Dž. Orvelas. 1984 (6)

6

Vinstonas rašė savo dienoraštį:

Tai buvo prieš trejus metus. Tamsus vakaras, siaura gatvelė netoli didžiosios geležinkelio stoties. Ji stovėjo palei vartus sienoje po gatvės žibintu, kuris beveik neskleidė jokios šviesos. Jos veidas buvo jaunas, gausiai išdažytas. Kaip tik tas išdažymas mane ir patraukė, tas baltumas, panašus į kaukės, ir ryškiai raudonos lūpos. Moteris partietė niekada nesidažo. Gatvėje daugiau nieko nebuvo, teleekranų irgi. Ji pasakė — du doleriai. Aš…

Jam pasidarė per sunku rašyti. Užsimerkė ir prispaudė prie akių pirštus, stengdamasis nuvyti vis persekiojantį vaizdą. Jam labai norėjosi visu balsu rėkti nepadorius žodžius. Arba daužyti į sieną galvą, apversti stalą, tėkšti pro langą rašalinę — padaryti ką nors smurtinga, triukšminga ar skausminga, kad nuvytų šalin tą kankinantį prisiminimą.

Pats baisiausias tavo priešas, galvojo jis — tai tavo nervų sistema. Tavo vidinė įtampa gali bet kada atsispindėti išraiškoje. Jis pagalvojo apie žmogų, kurį prieš keletą savaičių matė gatvėje. Niekuo neišsiskiriantis, partijos narys, kokių trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties metų, aukštokas ir lieknas, su portfeliu; tarp jų buvo keli metrai, ir tuo momentu žmogaus veido kairė pusė persikreipė lyg sutraukta kokio spazmo. Jiems prasilenkiant, traukulys pasikartojo; tai buvo tik trumpas virptelėjimas, greitas kaip fotoaparato užrakto spragtelėjimas, bet įprastas. Jis prisiminė, jog tada pagalvojo: tas vargšas žlugęs. Ir baisiausia, kad tai tikriausiai visiškai nevalingas dalykas. O visų pavojingiausia, kai per miegus kalbi. Jo manymu, nuo to apsisaugoti neįmanoma.

Jis atsikvėpė ir rašė toliau:

Nuėjau su ja pro vartus, paskui per kiemą į virtuvę rūsyje. Palei sieną buvo lova, ant stalo labai žemai nuleista lempa. Ji…

Jo dantys buvo sukąsti. Norėjosi nusispjauti. Pagalvojęs apie tą moterį rūsyje, tučtuojau prisiminė savo žmoną Kateriną. Vinstonas buvo vedęs, bent jau anksčiau, gal net ir dabar tebėra vedęs, nes žmona, jo žiniomis, yra gyva. Atrodė, kad jis vėl užuodžia šiltą ir tirštą rūsio virtuvės kvapą — blakių, nešvarių drabužių ir prastų pigių kvepalų, kurie vis dėlto jaudino, nes partijos moterys niekada nesikvėpina, net minties tokios neturi. Tik prolės kvėpinasi. Jo sąmonėje kvepalai buvo kažkaip nepaaiškinamai susiję su ištvirkavimu.

Si moteris jam buvo pirmoji po kokių dvejų metų pertraukos. Bendrauti su prostitutėmis, žinoma, buvo uždrausta, bet šią taisyklę įsidrąsinęs retkarčiais galėjai sulaužyti. Tai buvo pavojinga, bet vis dėlto ne mirties ir gyvenimo klausimas. Sučiuptas su prostitute, galėjai gauti penketą metų priverčiamųjų darbų kalėjimo, ne daugiau, jei nesi nusikaltęs dar kuo nors. Ir atlikti tai ne itin sunku, svarbu, kad nebūtum sučiuptas nusikaltimo vietoje. Vargingesniuose kvartaluose knibždėte knibždėjo parsidavinėjančių moterų. Kai kada ją galima nusipirkti ir už butelį džino, kurį proliams gerti uždrausta. Nors ir nenoriai, partija net linko skatinti prostituciją kaip padedančią išlieti instinktus, kurių visiškai užgniaužti vis dėlto neįmanoma. Ištvirkavimas ne toks jau baisus nusidėjimas, jei atliekamas slaptai, neteikia džiaugsmo ir jame dalyvauja moteris iš vargingos ir niekinamos klasės. Nedovanotinas nusikaltimas — palaidumas tarp partijos narių. Bet tokius dalykus buvo sunku įsivaizduoti tikrai dedantis, nors tai būdavo vienas iš nusikaltimų, kuriuos prisipažindavo visi kaltinamieji per didžiuosius valymus.

Partijos tikslas buvo ne paprasčiausiai sulaikyti vyrus ir moteris nuo santykių, nes jų neįmanoma kontroliuoti. Jos tikrasis neskelbiamas tikslas buvo atimti iš lytinio akto visą malonumą. Vedybiniame ir nevedybiniame gyvenime pagrindiniu priešu buvo laikoma ne tiek meilė, kiek erotika. Visos vedybos tarp partijos narių turėdavo būti patvirtintos tam tikslui paskirto komiteto, ir jei pora atrodydavo jaučianti fizinį artumą vienas kitam, tai paprastai leidimo negaudavo, nors tas principas viešai niekad ir nebuvo paskelbtas. Vienintelis pripažintas šeimos tikslas buvo tiekti vaikus partijos reikmėms. Lytiniai santykiai buvo traktuotini kaip nemaloni procedūra, panaši į klizmą. Tai irgi nebuvo išsakyta aiškiais žodžiais, bet netiesioginiais būdais skiepijama kiekvienam partijos nariui nuo pat vaikystės. Buvo net organizacijų, pavyzdžiui, Jaunimo antilytinė lyga, propaguojančių visišką abiejų lyčių susilaikymą. Vaikai turi būti pradedami dirbtiniu apsėklinimu (naująkalbe vadinamu dirbtsėku), o auklėjami visuomeninėse įstaigose. Vinstonas žinojo, kad tos rekomendacijos tik šiaip sau, ne visai rimtos, bet jos vis dėlto labai derinosi prie bendros partijos ideologijos. Partija mėgina išrauti lytinį instinktą, na, o jei išrauti neįmanoma, tai nors iškreipti jį, supurvinti. Kam tai reikalinga, jis nesuprato, bet atrodė visai natūralu. Bent jau tarp moterų šios partijos pastangos buvo labai efektyvios.

Jis vėl pagalvojo apie Kateriną. Jau tikriausiai dešimt, beveik vienuolika metų, kaip jie nebe kartu. Keista — kaip retai jis apie ją tepagalvoja. Kartais net po keletą dienų neprisimena, jog apskritai buvo vedęs. Jiedu kartu išgyveno tik apie penkiolika mėnesių. Partija skyrybų neleidžia, bet tais atvejais, kai nėra vaikų, išsiskyrimui net pritaria.

Katerina buvo aukšta, šviesiaplaukė mergina, labai tiesi, grakščių judesių. Turėjo drąsų, erelišką veidą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodydavo net kilnus, bet vėliau suprasdavai, jog už jo beveik ničnieko nėra. Labai greitai po vedybų jis nusprendė,— o gal taip buvo tik dėl to, kad jis ją pažino kur kas artimiau negu daugelį kitų žmonių,— kad ji yra kvailiausia, vulgariausia ir tuščiagalviškiausia iš jų. Visos jos mintys buvo šūkiai ir nebuvo tokios nesąmonės, kurios ji negalėtų priimti už gryną pinigą, jei tai pateiks partija. „Vaikščiojantis patefonas“ — pravardžiavo jis ją mintyse. Ir vis dėlto jis būtų gyvenęs su ja ir toliau, jei ne vienintelis dalykas — lytinis gyvenimas.

