Dž. Orvelas. 1984 (7)

7

Jei yra kokia viltis, rašė Vinstonas, tai ji glūdi proliuose.

Jei yra kokia viltis, ji turi būti proliuose, nes tik ten, tose knibždančiose, nuvertintose masėse, kurios sudaro 85 procentus Okeanijos gyventojų, gali slypėti jėga, pajėgi sunaikinti partiją. Partija negali žlugti iš vidaus. Jos priešai, jei tokių apskritai esama, neturi galimybių susiburti ar net atpažinti vienas kitą. Jeigu ir egzistuoja legendinė Brolija, tai net neįsivaizduojama, jog jos nariai galėtų susirinkti didesniais būreliais kaip po du ar tris. Maištą gali išduoti žvilgsnis, balso virptelėjimas, net atsitiktinai sušnibždėtas žodis. Bet proliams, jeigu tik jie kaip nors sugebėtų suvokti savo galią, nereikėtų konspiracijos. Jiems reikėtų tik pakilti ir pasipurtyti, kaip kad arklys purto nuo savęs muses. Jei norėtų, jie galėtų sunaikinti partiją rytoj rytą. Anksčiau ar vėliau jiems tai ateis į galvą. Bet dabar!..

Jis prisiminė, kaip sykį ėjo žmonių pilna gatve ir priekyje iš šalutinės gatvelės pasigirdo daugybės balsų riksmas — moterų balsų. Tai buvo grėsmingas pykčio ir nevilties riksmas, duslus, garsus „O-o-o-o-o-o!“, aidintis lyg varpo gausmas. Jo širdis nukaito. Prasidėjo!—pagalvojo jis. Maištas! Proliai pagaliau vaduojasi! Priėjęs tą vietą, pamatė du ar tris šimtus moterų, susigrūdusių aplink gatvės prekystalius, ir jų veidai buvo tokie tragiški kaip pasmerktų keleivių skęstančiame laive. Bet tą pačią akimirką bendra neviltis suskilo į daugybę tarpusavio kivirčų. Paaiškėjo, kad prie vieno stalo pardavinėjami skardiniai puodai su viena rankena. Jie buvo prasti, ploni, bet puodų apskritai buvo sunku gauti. Ir štai dabar jie netikėtai baigėsi. Laimingosios moterys, stumdomos ir kumščiuojamos kitų, mėgino pasprukti su savo pirkiniais, o dešimtys kitų grumdėsi aplink prekystalį, kaltindamos pardavėją sukčiavimu, nes ji kažkur dar turinti paslėptų puodų. Riksmai vėl sustiprėjo. Dvi storos moterys, viena palaidais plaukais, įsikibusios į tą patį puodą, mėgino ištraukti jį viena kitai iš rankų. Kurį laiką jos tąsėsi, kol galų gale nutrūko rankena. Vinstonas su pasidygėjimu žiūrėjo į jas. Ir vis dėlto kokia grėsminga jėga suskambėjo tame vos keleto šimtų balsų riksme! Kodėl jie nesugeba šitaip šaukti dėl ko nors, kas tikrai svarbu?

Jis rašė:

Jie nesukils tol, kol nepasidarys sąmoningi, bet sąmoningi jie gali pasidaryti tik tada, kai sukils.

Jis pagalvojo, kad tai labai panašu į ištrauką iš partijos vadovėlio. Žinoma, partija tvirtina išvadavusi prolius iš pančių. Prieš revoliuciją jie buvo negailestingai išnaudojami kapitalistų, marinami badu ir plakami kaip arkliai, moterys verčiamos dirbti anglies kasyklose (tiesą sakant, moterys ir dabar dirba kasyklose), vaikai nuo šešerių metų atiduodami dirbti fabrikuose. Bet tuo pačiu metu pagal dvejamintės principus partija moko, kad proliai iš prigimties yra nepilnaverčiai žmonės, kuriuos reikia valdyti kaip gyvulius, vadovaujantis keliomis paprastomis taisyklėmis. Iš tikrųjų apie prolius labai mažai žinoma. Nėra reikalo. Kol jie dirba ir dauginasi, kita jų veikla neturi svarbos. Palikti patiems sau kaip palaidi galvijai Argentinos lygumose, jie gyvena tokį gyvenimą, kuris jiems atrodo natūralus, kurį gyveno jų protėviai. Jie gimsta, auga purve, dvylikos metų pradeda dirbti, nugyvena trumpą sužydėjimo, grožio ir lytinio geismo periodą, dvidešimties metų vedasi, trisdešimties būna jau pusamžiai, o šešiasdešimties dažniausiai miršta. Sunkus fizinis darbas, rūpestis šeima ir vaikais, smulkūs kivirčai su kaimynais, filmai, futbolas, alus ir svarbiausia lošimas — visa tai su kaupu užpildo jų sąmonę. Juos kontroliuoti nesunku. Tarp jų nuolatos sukiojasi keletas minčių policijos agentų, kurie skleidžia melagingus gandus, registruoja ir paskui pašalina tuos negausius individus, kurie galėtų tapti pavojingi. Tačiau įdiegti jiems partijos doktrinas nebuvo mėginama. Nepageidautina, kad proliai turėtų polinkį politikai. Iš jų tereikalaujama primityvaus patriotizmo, į kurį būtų galima apeliuoti, ilginant darbo valandas arba mažinant davinį. Net tada, kai jie retkarčiais pasidaro nepatenkinti, tas jų nepasitenkinimas niekur neveda, nes neturint bendrų idėjų, yra nukreiptas tik prieš menkas ir laikinas skriaudas. Stambesnis blogis lieka jų nepastebėtas. Daugumos prolių namuose nėra tęleekranų. Net viešoji policija retai kišasi į jų gyvenimą. Londone pilna nusikaltėlių, ištisas pasaulis pasaulyje — vagys, plėšikai, prostitutės, narkotikų pirkliai, įvairiausi šantažuotojai,— bet kadangi visa tai vyksta tik tarp pačių prolių, tai neturi reikšmės. Visais moralės klausimais jiems leista vadovautis protėvių taisyklėmis. Seksualinis partijos puritoniškumas jų neliečia. Ištvirkavimas nebaudžiamas, skyrybos leidžiamos. Netgi religiniai įsitikinimai būtų buvę leidžiami, jei proliai būtų rodę, kad to nori ir jiems to reikia. Proliai neįtariami. Kaip sako partijos šūkis: „Proliai ir gyvuliai yra laisvi“.

Vinstonas pasilenkė ir atsargiai pasikasė savo opą. Ji vėl pradėjo niežėti. Taip nejučia nuolatos būtinai atsimuši į tą patį neišsprendžiamą klausimą — kaip iš tikro atrodė gyvenimas prieš revoliuciją? Jis išsiėmė iš stalčiaus vaikišką istorijos vadovėlį, kurį pasiskolino iš misis Parsons, ir nurašė dienoraščio pastraipą:

Senovėje, prieš šlovingąją Revoliuciją, Londonas nebuvo toks gražus miestas, kokį matome šiandien. Jis buvo tamsus, purvinas, pasigailėtinas, beveik visiems gyventojams trūko maisto, šimtai ir tūkstančiai vargšų neturėjo batų ir net pastogės nakvynei. Tokio amžiaus vaikai kaip jūs, privalėdavo dirbti dvylika valandų per dieną žiauriems šeimininkėms, kurie plakdavo juos rimbais, jei dirbdavo per lėtai, o valgyti duodavo tik supelijusių džiūvėsių ir vandens. Bet tarp viso to baisaus skurdo stovėjo dideli gražūs pastatai, kuriuose gyvendavo turtuoliai, ir jiems tarnaudavo po trisdešimt tarnų. Tie turtuoliai buvo vadinami kapitalistais. Tai buvo stori, bjaurūs žmonės šlykščiais veidais, panašiais į tą, kuris nupieštas kitame puslapyje. Jūs matote, kad jis vilki ilgu juodu apsiaustu, kuris buvo vadinamas fraku, o ant galvos užsidėjęs keistą blizgančią kepurę, panašią į dūmtraukį, kuri buvo vadinama cilindru. Tai buvo kapitalistų uniforma, ir kiti jos nešioti negalėdavo. Kapitalistams priklausė viskas pasaulyje, visi kiti žmonės buvo jų vergai. Jiems priklausė visa žemė, visi namai, visi fabrikai ir visi pinigai. Jei kas nors jiems nepaklusdavo, jie galėdavo uždaryti tą žmogų į kalėjimą arba atimti iš jo darbą ir numarinti badu. Kai paprastas žmogus kalbėdavosi su kapitalistu, jis privalėdavo žemintis prieš jį ir nusilenkti, nusiimti kepurę ir kreiptis į jį „sere“. Pats didžiausias iš visų kapitalistų buvo vadinamas karaliumi ir…

Toliau jis žinojo. Bus kalbama apie vyskupus su batisto rankovėmis, teisėjus su šermuonėlių skraistėmis, gėdos stulpus, plakimo trinką, kojom sukamą malūną, bizūnus, lordo mero banketus ir paprotį bučiuoti popiežiaus batą. Taip pat dar buvo tokia jus primae noctis (pirm. nakties teisė), bet vaikiškame vadovėlyje ji tikriausiai neminima. Tai buvo įstatymas, pagal kurį kiekvienas kapitalistas turėjo teisę miegoti su bet kuria jo fabrike dirbančia moterimi.

Iš kur dabar žinoti, kas iš viso to — melas? Gal ir tiesa, kad vidutinis žmogus dabar gyvena geriau, negu gyveno prieš revoliuciją. Vienintelis įrodymas, sakantis priešingai — tai maudžiantys paširdžiai, instinktyvus jausmas, kad tos sąlygos, kuriose gyveni, yra nepakenčiamos ir kažkada anksčiau jos buvo kitokios. Jam dingtelėjo, kad šiuolaikiniam gyvenimui būdingiausia ne jo žiaurumas arba nesaugumas, o tiesiog jo tuštumas, niūrumas, apatiškumai, Jei apsidairysi aplink, tai gyvenimas ne tik nepanašus į melus, plaukiančius iš teleekranų, bet ir į tuos idealus, kuriuos partija mėgina pasiekti. Net partijos nario kasdienis gyvenimas nesusijęs su politika — sunkus ir nuobodus darbas, kova dėl vietos metro vagone, sudilusios kojinės adymas, sacharino tablečių prašinėjimas, cigaretės nuorūkos taupymas. Partijos iškeltas idealas — tai kažkas didus, baisus ir žvilgantis — betono, plieno, gigantiškų mašinų ir kraupių ginklų pasaulis, karių ir fanatikų tauta, kaip vienas žengianti pirmyn, visi galvojantys tą patį ir šaukiantys tuos pačius šūkius, nuolatos dirbantys, kovojantys, triumfuojantys, persekiojantys; trys šimtai milijonų žmonių su tuo pačiu veidu. Realybėje tai pūvantys, pilki miestai, kuriuose alkani žmonės šliurksena kiaurais batais, gyvena apsilaupiusiuose devyniolikto amžiaus namuose, kuriuose visada trenkia kopūstais ir netvarkingomis išvietėmis. Jam pasivaideno Londono vizija — platus ir išgriautas miestas su milijonu šiukšlių dėžių, paskui atsirado misis Parsons paveikslas — moteris raukšlėtu veidu ir retais plaukais, beviltiškai besikrapštanti prie užsikimšusio vamzdžio.

Jis pasilenkė ir dar sykį pasikasė blauzdą. Teleekranai dieną ir naktį ūžia ausis su statistika, kuri įrodinėja, jog žmonės šiandien turi daugiau maisto, daugiau drabužių, geresnius namus, geresnes sąlygas poilsiui — ilgiau gyvena, mažiau valandų dirba, yra aukštesni, sveikesni, laimingesni, protingesni, labiau išsilavinę negu žmonės prieš penkiasdešimt metų. Nė vieno žodžio iš viso to neįmanoma nei paneigti, nei patvirtinti. Pavyzdžiui, partija tvirtina, kad šiandien 40 procentų prolių yra raštingi, o prieš revoliuciją jų buvę tik 15 procentų. Partija tvirtina, kad kūdikių mirštamumas dabar — 110 tūkstančių, o prieš revoliuciją buvęs 300 ir taip toliau. Tai panašu į lygtį su dviem nežinomaisiais. Puikiausiai gali būti, kad absoliučiai kiekvienas žodis istorijos knygose, net tie dalykai, kuriais visi besąlygiškai tiki, yra gryna fantazija. Kiek jis žinojo, galėjo apskritai niekada neegzistuoti toks įstatymas kaip pirmosios nakties teisė arba tokie padarai kaip kapitalistai, arba toks daiktas kaip cilindras.

Viskas skendi rūke. Praeitis nutrinta, tas nutrynimas pamirštas, melas tapo tiesa. Tik vieną sykį gyvenime jis turėjo — jau po įvykio, ir tai labai svarbu — konkretų, neabejotiną falsifikacijos akto įrodymą. Jis laikė jį rankoje gal trisdešimt sekundžių. Tai buvo 1973 metais, bent apytikriai, nes jis neseniai buvo išsiskyręs su Katerina. Bet kalba ėjo apie septynerių aštuonerių metų senumo įvykius.

Visa tai prasidėjo septintojo dešimtmečio viduryje, per didžiuosius valymus, kai visiems laikams buvo išguiti pirmieji revoliucijos vadai. 1970 metais iš jų jau nebebuvo likę nė vieno, išskyrus patį Didįjį Brolį. Visi kiti iki to laiko buvo demaskuoti kaip išdavikai ir kontrrevoliucionieriai. Goldšteinas pabėgo ir slapstėsi nežinia kur, keletas kitų paprasčiausiai dingo, o dauguma buvo sunaikinti po viešų iškilmingų teismų, kuriuose prisipažino savo kaltes. Ilgiausiai išsilaikė trys — Džonsas, Aronsonas ir Rezerfordas. Juos areštavo apie 1965 metus. Kaip kad dažnai atsitikdavo, jie kokius metus buvo dingę ir niekas net nežinojo, ar jie gyvi, ar mirę; o paskui staiga pasirodė ir apkaltino patys save. Prisipažino rinkę žinias priešui (tuo metu priešas irgi buvo Eurazija), išeikvoję valdiškus pinigus, žudę patikimus partijos narius, rezgę intrigas prieš Didįjį Brolį, kurias pradėję dar seniai prieš revoliuciją, vykdę sabotažo aktus, kurie pražudė šimtus tūkstančių žmonių. Visa tai prisipažinus, jiems buvo atleista, jie buvo grąžinti į partiją ir gavo postus, kurie iš tikro buvo sinekūra, bet skambėjo oriai. Visi trys parašė „The Times“ ilgus atgailos straipsnius, kuriuose analizavo savo smukimo priežastis ir pasižadėjo pasitaisyti.

Netrukus po jų paleidimo Vinstonas matė visus tris „Kaštono“ kavinėje. Jis prisiminė savo baikštų susižavėjimą, su kuriuo vogčiomis juos stebėjo. Jie buvo gerokai vyresni už jį patį, senojo pasaulio liekanos, ko gero, paskutinės stambesnės figūros, likusios iš ankstyvųjų didvyriškų partijos dienų. Jie dar buvo nuspalvinti pogrindžio kovų šlovės ir pilietinio karo. Jis jautė,— nors tuo metu faktai ir datos jau skendėjo rūke,— kad buvo girdėjęs jų vardus gerokai anksčiau negu Didžiojo Brolio. Bet jie buvo įstatymo atstumtieji, priešai, neliečiamųjų kasta, be jokios abejonės, pasmerkta išnaikinimui per metus ar dvejus.

Niekas, pabuvojęs minčių policijos rankose, nelieka laisvas. Jie buvo lavonai, laukiantys, kol bus nugabenti į kapines.

Artimiausi staliukai prie jų buvo tušti. Neprotinga net pasirodyti tokių žmonių kaimynystėje. Jie tyliai sėdėjo, pasistatę stiklus su gvazdikų džinu, kuris buvo šios kavinės firminis gėrimas. Didžiausią įspūdį iš visų trijų Vinstonui padarė Rezerfordo išvaizda. Rezerfordas kadaise buvo žymus karikatūristas, jo pikti piešiniai padėdavo uždegti viešąją nuomonę prieš revoliuciją ir jos metu. Net ir dabar jo karikatūros retkarčiais pasirodydavo „The Times“. Tai buvo tik paprasčiausios jo ankstyvosios manieros imitacijos, kažkokios negyvos ir neįtikinančios. Senų temų gromuliavimas — lūšnų kvartalai, badaujantys vaikai, gatvių kovos, kapitalistai su cilindrais (net barikadose kapitalistai nenorėjo skirtis su tais cilindrais), nesibaigiantis, beviltiškas stengimasis sugrįžti į praeitį. Jis buvo stambus vyras su ilgais riebaluotais žilais plaukais, išpurtusiu, raukšlėtu veidu, storomis negriškomis lūpomis. Kadaise jo, matyt, būta nepaprastai stipraus, bet dabar didžiulis kūnas zmeko, griuvo ir sklido į visas puses. Atrodė, kad jis tiesiog bežiūrint yra, kaip skeldėjantis kalnas.

Buvo penkiolikta valanda, žmonių nedaug, Vinstonas dabar jau nebeprisiminė, kaip tokiu metu atsidūrė kavinėje. Iš teleekranų sklido negarsi muzika. Tie trys vyriškiai sėdėjo savo kampe beveik nejudėdami, nesikalbėdami. Padavėjas nelieptas atnešė naujas stiklines su džinu. Ant jų staliuko buvo šachmatų lenta su sustatytomis figūromis. Paskui per kokią pusę minutės teleekranams kažkas atsitiko. Grojama melodija pasikeitė, muzikos tonas irgi. Joje atsirado kažkas… na tiesiog sunku nusakyti. Tai buvo savita, šaiži, bliaunanti, rėžianti melodija — Vinstonas mintyse pavadino ją geltona. Balsas iš teleekrano uždainavo:

Plačiašakio kaštono pavėsy

Vienas kitą pardavę, išdavę,

Plačiašakio kaštono pavėsy

Sau amžiną atilsį gavę

Trys vyriškiai net nesujudėjo. Bet kai Vinstonas vėl pažvelgė į sunykusį Rezerfordo veidą, pamatė, kad jo akys pilnos ašarų. Ir pirmą kartą su kažkokiu vidiniu drebuliu pamatė — nors pats nesuprato to drebulio priežasties,— kad Aronsono ir Rezerfordo nosys sulaužytos.

Netrukus visi trys buvo iš naujo suimti. Pasirodė, kad nuo pat pirmųjų laisvės dienų jie buvo ėmęsi naujos nelegalios veiklos. Per antrąjį tardymą jie vėl pripažino visus savo senus nusikaltimus ir visą virtinę naujų. Jie buvo nuteisti mirti, o jų likimas įregistruotas partijos istorijoje kaip perspėjimas būsimoms kartoms. Po kokių penkerių metų, 1973-aisiais, Vinstonas išvyniojo pluoštą dokumentų, ką tik iš pneumatinio vamzdžio iškritusių ant stalo, ir rado lapelį popieriaus, matyt, kažkada įkištą tarp kitų ir pamirštą. Vos išvyniojęs suprato jo svarbą. Tai buvo pusė puslapio, išplėšta iš maždaug dešimties metų senumo „The Times“, viršutinė puslapio dalis su data ir išspausdinta nuotrauka — kažkurio partijos suvažiavimo Niujorke delegatais. Pačiame grupės vidury stovėjo Džonsas, Aronsonas ir Rezerfordas. Apsirikti neįmanoma — jų pavardės buvo išspausdintos apačioje.

Esmė ta, kad per abu tardymus visi trys prisipažino tuo metu buvę Eurazijoje. Iš slapto aerodromo Kanadoje nuskridę į susitikimą kažkur Sibire ir kalbėjęsi su Eurazijos vyriausybe, kuriai išdavė svarbias karines paslaptis. Si data gerai įsiminė Vinstonui, nes kaip tik buvo Joninių diena, bet šitas įvykis turėjo būti atspindėtas ir begalėje kitų šaltinių. Taigi galima tik viena išvada: šie jų prisipažinimai buvo melas.

Žinoma, tai nedidelis atradimas. Net iki tol Vinstonas nemanė, kad per valymus sunaikinti žmonės tikrai padarė visus tuos nusikaltimus, kuriais buvo kaltinami. Bet tai buvo akivaizdus įrodymas, gabalėlis uždraustos praeities, kaip suakmenėjęs kaulas, rastas ne tame geologiniame sluoksnyje ir sugriaunantis geologinę teoriją. Juk jei kaip nors pavyktų šį faktą išspausdinti ir parodyti pasauliui, to pakaktų sugriauti partijai iki pamatų.

Jis tuoj pat kibo į darbą. Kai tik pamatė, kas tai per nuotrauka ir ką ji reiškia, bemat uždengė popieriumi. Laimė, kai tą lapą išvyniojo, jis buvo atsuktas aukštyn kojomis į teleekraną.

Jis pasidėjo ant kelių bloknotą ir atstūmė atgal kėdę, kad būtų kuo toliau nuo teleekrano. Išlaikyti veidą nereikšmingą buvo nesunku, pasistengus galima suvaldyti ir kvėpavimą, bet širdies plakimo taip lengvai nesukontroliuosi, o teleekranas buvo pakankamai jautrus ir galėjo viską užfiksuoti. Taip jis praleido dešimt minučių, visą laiką kankinamas baimės, kad jį išduos kas nors netikėta — pavyzdžiui, staigus per stalą pūstelėjęs skersvėjis. Paskui, net neatvertęs jis įmetė tą nuotrauką į atminties skylę kartu su kitais nereikalingais popieriais. Ko gero, po minutės jis pavirto pelenais.

Tai atsitiko prieš dešimt ar vienuolika metų. Šiandien jis tikriausiai pasiliktų tą nuotrauką. Keista, bet faktas, kad jis laikė ją, jam atrodė labai svarbus net dabar, kai ir pati nuotrauka, ir ją užfiksavęs įvykis yra tik prisiminimai. Ar partija menkiau valdo praeitį, svarstė jis, jeigu kokia nors jau nebeegzistuojanti informacija vis dėlto egzistavo praeityje?

Bet šiandien ta nuotrauka, net jei, sakykim, kažkaip ją pavyktų prikelti iš pelenų, tikriausiai net nebūtų joks įkaltis. Tada, kai jis padarė tą atradimą, Okeanija nebekariavo su Eurazija, ir dabar tie trys nebegyvi žmonės turėtų parduoti savo šalį Rytazijai. Vėliau buvo dar keli priešo pasikeitimai — du, trys, jis dabar gerai nebeprisiminė. Prisipažinimai tikriausiai buvo perrašinėjami ir perrašinėjami, kol tikri faktai ir datos nebeteko net menkiausios reikšmės. Praeitis ne šiaip pasikeitė, ji pasikeitė galutinai. Labiausiai jį lyg košmaras žeidė tai, kad jis negalėjo aiškiai suvokti, kam buvo reikalinga ta didžiulė apgaulė. Jis paėmė plunksnakotį ir rašė toliau:

Aš suprantu KAIP, aš nesuprantu KODĖL.

Kaip ir daugelį kartų prieš tai, jis pagalvojo, ar tik pats nėra beprotis. Gal beprotis — tai paprasčiausiai tas, kuris vienas? Kažkada buvo laikoma beprotybe manyti, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o šiandien — manyti, kad praeitis nepakeičiama. Gal jis tik vienas šitaip mano, o jeigu vienas — vadinasi, beprotis. Bet mintis apie beprotybę nelabai jaudino jį; siaubingiausia, kad ir čia jis gali klysti.

Jis pasiėmė vaikišką istorijos vadovėlį ir pažiūrėjo į Didžiojo Brolio portretą prieštituliniame puslapyje. Į jį žvelgė hipnotizuojančios akys. Atrodė, kad iš jų sklinda kažkokia didžiulė jėga — smelkiasi į kaukolę, grimzta į smegenis, atima visas mintis, kone skatina atsisakyti visų savo jutimų. Gal partija paskelbs, kad du ir du yra penki, ir turėsi tuo patikėti. Vėliau ar anksčiau jie tikrai taip paskelbs — to reikalauja jų pozicijos logika. Jų filosofija atkakliai neigia ne vien tavo gyvenimo patirtį, bet net aplinkinės realybės egzistavimą. Erezijų erezija vadinama sveiku protu. Ir baisiausia ne tai, kad jie gali nužudyti žmogų už kitokį mąstymą, o tai, kad jie gali būti teisūs. Iš kur pagaliau mes žinome, kad du ir du yra keturi? Arba kad traukos jėga iš tikro yra? Arba kad praeitis nepakeičiama? Jeigu ir praeitis, ir realybė egzistuoja tiktai sąmonėje ir jeigu sąmonė yra valdoma — kas tada?

Bet ne! Jį užplūdo drąsa. Nejučia prieš akis iškilo O’Brajeno veidas. Kaip niekad aiškiai jis suprato, kad O’Brajenas jo pusėje. Jis rašo dienoraštį O’Brajenui, tai lyg begalinis laiškas, kurio niekas neskaitys, bet vis dėlto turintis tikrą adresatą ir dėl to įgaunantis tam tikrą atspalvį.

Partija liepia nepaisyti to, ką sako tavo ausys ir akys. Tai svarbiausias, esminis jos įsakymas. Jam net širdis sudrebėjo, pagalvojus apie tą didžiulę prieš jį nukreiptą jėgą, apie tai, kaip lengvai bet kuris partijos intelektualas sutriuškintų jį ginče, apie tuos subtilius argumentus, kurių jis nesugebėtų suprasti ir tuo labiau atremti. Ir vis dėlto teisybė jo pusėje! Jie klysta, o teisybė jo. Reikia ginti tai, kas aišku, primityvu ir teisinga. Nuvalkiotos tiesos yra tiesa — tuo ir remkis! Materialus pasaulis egzistuoja tvirtai, jo dėsniai nesikeičia. Akmenys yra kieti, vanduo šlapias, nelaikomas daiktas krinta Žemės centro link. Jausdamasis tartum kalbėtų su O’Brajenu ir lyg formuluodamas svarbią aksiomą, jis parašė:

Laisvė yra laisvė sakyti, kad du plius du yra keturi. Jei tai pripažįstama, visa kita aišku savaime.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą