Dž. Orvelas. 1984
spalio 25, 2015

Dž. Orvelas. 1984 (24)

Dž. Orvelas. 1984 (24)

NAUJAKALBĖS PRINCIPAI

Naujakalbė buvo oficialioji Okeanijos kalba, sukurta tenkinti ideologinėms angsoco, kitaip tariant — anglų socializmo reikmėms. 1984 metais dar nebuvo žmonių, kurie vartotų naujakalbę kaip vienintelę bendravimo priemonę ir rašydami, ir kalbėdami. Ja buvo rašomi „The Times“ vedamieji straipsniai, bet tai buvo de force, įkandama tik specialistui. Buvo tikimasi, kad naujakalbė galutinai pakeis senkalbę (norminę anglų kalbą) apie 2050 metus. Kol kas ji atkakliai skynėsi kelią, nes visi partijos nariai uoliai stengėsi vartoti naujakalbės žodžius ir gramatines konstrukcijas kasdienėje šnekoje. 1984 metų naujakalbė, atspindėta devintame ir dešimtame naujakalbės žodyno leidime, buvo provizorinė, turėjo dar daug nereikalingų žodžių, kurie ateityje bus išstumti. Čia bus kalbama apie jos galutinį, ištobulintą variantą, pateiktą vienuoliktame žodyno leidime.

Naujakalbės tikslas buvo ne tik išreikšti angsoco pasaulėžiūrą bei mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus. Kai naujakalbė įsigalės ir senkalbė bus užmiršta, bet kokia eretiška mintis — kitaip tariant, nukrypstanti nuo angsoco principų,;— taps tiesiog neįmanoma, bent jau tiek, kiek ji priklausoma nuo žodžių. Jos žodynas buvo sudarytas taip, kad galėtų tiksliai ir gana subtiliai perteikti bet kokią partijos nariui galinčią kilti sąvoką, atmetant visas kitas sąvokas ir net užkertant kelią joms atsirasti netiesioginiais būdais. Tai iš dalies buvo atliekama kuriant naujus žodžius, bet dažniausiai — naikinant nepageidautinus žodžius, šalinant visas nelojalias reikšmes, kiek įmanoma — ir visas antrines reikšmes. Imkim vieną pavyzdį. Žodis laisvas dar buvo naujakalbėje, bet jau įmanomas tik tokiuose pasakymuose kaip „Sis šuo laisvas nuo blusų“ arba „Šitas laukas laisvas nuo piktžolių“. To žodžio nebegalėjai pavartoti sąvokoms „politiškai laisvas“ arba „intelektualiai laisvas“, nes politinė ir intelektualinė laisvė, kaip idėjos, nebeegzistavo, tad nebebuvo reikalo jas ir įvardyti. Be eretiškų žodžių slopinimo, buvo dar ir kitas bendras tikslas — kaip galint sumažinti žodyną, nepaliekant nė vieno žodžio, be kurio įmanoma išsiversti. Naujakalbės paskirtis buvo ne plėsti minties erdvę, o mažinti ją, ir tam tikslui netiesiogiai tarnavo iki minimumo apribotas žodžių pasirinkimas.

Naujakalbė buvo sukurta senosios kalbos pagrindu, bet daugelis naujakalbės sakinių, net ir neturinčių naujai sukurtų žodžių, būtų beveik nesuprantami mūsų dienų skaitytojui. Naujakalbės žodžiai buvo suskirstyti į tris klases, žinomas kaip A žodynas, B žodynas (dar vadinamas sudurtinių žodžių žodynu) ir C žodynas. Bus paprasčiau aptarti kiekvieną klasę atskirai, bet gramatines kalbos savybes galima nagrinėti dalyje, skirtoje A žodynui, nes visoms trims kategorijoms galiojo tos pačios taisyklės.

A žodynas. Šiame žodyne buvo žodžiai, reikalingi kasdieniame gyvenime — nusakyti valgiui, gėrimui, darbui, apsirengimui, lipimui laiptais, važiavimui, sodo priežiūrai, virimui ir panašiai. Jis buvo sudarytas iš mūsų jau turimų žodžių, tokių kaip lipti, bėgti, šuo, medis, cukrus, namas, laukas, bet, palyginti su dabartiniu žodynu, žodžių buvo labai maža, o jų reikšmės apibrėžtos kur kas griežčiau. Iš jų buvo pašalinta visos dviprasmybės, visi prasmės atspalviai. Kiek įmanoma buvo stengiamasi pasiekti, kad naujakalbės žodis skambėtų kaip švarus staccato garsas, perteikiantis vieną aiškiai suprantamą sąvoką. Naudoti A žodyną literatūriniams tikslams ar politinei bei filosofinei diskusijai buvo neįmanoma. Jis buvo skirtas reikšti tiktai paprastoms, tiesiai pasakomoms mintims,, dažniausiai kalbant apie konkrečius objektus ar fizinius veiksmus.

Naujakalbės gramatika turėjo dvi išskirtines savybes. Pirmoji — tendencija naikinti skirtumus tarp kalbos dalių. Daugelis žodžių buvo vartojami kaip veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai ar prieveiksmiai. Buvo stengiamasi palikti kuo mažiau žodžių šaknų, sunaikinant daugelį archainių formų. Pavyzdžiui, naujakalbėje nebuvo įžodžio galvoti. Jo vietą užėmė žodis minioti, padarytas iš mintė, pakeitusio mintį. Čia net nebuvo laikomasi etimologijos principų: kartais išlikdavo senasis daiktavardis, kartais veiksmažodis. Net jei giminiškas daiktavardis ir veiksmažodis etimologiškai nebūdavo susiję, vienas jų vis tiek dažnai išnykdavo. Pavyzdžiui, nebeliko tokių žodžių kaip pjauti, sėdėti, nes jų vietą užėmė žodžiai peiliuoti, kėdinti. Būdvardžiai buvo daromi pridedant priesagą -ingas, prieveiksmiai su priesaga -iškai. Pavyzdžiui, greitingas reiškė „greitas“, greitiškai — „greitai“. Kai kurie šių dienų būdvardžiai, tokie kaip juodas, minkštas, didelis, geras išliko, bet jų gerokai sumažėjo. Jų beveik ir nereikėjo, nes kone kiekvieną būdvardinę sąvoką galėjai sukurti, pridėdamas prie daiktavardžio -ingas. Nebeliko dabartinių prieveiksmių, visi jie buvo daromi su priesaga -iškai. Žodis gerai buvo pakeistas geriškai.

Bet kuris žodis galėjo gauti neigiamą reikšmę, pridedant priešdėlį ne, arba sustiprintas priešdėliu plius, o dar labiau — duplius. Pavyzdžiui, žodis šalta dingo, jį pakeitė nešilta; pliusšilta reiškė „labai šilta“, dupliusšilta — „karšta“. Kaip ir dabartinėje kalboje, žodžių reikšmės buvo keičiamos priešdėliais iš, pa, nu ir taip toliau. Tai nepaprastai sumažino žodyną. Pavyzdžiui, pakeitus žodį geras, nebereikia žodžio blogas, jį kuo puikiausiai atstoja negeras. Vienintelė problema — nuspręsti, kuris iš dviejų tą pačią reikšmę turinčių žodžių privalės išnykti. Pavyzdžiui, tamsu galima pakeisti nešviesu arba atvirkščiai — šviesu keičiamas netamsu;

Antra svarbi naujakalbės ypatybė buvo taisyklingumas, t. y. galūnių sumažinimas. Pavyzdžiui, dingo veiksmažodžių asmenavimas: aš lipa, tu lipa, jis lipa, mes lipa, jūs lipa, jie lipa; aš lipo, tu lipo, jis lipo ir t.t. Senosios formos lipau, lipai buvo panaikintos. Dingo daugiskaitiniai daiktavardžiai — kailiniai, durys, marškiniai, liko kailinys, duris, marškinys. Nyko visos netaisyklingos formos.