Vos tik jis paliesdavo ją, ji tartum susigūždavo ir sustingdavo. Apkabinti ją — tas pats kaip apkabinti iš medžio padarytą lėlę. Ir keisčiausia, kad net tada, kai ji glausdavo jį prie savęs, jam atrodydavo, kad ji tuo pačiu metu iš visų jėgų stumia jį šalin. Tą įspūdį darydavo jos sukietėję raumenys. Ji gulėdavo užmerktomis akimis, nei priešindamasi, nei skatindama, tiesiog paklusdama. Tai nepaprastai erzindavo, tiesiog būdavo baisu. Bet net dėl to jis būtų apsikentęs ir likęs su ja, jeigu jiedu būtų sutarę, kad gyvens susilaikydami. Bet keisčiausia, kad pati Katerina su tuo nesutiko. Pasakė, kad jie privalo turėti vaikę jei gali. Taigi tas spektaklis nuolatos kartojosi, reguliariai, kartą per savaitę, jei tik nebūdavo kliūčių. Ji net primindavo jam tai iš ryto, kalbėdama kaip apie kokį darbą, kurį būtina atlikti vakare ir kurio negalima pamiršti. Ji tai vadindavo dviem vardais. Pirmasis buvo „daryti kūdikį“, antrasis— „mūsų pareiga partijai“ (taip, tai tikslūs jos žodžiai). Gana greitai jam atsirado baimės jausmas, artėjant tai dienai. Bet laimė, kūdikio nebuvo, ir galiausiai ji sutiko liautis mėginus, o netrukus jiedu išsiskyrė.

Vinstonas be garso atsiduso. Jis paėmė plunksnakotį ir ėmė rašyti toliau.

Ji krito ant lovos ir tuojau pat, be jokių įžangų, šiurkščiai, neįsivaizduojamai begėdiškai užsitraukė aukštyn sijoną. Aš…

Jis matė save, stovintį ten neryškioje lempos šviesoje, uodžiantį blakes ir pigius kvepalus, ir vėl suspaudė Širdį iš bejėgiškumo ir pykčio, ir vėl kaip tada pagalvojo apie baltą Katerinos kūną, amžinai užšaldytą hipnotiškos partijos jėgos. Kodėl taip yra? Kodėl jis negali turėti savos moters vietoje tų nešvarių grumtynių kartą per kelis metus? Bet tikras meilės romanas — beveik neįsivaizduojamas dalykas. Visos partijos moterys vienodos. Susilaikymas joms taip pat giliai įskiepytas kaip ir ištikimybė partijai. Apgalvotas auklėjimas nuo pat jaunumės, žaidimai ir šaltas vanduo, šlamštas, kemšamas į galvą mokykloje ir Šnipų bei Jaunimo lygos organizacijose, paskaitos, paradai, dainos, šūkiai ir karinė muzika užslopino įgimtą jausmą. Protas jam sakė, kad turi būti išimčių, bet širdis tuo netikėjo. Jos visos nepalaužiamos, partija pasiekė savo. O jam labiausiai norėjosi, dar labiau negu būti mylimam, nuversti šitą dorybės sieną, net jeigu tai atsitiktų tik vieną kartą gyvenime. Sėkmingas lytinis aktas — tai jau sukilimas. Geismas — tai mintikaltė. Net pažadinti Kateriną iš stingulio, jei jam tai būtų pavykę — būtų tolygu suvedžiojimui, nors ji ir buvo jo žmona.

Bet reikia užrašyti viską.

Aš uždegiau lempą. Kai pamačiau ją šviesoje…

Po tamsos blausi parafino lempelės šviesa pasirodė akinanti. Pirmą kartą jis galėjo apžiūrėti ją kaip reikiant. Jis žengė žingsnį jos link ir sustojo, apimtas geismo ir baimės. Su skausmu suvokė, kaip rizikavo, čia ateidamas. Gali būti, kad išeinantį jį nutvers patrulis, gal net dabar jau tyko už durų. Jeigu išeis net nepadaręs to, ko čia atėjo!..

Reikia tai užrašyti, reikia prisipažinti. Taigi lempos šviesoje jis staiga pamatė, kad moteris sena. Dažų ant jos veido buvo taip storai, kad atrodė, jog jie gali suskilinėti kaip ant kartoninės kaukės. Plaukuose baltavo žilos sruogos, bet baisiausia buvo tai, kad jos burna prasižiojo ir ten tebuvo tik juoda kiaurymė. Ji buvo be dantų.

Jis skubėdamas, netolygiai rašė:

Kai pamačiau ją šviesoje, ji buvo visai sena, mažiausiai penkiasdešimties metų. Bet aš vis tiek neišėjau ir viską atlikau.

Jis vėl prispaudė pirštus prie vokų. Pagaliau parašė tai, bet niekas nepasikeitė. Palengvėjimo nebuvo. Noras visa gerkle šaukti nešvankius žodžius tebeliko toks pat stiprus kaip anksčiau.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą