Elektroninis konclageris (1)

Jūsų dėmesiui – straipsnis apie tai, kaip Amerika palaipsniui virsta elektronine koncentracijos stovykla. Tai – žvilgsnis iš vidaus. Straipsnio autorius – mūsų buvęs tėvynainis, JAV policijos karininkas. Straipsnis pakankamai didelis, tačiau, mano manymu, vertas jo perskaitymui išeikvoto laiko.

***

Ar teko kada sapnuoti, kad atsibudote, apsidairėte ir staiga supratote, kad jūsų lova stovi žmonių pilnos aikštės centre? Aplinkui važinėja mašinos ir vaikštinėja praeiviai. Už kelių žingsnių nuo lovos, nekreipdamas į jus jokio dėmesio, mojuoja lazdele eismo reguliuotojas. Jūs bijote atsikloti ir atsikelti, nes visi aplinkiniai iškart pamatys, kad esate nuogas. Tačiau tol, kol esate po antklode, į jus niekas nežiūri. Jūsų paprasčiausiai nepastebi. Matyt, tikriausiai būtent antklodė saugo jus nuo abipusio ryšio su išmatavimu, kuriame gyvuoja toji aikštė.

Būtent taip tikriausiai turėtų jaustis bet kuris amerikietis, jeigu žinotų, kiek kartų per dieną jį nurengia nuogai ir išstato visuotinei apžiūrai žmonių pilnoje aikštėje.

Kalba eina apie privačių ir valstybinių žinybų kišimasį į Amerikos piliečių privatų gyvenimą.

Šiuolaikinės technologijos Amerikoje leido sukurti plačias elektronines dosjė, kuriose saugoma informacija apie pačius asmeniškiausius, intymiausius kiekvieno žmogaus, gyvenusio šios šalies teritorijoje, dalykus.

Daugeliui piliečių nėra žinoma, kad kiekviena mūsų gyvenimo Amerikoje diena yra ypatingai kruopščiai konspektuojama, automatiškai rūšiuojama ir, esant būtinybei, analizuojama iki menkiausių smulkmenų. Jūs užsirašėte pas gydytoją, užsukote vaistų į vaistinę, padavėte prašymą kredito kortelei gauti, paskambinote į draudimo kompaniją. Užsukote į parduotuvę dovanos moteriai, paskui užsakėte gėlių pristatymą jos adresu kaimyniniame mieste per internetą. Nusipirkote lėktuvo bilietą, kas pasveikintumėte ją asmeniškai…

Kaip manote, kiek žmonių, potencialiai trokštančių žinoti apie jus viską, gavo informaciją apie šią jūsų praėjusią dieną? Kiek elektroninio teksto lapų sugulė ant virtualių kompiuterinės atminties lentynų ir kur jos yra?

Normalus skaitytojas gali paklausti, kuo tokia informacija įdomi ir kam jinai reikalinga. Didžiausi skeptikai greičiausiai nutars, kad teksto buvo du trys lapai ir kad jie įdomūs ne daugiau kaip aštuoniems ar dešimčiai žmonių. O aš, kad nekalbėčiau tuščiai, siūlau jums išanalizuoti šią mano išgyventą dieną drauge su manimi.

Užsirašant pirmą kartą pas gydytoją, pacientas pasirašo dokumentą, kuriame jis leidžia medicinos įstaigai perduoti konfidencialią informaciją apie save kitoms medicinos ir kitokioms gretutinėms žinyboms. Nepasirašiusio tokio dokumento žmogaus gydytojas nepriims. Iš vienos pusės – viskas suprantama. Medicinos įstaigai iš tiesų reikalingas paciento leidimas perduoti duomenis apie jį į medicinines laboratorijas, ligonines, valstybines įstaigas, jeigu pacientui reikalingas nedarbingumas. Kitos gretutinės įstaigos dokumente nepatikslinamos.

Visi medicininiai duomenys automatiškai perduodami policijai ir FTB. Be to, poliklinikos turi mažiausiai tris-penkis klientus, kuriems jos parduoda vardų ir telefonų sąrašus. Klientai – tai kaip taisyklė prekybos firmos, bankai ir kitos komercinės įmonės. Gautą informaciją jos įveda į duomenų bazes ir tučtuojau perparduoda kitoms firmoms. Pavyzdžio dėlei galiu pasakyti, kas sąrašas su vardais, adresais ir telefonais tūkstančiui žmonių gali kainuoti nuo dviejų iki penkių šimtų dolerių. Specializuoti adresai, tarkime, diabetu sergančių žmonių ar tokių, kurie išleidžia ne mažiau kaip tūkstantį dolerių per dieną brangiems drabužiams, gali kainuoti po dolerį už adresą.

Priklausomai nuo to, kuo jūs sergate, dešimtys kompanijų, dėka gautų sąrašų, jau rytojaus dieną pasiųs jums laiškus su pasiūlymais pirkti viską, kas gali palengvinti jūsų ligą – nuo medicininių preparatų ir vitaminų iki specialių drabužių.

