Dž. Orvelas. 1984
rugsėjo 5, 2015

Dž. Orvelas. 1984 (18)

Dž. Orvelas. 1984 (18)

TREČIA DALIS

1

Vinstonas nežinojo, kur yra. Matyt, Meilės ministerijoje, bet įsitikinti nebuvo kaip. Jis buvo aukštoje belangėje kameroje su blizgančių baltų plytelių sienomis. Paslėptos lempos skleidė šaltą šviesą, buvo girdėti tolygus žemas gaudesys, panašus į oro tiekimo. Palei sienas ėjo suolas ar lentyna, pakankamai platus, kad galėtum sėdėti jo gale, palei duris — išvietės kibiras be jokios sėdynės. Keturi teleekranai, po vieną sienoje.

Pilve Vinstonas jautė buką skausmą. Jis prasidėjo nuo tada, kai jį įmetė į uždarą furgoną ir nusivežė. Bet jis jautė ir alkį, graužiantį ir nesveiką. Galėjo būti jau dvidešimt keturios valandos, kaip jis nevalgęs, galėjo būti ir trisdešimt šešios. Jis šito dar nežinojo, gal niekada taip ir nesužinos, ar buvo vakaras, ar rytas, kai jie jį areštavo. Po suėmimo maisto jam nedavė.

Jis ramiai sėdėjo ant suolo, susidėjęs ant kelių rankas. Jau buvo išmokęs sėdėti ramiai. Jei padarai kokį staigų judesį, iš teleekrano būni aprėkiamas. Bet jį vis atkakliau kamavo alkis. Labiausiai jis norėjo gabaliuko duonos. Jam pasirodė, kad kombinezono kišenėse turėtų būti keli duonos trupiniai. Gal net nemaža pluta — taip atrodė todėl, kad kartais kažkas lyg durdavo į koją. Pagaliau pagunda išsiaiškinti nugalėjo, jis įveikė baimę ir įkišo ranką kišenėn.

— Smitai!— suriko balsas iš ekrano.— Šešiasdešimt septyniasdešimt devyni V. Smitai! Kameroje rankų kišenėse nelaikyti!

Jis vėl sustingo, susidėjęs rankas ant kelių. Prieš uždaromas čia, jis pirmiausiai buvo nuvežtas kiton vieton, kur tikriausiai buvo paprastas kalėjimas arba laikina daboklė, naudojama patrulių. Kiek ten išbuvo — nežinojo, matyt, keletą valandų; be laikrodžių ir dienos šviesos laiką suvokti buvo sunku. Tai buvo triukšminga, dvokianti patalpa. Jie buvo uždarę jį kameroje, panašioje į šitą, bet baisiai nešvarioje ir nuolat prikimštoje — dešimt ar penkiolika žmonių. Dauguma jų buvo paprasti kriminaliniai nusikaltėliai, bet buvo ir keli politiniai kaliniai. Jis tyliai sėdėjo, atsirėmęs į sieną, stumdomas nešvarių kūnų, kankinamas baimės ir pilvo skausmo, ir ne itin domėjosi aplinka, bet vis dėlto suvokė stebinantį elgesio skirtumą tarp partinių kalinių ir kitų. Partiniai visi buvo tylūs ir persigandę, o paprasti kaliniai atrodė taip, tarsi nieko nepaisytų. Jie šūkavo, užgauliodami sargus, aršiai kovėsi, jei kas kėsinosi į jų daiktus, rašė ant grindų keiksmažodžius, valgė maistą, ištrauktą iš slaptaviečių drabužiuose, ir net rėkė prieš teleekraną, kai šis mėgindavo įvesti tvarką. Antra vertus, kai kurie jų atrodė beveik draugai su sargais, vadino juos pravardėmis, pro stebėjimo plyšį duryse mėgino iškaulyti cigarečių. Sargai į tuos kalinius irgi žiūrėjo atlaidžiai, net tada, kai turėdavo elgtis su jais šiurkščiai. Kalbos nuolat sukosi apie priverstinių darbų stovyklas, kurias dauguma kalinių tikėjosi patekti. Jis suprato, kad stovykloje „pusė bėdos“, jei turi gerų ryšių ir žinai kanalus. Ten klesti kyšininkavimas, favoritizmas, įvairiausias reketas, homoseksualizmas ir prostitucija, net nelegaliai iš bulvių varomas alkoholis. Įvairias pareigas užėmę tik paprasti kriminaliniai, ypač gangsteriai ir žmogžudžiai, kurie yra tam tikra aristokratija. Visi nešvarūs darbai ten atliekami politinių.

Kaliniai nuolat keitėsi: narkotikų pardavėjai, vagys, banditai, juodosios rinkos prekeiviai, girtuokliai, prostitutės. Kai kurie girtuokliai taip siautėdavo, kad kiti kaliniai turėdavo juos tramdyti. Sykį buvo atnešta ‘ Stambi apie šešiasdešimties metų moteris su didžiulėmis nukabusiomis krūtimis ir storomis žilų plaukų sruogomis, ištaršytomis besigrumiant. Ją nešė keturi sargai, ji spardėsi ir šaukė. Jie nutraukė moteriškei batus,—mat vis mėgino jiems įspirti,— ir numetė ją Vinstonui ant kelių, vos nesulaužę jam šlaunikaulių. Moteris atsitiesė ir išlydėjo juos riksmu „šūdžiai prakeikti!“ Paskui, pastebėjusi, kad sėdi ant kažko nelygaus, nuslinko nuo Vinstono kelių ant suolo.

— Atleisk, žirniuk,— tarė ji.— Suprask, juk aš ne pati ant tavęs atsisėdau, tie šikniai užmetė. Iš kur tokie žinos, kaip elgtis su dama, ką?— Ji patylėjo, pasitapšnojo krūtinę ir atsiraugėjo.— Atsiprašau,— tarė,— kažko negera.

Ji pasilenkė į priekį ir ėmė vemti ant grindų.

— Na va, jau geriau,— pasakė ji, pagaliau atsilošusi į sieną ir užsimerkusi.— Niekada nereikia laikyti viduj, štai mano patarimas. Varyk lauk, kol tebėra skrandyje, atsimink!

Ji atkuto, pasisukusi dar sykį pažvelgė į Vinstoną ir tučtuojau pamėgo jį. Uždėjo jam ant pečių storą ranką ir prisitraukė artyn, trenkdama jam į veidą alumi ir vėmalais.

— Kaip tavo pavardė, žirniuk?— paklausė.

— Smitas,— atsakė Vinstonas.

— Smitas? Nors mirk iš juoko. Aš irgi Smit. Ką žinai,— pridūrė susigraudinusi,— gal aš tavo motina!

Gal ir motina, pagalvojo Vinstonas. Panašus ir amžius, ir sudėjimas, o žmonės po dvidešimties metų priverčiamojo darbo stovykloje gali pasikeisti.

Daugiau su juo niekas nekalbėjo. Net stebino, kaip paprasti kaliniai ignoravo partijos kalinius. Jie juos su abejinga panieka vadino „politais“. Partiniai kaliniai baisiausiai bijojo kalbėtis, o labiausiai — vienas su kitu. Tiktai vieną sykį, kai dvi partijos narės buvo prispaustos viena prie kitos ant suolo, jis pro balsų gaudesį nugirdo keletą tyliai ir greitai pasakytų žodžių, kažkokią užuominą apie „šimtas pirmą kambarį“, kurios jis nesuprato.

Čionai jį atvedė prieš kokias dvi ar tris valandas. Skausmas pilve nesiliovė, nors kartais paaštrėdavo, kartais atslūgdavo ir pagal tai jo mintys čia išsiplėsdavo, čia susitraukdavo. Kai labiau skaudėdavo, jis galvodavo tik apie tą skausmą ir apie tai, kad nori valgyti. Kartais imdavo taip aiškiai vaizduotis, kas bus, kad širdis pradėdavo daužytis ir užgniauždavo kvapą. Jis jausdavo, kaip alkūnes daužo lazdos, kaip paslėpsnius spardo kaustyti batai, matydavo save besirangantį ant grindų, rėkte pro išmuštus dantis prašantį pasigailėti. Apie Džuliją beveik negalvojo. Negalėjo sutelkti minčių. Jis myli ją ir neišduos jos, bet tai buvo tik faktas, žinomas kaip aritmetikos taisyklės. Jis tos meilės nejautė, jam net nelabai rūpėjo, kaip jai sekasi. Dažniau su žybsinčia viltimi jis galvojo apie O’Brajeną. O’Brajenas turi žinoti, kad jis areštuotas. Jis minėjo, kad Brolija niekada nemėgina išgelbėti savo narių. Bet yra dar skutimosi peiliukas, jei galės, jie perduos jam jį. Praeis gal tik penkios sekundės, kol į kamerą įpuls sargas. Peiliukas smigs su geliančiu šalčiu, ir net jį laikantys pirštai bus perrėžti iki kaulų. Šios mintys žeidė jo nusilpusį kūną, kuris nuo menkiausio skausmo drebėjo. Jis nebuvo tikras, ar pasinaudos peiliuku, net jeigu turės progą. Atrodė natūraliau egzistuoti nuo momento iki momento, priimant dar dešimtį minučių gyvenimo, net žinant, kad jo gale bus kankinimas.

Kartais jis mėgindavo suskaičiuoti plyteles kameros sienose. Tai atrodė lengva, bet jis visad vienoje ar kitoje vietoje pamesdavo skaičių. Dažniausiai jis svarstydavo, kur yra ir kelinta valanda. Vienu tarpu būdavo tikras, kad lauke pats vidurdienis, o po kelių sekundžių toks pat tikras, kad ten visiška tamsa. Jis jautė, kad šituose namuose šviesa nebus niekada išjungta. Tai vieta, kurioje nėra tamsos; dabar jis žino, kodėl tada O’Brajenas suprato. Meilės ministerijoje nėra langų. Jo kamera gali būti pačiame pastato centre arba prie išorinės sienos; gali būti dešimt aukštų po žeme arba trisdešimt virš jos. Jis mintyse kilnojo save iš vienos vietos į kitą, stengdamasis iš kūno savijautos nuspėti, ar kabo aukštai ore, ar tūno giliai po žeme.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Žvangėdamos atsidarė plieninės durys. Pro jas energingai įžengė karininkas su tvarkinga juoda uniforma, visas žvilgantis blizgančia oda, blyškaus atviro veido, panašaus į vaškinę kaukę. Įėjęs pamojo už durų stovintiems sargams įleisti atvestą kalinį. Į kamerą įslinko poetas Amplfortas. Durys vėl užsidarė.

Amplfortas neryžtingai žengtelėjo į vieną, kitą pusę, lyg vildamasis, kad kur nors yra kitos durys, pro kurias galima išeiti, paskui ėmė vaikščioti po kamerą. Vinstono jis dar nematė. Neramios jo akys žiūrėjo į sieną apie metrą virš Vinstono galvos. Jis buvo be batų, pro skyles kojinėse kyšojo dideli nešvarūs nykščiai. Taip pat keletą dienų nesiskutęs. Veidą iki skruostikaulių dengė netvarkinga barzda, su kuria jis atrodė panašus į chuliganą, nors tai ir nesiderino prie jo didžiulio silpno kūno ir nervingų judesių.

Vinstonas pabudo iš savo letargo. Jis turi užkalbinti Amplfortą, nors ir būtų aprėktas iš ekrano. Gali būti, kad Amplfortas atnešė skutimosi peiliuką.

— Amplfortai,— pasakė jis.

Ekranas nesuriko. Amplfortas lyg krūptelėjo ir sustojo. Jo akys lėtai atsisuko į Vinstoną.

— A, Smitai!— tarė jis.— Ir jūs čia!

— Už ką jūs pakliuvot?

— Tiesą sakant…— Jis nerangiai atsisėdo ant suolo priešais Vinstoną.— Juk tėra vienas nusikaltimas, ar ne?— paklausė jis.

— Ir jūs jį padarėt?

— Matyt, padariau.

Jis pridėjo prie kaktos ranką ir pirštais suspaudė smilkinius, lyg stengdamasis kažką prisiminti.

—Visaip atsitinka,— neaiškiai pradėjo jis.— Aš prisimenu tik vieną įkaltį — galimą įkaltį. Be abejo, tai buvo neapdairumas. Mes rengėme Kiplingo eilėraščių leidimą. Ir aš vienos eilutės gale palikau žodį Dievas. Niekaip negalėjau kitaip!— pridūrė jis beveik pasipiktinęs, ir pakėlęs galvą pažvelgė į Vinstoną.— Tą eilutę pakeisti buvo neįmanoma. Ji rimavosi su „pieva“. Suprantant, visoje kalboje „pievai“ tėra tik keli rimai. Dienų dienas sukau galvą.

Jo veido išraiška pasikeitė. Pasipiktinimas dingo, ir jis atrodė beveik patenkintas, pro nešvarumus ir barzdaplaukius nušvito kažkokia intelektualinė šiluma, džiaugsmas, apimantis pedantą, aptikusį bereikšmį faktą.

— Ar jums neatrodo,— paklausė jis,— kad visą anglų poezijos istoriją nulėmė faktas, jog mūsų kalboje trūksta rimų?

Ne, ši mintis nebuvo atėjusi Vinstonui. Ir dabar ji neatrodė jam svarbi ar įdomi.

— Ar jūs žinote, kelinta dabar valanda?— paklausė jis.

Amplfortas vėl krūptelėjo.

— Aš apie tai negalvojau. Jie mane suėmė prieš dvi dienas, na gal tris.— Jo akys nuslinko sienomis, lyg tikintis kur nors pamatyti langą.— Šituose namuose nėra skirtumo tarp dienos ir nakties. Nežinau, kaip galima būtų nustatyti laiką.

Jiedu padrikai pasikalbėjo keletą minučių, paskui be jokios aiškios priežasties balsas iš ekrano įsakė nutilti. Vinstonas sėdėjo, ramiai sunėręs ant krūtinės rankas, Amplfortas, per stambus patogiai išsitekti ant siauro suolo, nuolat bruzdėjo, sunerdamas liesas rankas čia ant vieno kelio, čia ant kito. Ekranas riktelėjo, liepdamas jam nurimti. Laikas ėjo. Gal po dvidešimties minučių, gal po valandos koridoriuje vėl pasigirdo žingsniai. Vinstono viduriai susitraukė. Tuojau, tuojau pat, gal po penkių minučių, gal dabar pat, batų kaukšėjimas reikš, kad atėjo jo eilė.

Durys atsidarė. Į kamerą įėjo tas pats ramaus veido karininkas. Trumpu rankos mostu jis parodė į Amplfortą.

— Šimtas pirmas kambarys,— pasakė jis.

Amplfortas nerangiai, kiek sutrikusiu, bet nelabai suprantančiu veidu praėjo pro sargus.

Praslinko tikriausiai gana ilgas laiko tarpas. Skausmas pilve sustiprėjo. Jo mintys lėkė vis tuo pačiu ratu, lyg kamuoliukas, krintantis vis į tas pačias skyles. Jis teturėjo tik šešias mintis. Skausmas pilve; duonos gabalas; kraujas ir riksmai; O’Brajenas; Džulija; skutimosi peiliukas. Vidurius vėl surėmė spazmai — koridoriumi artėjo sunkūs žingsniai. Atsidarius durims, su oro banga plūstelėjo seno prakaito kvapas. Kameron įėjo Parsonsas. Jis buvo su chaki spalvos šortais ir sportiniais marškinėliais.

Šį kartą Vinstonas taip apstulbo, kad net pamiršo save.

— Tu čia!— pasakė jis.

Parsonsas pažvelgė į Vinstoną žvilgsniu, kuriame ne buvo nei susidomėjimo, nei nuostabos, tik nusižeminimas. Jis ėmė nervingai vaikščioti po kamerą. Kaskart, kai ištiesdavo savo storus kelius, būdavo matyti, kad jie dreba. Jo akys buvo išplėstos, stiklinės, lyg jis negalėtų atitraukti jų nuo kokio daikto.

— Už ką pakliuvai?— paklausė Vinstonas.

— Kaltmintė,— atsakė Parsonsas beveik verkdamas. Jo balse buvo girdėti visiškas kaltės pripažinimas ir pasibaisėjimas, kad toks žodis gali būti taikomas jam. Jis sustojo priešais Vinstoną ir ėmė prisispyręs klausinėti:— Kaip tau atrodo, seni, juk manęs nesušaudys, ką? Juk nešaudo, jeigu nesi ko nors tikrai padaręs, o tik galvojai, juk minties nesulaikysi, ar ne? Aš žinau, jie viską išsiaiškins. Tikiu, kad taip ir bus! Jie žino, kaip stengiausi, ar ne? Tu ir pats žinai, kas aš per žmogus. Juk visai neblogas, ką? Žinoma, ne išminčius, bet uolus. Stengiausi kaip galėdamas dėl partijos, juk taip? Tikriausiai negausiu daugiau kaip penkerius metus, kaip manai? Na gal dešimt? Toks žmogus kaip aš gali būti labai naudingas darbo stovykloje. Juk nesušaudys, jei tik vieną kartelį iškrypau iš vėžių?

— Ar tu kaltas?— paklausė Vinstonas.

— Žinoma, kaltas!— sušuko Parsonsas, vogčia dirstelėjęs į ekraną.— Argi partija suimtų nekaltą žmogų, kaip tau atrodo?— Jo varliškas veidas aprimo, netgi įgavo kažkokią šventeivišką išraišką.— Kaltmintė yra baisus dalykas, vyruti,— pasakė jis reikšmingai.— Ji labai klastinga. Gali taip prasismelkti į tave, kad nė pats nesuprasi. Tu žinai, kaip ji prasismelkė į mane? Miegant! Taip, tai faktas. Dirbu sau, triūsiu kiek išgaliu ir nė neįtariu, kad mano galvoje būtų kas negera. Na o paskui ėmiau šnekėti per miegus. Tu žinai, ką jie išgirdo mane sakant?— Jis pritildė balsą, lyg privalėdamas gydytojui pasakyti nepadorų dalyką.— „Šalin Didįjį Brolį!“ Taip aš pasakiau. Ir atrodo, ne vieną sykį, o daug. Ir žinai, seni, tarp mudviejų kalbant, aš džiaugiuosi, kad jie nutvėrė mane, kol nenuėjau toliau. Tu žinai, ką aš pasakysiu, kai stovėsiu prieš tribunolą? „Ačiū,— pasakysiu,— kad išgelbėjote mane, kol dar nevėlu“.

— Kas paskundė tave?— paklausė Vinstonas.

— Mažoji duktė,— atsakė Parsonsas su liūdnu pasididžiavimu.— Ji klausėsi pro rakto skylutę. Išgirdo, ką aš sakau, ir kitą dieną pasakė patruliams. Apsukri, kaip septynerių metų pypliukė, ar ne? Aš ant jos visai nepykstu. Net didžiuojuosi. Tas rodo, kad išauklėjau ją teisinga dvasia.

Jis keletą kartų perėjo per kamerą, šnairuodamas į išvietės puodą. Paskui staiga nusiplėšė šortus.

— Atleisk man, seni,— tarė,— nebegaliu. Čia nuo susijaudinimo.

Jis klestelėjo plačiu užpakaliu ant kibiro. Vinstonas užsidengė rankomis veidą.

— Smitai!— suriko balsas iš ekrano.— Šešiasdešimt septyniasdešimt devyni! V. Smitai! Atidenkit veidą. Kamerose veidų nedengti.

Vinstonas patraukė rankas. Parsonsas garsiai ir gausiai išsituštino. Tada paaiškėjo, kad dangtis sulankstytas, ir kamera kelias valandas nepakenčiamai dvokė.

Paskui Parsonsą išvedė, atvedė kitų kalinių, vėl išvedė. Viena moteris buvo pašaukta į 101 kambarį, ir Vinstonas matė, kaip ji susigūžė ir visa persimainė, išgirdusi tuos žodžius. Paskui vienu metu — jeigu jį čia uždarė rytą, tai turėjo būti popietė, o jeigu uždarė po pietų, tai turėjo būti vidurnaktis — kameroje jie buvo šešiese, vyrai ir moterys. Visi sėdėjo ramiai. Priešais Vinstoną sėdėjo vyras su dideliu pagurkliu ir atsikišusiais dantimis, panašus į kokį nors stambų nekenksmingą graužiką. Jo riebūs, nudribę skruostai buvo taip išsipūtę apačioje, kad vargiai galėjai patikėti, kad jis neturi ten paslėpęs nedidelių maisto atsargų. Jo žalsvos akys žvitriai bėgiojo nuo vieno veido prie kito, bet susidūrusios su kieno nors žvilgsniu bemat nukrypdavo į šalį.

Durys atsidarė ir vidun buvo įleistas naujas kalinys, nuo kurio Vinstonui net nugara pašiurpo. Tai buvo paprastas, normalus vyriškis, gal koks inžinierius ar technikas. Bet sukrėtė jo veido išsekimas. Jis atrodė kaip kaukolė. Taip sulysęs, kad lūpos ir akys atrodė neproporcingai didelės, o žvilgsnis — tarsi kupinas žudikiškos, nesutramdomos, nežinia kam skirtos neapykantos.

Jis atsisėdo ant suolo netoli nuo Vinstono. Vinstonas į jį daugiau nežiūrėjo, bet iškankintas, į kaukolę panašus veidas stovėjo jo akyse lyg būtų čia pat prieš jį. Staiga jis suprato, kas čia yra. Žmogus miršta iš bado. Ta pati mintis, atrodo, dingtelėjo ir kitiems kameroje. Visi nežymiai sujudo ant savo suolų. Storulio akys nuolat dirsčiojo į liesąjį žmogų ir vis kaltai slydo šalin, paskui vėl grįždavo, traukiamos neįveikiamo smalsumo. Galiausiai jis ėmė muistytis ant suolo, paskui atsistojo, nerangiai nukrypdavo per kamerą, įkišo ranką į kombinezono kišenę ir drovėdamasis atkišo liesajam murziną duonos gabalą.

Iš ekrano pasigirdo kurtinantis, piktas riksmas. Storasis vyras atatupstas šoko atgal, o liesasis greitai užsikišo ranką už nugaros, lyg visam pasauliui rodydamas, kad atsisako dovanos.

— Bamstedai!— griaudėjo balsas.— Dvidešimt septyni trylika Dž. Bamstedai! Meskit tą duonos gabalą!

Storasis numetė duoną ant grindų.

— Likit stovėti, kur esat,— pasakė balsas.— Atsisukit į duris. Nejudėkit.

Storasis pakluso. Jo putlūs skruostai nesuvaldomai drebėjo. Durys žvangtelėjo ir atsidarė. Jaunasis karininkas įėjo ir pasitraukė į šalį, įleisdamas iš paskos nediduką kresną sargą su milžiniškomis rankomis ir pečiais. Jis atsistojo tiesiai priešais storulį, paskui, gavęs iš karininko signalą, trenkė storuliui į veidą baisų smūgį, įdėdamas į jį visą savo kūno jėgą. Atrodė, kad storulis net pakilo nuo grindų. Jo kūnas nulėkė per visą kamerą ir žnektelėjo palei kibirą. Kelias sekundes jis gulėjo lyg apsvaigęs, o iš nosies ir burnos pliaupė tamsus kraujas. Nuo tos pusės sklido silpnas inkštimas ar spiegimas. Paskui jis apsivertė ir svyrinėdamas atsistojo keturpėsčias. Iš burnos kartu su krauju ir seilėmis iškrito perlūžusį dantų plokštelė.

Kaliniai sėdėjo ramūs, susidėję rankas ant kelių. Storulis grįžo į savo vietą. Vienas jo veido šonas tamsėjo. Burna buvo ištinusi, panaši į beformę vyšnios spalvos masę su juoda skyle viduryje. Ant kombinezono krūtinės pamažu lašėjo kraujas. Jo pilkos akys vis dar lakstė nuo veido prie veido, jos buvo dar kaltesnės negu prieš tai, sakytum jis mėgintų suprasti, ar kiti labai jį niekina dėl to pažeminimo.

Durys atsidarė. Karininkas parodė į liesąjį žmogų.

— Šimtas pirmas kambarys,— pasakė jis.

Šalia Vinstono pasigirdo aiktelėjimas ir bruzdesys. Žmogus puolė ant kelių žemėn, maldaujamai sudėjęs rankas.

— Drauge! Karininkei— šaukė jis.— Jums nereikia manęs vesti į tą vietą! Argi aš jau nepasakiau jums visko? Ką jūs dar norite sužinoti? Aš nieko nebegaliu prisipažinti, nieko! Tik pasakykit, ko jums reikia, ir aš čia pat prisipažinsiu. Parašykit ant popieriaus, ir aš pasirašysiu, bet ką! Tik ne į šimtas pirmą!

Šimtas pirmas kambarys,— pasakė karininkas.

Žmogaus veidas, ir taip išblyškęs, įgavo tokią spalvą, kad Vinstonui sunku buvo patikėti savo akimis. Tai buvo tikra, aiški žalsva spalva.

— Darykit man ką norit!— šaukė jis.— Jūs kelias savaites mane marinot badu. Užbaikit ir leiskit man numirti. Nušaukit. Pakarkit. Nuteiskit dvidešimt penkeriems metams. Gal norite, kad dar ką nors išduočiau? Pasakykit jo pavardę, ir aš pasakysiu viską, ko jums reikia. Man nesvarbu, kas jis ir ką jam padarysit. Aš turiu žmoną ir tris vaikus. Vyriausiam dar nėra šešerių metų. Galite paimti juos visus ir mano akyse perpjauti jiems gerkles, o aš stovėsiu ir žiūrėsiu. Tik nereikia šimtas pirmo kambario!

— Šimtas pirmas kambarys,— pasakė karininkas.

Žmogus paklaikęs dairėsi į kitus kalinius, lyg vildamasis savo vieton nusiųsti kitą auką. Jo akys sustojo prie sudaužyto storulio veido. Jis ištiesė liesą ranką.

— Tai jį turite vestis, o ne mane!— sušuko jis.— Jūs negirdėjot, ką jis sakė, kai jam sutrankė veidą. Leiskit man, ir aš papasakosiu kiekvieną jo žodį. Tai jis eina prieš partiją, ne aš.— Sargai žengė artyn. Žmogaus balsas virto spiegesiu.— Jūs negirdėjot, ką jis sakė,— kartojo jis.— Ekranas yra sugedęs. Tai jį turite vestis. Imkit jį, ne mane!

Du stambūs sargai pasilenkė ir paėmė jį už pažastų. Bet jis ištrūkęs nuropojo per kameros grindis, įsikibo į geležinę suolo koją ir ėmė be žodžių kaip koks gyvūnas kaukti. Sargai ėmė įsikibę tempti, bet jis laikėsi su stebinančia jėga. Jie tempė jį gal dvidešimt sekundžių. Kaliniai ramiai sėdėjo, susidėję rankas ant kelių, ir žiūrėjo tiesiai prieš save. Paskui kauksmas liovėsi, mat jo jėgos seko, jų užteko tik laikytis už suolo kojos. Paskui pasigirdo kitoks riksmas — vienas sargų spyrė ir sulaužė jam rankos pirštus. Jie pastatė jį.

— Šimtas pirmas kambarys,— pasakė karininkas.

Žmogus buvo išvestas, jis žengė netvirtai, nuleista galva, susiėmęs sulaužytą ranką, visiškai nebesipriešindamas.

Praėjo dar nemažas laiko tarpas. Jeigu liesasis žmogus buvo išvestas vidurnaktį, tai dabar buvo rytas, o jei rytą — tai dabar buvo vakaras. Vinstonas jau kelias valandas sėdėjo vienas. Nuo sėdėjimo ant siauro suolo visą jį maudė, tad vis turėdavo atsistoti ir pavaikščioti. Ekranas netrukdė. Duonos gabalas tebegulėjo ten, kur numetė storulis. Iš pradžių reikėjo daug pastangų, kad galėtum į jį nežiūrėti, bet galiausiai alkis užleido vietą troškuliui. Jo burna pasidarė lipni ir dvokė. Nuo ūžimo ir vienodos baltos šviesos darėsi silpna, galva atrodė tuščia. Nebegalėdamas iškęsti kaulų skausmo, jis atsistodavo, bet tuojau pat turėdavo vėl sėstis, nes nebūdavo tikras, ar su svaigstančia galva išsilaikys ant kojų. Vos tik kiek nuramindavo fizines kančias, grįždavo baimė. Kartais su blėstančia viltimi galvodavo apie Brajeną ir skutimosi peiliuką. Galbūt tas peiliukas bus paslėptas maiste, jeigu jį kada nors maitins. Dar migločiau jis galvojo apie Džuliją. Gali būti, kad ji kenčia net labiau už jį. Gal kaip tik šį momentą šaukia iš skausmo. Jis pagalvojo: „Jei galėčiau išgelbėti Džuliją, prisiimdamas dvigubą skausmą, ar taip padaryčiau? Taip, padaryčiau“. Bet tai buvo daugiau proto sprendimas, nes jis žinojo, kad taip privalo pasielgti. Jis to nejautė. Šioje vietoje nejautė nieko, tiktai skausmą, ir naujo skausmo nuojautą. Be to, ar įmanoma, iš tikro kenčiant, dėl kokių nors priežasčių norėti, kad tavo skausmas dar sustiprėtų? Bet į šį klausimą jis dar negalėjo atsakyti.

Vėl pasigirdo žingsniai. Atsidarė durys ir įėjo O’Brajenas.

Vinstonas pašoko. Nuo patirto šoko jam išgaravo visas atsargumas. Pirmą kartą per daugelį metų jis pamiršo teleekraną.

— Ir jūs čia!— sušuko Vinstonas.

— Aš čia jau labai seniai,— pasakė O’Brajenas su švelnia, beveik apgailestaujančia ironija.

Jis pasitraukė į šalį. Iš už jo pasirodė plačiapetis sargas su ilga juoda lazda rankoje.

— Jūs tą žinojot, Vinstonai,— pasakė O’Brajenas.— Neapgaudinėkit savęs. Jūs tą žinojot… visą laiką žinojot.

Taip, jis dabar suprato, kad iš tikro žinojo. Bet apie tai galvoti nebuvo laiko. Jis matė tik vieną dalyką — lazdą sargo rankoje. Ji gali smogti bet kur: per pakaušį, per ausies galą, per petį, per alkūnę…

Per alkūnę! Jis susmuko ant kelių, beveik paralyžuotas, sveikąja ranka gniauždamas sumuštą alkūnę. Viskas akyse pavirto geltona šviesa. Neįtikėtina, neįtikėtina, kad vienas smūgis gali sukelti tokį skausmą! Akys praskaidrėjo, ir jis vėl pamatė abu juos, iš viršaus žvelgiančius į jį. Sargas juokėsi iš jo rangymosi. Į vieną klausimą vis dėlto atsakyta. Neįmanoma — dėl nieko pasaulyje — norėti, kad tavo skausmas padidėtų. Iš skausmo galima norėti tik vieno — kad jis dingtų. Nieko pasaulyje nėra blogesnio už fizinį skausmą. Skausmo akivaizdoje. nėra didvyrių, nėra didvyrių — kartojo ir kartojo jis mintyse, rangydamasis ant grindų, spausdamas sumuštą kairę alkūnę.

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.