Siek tiek žodžių darybos netaisyklingumų vis dėlto liko — taikantis be būtinybės kalbėti greitai ir lengvai. Sunkiai išverčiamas žodis ipso facto (savaime aišku) buvo laikomas blogu žodžiu, todėl kartais dėl eufonijos jame būdavo įterpiamos kelios raidės arba paliekama senoji forma. Bet ši reikmė dažniau iškildavo B žodyne. Kodėl buvo taip svarbu palengvinti tarimą, paaiškės vėliau.

B žodynas. Šį žodyną sudarė žodžiai, sukurti specialiai politiniams tikslams: kiekvienu atveju ne tik turintys politinę prasmę, bet ir tikslą — kad juos vartojančio asmens mąstymas būtų kreipiamas pageidautina linkme. Iki galo nesuprantant angsoco principų, teisingai vartoti tuos žodžius buvo neįmanoma. Kai kuriais atvejais juos būdavo galima išversti į senąją kalbą arba pakeisti žodžiais iš A žodyno, bet paprastai tada prireikdavo ilgo perfrazavimo ir nelikdavo tam tikrų atspalvių. B klasės žodžiai buvo savotiška veiksmažodinė stenografija, kai į keletą skiemenų sukemšama ištisa idėjų virtinė, antra vertus, toji kalba buvo tikslesnė ir įtaigesnė.

B žodžiai buvo sudurtiniai. Jie buvo sudaromi iš dviejų ar daugiau žodžių ar jų dalių, sujungtų į lengvai tariamą formą, kuri kaitoma tradiciškai. Imkime pavyzdį geramintė, kuris apytikriai reiškė „lojalų mąstymą“. Iš jo buvo daromasi įvairiausių vedinių: veiksmažodis geramintoti, būdvardis geramintis, prieveiksmis geramintiškai, net daiktavardis geramintys. Mintpolas reiškė „minčių policija“.

B žodžiai buvo kuriami be jokios etimologinės sistemos, jie galėjo būti bet kuri kalbos dalis, dėliojami ir perdėliojami bet kuria tvarka, kad būtų patogu ištarti. Pavyzdžiui, žodis kaltmintė turėjo ir kitą variantą — minti- kaltė. Dėl sunkiai pasiekiamo gero skambesio netaisyklingi naujadarai B žodyne buvo dažnesni negu A žodyne. Pavyzdžiui, sutrumpinti ministerijų pavadinimai Teisybminė, Taikminė, Meilminė, Pertekminė, galėjo virsti ir būdvardžiais taikminiškas, meilminiškas ir t. t. Kai kurie B žodyno žodžiai turėjo itin siauras reikšmes, puikiai suprantamas tam, kuris nebuvo perpratęs visos kalbos. Pavyzdžiui, imkim tipišką sakinį iš „The Times“ vedamojo straipsnio „Mintseniai negali pilvajausti angsoco“. Trumpiausias jo variantas senąja kalba skambėtų taip: „Tie, kurių idėjos susiformavo prieš Revoliuciją, negali galutinai suprasti anglų socializmo principų“. Bet ir tai nėra adekvatus vertimas. Pirmiausiai norint suvokti visą anksčiau cituoto sakinio prasmę, reikia aiškiai žinoti, ką reiškia angsocas. Be to, tik tas, kas yra nuodugniai susipažinęs su angsocu, gali teisingai ir iki galo suvokti žodį pilvo jauta, kuris reiškia aklą, entuziastišką, idėjos priėmimą, šiandien dar sunkiai įsivaizduojamą. Taip pat ir žodį mintseniai, būtinai atspindintį nedorumą ir nuosmukį. Bet pagrindinis kai kurių naujakalbės žodžių, tokių kaip senmintoti, tikslas buvo ne tiek kurti reikšmes, kiek naikinti jas. Šių žodžių reikšmės buvo taip išsiplėtusios, kad galų gale suglobė virtines kitų žodžiui kurie, visiškai atspindimi tokių žodžių grobikų, dabar galėjo būti šalinami ir užmirštami. Didžiausias naujakalbės žodyno kūrėjų sunkumas buvo ne išradinėti naujus žodžius, bet išradus apibrėžti, ką jie reiškia, tiksliau — nustatyti, kokius žodžius jie padaro nebereikalingus.

Kaip jau matėme laisvės atveju, žodžiai, kadaise turėję eretišką reikšmę, patogumo dėlei kartais būdavo paliekami, apvalius juos nuo nepageidautinos reikšmės. Begalės kitų panašių žodžių, tokių kaip garbė, teisingumas, moralė, internacionalizmas, demokratija, mokslas ir religija paprasčiausiai liovėsi egzistavę. Juos pakeitė keletas visa apimančių žodžių. Visi žodžiai, artimi sąvokoms „lygybė“ ir „laisvė“, buvo sutalpinti viename žodyje kaltmintė, žodžiai, artimi „objektyvumo“ ir „racionalumo“ sąvokoms, sutalpinti viename žodyje senmintė. Didesnis tikslumas būtų buvęs pavojingas. Iš partijos nario buvo reikalaujama pažiūrų, panašių į senovės žydo, kuris žinojo tik tiek, kad visos kitos tautos garbina „netikrus dievus“. Jam nereikėjo žinoti, kad tie dievai vadinami Baaliu, Ozyriu, Molochu, Aštarotu ir kitaip; kuo mažiau jis žinos, tuo tvirtesnis bus jo lojalumas. Jis žinojo tik Jehovą ir jo pamokymus — iš to darė išvadą, kad visi dievai su kitokiais vardais ir kitokiais požymiais yra netikri dievai Panašiai ir partijos narys žinojo, kas yra geras elgesys taip pat gana miglotai, bendrais bruožais žinojo, kokie nukrypimai nuo to elgesio jam leistini. Pavyzdžiui, jo lytinis gyvenimas buvo reguliuojamas dviem naujakalbės žodžiais lytikaltė (lytinis amoralumas) ir geralytis (skaistus). Lytikaltė — tai absoliučiai visi nedori seksualiniai poelgiai, čia įeina ir sanguliavimas, ir nepilnamečių tvirkinimas, ir homoseksualizmas, ir kiti iškrypimai, taip pat ir normalūs lytiniai santykiai, atliekami vien dėl malonumo. Nebuvo reikalo vardyti , visus tuos – nusikaltimus, nes visi buvo vienodai baustini, tiksliau — mirtimi. C žodyne, sudarytame iš mokslo ir technikos žodžių, gal ir reikėjo įvardyti įvairius lytinius iškrypimus, bet eiliniam piliečiui tai buvo nereikalinga. Jis žinojo, ką reiškia geratytė — kitaip tariant, normalūs lytiniai santykiai tarp vyro -‘ir žmonos, siekiant vienintelio vaikų pradėjimo tikslo, be jokio fizinio malonumo moteriai. Visa kita buvo lytikaitė. Naujakalbėje retai tegalėdavai iki galo suvokti eretišką mintį, suprasdavai tik tiek, kad ji eretiška; toliau reikalingi žodžiai nesiekė.

B žodyne nebuvo nė vieno ideologiškai neutralaus žodžio. Daugybė jų buvo eufemizmai. Pavyzdžiui, tokie žodžiai kaip linksmykla (priverčiamųjų darbų stovykla) arba Taikminė (Taikos ministerija, tiksliau — Karo ministerija) nusakė beveik priešingą savo reikšmei dalyką. Antra vertus, kai kurie žodžiai, atvirai ir paniekinamai rodė Okeanijos visuomenės prigimtį. Pavyzdys galėtų būti prolmitas, reiškiantis žemas pramogas ir melagingas žinias, kurias partija bruko masėms. Dar kiti žodžiai buvo dvispalviai — kalbant apie partiją, reikšdavo „geras“, o apie jos priešus — „blogas“. Be to, dar buvo daug žodžių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasčiausios santrumpos, ideologinę prasmę įgavusios ne dėl savo reikšmės, o dėl struktūros.

Visa, kas turėjo ar galėjo turėti bet kokios politinės Reikšmės, buvo dedama į B žodyną. Kiekvienos organizacijos, žmonių grupės, doktrinos, šalies, įstaigos, kiekvieno viešo pastato pavadinimas būdavo būtinai įvelkamas pažįstamą formą, t. y. vieną lengvai tariamą, kuo mažiau skiemenų turinčią santrumpą, atspindinčią pirminius žodžius. Pavyzdžiui, Teisybės ministerijos Įrašų departamente, kuriame dirbo Vinstonas, buvo vadinamas- Įradepu, Literatūros departamentas — Litdepu, Teleprogramų departamentas— Teledepu ir taip toliau. Taip buvo daroma ne vien laiką taupant. Net dvidešimtojo amžiaus pradžioje sutrumpinti žodžiai ir frazės jau buvo būdingas politinės kalbos bruožas; taip pat pastebėta, kad tokių trumpinimų tendencija vyravo totalitarinėse šalyse ir totalitarinėse organizacijose. Pavyzdžiu gali būti tokie žodžiai kaip nacis, gestapas, kominternas, agitpropas. Iš pradžių ši praktika paplito lyg ir instinktyviai, bet kuriant naujakalbę jos buvo laikomasi su sąmoningu tikslu. Buvo suprasta, kad šitaip trumpinant pavadinimą, susiaurėja ir subtiliai pasikeičia jo reikšmė, nes dingsta daugybė anksčiau gyvavusių asociacijų. Pavyzdžiui, žodžiai Komunistinis internacionalas sukelia mintyse platų žmonių brolijos paveikslą, raudonas vėliavas, barikadas, Karlą Marksą ir Paryžiaus komuną. O žodis kominternas tereiškia tik glaudžią organizaciją ir aiškiai apibrėžtą doktriną. Sis žodis nusako labai pažįstamą ir labai siaurai suprantamą sąvoką — kaip „kėdė“ ar „stalas“. Kominternas yra žodis, kuris ištariamas beveik be jokių minčių, o Komunistinis internacionalas — frazė, apie kurią turi bent sekundę stabtelėjęs pagalvoti. Panašiai ir asociacijos, keliamos žodžio Teisybminė, yra ne tokios gausios ir paprastesnės negu asociacijos, keliamos Teisybės ministeriįas.

Naujakalbėje eufonija pagal svarbą užėmė antrą vietą po reikšmės tikslumo. Kai atrodydavo reikalinga, jai net buvo aukojamas gramatinis taisyklingumas. Mat vienintelis reikalavimas, žiūrint svarbiausiu, politiniu aspektu, buvo trumpi apkarpyti žodžiai su tiksliomis reikšmėmis, kurie ištariami greitai ir kalbėtojo širdyje kelia kuo mažiau aidų. B žodyno žodžiai atrodė stipresni ir dėl to, kad beveik visi buvo labai panašūs. Beveik dauguma — geramintė, prolmitas, lytikaltė, linksmykla, angsocas, mintpolas ir begalės kitų — buvo dviskiemeniai arba triskiemeniai žodžiai su kirčiu pirmame ir paskutiniame skiemenyse. Jų vartojimas darė kalbą gagenančią, vienu metu ir kapotą, ir monotonišką. Kaip tik to ir buvo siekiama. Tikslas — kad kalba, ypač ideologinėmis temomis, būtų kuo labiau nepriklausoma nuo sąmonės. Kasdieniame gyvenime, be abejonės, būtina, bent jau kai kada, prieš kalbant pagalvoti bet partijos narys prireikus kalbėti politiniais ar etiniais klausimais, privalei-sugebėti pažerti teisingą nuomonę taip pat automatiškai, kaip kulkosvaidis kulkas: Jis tam išsitreniravęs, kalba jam yra tarsi instrumentas; apdraudžiantis nuo bet kokio užsikirtimo o pati žodžių tekstūra, šiurkštūs garsai bei tikras sąmoningas prastumas, derantis prie angsoco dvasios dar palengvina uždavinį!

Tam tikslui tarnavo ir labai nedidelis žodžių pasirinkimas. Naujakalbės žodynas buvo nedidelis, be to, nuolat išradinėta būdų, kaip jį toliau mažinti. Naujakalbė kaip tik tuo ir skyrėsi nuo daugelio kitų kalbų kad jos žodynas užuot plėtęsis, kasmet mažėjo. Ir kiekvienas sumažėjimas buvo laikomas laimėjimu, nes kuo mažesnis pasirinkimas, tuo mažesnė pagunda imti galvoti. Buvo tikimasi galų gale pasiekti, kad artikuliuota kalba sklistų iš žmogaus burnos visai neveikiant aukštesnio lygio smegenų centrams. Šis tikslas buvo atvirai išreikštas nauja- kalbės žodžiu kalbenti, t.y. berti žodžius kaip žirnius. Kaip ir kiti B žodyno žodžiai, kalbenti turėjo dvejopą reikšmę. Kai šitokiu žodžiu būdavo nusakoma lojali nuomonė,- tai reiškė tik pagyrimą; ir kai „The Times“ kurį nors partijos oratorių apibūdindavo kaip dupliusgerą kalbėntoją, tai būdavo šiltas ir rimtas komplimentas.

C žodynas. Šis žodynas buvo pagalbinis šalia kitų dviejų ir buvo sudarytas daugiausia iš mokslo arba technikos terminų. Jie buvo panašūs į šių dienų mokslo terminus ir sudaromi iš tų pačių šaknų, bet stengtasi juos labai griežtai apibrėžti ir pašalinti visas nepageidautinas reikšmes. Jie buvo tvarkomi pagal tas pačias gramatikos taisykles kaip ir kiti du žodynai. Labai nedaugelis C žodžių buvo vartojama kasdieninėje ir politinėje kalboje, bet kuris mokslo ar technikos darbuotojas galėjo rasti visus jam reikalingus žodžius savo specialybei skirtame sąraše, bet paprastai jis būdavo tik diletantas kitų specialybių sąrašuose. Tik vienas kitas žodis buvo bendras visiems sąrašams, ir visiškai nebuvo žodyno, išreiškiančio mokslo funkciją kaip sąmonės sritį arba mąstymo metodą.

Tiesą sakant, nebuvo net paties žodžio „mokslas“, nes visas galimas jo reikšmes buvo apėmęs angsocas.

Iš pateiktos apžvalgos matyti, kad naujakalbe, išskyrus žemiausio lygio žodžius, beveik nebuvo įmanoma išreikšti nelojalios minties. Žinoma, buvo galima pasakyti ir labai šiurkščią ereziją, prilygstančią keiksmažodžiui. Galėjai, pavyzdžiui, pasakyti Didysis Brolis yra pliusnegeras. Bet šis teiginys, kuris lojaliai ausiai atrodė tikriausia nesąmonė, negalėjo būti paremtas protingu argumentu, nes tam nebuvo tinkamų žodžių. Angsocui priešiškos mintys galėjo būti brandinamos tik neaiškia bežode forma ir įvardijamos labai bendrais terminais, griozdiškai sulipintais vienas prie kito, nieko konkrečiai nepasmerkiančiais. Tiesą sakant, naujakalbę vartoti nelojaliems tikslams tebuvo galima tik išvertus kai kuriuos žodžius atgal į senąją kalbą. Pavyzdžiui, buvo įmanomas naujakalbės sakinys Visi žmogai yra lygūs, bet tik tokia pat prasme kaip Visi žmonės yra rudaplaukiai senąja kalba. Gramatinės klaidos čia nebuvo, bet toks sakinys reiškė aiškią netiesą — kad visi žmonės yra vienodo ūgio ar svorio. Politinės lygybės .sąvoka nebeegzistavo, todėl ir ši antroji reikšmė iš žodžio lygus buvo išguita. 1984 metais, kai senoji kalba dar buvo normali bendravimo priemonė, kalbėdamas naujakalbe, žmogus dar galėjo prisiminti senas žodžių reikšmes, nors bet kuriam dvejamintę įvaldžiusiam žmogui praktiškai buvo nesunku išvengti šito, ir vis dėlto per keletą žmonių kartų net tokios klaidos galimybė turėjo išnykti. Žmogus, nuo mažumės vartojantis naujakalbę kaip vienintelę kalbą, net nežinos, kad lygūs kada nors turėjęs antrą reikšmę „politiškai lygūs“ arba laisvas kadaise reiškęs „intelektualiai laisvas“. Lygiai kaip apie šachmatus negirdėjęs žmogus nežino antrųjų karalienės ir žirgo reikšmių. Bus daug tokių nusikaltimų ir klaidų, kurių tas žmogus negalės padaryti vien dėl to, kad tie dalykai jam bus bevardžiai ir todėl neįsivaizduojami. Buvo numatoma, kad po tam tikro laiko būdingieji naujakalbės bruožai darysis vis ryškesni — žodžių vis mažės ir mažės, jų reikšmės vis siaurės ir vis menkesnė liks galimybė pavartoti juos neteisingai.

Kai senoji kalba bus galutinai nuslopinta, bus visiems laikams nukirstas ir ryšys su praeitimi. Istorija jau buvo perrašyta, bet šen bei ten dar buvo likę nekruopščiai cenzūruotų praeities literatūros fragmentų, ir kol mokėjai senkalbę, juos galėjai perskaityti. Ateityje tokie fragmentai, jei jiems net pasisektų išlikti, bus nebeįskaitomi ir neišverčiami. Neįmanoma išversti bet kurią senkalbės pastraipą į naujakalbę, nebent joje būtų kalbama apie kokį nors techninį procesą arba paprastą kasdienį veiksmą, arba ji jau būtų lojali (geramintiška, anot naujakalbės). Praktiškai tai reiškė, kad ištisai neįmanoma išversti jokios knygos, parašytos maždaug iki 1960 metų. Ikirevoliucinė literatūra galėjo būti tik ideologiškai išversta, t. y. pakeičiant ir prasmę, ir kalbą. Imkim pavyzdžiu žinomą pastraipą iš Nepriklausomybės Deklaracijos:

„Mes pareiškiame kaip neginčijamą tiesą, jog visi žmonės yra sukurti lygūs, kad kūrėjas jiems suteikė neatimamas teises, kaip antai: teisę į gyvenimą, laisvę ir laimės siekimą. Kad toms teisėms užtikrinti tarp žmonių yra kuriamos vyriausybės, turinčios savo valdžią valdomųjų sutikimu. Kad jeigu kada nors bet kokia vyriausybės forma pažeis tuos tikslus, tai žmonių valia tokią vyriausybę pakeisti, uždrausti ir sukurti naują vyriausybę…“

Būtų beveik neįmanoma perteikti tai naujakalbę, išlaikant originalo prasmę. Daugiausia, ką žmogus galėtų padaryti, tai praryti visą tą pastraipą ir apibūdinti vienu žodžiu kaltmintė. Tikras vertimas galėtų būti tik ideologinis vertimas, kuriame Džefersono žodžiai būtų pakeisti panegirika absoliučiai valdžiai.

Didelė dalis praeities literatūros, tiesą sakant, jau buvo šitaip transformuota. Prestižo sumetimais buvo pageidautina išsaugoti kai kurių istorinių asmenybių atminimą, žinoma, priderinant jų nuopelnus prie angsoco filosofijos. Įvairūs rašytojai, kaip antai, Šekspyras, Miltonas, Sviftas, Baironas, Dikensas ir kai kurie kiti kaip tik buvo verčiami: kai tai bus atlikta, jų originalūs raštai drauge su visa kita išlikusia praeities literatūra bus sunaikinti. Šie vertimai buvo lėtas ir sunkus darbas, ir nebuvo tikimasi, jog pavyks jį baigti anksčiau kaip pirmą ar antrą dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetį. Be to, buvo begalės grynai utilitarinės paskirties techninės ir kitokios literatūros, kuriai reikėjo tokio pat apdorojimo.

Siekiant duoti laiko tinkamai pasirengti tiems vertimams, galutinis naujakalbės įdiegimas ir buvo nukeltas taip toli — iki 2050 metų.

APIE AUTORIŲ

Džordžas Orvelas (1903—1950, tikroji pavardė Eric Blair) gimė Indijoje, aristokratiškoje, bet nusigyvenusioje valdininko šeimoje. Mokėsi Anglijoje, su pagyrimu baigė Itono koledžą, atveriantį puikias galimybes karjerai, tačiau vėl išvyko Indijon ir 1922—1927 m. dirbo policijoje. Tokia tarnyba ėmęs bodėtis, grįžo Europon ir pasiryžo išmėginti žemiausių sluoksnių gyvenimą: valkatavo, dirbo indų plovėjų, tarnavo kariuomenėje. Tą laikotarpį jis aprašo knygose „Down and out in Paris and london“ (1933) ir „The road to Wigan Pear“ (1937). Vėliau ėmėsi žurnalistinės veiklos, dirbo BBC, įvairių laikraščių redakcijose, „Observer“ korespondentu Vokietijoje, Ispanijoje.

Trumpai apie priežastis, atvedusias rašytoją prie dviejų svarbiausių čia spausdinamų knygų. Orvelas, anot vaikystės draugo, jau mokykloje buvo .tikras maištininkas“. Toks jis liko ir visą gyvenimą — bekompromisiškai doras žmogus ir rašytojas: būdamas kairysis, ne kartą kritikavo daugelį savo kartos kolegų kairiųjų rašytojų. Lemiamą reikšmę jo, kaip rašytojo, pozicijai turėjo Ispanijos pilietinis karas. Stojęs kovoti į antifašistų gretas, jis atvirai kritikavo Ispanijos komunistų partiją, griežtai smerkė stalininį terorą ir pagaliau vos išvengė susidorojimo. Sunkiai sužeistas iš kovų pasitraukė, bet konfliktas paliko neišdildomą pėdsaką — rašytojas vidujai tarsi susitapatino su visomis stalinizmo ir fašizmo aukomis. (Sis jo gyvenimo laikotarpis atsispindi knygoje „Homage to Catalonia“, 1938.) Bene geriausiai tuometinę rašytojo poziciją atspindi jo paties žodžiai: „Kiekviena rimta mano darbų eilutė nuo 1936 metų yra tiesiogiai arba netiesiogiai nukreipta prieš totalitarizmą ir gina demokratinį socializmą kaip aš jį suprantu“.

Norėdamas išsakyti susikaupusias mintis, 1943 metais Orvelas ima rašyti antistalininę satyrą „Gyvulių ūkis“, kurios ilgai nesiryžo spausdinti nei dešinieji, nei kairieji. Vis dėlto knyga 1945 metais išleidžiama ir pelno autoriui pasaulinę šlovę. Įsikūręs atkampioje saloje, jis pradeda savo paskutinę ir svarbiausią knygą: „1984-ieji“. Joje atsispindi didžiulis nepasitikėjimas bet kokiomis politinėmis partijomis, neapykanta totalitarizmui, teroro režimui. Šią knygą Orvelas parašė taip greit ir taip netausodamas sveikatos (seniai sirgo tuberkulioze), kad jai pasirodžius išgyveno tik septynis mėnesius, kurių užteko parašyti testamentui, kelioms recenzijoms ir nesėkmingiems mėginimams išaiškinti pasauliui, ką norėjo ir ko nenorėjo pasakyti šia knyga. Nesistengdami to padaryti čia, pridursime, kad „1984-ieji“ dar vadinami „totalitarine distopija“, t. y. neigiama utopija ir lyginami su Dž. Svifto ir O. Hakslio kūryba.

Abi šios knygos Anglijoje išleistos milijoniniais tiražais, išverstos į daugelį pasaulio kalbų, „1984-ieji“ — ekranizuota.

V. ČEPLIEJUS

Dž. Orvelas (1903-1950)—žinomas laikraščių bei žurnalų politikos ir literatūros apžvalgininkas, korespondentas. „Gyvulių ūkis“ — socialinė satyra, nukreipta prieš diktatūrą. Joje vaizduojama viena nevykusi revoliucija— gyvuliai sukyla ir, išviję šeimininką, ima patys valdyti fermą. „1984-ieji“—politinės fantastikos kūrinys, jau plačiau vaizduojantis totalitarinio režimo mechanizmą. Veiksmas vyksta vienoje iš pasaulyje likusių trijų valstybių, valdomoje partijos ir keturių ministerijų.

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.