Taigi, informacija apie jūsų vizitą pas gydytoją ir apie jūsų medicininę problemą dienos pabaigoje pasidaro žinoma visoms gretutinėms medicinos įstaigoms, 15-20 prekybos firmų ir visoms pagrindinėms valstybinėms duomenų bazėms, kurių Amerikoje priskaičiuojama daugiau kaip 12 000. jeigu ši informacija bus išspausdinta tik vienos duomenų bazės ribose, gausime ne mažiau kaip du lapus teksto per dieną. Jau poryt jūs gausite begalę laiškų su pasiūlymais pirkti.

Toliau kaip pavyzdį paimkime skambutį draudimo kompanijai. Prieš nustatydami metinio draudimo automobiliui kainą, draudėjai patikrins konfidencialią medicininę informaciją. Jeigu medicininė problema, kurią jūs turite, gali kokiu nors būdu atsiliepti vairavimui, tai draudimo kaina be jokių atskirų paaiškinimų bus padidinta. Draudimo kompanija taip pat patikrins ir kriminalinę istoriją Nacionaliniame Įvykių Centre, teisme bei trijuose nacionaliniuose kredito biuruose, kad įsitikintų, jog esate mokus. Per internetą bus susisiekta dar su 10-15 organizacijų.

Draudimo agentūros operatorius visai šiai procedūrai sugaiš ne daugiau kaip pusvalandį. Ir po to jau žinos apie jus viską, įskaitant vardą jūsų šuns, kuris mėgsta būti važinėjamas automobiliu ir gali apdraskyti sėdynes. Ir kol jūsų vardas randasi aktyviame draudimo agento kompiuterio užklausime (active query), tai jo kompiuteris automatiškai parduos jus drauge su visais jūsų privalumais ir trūkumais dar dešimčiai ar penkiolikai suinteresuotų organizacijų. Šios, savo ruožtu – kitoms, o kitos – trečioms. O poryt pašto dėžutėje jūs vėl rasite laiškus nuo keturių ar penkių draudimo bendrovių, kurios pasiūlys jums žemesnes kainas.

Ne mažiau kruopščiai jūsų kauleliai bus išnarstyti ir po to, kai pagal daktaro receptą nusipirksite vaistų. Informacija apie jūsų pirkinį automatiškai perduodama į Nacionalinį Kriminalinį Informacinį centrą ((NCIC), kuris tiesiogiai susijęs su 19 000 kitų valstybinių agentūrų ir duomenų bazių.

Jei vaistai – migdomieji, raminamieji ar skausmą malšinantys ir turi narkotinių medžiagų, informacija perduodama kovos su narkotikais skyriams.

Bet koks verslas, susijęs su cheminių medžiagų gamyba ir/arba pardavimu yra nuolat kontroliuojamas teisėsaugos organų. Juk esama paprastų vaistų, kurie, sumaišyti su tam tikrais chemikalais, gali pavirsti galingais nuodais ar sprogmenimis.

Pasinaudodami savo kreditine ar debitine kortele, jūs nusipirkote vaistų vaistinėje, o paskui prekybos centre, be kitų prekių, paėmėte galoną skalbinių baliklio bei priemonę valyti kanalizacijai. Iš kur jums žinoti, kad jūsų nupirktas vaistas, sumaišytas su balikliu, esant tam tikrai temperatūrai tampa sprogmenimis? O kompiuterio programoje ši informacija įvesta.

Esate paprastas, įstatymų besilaikantis Amerikos pilietis ir net neįtariate, kad slaptas tyrimas ir pilna jūsų galimo kriminalinio profilio analizė prasidėjo kaip tik po kelių minučių nuo to momento, kai užmokėjote už produktus ir prekes supermarketo kasoje. Kol kas tuo užsiima tiktai kompiuteriai, nesikišant žmonėms.

Automatiškos analizės metu kompiuteris aptiko trisdešimties metų senumo informaciją: mokydamasis septintoje klasėje, jūs sumeistravote sprogstamą paketą ir susprogdinote mokyklos kieme. Aktyvizavosi pavojaus programa „raudona vėliava“ ir dabar jūsų profilis bus tiriamas policijos tyrėjų.

Jūs nesuprantate, kodėl maršrute darbas-vaistinė-supermarketas-namai pasirodė kelių patrulio automobilis ir policininkai. Kodėl būtent jus sustabdė už leidžiamą greičio viršijimą, nors jus ką tik pralenkė dvo mašinos su gerokai didesniu greičiu nei jūsų. O rytoj prie jūsų namo paskirstymo skydelių, įvairiais intervalais bus atliekami profilaktiniai darbai. Telefonas, elektrikai, kabelinės TV kompanija… Jūsų šiukšlių maišai, paimti šiukšlių surinkimo kompanijos, nepateks į sąvartyną, bet bus kruopščiai apžiūrėti tyrėjų. Ir t.t.

Įsivaizduokite slenkančią konvejerio liniją, ant kurios guli žmogus su visa savo informacija. Konvejeriui judant, kiekviena organizacija, firma, departamentas pasiima tą informacijos dalį, kuri jas domina. Konvejerio pabaigoje žmogus lieka ne tik nuogas, bet ir permatomas.

Kiekvienas informacijos gabalėlis turi savo kainą. 1997 metų įkainiai: kad sužinotų jūsų algos dydį, jūsų kredito istorijos kokybę ir kreditinių kortelių skaičių, informacinis brokeris ėmė 75$.

Jūsų turimų akcijų kiekis ir pavadinimai, jūsų sąskaitos su indėliais ir kiti vertybiniai popieriai – 200$. Visų ateinančių ir išeinančių telefono skambučių sąrašas – 200$. Jūsų pilna medicininė istorija – 400$.

Ar galima įsivaizduoti, kad vieną gražią dieną žmogaus gyvenimas gali pasikeisti dėl kokio nors kompiuterio operatoriaus, gyvenančio kažkur už trijų tūkstančių mylių ar už okeano, aplaidumo arba parsidavėliškumo? Puikus to pavyzdys – 1998 metų filmas, sukurtas pagal Deivido Markonio scenarijų „Valstybės priešas“ (Enemy of the State), kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina Vilas Smitas ir Džin Hekman.

Filme vaizduojama, kaip greitai galima sužinoti apie bet kurį žmogų viską: nuo jo buvimo vietos bet kuriuo momentu, jo banko ir kreditinių sąskaitų numerių, iki biografijos su smulkiausiomis detalėmis. Ir pakanka vieno hakerio su tikslinga užduotimi, kad tam žmogui būtų pakeista biografija, būtų sugriautas gyvenimas, kad jis pavirstų elgeta, kad susilauktų didelių nemalonumų ir kad ant jo būtų užsiundytos specialiosios tarnybos ir policija.

Daugelis filmo detalių yra hiperbolizuotos. Pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo agentūrai nebuvo būtinybės tiesiog apkabinėti pagrindinį herojų dešimtimis brangiai kainuojančių daviklių. Būtų pakakę ir vieno.

O didžiausią siaubą kelia tai, kad norint nustatyti bet kurio amerikiečio buvimo vietą ir pasiklausyti jo pokalbius, davikliai apskritai nereikalingi. Pagrindinis herojus turėjo mobilų telefoną. Realiame gyvenime to pakanka, kad būtų galima bet kuriuo momentu nustatyti savininko buvimo vietą trianguliacijos metodu iki vieno metro tikslumu, ir dėl to visai nereikia lakstyti paskui jį po visą miestą. Kol telefonas guli savininko kišenėje ir yra įjungtas, telefono stoties operatorius gali pasiklausyti abonento pokalbių. SIM korta bet kuriame šiuolaikiniame telefone yra tuo pat metu ir imtuvas, ir siųstuvas.

Sudėtingesnis uždavinys – nustatyti abonento buvimo vietą, jeigu jis nesinaudoja savo mobiliu. Tačiau ir tai išsprendžiama. Pakanka turėti abonento balso pavyzdį ir jo apytikrę buvimo vietą, t.y. šalį ir miestą. Galingas kompiuteris, aprūpintas balso atpažinimo programa, tarkime, 950 000 balsų per minutę greičiu penkis milijonus gyventojų turinčiame mieste suras abonentą per 5-7 minutes.

***

Po rugsėjo 11 tragedijos prezidentas Bušas paskelbė Osamą ben Ladeną Amerikos priešu Nr 1. prezidentas mušėsi kumščiu į krūtinę, žadėdamas amerikiečiams surasti piktadarį. Tuo pat metu įrašas su svarbiausio pasaulio teroristo pareiškimu buvo transliuojamas per visus nacionalinius kanalus. Amerikos spectarnybos turėjo visus duomenis,kad per trumpą laiką nustatytų jo buvimo vietą. Nejaugi Afganistano kalnai padarė abonentą neprieinamą?

***

Aš aptarinėjau filmo turinį su žmonėmis iš Ukrainos, Rusijos, su rusų emigrantais Amerikoje. Mane nustebino tai, kad beveik visi jie manė, jog filmas – tai įdomi, sėkminga fantastika ir nieko daugiau. Labai gaila, bet fantastika šiame filme – tai tik siužetas, o visa kita – tai tikra ir bauginanti šiuolaikinio amerikietiško gyvenimo, kur kompiuteriu šiandien labiau tikima negu žmogumi, realybė.

Jau dešimt metų tiria, analizuoja ir netgi išvadas daro ne žmonės, bet kompiuteriai. Sukurti super galingi kompiuteriai, aprūpinti intelektualiomis programomis, kurie sugeba ne tik rinkti, rūšiuoti ir analizuoti informaciją. Jie, nedalyvaujant operatoriams, sugeba sukurti visą eilę to paties žmogaus profilių, daryti nuosavas išvadas ir, kas labiausiai baugina, jie gali teikti valstybės ir teisės žinyboms rekomendacijas.

Daugumai paprastų žmonių visa tai – išsigalvojimai, paranoja. Žmonėms, kurie išmano ar jau susidūrė su asmeninės informacijos grobimo problema ar kurie tapo kompiuterio klaidų aukomis – tai yra faktas. Beje, apie tokius faktus vis dažniau kalbama per amerikiečių nacionalines žinių laidas. O populiarių politinių pokalbių laidų vedantieji, pavyzdžiui, Bilas Maheris, atvirai vadina tai karu prieš visą Amerikos tautą ir visą žmoniją.

2006 rugsėjį pas mane pagalbos juridiniu klausimu kreipėsi vienas artimas draugas. Jis atvažiavo pas mane labai nusiminęs, perkreiptu veidu, po akimis – juodi ratilai, viena akis nervingai trūkčiojo. Draugas padėjo man ant stalo kelis laiškus, ir pradėjęs juos skaityti, palūžusiu balsu komentavo:

„Šta čia – sąskaita už kasmėnesinį įnašą už naują „Leksusą“, kurio aš nepirkau. Šitie septyni laiškai – sąskaitos apmokėti kreditinėms kortelėms, nuo kurių kažkas nuėmė 150 000$. Štai čia – laiškas iš banko, įspėjantis, kad jeigu nepadengsiu skolos, tai iš manęs atims namą. Visos kreditinės kortelės užblokuotos. Sąskaita banke užšaldyta.“

Jis bejėgiškai susmuko ant kėdės ir parodė paskutinį laišką. Komentuoti jį jau nebeturėjo jėgų. Tai buvo šaukimas į teismą, ryšium su kelių eismo taisyklių pažeidimu neblaiviame stovyje. Laiškas ragino sumokėti 2700$ baudą iki teismo, o į teismą atnešti kvitą.

Šiandien Amerikoje atsirado naujas vagysčių būdas. Tai ASMENINĖS INFORMACIJOS pagrobimas. Per įvairių organizacijų duomenų bazes apie žmogų galima sužinoti absoliučiai viską.

Žmogaus vardu pašalinis asmuo užsako sau dokumentus ir kredito korteles nukentėjusio vardu. Vagis gyvena prisidengęs aukos vardu ir neatsisako jokių gėrybių, kokias tik gali pasiekti. Apšvarinęs svetimą asmenį, jis palieka nukentėjusį žmogų akis į akį su jo skolomis ir imasi ieškoti naujos aukos.

Dėl mano draugo asmenybės pagrobimo buvo iškelta baudžiamoji byla. Vagį sulaikė po 72 valandų, tai buvo aukštas, liesas briunetas, maždaug 42 metų amžiaus, vardu Džonas Smitas, Kalifornijos gyventojas. Prieš gaunant orderį kratai, buvo būtina sutikrinti duomenis su NCIC duomenų baze. Visi sulaikytojo dokumentai buvo konfiskuoti ir sutikrinti su valstybine duomenų baze, po ko tyrėjų grupė buvo visiškai sugluminta. Iš nuotraukos monitoriuje jiems šypsojosi Džonas Smitas, 64 metų amžiaus stambus vyriškis apvaliu veidu, vedęs, gyvenantis Floridoje.

Buvo nutarta įkelti sulaikytojo nuotrauką į paieškos ir palyginimo programą. Maždaug po valandos bazė pateikė dar keturis vardus, įskaitant mano draugo vardą su lieso briuneto, sulaikyto Las Vege nuotrauka. Tačiau jo kaltė nebuvo įrodyta, kadangi jis „nepadaugino savęs keturis kartus“. Po 72 valandų liesą briunetą paleido. Priežastis – nepavyko nustatyti asmenybės. Kruopštus patikrinimas parodė, kad jo žinios kompiuterių srityje ganėtinai paviršutiniškos. Vienintelis dalykas, ką padarė tyrėjų grupė – grąžino „Leksusą“ dileriui.

Praėjo daugiau kaip pusantrų metų, o nukentėjusysis vis dar tąsosi su bankais ir kredito biurais. Tyrimas tęsiasi. Dešimtys šviesių kompiuterinių protų iki šiol tebeieško nusikaltimo šaltinio.

Be galo ir krašto ištobulinta nacionalinė paieškos ir identifikavimo sistema iš vienos pusės, ir begalė neatskleistų nusikaltimų ir nerastų, be žinios dingusių žmonių – iš kitos.

Kokia tokio radikalaus neatitikimo priežastis? Gal tai, vis dėlto, paieškos ir identifikavimo sistemos netobulumas? Bet kodėl tuomet Amerikos mokslininkai kriminalistai mano, kad esant tokiam norui, Amerikoje galima baigti su nusikalstamumu 98%?

Priežasčių gali būti tiek pat, kiek tyrimų. Aukščiau minėtoje istorijoje kaltas visiškai ne netobulumas. Iš visko sprendžiant, tyrėjai aptiko kur kas stambesnių lošėjų negu Džonas Smitas, pėdsakus. Visiškai tikėtina, kad jam už nugaros slepiasi puikiai organizuotas nusikalstamas sindikatas, o Smitas – tai tik smulkus jaukas, nukreipiantis policijos dėmesį. Juk išmanantis skaitytojas supranta, kad Smitą galima buvo iš karto nuteisti bent jau pagal du straipsnius: kitų piliečių impersonavimas ir jų vardų bei sąskaitų panaudojimas įgyjant materialių vertybių itin stambiu mastu.

Kitais atvejais pasitaiko, kad nusikaltėlis surandamas, identifikuojamas, jis nuolat stebimas, bet jo neareštuoja. Paradoksas, tačiau gryna tiesa. Dažniausiai nepakanka įkalčių arba nenustatomi nusikalstami ryšiai.

Tačiau visiškai nesuprantami atidėjimo motyvai, kai teisėsaugos žinybos turi pagrindą areštui, o nusikaltėlis tebevaikšto laisvėje. Asmeniškai man toks dalykas visada kėlė pasipiktinimą, ypač jei kalba eina apie nusikaltėlį, kuris anksčiau buvo teistas už nužudymą ar ginkluotą apiplėšimą. Kokių tik argumentų aš neprisiklausiau iš savo viršininkų: „Kur jis dings iš povandeninio laivo“, „tegu užmuša dar ką nors ir tada gaus mirties bausmę“, „ateis eilė ir jam“. Tačiau pats paradoksaliausias paaiškinimas buvo toks: „areštuoti tai areštuosim, o kur mums jį sodinti? Juk už lango – finansinių metų pabaiga“.

Taip, Amerikoje žudikų ir plėšikų po daugiau kaip po du į kamerą nepasodinsi. Jie – ne šprotai konservų dėžutėje. Jie turi savo teises.

Argi ką nors jaudina įstatymus gerbiančios visuomenės narių teisė būti sveikais ir gyvais? Patikėkite – tikrai ne. Amerika jau seniai lošia „rusišką ruletę“ su savo nuosava tauta.

Kartą paklausiau pamainos viršininko: „O ką, jeigu tokio nusikaltėlio, kuriam atidėtas areštas, aukomis taps tavo žmona ir vaikai?“ Jis gūžtelėjo pečiais ir ramiai atsakė: „Ką aš galiu padaryti? Jei lemta, tai lemta“. Ir išties – ką galima padaryti, jeigu vietų Amerikos kalėjimuose katastrofiškai trūksta?

2002 metais Pietų Nevadoje pastatyta pirma griežto režimo kalėjimo eilė, turinti 3500 vietų. Tačiau tai neužlopė skylės deficite. 2010 metais, pasibaigus visų trijų blokų statybai, kalėjime tilpo 10 500 kalinių. Vietinių statistų apskaičiavimais, tai turėjo patenkinti 80% poreikių.

2005 metais Pietų Kalifornija už dvigubą kainą išsinuomojo kalėjimą „Džin“ iš Pietų Nevados. O Nevados Kalėjimų valdyba už „kalifornietiškus“ pinigus nuomojasi patalpas kalėjimams iš kitų žinybų.

O kaipgi likusieji įstatymo pažeidėjai?

Likusieji nusikaltėliai „kali“ namuose. Sėdi namuose, stebimi elektroninių priemonių ir laukia vakansijos kalėjime. Laukimo tokiame namų arešte laikas į sėdėjimo kalėjime stažą neįskaičiuojamas. Žiedas iš metalo ir plastiko su mikročipu uždedamas nusikaltėliui ant kojos aukščiau čiurnos. Nuimti ir uždėti žiedą gali tik policininkas iš Kalėjimų valdybos. Žiedo savininko judėjimas žiedo pagalba kontroliuojamas iš centrinio dispečerinio punkto.

Tokiam namų arešte sėdinčiam žmogui leidžiama judėti gyvenamo komplekso ribose ne daugiau kaip 50 metrų nuo savo buto. Jeigu jis tą ribą peržengia, elektroninis daviklis akimirksniu perduoda signalą dispečeriams. Tas pats nutinka, jei žiedo savininkas pamėgina atsikratyti savo elektroninio prižiūrėtojo. Ir pirmu, ir antru atveju kalinio elgesys traktuojamas kaip mėginimas pabėgti ir jis rizikuoja gauti papildomą kalėjimo laiką iki trejų metų. Teismas taip pat gali pakeisti būsimo kalinio režimą. Jeigu kalinys gyvena bute vienas, tai per vienkartinį telefoninį susitarimą su dispečeriais jis gali suvažinėti nusipirkti maisto į parduotuvę vienai valandai.

Bet kurią dieną, bet kuriuo paros metu pas kalinį gali atvažiuoti kilnojama laboratorija ir paimti analizę, tirdama, ar nėra kraujyje alkoholio ir narkotikų. Jeigu analizės rezultatas teigiamas, būsimas kelėjimo laikas gali būti padidintas dviem metais.

Antra ir pagrindinė priežastis, dėl kurios auga nusikalstamumas, politikų, mokslininkų ir kai kurių masinės informacijos priemonių nuomone yra Amerikos valdžios nenoras sustabdyti ar bent pristabdyti šį augimą. Politiniu požiūriu gyventojų bauginimas nuolat ir nenumaldomai augančiu nusikalstamumu yra labai naudingas bet kurio lygmens valdžiai, kadangi tai sutelkia visuomenę.

Be to, valstybinė teisinė ir policinė mašina yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių valstybės biudžetui – pinigai eina tiek iį įstatymų besilaikančių piliečių, tiek iš nusikaltėlių.

Kai dėl klaidų, tai jų esama.

Pavyzdys iš darbo vietos: Linas Baueris, vyresnysis karininkas Valstybinėje Nevados kalėjimų valdyboje, turintis dvylikos metų nepriekaištingo darbo stažą, pasirodė esąs rimtas įstatymo pažeidėjas su visiškai kitu vardu, kurio ieško FTB. Paieška truko nuo 1989 metų, beveik keturiolika metų dėl to, kad niekam nešovė į galvą palyginti pirštų atspaudų, pasitelkus paieškos ir analitikos programą. „Linas“ buvo surastas tik 2004 metais, tačiau neareštuotas. Dešimt minučių prieš areštą jis paspruko nežinoma kryptimi.

Kaip byloja statistiniai duomenys, paskelbti tinklapyje americaru.com, nuo 2007 vasario 14, FTB darbuotojai kiekvieną mėnesį pameta po tris nešiojamus kompiuterius ir po tris pistoletus.

1994 metais Kongresas išleido įstatymą, draudžiantį valstijoms suteikti priėjimą prie asmeninės piliečių informacijos. Tačiau įstatyme yra daugybė landų, leidžiančių gauti informaciją valstybinėms organizacijoms, prekybos firmoms, privačioms detektyvų agentūroms ir automobilių buksyravimo kompanijų operatoriams. To visiškai pakako, kad nedidelė landa išsiplėstų iki tikro tunelio.

Kas gi jos, šitos kompanijos, gaunančios ir dalijančios piliečių konfidencialią informaciją? Išvardinsime tik kai kurias iš jų.

CD-Rom&on-line databases, FAA records (Federalinė aviacijos agentūra), Consumer Credit records (Pirkėjų kreiditiniai duomenys), OSHA records (Saugos normų agentūros duomenys) , Medical Records (medicininių duomenų bazė), Advance Passenger Information System (keleivių išankstinių užsakymų informacinė sistema), Automated Fingerprint Identification System (automatinė pirštų atspaudų identifikavimo sistema), Consolidated Asset Tracking System (Centralizuota vertybių stebėjimo sistema), Consolidated DNA Identification System (centralizuota DNR identifikacijos sistema), Counter drug Information Indices System (Informacinė kovos su narkotikais indeksų sistema), Crime Information Network (Informacinis nusikalstamumo tinklas), INS Automated Fingerprint ID System (automatinė Imigracijos Tarnybos pirštų atspaudų identifikavimo sistema), National Crime Information Center (nacionalinio nusikalstamumo informacinis centras), National Incident Based Reporting System (duomenų apie įvykius sistema), National Drug Pointer Index System (nacionalinė narkotikų išaiškinimo indeksų sistema), CDB Infotek’s CompuTrace (Kompiuterinio trekerio infoteka) ir t.t.

Tai tik šimtoji dalis agentūrų ir organizacijų, galinčių informaciškai kontroliuoti Amerikos piliečius.

Paremdama augančius federalinių agentūrų apetitus disponuoti piliečių asmenine informacija, 1998 metais Federalinė bankų valdyba įvedė naują taisyklę, įpareigojančią bankus sekti savo klientus. Valdyba privertė Amerikos bankus vesti asmenines finansinio pobūdžio kiekvieno kliento bylas ir sulig kiekvienu nestandartiniu šio profilio pokyčiu nedelsiant raportuoti apie tai federaliniams teisėsaugos organams. Nurodymas buvo paskelbtas turint tikslą išsiaiškinti finansines operacijas, susijusias su narkotikais ir pinigų plovimu. Vėliau, po Rugsėjo 11 tragedijos, buvo pridėtas punktas: prie tikslų prisidėjo finansinės paramos tarptautiniam terorizmui kelio užkirtimas.

Iki 1998 metų teisėtvarkos žinybos galėjo tikrinti piliečių bankų sąskaitas tik su teismo sankcija. Tikrinamos buvo išimtinai sąskaitos asmenų, kurie buvo įtariami ar jau sulaikyti dėl ekonominių nusikaltimų. Po 1998 metų bankai periodiškai tikrina visų piliečių sąskaitas be išimties. Dar daugiau, valstybė priverstine tvarka verčia bankus įsigyti brangiai kainuojančias analitines programas, kurios tikrina sąskaitas automatiškai, be operatoriaus įsikišimo. Aptikus nestandartines transakcijas, signalas siunčiamas į banko kontrolinį kompiuterį. Informacija iš kontrolinio kompiuterio iškart perduodama Mokesčių valdybai ir daugiau kaip šimtui teisėsaugos žinybų.

Bankų programas valdo viena didžiausių valstybinių duomenų bazių – JAV Iždo finansinių nusikaltimų atskleidimo kompiuterių tinklas (Treasury Department’s Financial Crimes Enforcement Network). Visos bankų operacijų detalės ir klientų aptarnavimo sistema nušlifuota iki smulkmenų. Bankų kompiuterinio valdymo sistema (computer management) ir finansinės kontrolės sistema organizuotos kuo puikiausiai. Gaila tiktai, kad tikslas, kuriam visa tai tarnauja, yra nukreiptas iš esmės prieš įstatymų besilaikančius piliečius.

Federalinio rezervo draudimo korporacija (FDIC) ciniškai pareiškė: „Mes darome viską, kas įmanoma, kad saugotume privačių indėlių paslaptį ir skatintume konfidencialius santykius tarp bankų ir jų klientų“. Pasakyta labai gražiai, tiktai saugoti jau nebėra ko. Asmeninių indėlių paslaptis Amerikoje daugiau nebeegzistuoja.

Oficialiais duomenimis bet kurią banko sąskaitą, į kurią deponuojama suma, viršijanti 9999.99 dolerių, tikrinama JAV mokesčių inspekcijos (IRS). Iš tikrųjų gi sąskaita patikrinama, jei į sąskaitą įdedami trys tūkstančiai dolerių ir daugiau.

2003 metais, pirkdamas naują automobilį kreditu, išrašiau čekį su 15 000 dolerių įnašu. Autodileris, mano geras pažįstamas, pasiūlė man perrašyti čekį, kad jame būtų 9 999 doleriai ir 95 centai, o likusią sumą įnešti po mėnesio. Aš paklausiau, kodėl. Jis parodė man dokumentą, įpareigojantį dilerį raštiškai pranešti mokesčių inspekcijai apie visus pirkėjus, kurie įneša užstatą, didesnį nei 10 000 dolerių arba perka automobilį už grynus.

Vienas mano draugas, gyvenantis Las Vege, laisvu nuo darbo laiku užsiima namų dažymu ir smulkiu remontu. Kartą 2006 metais jis priėmė užsakymą namo remontui ir dažymui, pasirašė sutartį ir pasiėmė užstatą – čekį 3500 dolerių sumai. Praėjus kelioms dienoms po to, kai jis įdėjo pinigus į savo sąskaitą, atėjo laikas iš mokesčių tarnybos su reikalavimu paaiškinti, už ką jis gavo čekį.

Užguiti švietimo sistemos, propagandos ir reklamos amerikiečiai yra linkę laikytis kuo toliau nuo politikos. Jie arba nemato, arba atkakliai apsimeta, kad šalyje nieko nevyksta ir kad Amerika iki šiol išlieka ta sena gera Amerika, kokia buvo septintame dešimtmetyje.

Nežiūrint į begalę pavyzdžių ir įrodymų, kuriuos pateikia pažangi amerikiečių spauda, rašanti apie nuolat gausėjančius Konstitucijos pažeidimus, kuriuos daro privačios korporacijos ir valstybinės žinybos, dauguma amerikiečių bando visa tai teisinti argumentais, kuriuos jiems įpiršo Holivudas:

„Nenusiženkite įstatymui ir neturėsite jokių problemų“, „būkite politiškai korektiški ir valstybė stos į jūsų pusę“, „privačių korporacijų kišimasis į privatų piliečių gyvenimą – masinės informacijos priemonių išsigalvojimas, siekiant išpūsti sensaciją“. Paprasti žmonės ir skeptikai iki šiol tebenaudoja senovinius lozungus: Don’t worry, be happy, Relax, kick back, you are in America. O patys prieš TV naujienų kameras it pokalbių laiduose duoda pavyzdį, nešdami šiukšles iš trobos ir demonstruodami savo nešvarius skalbinius plačiai publikai.

Džerio Springerio pokalbių laidoje įvairių amžių, lyčių, rasių ir svorio kategorijų žmonės pasakoja visai Amerikai apie savo intymų gyvenimą su visomis smulkmenomis. Žmona viešai pareiškia vyrui, kad išeina pas meilužį ar meilužę ir kimšte prisikimšusioje studijoje supažindina jį/ją su vyru. Vyras viešai, prieš TV kameras paskelbia, kad išeina pas meilužę ar netgi dvi ir trys moterys kimba viena kitai į plaukus. Kiekvienas pokalbis baigiasi tikromis muštynėmis, dalyviai plūstasi, žemina save ir savo buvusius mylimuosius. Ir vis dėlto visi su pasididžiavimu žvelgia į TV objektyvą ir pareiškia, kad jiems nėra ko slėpti. Šiandien jie tapo dienos didvyriais, į juos žiūri visa Amerika.

1994 metais, kai laida dar tik pasirodė ekranuose, ji buvo iškart griežtai sukritikuota visų masinės informacijos priemonių. Būta prognozių, kad šou neišsilaikys nė pusės metų. Tačiau kritikai buvo netoliaregiai. Jie nesuprato, kad bjaurastys, užšiukšlinusios amerikietišką eterį, yra labai parankios tiems, kurie stengiasi sutrypti į purvą Amerikos Konstitucijos pataisas.

Visuomenė nesusimąsto, kad šou dalyviai – tai daugiausia tamsūs žmogeliai, kol kas niekam neateina į galvą, kad tai yra reginys, savo kultūriniu ir estetiniu lygiu specialiai sugalvotas nuolat gausėjančiam amerikietiškam proletariatui, būsimam šalies hegemonui. Dėl to nenuostabu, kad 2000 metais vien tik Džeris Springeris, liumpenų dievaitis, užsidirbo iš savo šou 13 milijonų dolerių. Šiandien būtent jie, o jų skaičius siekia jau 60%, užsikrėtę media virusu, gyvenantys reklamos ritmu, pusiau neraštingi proletarai, turintys begalę psichologinių problemų ir nukrypimų, masiniai narkotikų ir alkoholio vartotojai yra pagrindiniai naujosios amerikietiškos mados diktuotojai ir nuolat prastėjančių aptarnavimo standartų kaltininkai. Būtent jie nustato itin žemus etikos ir estetikos standartus visuomenėje.

Būtent jie sudaro sąlygas, kad valdžia galėtų įvesti naujus suvaržymus asmens laisvių, būsto neliečiamumo ir brovimosi į asmeninį piliečių gyvenimą srityse. Jie iš neturėjimo ką veikti lenda į savanorius kur reikia, ir kur nereikia, tampa antikonstitucinių įstatymų (Homeland Security Programs) iniciatoriais.

Vyksta keleivių laipinimas į vidinį reisą. Scena, kuri pastaruoju metu dažnai kartojasi: reiso administratorius kviečia savanorius pereiti pakartotinę kontrolę prieš laipinimą į lėktuvą. Nuo eilės tuojau pat atsiskiria grupė anksčiau minėtų proletarų. Su entuziazmu jie atidaro savo krepšius, patys išverčia ant stalo savo daiktus, nusiauna batus. Kartą mano akyse vyras nusimovė kelnes ir padavė kontrolieriui, kad patikrintų, likęs stovėti su kelnaitėmis, basas. Eilė žvelgė į jį kaip į nenormalų. Netgi TSA (Transit Security Agency) kontrolierius pirmąsias kelias sekundes stovėjo pasimetęs. Niekas nesitikėjo tokio atsidavimo ir patriotizmo.

O aš su siaubu pagalvojau, kad juk artimiausioje ateityje, dėka tokio patrioto pavyzdžio, pilnavertė krata gali tapti norma ir prasidės laipsniškas ribų tarp kalinių ir padorių keleivių trynimas.

1996 metais, po sprogimo TWA reiso 800 lėktuve, administracija, vadovajama Elo Goro, ignoruodama piliečių teises, įvedė praktiką profiliuoti visus keleivius.

Profiliavimo sistemai prireikė milžiniškų lėšų, kad būtų sukurta nauja galinga duomenų bazė, sujungta su teisėsaugos organais. Ji pagrįsta individualiais dosjė, kuriose be duomenų apie keleivį, esama ir duomenų apie jo elgesį aerouostuose ir skrydžių metu.

Keleiviai, kurie pasielgė nestandartiškai, automatiškai įvedami į padidintos rizikos žmonių sąrašus ir ateityje jiems gali nebeleisti skristi. Tokių atvejų jau būta ir apie juos rašė spauda.

Kai dėl nestandartinio elgesio ribų, tai jos pakankamai konkrečios. Nestandartiniu elgesiu gali būti pavadinta viskas, kas tik norite: nervinga savijauta ar bloga nuotaika, arba, pavyzdžiui, dažni prašymai, kad stiuardesė atneštų išgerti. Iš vieno Bostono universiteto profesoriaus American Airlines atstovai atėmė įlaipinimo taloną registracijos metu. Jo elgesį traktavo kaip nestandartinį. FAA duomenų bazėje jis figūravo kaip potencialus teroristas. Savaitę prieš skrydį profesorius perskaitė studentams tris paskaitas politine tema, kuriose atvirai apkaltino Bušo administraciją neteisinga visaus ir užsienio politika.

Kai kurių JAV aviakompanijų atsisakymas laipinti „potencialius teroristus“ – ne vienintelis sunkumas Amerikos nepatikimų piliečių gyvenime. Įsakius aukščiau stovinčioms instancijoms, naujovė įvedama, o kai kur jau įvesta ir aerouostų tikrinimo tarnyboje, TSA (Transportation Security Administration). Dabar visi „teroristai“ ir politiškai nekorektiški keleiviai bus tikrinami atskiroje, taip vadinamoje „lėtoje“ eilėje, kurioje, kiek supratau, patikrinimas bus pilnas ir ne visada suderintas su lėktuvo išvykimo laiku.

Amerikiečių šeima laipinosi į lėktuvą su marškinėliais su prieš Bušą nukreiptais užrašais. Aviakompanijos administratorius atsisakė įleisti sutuoktinius į lėktuvą. Iškviesta policija išprovokavo politiškai nepatikimo sutuoktinio „pasipriešinimą“, jis buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Tačiau neilgam. Šeima padavė aviakompaniją į teismą ir gavo 180 000 dolerių.

Jei kiekvienas disidentas teisis su aviakompanijomis, tai greitai nebebus kuo skraidyti. Kur kas patikimiau šia prasme „kruopščiai patikrinti“ keleivius su neplanuotu vėlavimu į reisą.

Viktoras Oriolas, rašytojas, tarptautinis žurnalistas. Buvęs Nevados kalėjimų valdybos vidinės tarnybos karininkas

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Elektroninis konclageris (3)

Elektroninis konclageris (2)

Elektroninis konclageris (1)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!