir kur jis tuo momentu bebūtų – Trafalgaro aikštėje Londone ar Raudonojoje aikštėje Maskvoje.

Raktažodžiai – tai dar ne problema. Jie tiktai aktyvizuoja pasiklausymą, įrašymą ir automatiškai siunčia pokalbių turinį į kompiuterį analizatorių. Nežinantys piliečiai nenutuokia, kokie žodžiai ir kokie jų deriniai gali tapti raktiniais, dėl tuo nuo klaidų niekas neapdraustas. Jeigu išanalizavęs telefoninį pokalbį kompiuteris neaptiko teroristinės grėsmės ar kitokio kriminalo, tai pasiklausymas tuo ir baigsis.

Tarptautiniuose pokalbiuose, jei pašnekovas pavartojo raktinius žodžius, ar vienas iš pašnekovų kalba piktu, susijaudinusiu balsu, kompiuteris duoda kalbantiems tiesioginį įspėjimą – atjungia liniją. Bet jeigu tekstas užkoduotas ar skamba kaip tiesioginis grasinimas, ar suvokiamas analitinės programos kaip keistas, įtartinas, tai pradedamas pilnas ir detalus tyrimas.

Laikai, kai apieškoti namus buvo galima tiktai į juos įėjus, jau praeityje. Šiandien galima iškrėsti namus – detaliai, greitai ir efektyviai – pasitelkus kompiuterinę visų pirkinių, įsigytų per paskutinius 10-20 metų analizę. Netgi prekės, įsigytos už grynuosius, 99% atvejų bus žinomos tyrėjų grupei, dėka sekimo kamerų, įrengtų visuose prekybos taškuose ir siunčiančiose informaciją valstybinėms duomenų bazėms.

Kompiuterinė programa, lyginanti ieškomo asmens išvaizdą su duomenimis iš parduotuvių sekimo kamerų, daugiausiai per valandą susiras visą reikalingą informaciją, ir ne tik ją, juk sekimo kameros įrengtos dar ir baruose, restoranuose, kavinėse, kazino, parodose, parkuose. Po pusvalandžio, daugiausiai po valandos, tyrėjai disponuos duomenimis apie tai, kur, kada ir su kuo susitiko sekamasis.

Teisėsaugos specialistai gali be vargo įeiti į savo „kliento“ kompiuterį ir atlikti detalią jo failų kratą. Bet jeigu jis pasirodys esantis pažengęs kompiuterinis vartotojas, tai gali suprasti, kad kompiuteris buvo nulaužtas bei sužinoti, kada tai įvyko ir kas tai padarė. Dėl to teisėsaugos žinybos yra linkusios „įeiti“ į savo globotinių kompiuterius per kitas duris. Pasitelkus kompiuterinį kompleksą „Van Eck Monitoring“ galima paimti informaciją perimant elektromagnetinį spinduliavimą, kurį skleidžia tieki monitoriai, tiek procesoriai. Toks nuskaitymas pėdsakų nepalieka. FTB naudojo šią technologiją, kai sekė savo kolegą Aldridžą Eimsą, įtariamą šnipinėjimu.

2007 rugpjūčio trečią dieną JAV Kongresas patvirtino įstatymą apie visų vidinių ir tarptautinių telefoninių pokalbių sekimą, apie viso elektroninio pašto tikrinimą be prokuroro sankcijos (Amerikoje tam reikia Regioninio Teismo leidimo). Šitą įstatymą pateikė artimas Dž. Bušo Jaunesniojo draugas, buvęs JAV Generalinis prokuroras A. Gonsalesas. Praktinio įstatymo pritaikymo ilgai laukti neteko, nepraėjo nė dienos nuo jo pasirašymo, kai valstybinės žinybos ėmė ne tik skaityti laiškus, bet ir pradėjo nuolatinį visų „politiškai nepatikimų“ asmenų kompiuterių monitoringą. Ir jau per mėnesį išmoko ne tik sekti, bet ir grubiai užsiminti vartotojams, kokiu kontentu internete jie negali naudotis. Monitoriuje pasirodo lentelės, įspėjančios, kad skaitoma medžiaga yra „nesankcionuota“, arba kelis kartus atsijungia interneto tiekimas.

Viktoras Oriolas, rašytojas, tarptautinis žurnalistas. Buvęs Nevados kalėjimų valdybos vidinės tarnybos karininkas

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Elektroninis konclageris (3)

Elektroninis konclageris (2)

Elektroninis konclageris (1)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!