Dž. Orvelas. 1984
rugsėjo 19, 2015

Dž. Orvelas. 1984 (20)

Dž. Orvelas. 1984 (20)

3

— Yra trys jūsų atstatymo stadijos,— pasakė O’Brajenas.— Tai mokymasis, supratimas ir pritarimas. Laikas įžengti į antrąją stadiją.

Vinstonas kaip visada gulėjo išsitiesęs ant nugaros. Bet raiščiai dabar buvo laisvesni. Jie laikė jį pririštą prie lovos, bet jis galėjo mažumą pajudinti kelius, pasukioti galvą į šalis, iki alkūnių pakelti rankas. Mažesnį siaubą bekelė ir skalė. Jeigu pasistengdavo žvitriai protauti, tai šio kankinimo išvengdavo: juk O’Brajenas rankeną pasukdavo dažniausiai tada, kai jis pasakydavo ką nors kvailai. Kartais visas seansas praeidavo nepanaudojus skalės. Jis nebeprisiminė, kiek apskritai buvo seansų. Atrodė, kad jie tęsiasi jau ilgai, neapibrėžtą laiko tarpą — gal savaites — o pertraukos tarp seansų kartais gal būdavo po keletą dienų, kartais tik valanda ar dvi.

— Čia gulėdamas,— pasakė O’Brajenas,— jūs dažnai galvojote, net klausėte mane, kodėl Meilės ministerija dėl jūsų švaisto tiek laiko ir triūso. Kai buvote laisvas, irgi sukote galvą dėl klausimo, kurio esmė panaši. Jūs suvokdavote savo visuomenės mechaniką, bet ne jos varomąją jėgą. Ar prisimenate, kaip rašėte dienoraštyje: „Aš suprantu kaip, bet nesuprantu kodėl „? Kaip tik galvodamas apie tą „kodėl“, jūs suabejojote savo sveikumu. Jūs skaitėte Goldšteino knygą, bent kai kurias vietas. Ar ji jums pasakė ką nors, ko būtumėt nežinojęs?

— Jūs irgi skaitėte ją?— paklausė Vinstonas.

— Aš parašiau ją. Tikriau sakant, bendradarbiavau. Kaip pats žinote, nė viena knyga neparašoma vieno žmogaus.

— Ar ten rašoma teisybė?

— Bendrojoje dalyje — taip. Bet pateikiama programa yra nesąmonė. Slaptų žinių kaupimas, nuodugnus lėtas švietimas, galiausiai proletariato sukilimas ir partijos nuvertimas. Jūs pats numatėte, kad taip ten bus kalbama. Visa tai nesąmonė. Proletarai niekada nesukils, net po tūkstančio metų ar milijono. Jie negali sukilti. Man net nereikia sakyti priežasties — jūs ir ją jau žinote. Jei jūs kada puoselėjote maišto svajones, tai turit jų atsisakyti.

Partijos nuversti nėra kaip. Partijos viešpatavimas amžinas. Tegu tai būna visų jūsų minčių pradinis taškas.

Jis priėjo arčiau prie lovos.

— Amžinas!— pakartojo jis.— O dabar grįžkime prie klausimų „kaip“ ir „kodėl“. Jūs pakankamai gerai suprantate, kaip partija išsilaiko valdžioje. Dabar pasakykit man, kodėl mes tos valdžios norime. Koks mūsų akstinas? Kodėl mes norime valdžios? Na, kalbėkit,— paragino jis, Vinstonui tebetylint.

Bet Vinstonas kelias sekundes vis tiek nekalbėjo. Jį apėmė nuovargis. O’Brajeno veide vėl sušvito tas pamišėliškas džiugesys. Vinstonas iš anksto žinojo, ką sakys O’Brajenas. Kad partija valdžios nori ne savo tikslams, o daugumos labui. Ji siekia valdžios todėl, kad žmonių masės yra gležni bailūs padarai, kurie neištvertų laisvės ir negalėtų pažvelgti tiesiai į akis, tad turi būti valdomi ir nuolatos apgaudinėjami tų, kurie yra stipresni už juos. Kad žmonija turi rinktis laisvę arba laimę ir daugumai žmonijos laimė yra priimtinesnė. Kad partija yra amžinas silpnųjų sargas, uoli sekta, daranti blogį būsimo gėrio vardan, aukojanti savo laimę kitų labui. Ir baisiausia, galvojo Vinstonas, baisiausia tai, kad kai O’Brajenas tai pasakys, jis viskuo patikės. Tai matyti iš jo veido. O’Brajenas viską žino. Jis tūkstantį kartų geriau už Vinstoną žino, koks iš tikro yra pasaulis, kaip degradavusios yra žmonių masės ir kokiais melais bei barbariškumu partija išlaiko juos tokius. Jis visa tai seniai suprato, pasvėrė, ir pasirodė, kad nėra jokio skirtumo: viską pateisina galutinis tikslas. Ką gali padaryti bepročiui, galvojo Vinstonas, kuris yra protingesnis už tave, kuris garbingai išklauso tavo argumentus, o paskui paprasčiausiai gina savo beprotybę?

— Jūs valdote mus mūsų pačių labui,— pasakė jis netvirtai.— Jūs manote, kad žmonės nesugeba valdyti patys savęs, ir todėl…

Vinstonas krūptelėjo ir kone suriko. Kūną nusmelkė skausmas, O’Brajenas pasuko skalės rankeną iki trisdešimt penkių.

— Tai kvaili žodžiai, Vinstonai, kvaili!—pasakė jis.— Jūs galėtumėt pasakyti ką nors protingiau negu šitai.

Jis grąžino rankeną į vietą ir kalbėjo toliau:

— Dabar aš jums pasakysiu atsakymą į savo klausimą. Yra štai kaip. Partija siekia valdžios grynai tiktai savo naudai. Mūsų nedomina kitų gerovė. Nei jų turtai, nei ištaiga, nei ilgas gyvenimas, nei laimė. Tiktai valdžia, paprasčiausia valdžia. Ką valdžia reiškia, jūs greitai suprasite. Mes skiriamės nuo visų praeities oligarchijų tuo, kad žinome, ką darome. Visi kiti, net tie, kurie buvo panašūs į mus, buvo bailiai ir veidmainiai. Vokiečių naciai ir rusų komunistai savo metodais buvo labai artimi mums, bet neturėjo drąsos pripažinti savo motyvų. Jie apsimetinėjo, gal net ir iš tikro manė, kad gavo valdžią jos nesiekdami ir ribotam laikui ir kad čia pat už kampo yra rojus, kuriame visi žmonės bus laisvi ir lygūs. Mes ne tokie. Mes žinome, jog niekas neima valdžios tam, kad jos paskui atsisakytų. Valdžia yra ne priemonė, ji yra tikslas. Diktatūra įvedama ne tam, kad būtų apsaugota revoliucija; revoliucija daroma tam, kad būtų įvesta diktatūra. Represijų tikslas — tai represijos. Kankinimo tikslas yra kankinimas, valdžios tikslas yra valdžia. Na, ar dabar pradedat suprasti mane?

Vinstonas vėl buvo pritrenktas, pastebėjęs, koks pavargęs O’Brajeno veidas. Tas veidas buvo stiprus, mėsingas ir brutalus, kupinas proto ir slopinamos aistros, prieš kurią jis jautėsi bejėgis; bet vis dėlto tai buvo pavargęs veidas. Po akimis maišeliai, oda po skruostikauliais sudribusi. O’Brajenas pasilenkė prie jo, tyčia priartindamas tą nualintą veidą.

— Jūs manot,— tarė jis,— kad mano veidas senas ir pavargęs. Jūs manot, kad aš kalbu apie valdžią, bet negaliu net sustabdyti savo kūno nykimo. Argi jūs nepajėgiat suprasti, Vinstonai, kad individas tėra ląstelė? Ląstelės nuovargis — tai organizmo stiprybė. Ar jūs numirštat, kai nusikarpot nagus?

Jis nusisuko nuo lovos ir vėl ėmė vaikštinėti po kambarį, vieną ranką įsikišęs kišenėn.

— Mes esame valdžios kunigai,— pasakė jis.— Dievas yra valdžia. Bet šiuo metu valdžia jums tėra tik žodis. Jums jau laikas suprasti, ką reiškia valdžia. Pirmiausia jūs privalot įsisąmoninti, kad valdžia yra kolektyvinė.

Individas turi tik tiek valdžios, kiek yra atsisakęs individualybės. Jūs žinot partijos šūkį: „Laisvė — tai vergija“. Ar niekada nepagalvojot, kad yra atvirkščiai? Vergija yra laisvė. Vienas — laisvas — žmogus visada pralaimi. Taip ir turi būti, nes kiekvienas žmogus yra pasmerktas mirti ir tai — didžiausia jo nesėkmė. Bet jeigu jis sugeba visiškai, galutinai paklusti, jei sugeba atsisakyti savo asmenybės, jei moka taip įsilieti į partiją, kad pats tampa partija, tai jis yra visagalis ir nemirtingas. Antras dalykas, kurį jūs turit suprasti: kad valdžios paskirtis — valdyti žmones. Valdyti kūną, bet svarbiausia — valdyti sąmonę. Valdyti materiją — išorinį pasaulį, kaip jūs pasakytumėt — nėra svarbu. Jau dabar mes absoliučiai valdome materiją.

Vinstonas laikinai pamiršo skalę. Jis staiga iš visų jėgų pamėgino atsisėsti, ir skausmingai išrietus kūną jam tai pavyko.

— Bet kaip jūs galite valdyti materiją?— pratrūko jis.— Jūs nesugebate valdyti net klimato arba žemės traukos dėsnio. O kur ligos, skausmas, mirtis…

O’Brajenas mostelėjęs ranka nutildė jį.

— Mes valdome materiją todėl, kad valdome sąmonę. Realybė yra kaukolėje. Jūs palengva tai išmoksit, Vinstonai. Nėra nieko, ko mes negalėtume padaryti. Virtimas nematomu, levitacija — bet ką. Jeigu panorėčiau, galėčiau pakilti nuo šitų grindų kaip muilo burbulas. Bet aš to nenoriu, nes to nenori partija. Jums reikia atsikratyti šitų devynioliktojo amžiaus idėjų apie gamtos dėsnius. Gamtos dėsnius kuriame mes.

— Nekuriate! Jūs net nesat planetos šeimininkai. O kur – Eurazija ir Rytazija? Jūs dar nenukariavot jų.

— Tai nesvarbu. Mes jas nukariausime tada, kai mums to reikės. O jeigu ir ne, tai kas nuo to pasikeis? Mes nuo jų galime atsiriboti. Okeanija — tai ištisas pasaulis.

— Bet netgi pasaulis tėra maža dulkelė. Žmogus yra menkutis, bejėgis. Kiek laiko jis egzistuoja? Žemė milijonus metų buvo negyvenama.

— Nesąmonė. Žemė yra tokio pat amžiaus kaip mes, nesąmonė. Kaip ji gali būti senesnė? Viskas egzistuoja tik žmogaus sąmonėje.

— Bet uolose pilna išnykusių gyvulių kaulų — mamutų, mastodontų ir didžiulių roplių, kurie gyveno čia, kol žmogaus dar nebuvo nė padujų.

— Ar jūs kada nors matėt tuos kaulus, Vinstonai? Žinoma, kad nematėt. Juos išrado devynioliktojo amžiaus biologai. Prieš žmogų nebuvo nieko. Po žmogaus, jei įmanomas jo galas, irgi nieko nebus. Be žmogaus nėra nieko.

— Bet ištisa visata yra be mūsų. Pažiūrėkit į žvaigždes! Kai kurios jų yra už milijonų šviesmečių. Jos mums amžinai nepasiekiamos.

— Kas yra žvaigždės?—abejingai paklausė O’Brajenas.— Tai maži žiburėliai už keleto kilometrų. Jei norėtume, mes jas pasiektume. Arba susprogdintume. Visatos centras yra Žemė. Saulė ir žvaigždės sukasi aplink ją.

Vinstonas vėl konvulsiškai trūktelėjo, bet šį kartą nieko nesakė. O’Brajenas kalbėjo toliau, lyg išgirdęs prieštaravimą:

— Kai kuriems tikslams ši teorija, be abejo, neparanki. Kai plaukiojame jūromis arba kai reikia apskaičiuoti užtemimą, mums dažnai patogiau manyti, kad Žemė sukasi aplink Saulę ir žvaigždės yra už milijonų milijonų kilometrų. Bet kas iš to? Nejaugi jūs manot, kad mums sunku parengti dvigubą astronomijos teoriją? Žvaigždės gali būti arti ar toli, pareina nuo to, kaip mums reikia. Jūs manot, kad mūsų matematikai nepajėgūs to padaryti? Argi pamiršot dvejamintę?

Vinstonas vėl susitraukė ant lovos. Kad ir ką jis sakė, greitas atsakymas triuškino jį kaip vėzdas. Bet vis dėlto jis žinojo, kad tiesa yra jo pusėje. Mintis, kad niekas neegzistuoja už žmogaus sąmonės… juk turėtų būti koks nors būdas įrodyti jos klaidingumui? Argi jau labai seniai tai nebuvo demaskuota kaip klaida? Tam buvo net pavadinimas, bet jis dabar pamiršo. O’Brajeno lūpų kampučiuose pasirodė šypsena.

— Aš jau sakiau jums, Vinstonai,— tarė jis,— kad metafizika — ne stipriausia jūsų sritis. Žodis, kurį jūs stengiatės prisiminti — tai „solipsizmas“. Kolektyvinis solipsizmas, jei jums labiau patinka. Bet tai yra kas kita: tiesą sakant, visai priešingas dalykas. Bet mes nukrypom nuo temos,— pridūrė jis pasikeitusiu tonu.— Tikroji valdžia ta, dėl kurios mes kovojam dieną ir naktį, yra skirta valdyti ne daiktams, o žmonėms.— Jis patylėjo, paskui vėl tapo mokytoju, klausinėjančiu gabų mokinį.— Kaip žmogus išreiškia savo valdžią kitam žmogui, Vinstonai?

Vinstonas pagalvojo.

—Versdamas jį kentėti,— atsakė.

—Visiškai teisingai. Versdamas kentėti. Vien paklusimo nepakanka. Jeigu žmogus nekentės, tai iš kur žinosi, kad jis paklūsta tavo valiai, o ne savo? Valdžios esmė — kelti skausmą ir žeminti. Valdžios esmė — suplėšyti žmogaus sąmonę į gabaliukus ir paskui sudėlioti juos nauju pavidalu savo nuožiūra. Ar dabar pradedate suprasti, kokį pasaulį mes kuriame? Tai gryna priešingybė kvailoms hedonistinėms utopijoms, kurias vaizdavosi senieji reformatoriai. Tai baimės, išdavystės ir kančios pasaulis, kai trypi ir esi trypiamas, pasaulis, kuris tobulėdamas darysis vis negailestingesnis. Mūsų pasaulio pažanga — tai žengimas prie vis didesnio skausmo. Senosios civilizacijos tvirtino, kad susikūrė ant meilės ir teisybės pagrindo. Mūsiškė yra grindžiama neapykanta. Mūsų pasaulyje nebus kitų emocijų — tik baimė, neapykanta, triumfas ir nusižeminimas. Visa kita mes sunaikinsime, viską. Jau ir dabar laužome senus mąstymo įpročius, išlikusius iš ikirevoliucinių laikų. Mes jau nutraukėme ryšį tarp vaiko ir tėvų, tarp vieno žmogaus ir kito, tarp vyro ir moters. Niekas jau nebepasitiki žmona, vaiku arba draugu. Bet ateityje apskritai neliks nei žmonų, nei draugų. Vaikai bus paimti iš motinų kaip kiaušiniai paimami iš vištos. Lytiniai instinktai bus išnaikinti. Reprodukcija bus vienąkart per metus atliekamas formalumas kaip maisto kortelės pratęsimas. Mes uždrausime orgazmą. Mūsų neurologai jau dirba toje srityje. Nebeliks jokios ištikimybės, išskyrus ištikimybę partijai. Nebeliks meilės, išskyrus meilę Didžiajam Broliui. Nebebus juoko, išskyrus triumfo juoką prie nugalėto priešo. Nebebus meno, literatūros, mokslo. Kai būsime visagaliai, mokslas mums taps nebereikalingas. Nebeliks skirtumo tarp grožio ir bjaurumo. Nebeliks smalsumo, džiaugsmo gyvenimo kasdienybe. Visi malonumai bus sunaikinti. Bet visada liks —nepamirškit to, Vinstonai,— apsvaigimas nuo valdžios, nuolat didėjantis ir nuolat tobulėjantis. Visada, kiekvieną akimirką bus pergalės jaudulys, įspūdis, kad trypi bejėgį priešą. Jei norit ateities paveikslo, įsivaizduokit batą, lipantį ant žmogaus veido — ir taip bus per amžius.

Jis nutilo, tarsi laukdamas Vinstoną prabylant. Vinstonas vėl pamėgino susilieti su lova. Jis negalėjo pasakyti nė žodžio. Atrodė, kad širdis suledėjusi. O’Brajenas kalbėjo toliau:

— Ir atminkit, kad taip bus per amžius. Tų trypiamų veidų niekad netrūks. Visuomet bus eretikų, visuomenės priešų, kuriuos reikės nugalėti ir vis iš naujo pažeminti. Visa, ką jūs patyrėt, kai patekot į mūsų rankas, visa tai kartosis, ir bus dar blogiau. Šnipinėjimas, išdavystė, areštai, kankinimai, egzekucijos, žmonių pranykimai niekada nesiliaus. Tai bus lygia dalim triumfo pasaulis ir teroro pasaulis. Kuo partija bus galingesnė, tuo mažiau turės tolerancijos; kuo silpnesnė bus opozicija, tuo kietesnė priespauda. Goldšteinas ir jo erezijos gyvens amžinai. Kasdien, kiekvieną momentą jos bus nugalimos, diskredituojamos, išjuokiamos, apspjaudomos, bet jos visada gyvuos. Si drama, kurią aš su jumis vaidinu septynerius metus, bus vaidinama ir vaidinama, pasikartodama sulig kiekviena nauja karta vis subtilesne forma. Mes visada turėsime eretikų, prašančių pasigailėjimo, rėkiančių iš skausmo, palaužtų, paniekintų ir galiausiai visiškai atgailaujančių, išganytų savo pačių labui, savo noru šliaužiančių prie mūsų kojų. Štai tokį pasaulį mes kuriame, Vinstonai. Pasaulis, kuriame po pergalės bus pergalė, triumfas bus po triumfo: nesibaigiantis valdžios spaudimas, spaudimas, spaudimas. Matau, jūs jau pradedat suprasti, kaip atrodys pasaulis. Bet galų gale jūs pranoksit tą supratimą. Jūs priimsit tai, pritarsit, tapsite viso to dalimi.

Vinstonas šiek tiek atsipeikėjo ir jau galėjo kalbėti.

—Neįmanoma!— silpnai ištarė jis.

— Ką jūs norit tuo pasakyti, Vinstonai?

— Neįmanoma sukurti tokio pasaulio, kokį jūs dabar pavaizdavot. Tai sapnas. Tai neįmanoma.

— Kodėl?

— Neįmanoma sukurti civilizacijos ant baimės, neapykantos ir žiaurumo pamatų. Ji neišsilaikys.

— Kodėl ne?

— Ji bus negyvybinga. Suirs. Pati save nužudys.

— Niekai. Jūs esat įsitikinęs, kad neapykanta labiau sekina negu meilė. Kodėl taip turėtų būti? O jeigu ir būtų, kas nuo to pasikeistų? Sakykim, mes net norime greičiau išsekti. Sakykim, mes taip pagreitiname žmogaus gyvenimo tempą, kad jis trisdešimties metų pasensta. Kas nuo to pasikeis? Argi jūs negalit suprasti, kad individo mirtis tai ne mirtis? Partija nemirtinga.

Vinstoną vėl apėmė bejėgiškumas. Dar daugiau — jis bijojo, kad jei ir toliau ginčysis, tai O’Brajenas vėl pasuks skalės rankeną. Bet tylėti vis tiek negalėjo. Be argumentų, akinamas tik neapsakomo siaubo, kurį kėlė O’Brajeno žodžiai, jis ėmė silpnai prieštarauti:

— Nežinau… man nesvarbu. Bet jums vis tiek nepavyks. Kas nors jus įveiks. Gyvenimas įveiks.

— Mes valdome gyvenimą, Vinstonai, visus jo lygius. Jūs manote, kad egzistuoja toks dalykas kaip žmogaus prigimtis, kuri įnirš nuo to, ką mes darome, ir sukils prieš mus. Bet mes ir kuriame žmogaus prigimtį. Žmogus yra labai lengvai formuojamas. O gal jūs grįžot prie senos savo minties, kad proletarai arba vergai sukils ir nuvers mus? Išmeskit tą iš galvos. Jie yra bejėgiai, kaip gyvuliai. Žmonija yra partija. Visi kiti jai nepriklauso.

— Man nesvarbu. Galiausiai jie jus įveiks. Anksčiau ar vėliau jie pamatys, kas tokie esat, ir sudraskys į gabalus.

— Ar jūs matot kokių nors įrodymų, kad tai jau vyksta? Arba kokią priežastį, kodėl taip turėtų atsitikti?

— Ne. Aš tiesiog taip manau. Aš žinau, kad jums nepavyks. Yra kažkas visatoje, nežinau… kažkokia dvasia, principas, kurio jūs niekada neįveiksite.

— Ar jūs tikit Dievą, Vinstonai?

— Ne.

— Tai kas tada yra tas principas, kuris mus nugalės?

— Aš nežinau. Žmogaus Dvasia.

— Ar jūs laikot save žmogumi?

— Taip.

— Jeigu jūs žmogus, Vinstonai, tai esat paskutinis. Jūsų rūšis išnaikinta; mes esame paveldėtojai. Ar jūs suprantat, kad esat vienas? Jūs esat už istorijos ribų, jūs neegzistuojat.— Jo balsas pasikeitė, tapo šiurkštesnis.— Ir jūs laikot save morališkai pranašesniu už mus su mūsų melais ir žiaurumais?

— Taip, aš laikau save pranašesniu.

O’Brajenas nieko nesakė. Kalbėjo kiti du balsai. Po akimirkos Vinstonas pažino, kad vienas tų balsų — jo. Tai buvo įrašas, jo pokalbis su O’Brajenu tą vakarą, kai jis įstojo į Broliją. Jis girdėjo save žadantį meluoti, vogti, plėšikauti, žudyti, skatinti narkotikų vartojimą ir prostituciją, platinti venerines ligas, pilti į vaiko veidą sieros rūgštį. O’Brajenas nekantriai mostelėjo ranka, lyg norėdamas pasakyti, kad net klausytis neverta. Paskui pasuko jungiklį, ir balsai nutilo.

— Kelkitės nuo lovos,— paliepė jis

Raiščiai atsileido savaime. Vinstonas nukėlė kojas ant grindų ir netvirtai atsistojo.

— Jūs esat paskutinis žmogus,— pasakė O’Brajenas.— Žmogaus dvasios sargas. Jūs pamatysit save tokį, koks esat. Nusivilkit drabužius.

Vinstonas atrišo virvelę, kuri laikė jo kombinezoną. Užtrauktukas buvo seniai išplėštas. Jis neprisiminė, ar nuo arešto pradžios buvo kada nors nusivilkęs visus drabužius iš karto. Po kombinezonu buvo nešvarūs gelsvi skudurai, kadaise vadinti apatiniais. Numetęs juos ant žemės, pamatė, kad tolimajame kambario gale yra trisienis veidrodis. Jis priėjo artyn, ir sustojo kaip įbestas. Pats nepajuto, kaip suriko.

— Eikit arčiau,— pasakė O’Brajenas.— Atsistokit tarp veidrodžio kraštų. Tada matysit save ir iš šonų.

Jis sustojo iš baimės. Į jį ėjo sulinkęs, pilkos spalvos į skeletą panašus padaras. Ir jį gąsdino ne vien suvokimas, jog čia yra jis pats; tiesiog buvo kraupu žiūrėti. Jis priėjo arčiau prie veidrodžio. Padaro galva nuo susikūprinimo atrodė atsikišusi. Nelaimingas kalinio veidas su gumbuota kakta ir plika galva, kumpa nosimi, sudaužytais skruostikauliais ir žiauriomis, įdėmiomis akimis virš jų. Skruostai buvo susiraukšlėję, burna įdubusi. Žinoma, tai buvo jo veidas, bet jis atrodė pasikeitęs daug labiau negu jo vidus. To veido atspindimos emocijos buvo visai kitokios, negu jis jautė pats. Jis buvo pusiau nuplikęs. Pirmą akimirką Vinstonas pamanė, kad yra ir pražilęs, bet tokia buvo tik galvos odos spalva. Išskyrus rankas ir veido odą, visas jo kūnas buvo papilkėjęs nuo seno, įsiėdusio purvo. Šen bei ten po tuo purvu raudonavo randai ar žaizdos, o nuo varikozinės opos blauzdoje lupte luposi odos gabalai. Bet labiausiai gąsdino kūno išsekimas. Tarpas tarp šonkaulių buvo siauras kaip skeleto, kojos taip sunykusios, jog keliai pasidarė storesnį už šlaunis. Dabar jis suprato, kodėl O’Brajenas siūlė pasižiūrėti iš šono — stuburo vingiuosimas tiesiog stulbino. Menki pečiai buvo atsikišę į priekį, apglėbę įdubusią krūtinę, liesas kaklas atrodė lyg sulinkęs dvilinkas nuo galvos svorio. Žiūrėdamas iš šalies, jis būtų pasakęs, jog tas kūnas priklauso šešiasdešimtmečiui žmogui, kamuojamam kokios nors piktos ligos.

— Jūs kartais galvodavot,— tarė O’Brajenas,— kad mano veidas — vidinės partijos nario veidas — atrodo senas ir išsekęs. Ką jūs manot apie savo veidą?

Jis suspaudė Vinstono petį ir atgręžė į save.

— Pasižiūrėkit, kokia jūsų būklė!— tarė jis.— Pasižiūrėkit į tą šlykščią plutą ant savo kūno. Į purvą tarp kojų pirštų. Pasižiūrėkit į tą baisią šlapiuojančią votį ant kojos. Ar jūs žinot, kad dvokiat kaip ožys? Gal jūs nebejaučiat to. Pasižiūrėkit, koks jūs išsekęs. Ar matot? Aš nykščiu ir smiliumi galiu apimti jūsų bicepsą. Galiu nulaužti jūsų kaklą kaip morką. Ar žinot, kad būdamas čia netekot dvidešimt penkių kilogramų? Net jūsų plaukai slenka saujomis. Pažiūrėkit!— Jis grybštelėjo jam per galvą ir lengvai išpešė kuokštą plaukų.— Išsižiokit. Devyni, dešimt, vienuolika dantų likę. Kiek turėjot, kai atėjot čia? Ir tie likusieji baigia iškristi. Pažiūrėkit!

Jis stipriais pirštais suėmė priekinį Vinstono dantį. Žandikaulį nudiegė skausmas. O’Brajenas ištraukė klibantį dantį su šaknimis. Paskui numetė ant grindų.

— Jūs pūnat,— pasakė jis,— yrat į gabalus. Kas jūs esat? Maišas šiukšlių. Apsisukit ir dar sykį pasižiūrėkit į veidrodį. Ar matot tą padarą prieš save? Tai paskutinis žmogus. Jeigu jūs žmogus, tai tokia ir žmonija. Na, dabar apsirenkit.

Vinstonas ėmė rengtis; lėtais vangiais judesiais. Iki šiol jis tartum nepastebėjo, koks yra liesas ir silpnas. Galvoje sukosi vienintelė mintis: jis šioje vietoje išbuvo ilgiau negu manė. Kai apsitaisė menkais skudurais, jį įveikė gailestis savo nuniokotam kūnui. Pats nejausdamas susmuko ant mažos taburetės šalia lovos ir apsipylė ašaromis. Jis suvokė, koks yra šlykštus, negražus, krūva kaulų purvinuose drabužiuose, sėdinti ir verkianti skaudžioje baltoje šviesoje. Bet sustoti negalėjo. O’Brajenas beveik švelniai uždėjo ant peties ranką.

— Taip nebus amžinai,— pasakė jis.— Jūs galit panorėjęs to išvengti. Viskas priklauso nuo jūsų.

— Jūs taip padarėt!— sukūkčiojo Vinstonas.— Jūs mane padarėt tokį.

— Ne, Vinstonai, jūs pats padarėt iš savęs tokį. Jūs su tuo sutikot tada, kai nusistatėt prieš partiją. Visa tai buvo užprogramuota jūsų pirmame veiksme. Neatsitiko nieko, ko jūs nebuvot numatęs.

Jis patylėjo, paskui kalbėjo toliau:

— Mes jus nugalėjome, Vinstonai. Mes jus palaužėme. Jūs pamatėt, kaip atrodo jūsų kūnas. Jūsų sąmonės būklė irgi panaši. Nemanau, kad jumyse būtų likę daug išdidumo. Jūs buvot spardomas, blaškomas ir įžeidinėjamas, rėkėt iš skausmo, raičiojotės ant grindų savo paties kraujyje ir vėmaluose. Jūs inkštėt, prašydamas pasigailėjimo, jūs išdavėt visus žmones, viską. Ar galit sugalvoti bent vieną dalyką, kurio nebūtumėt išdavęs?

Vinstonas liovėsi verkęs, nors ašaros vis dar plūdo iš akių. Jis pažvelgė į O’Brajeną.

—Aš neišdaviau Džulijos,— pasakė jis.

O’Brajenas susimąstęs pažvelgė į jį.

— Taip, neišdavėt,— tarė jis,— tai tikra teisybė. Jūs neišdavėt Džulijos.

Vinstono širdį vėl užliejo savotiška pagarba O’Brajenui, kurios niekas negalėjo sugriauti. Koks protingas, jis pagalvojo, koks protingas. Nė karto nebuvo, kad O’Brajenas nesuprastų, ką jam sakai. Bet kuris kitas būtų tučtuojau atšovęs jam, kad jis išdavė Džuliją. Juk ko tik jie neišgavo iš jo per kankinimus! Jis pasakė jiems apie ją viską, ką tik žinojo, jos įpročius, charakterį, praeitį, išpasakojo menkiausias smulkmenas apie jų susitikimus, viską, ką sakė jai ir ji sakė jam, apie valgius, pirktus juodojoje rinkoje, jų ištvirkavimą, neaiškų sąmokslą prieš partiją — viską. Bet vis dėlto ta prasme, kaip jis suprato tą žodį, jis jos neišdavė. Jis tebemylėjo ją, jo jausmai jai liko tokie patys. O’Brajenas suprato jo mintį be jokių aiškinimų.

— Pasakykit man,— paklausė Vinstonas,— ar greitai mane nušausite?

— Tikriausiai dar negreit,— tarė O’Brajenas.— Jūs — sunkus atvejis. Bet vilties nepraraskit. Viskas vėliau ar anksčiau pagydoma. O tada mes jus nušausime.

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.