Dž. Orvelas. 1984
rugpjūčio 30, 2015

Dž. Orvelas. 1984 (17)

Dž. Orvelas. 1984 (17)

9

Vinstonas iš nuovargio buvo net suglebęs lyg želatina. Taip, kaip tik tas žodis. Jo kūnas atrodė ne tik ištižęs, bet ir permatomas kaip drebučiai. Jeigu pakeltų ranką, tai pro ją matytų šviesą. Alinantis darbas išsiurbė visą jo kraują ir limfą, liko tik gležni nervų, kaulų ir odos kontūrai. Visi pojūčiai atrodė pertempti. Kombinezonas graužė pečius, šaligatvis kuteno padus, net sugniaužti ir ištiesti delnui reikėjo pastangų, nuo kurių traškėjo sąnariai.

Per penkias dienas jis dirbo daugiau kaip devyniasdešimt valandų. Taip kaip ir visi kiti ministerijoje. Dabar viskas buvo baigta ir jis neturėjo ką veikti, jokios partijos užduoties iki kito ryto. Gali praleisti šešias valandas savo slėptuvėje ir dar devynias savo lovoje namie. Švelnioje popietės saulėje jis lėtai ėjo nešvaria gatvele Čaringtono krautuvėlės link, šnairom dairydamasis patrulio, bet kažkodėl neprotingai įsitikinęs, kad pavojaus nėra. Į kelį kas žingsnis trinksėjo sunkus portfelis, ir skausmas dilgčiojo per visą koją. Portfelyje buvo knyga, kurią jis turi jau šešios dienos, bet dar nė karto neatsivertė, net nedirstelėjo.

Šeštą neapykantos savaitės dieną, po visų procesijų, kalbų, riksmų, dainavimo, vėliavų, plakatų, šūkių, filmų, vaško figūrų, būgnų dundusio ir trimitų skardenimo, marširuojančių kojų trempimo, tankų vikšrų žlegenimo, lėktuvų riaumojimo, patrankų griaudėjimo — po šešių šitokių dienų, kai didysis orgazmas buvo bepasiekiąs viršūnę ir neapykanta Eurazijai virto tokia karštine, kad minia būtų į gabalus sudraskiusi tuos du tūkstančius paskutinę dieną viešai pakarsimų Eurazijos kalinių, jei tik būtų galėjusi juos pasiekti — kaip tik tą momentą buvo paskelbta, kad Okeanija visiškai nekariauja su Eurazija. Okeanija kariauja su Rytazija. Eurazija yra sąjungininkė.

Žinoma, buvo laikoma, kad niekas nepasikeitė. Paprasčiausiai dabar staiga ir visur iškart tapo žinoma, kad priešas yra ne Eurazija, o Rytazija. Kai tai nutiko, Vinstonas buvo demonstracijoje vienoje centrinių Londono aikščių. Buvo vakaras, balti veidai ir ryškios vėliavos, nutviekstos šviesų. Aikštėje kelių tūkstančių minia, apie tūkstantis išrikiuotų mokinių šnipų uniformomis. Ant raudonai aptrauktos pakylos ugningą kalbą sakė vidinės partijos oratorius, mažas, liesas žmogutis su neproporcingai ilgomis rankomis ir didele plika galva, per kurią buvo nutįsusios kelios skystos plaukų sruogos. Mažas, panašus į kokį nykštuką neapykantos iškreiptu veidu, jis viena ranka gniaužė mikrofoną, o kita didžiule plaštaka, madaruojančia ant kaulėto riešo, grėsmingai kapojo virš galvos orą. Jo metalinis per garsiakalbius griaudintis balsas vardijo nepabaigiamą sąrašą žvėriškumų, skerdynių, deportacijų, grobimų, prievartavimų, kalinių kankinimo, civilių bombardavimo, melagingos propagandos, neteisėtų agresijų, sulaužytų sutarčių. Buvo beveik neįmanoma klausytis jo ir nepatikėti, o paskui neįniršti. Minios neapykanta tolydžio sukunkuliuodavo ir kalbėtojo balsą nustelbdavo žvėriškas iš tūkstančių gerklių išsiveržęs riaumojimas. Patys pikčiausi riksmai sklido iš mokinių kolonos. Kalba truko jau apie dvidešimt minučių, tada ant pakylos už- skubėjo pasiuntinys ir padavė oratoriui popieriaus lapelį. Jis tuojau išlankstė lapelį ir nepertraukdamas kalbos perskaitė. Niekas nei jo balse, nei elgesyje, nei kalbos turinyje nepasikeitė, staiga pasikeitė tik pavadinimai. Per minią nuvilnijo bežodė supratimo banga. Okeanija kariauja su Rytazija! Po akimirkos kilo didžiulis sujudimas. Juk šūkiai ir plakatai, kuriais papuošta aikštė, visi neteisingi! Pusėje jų pavaizduoti ne tie veidai. Tai sabotažas! Tai Goldšteino agentų darbas! Kilo baisus triukšmas, visi puolė plėšti nuo sienų šūkius, plakatus, draskyti juos į skutus ir trypti kojomis. Šnipai rodė aktyvumo stebuklus, lipo ant stogų ir pjaustė prie kaminų pririštus transparantus. Bet per dvi ar tris minutes viskas baigėsi. Oratorius, vis dar sugniaužęs mikrofoną, susikūprinęs, laisva ranka kapodamas orą, toliau rėžė savo kalbą. Dar po minutės minia vėl pratrūko klaikiu įniršio staugimu. „Neapykanta“ vyko visai kaip ir iki tol. pasikeitė tik jos objektas.

Dabar viską prisimenant, Vinstoną labiausiai nustebino tai, kad oratorius persi jungė iš vienos linijos į kitą tiesiog sakinio vidury, ne tik be jokios pauzės, bet ir nepažeidęs sintaksės. Bet tuo momentu Vinstono dėmesys buvo nukreiptas kitur. Kaip tik per sąmyšį, kai buvo plėšiami plakatai ir šūkiai, jo petį už nugaros palietė kažkoks žmogus ir pasakė: „Atsiprašau, man atrodo, jūs pametėt savo portfelį“. Jis nieko nesakęs paėmė portfelį. Suprato, kad praeis ne viena diena, kol turės galimybę į jį dirstelėti. Pasibaigus demonstracijai, jis iškart nuėjo tiesiai į Teisybės ministeriją, nors buvo jau beveik dvidešimt trečia valanda. Visi ministerijos darbuotojai irgi buvo čia. Net nereikėjo iš teleekranų sklindančių ir į vietas šaukiančių raginimų.

Okeanija kariauja su Rytazija; Okeanija visą laiką kariavo su Rytazija. Didesnioji penkerių metų politinės literatūros dalis dabar visiškai pasenusi. Įvairūs pranešimai ir dokumentai, laikraščiai, knygos, brošiūros, filmai, garso įrašai, nuotraukos — viskas turi būti žaibo greičiu rektifikuota. Nors negauta jokių direktyvų, buvo aišku, jog departamentų vedėjai reikalaus, kad per savaitę niekur neliktų nė užuominos apie karą su Eurazija ir sąjungą su Rytazija. Darbas buvo didžiulis, juoba kad procesai, reikalingi jam atlikti, nevadintini tikrais vardais. Visi dokumentų skyriuje dirbo po aštuoniolika valandų su dviem trijų valandų pertraukomis miegui. Iš rūsių buvo atnešti ir koridoriuose ištiesti čiužiniai, maitinosi visi sumuštiniais ir Pergalės kava, kurią vežimėliais vežiojo valgyklos darbuotojai. Eidamas eilinio ištrokšto poilsio, Vinstonas stengdavosi palikti savo stalą tuščią, bet kaskart, kai parslinkdavo atgal sulipusiomis ir perštinčiomis akimis, rasdavo ant stalo krūvą popierinių cilindrų, kone palaidojusių kalbarašį ir krintančių ant grindų, tad pirmiausiai reikėdavo juos tvarkingai susikrauti, kad būtų vietos darbui. Blogiausia buvo tai, kad darbas nebuvo grynai mechaninis. Dažnai pakakdavo tik sukeisti vietomis vardus, bet visiems smulkiems pranešimams apie įvykius reikėjo dėmesio ir vaizduotės. Netgi geografinio išmanymo, kad galėtum perkelti karą iš vienos pasaulio vietos į kitą.

Trečią dieną jo akys nepakeliamai skaudėjo, o akinius reikėjo šluostyti kas? penkios minutės. Atrodė, kad grumiesi su kokia baisia fizine užduotimi, kurios turi teisę atsisakyti, bet vis dėlto neurotiškai nekantrauji užbaigti. Susimąstyti laiko nebuvo, bet jo, atrodo, nė kiek nejaudino faktas, kad kiekvienas jo į kalbarašį sumurmėtas žodis, kiekvienas brūkštelėjimas parkeriu yra sąmoningas melas. Jis, kaip ir visi kiti jo skyriuje, tenorėjo vieno — kad klastotė būtų tobula. Šeštos dienos rytą cilindrų srautas sulėtėjo. Net visą pusvalandį iš vamzdžio niekas neišlindo, paskui vienas cilindras, vėl nieko. Visur kitur tuo pat metu darbas irgi atlėgo. Departamentas tarsi giliai, bet negirdimai atsiduso. Buvo atliktas didžiulis žygdarbis, kuris niekur nebus minimas. Dabar joks žmogus pasaulyje nesugebėtų jokiais dokumentiškais faktais įrodyti, kad būta karo su Eurazija. Dvyliktą valandą buvo netikėtai paskelbta, kad visi ministerijos darbuotojai iki rytojaus ryto yra laisvi. Vinstonas, nešinas portfeliu, kuris su knyga buvo tarp jo kojų dirbant ir po jo kūnu miegant, parėjo namo, nusiskuto ir vos neužmigo vonioje, nors vanduo buvo tik vos drungnas.

Girgždančiais sąnariais jis užlipo laiptais į kambarėlį virš Čaringtono krautuvėlės. Jis buvo pavargęs, bet jau nebe mieguistas. Atidarė langą, uždegė nešvarų primusą ir užkaitė puodą vandens kavai. Tuoj turi ateiti Džulija, o kol kas — knyga. Jis atsisėdo į nešvarų fotelį ir atsegė portfelio diržus.

Sunki, juoda namų įrišimo knyga be jokios pavardės ir pavadinimo ant viršelio. Šriftas irgi atrodė kiek nelygus. Lapų pakraščiai buvo apdraskyti, versti buvo lengva tarsi knyga būtų perėjusi begales rankų. Tituliniame puslapyje buvo parašyta:

Emanuelis Goldšteinas

OLIGARCHINIO KOLEKTYVIZMO TEORIJA IR PRAKTIKA

Vinstonas pradėjo skaityti:

I SKYRIUS

NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA

Per visą užfiksuotos istorijos laikotarpį ir tikriausiai jau nuo neolito eros pabaigos pasaulyje buvo trijų rūšių žmonės — aukštieji, vidutinieji ir žemieji. Jie buvo įvairiai grupuojami, turėjo begales įvairių vardų, bėgant amžiams, kito jų santykinis skaičius ir elgesys tarpusavyje, bet visuomenės struktūros esmė visada likdavo ta pati. Net po didžiulių perversmų ir sakytum negrįžtamų pokyčių vis pasitvirtindavo tas pats modelis, taip kaip giroskopas visada grįžta į pusiausvyrą, nors ir kaip smarkiai būtų pastumtas į vieną ar kitą pusę…

Šių trijų grupių tikslai yra absoliučiai priešingi…

Vinstonas liovėsi skaitęs — mat tiesiog panoro įsitikinti, kad tikrai skaito, patogiai ir saugiai. Jis vienas — nei teleekrano, nei ausies prie rakto skylutės, nei nervingo noro atsigrįžti per petį ir delnu uždengti puslapį. Skruostą glostė malonus vasaros dvelksmas. Iš tolumos sklido vaikų šūkavimas, pačiame kambaryje garsų nebuvo — tik lyg koks vabzdys tiksėjo laikrodis. Jis dar giliau įsmuko fotelin ir pasidėjo kojas ant židinio grotelių. Palaima, amžinybė! Staiga jis, kaip žmogus, kuris žino, jog knygą perskaitys ne vieną kartą, visą aliai vieno žodžio, atsivertė ją kitoje vietoje ir pataikė į trečią skyrių. Vėl ėmė skaityti:

3 SKYRIUS

KARAS — TAI TAIKA

Pasaulio suskilimas į tris dideles supervalstybes buvo įvykis numatytas ir, tiesą sakant, numatytas dar prieš dvidešimto amžiaus vidurį. Rusijai absorbavus Europą, o Jungtinėms Valstijoms Britanijos Imperiją, susiformavo dvi iš trijų dabar esančių valstybių — Eurazija ir Okeanija. Trečioji, Rytazija, kaip aiškus vienetas atsirado po dešimtmečio įvairių karų. Sienos tarp trijų supervalstybių kai kuriose vietose yra ginčytinos, kai kuriose kinta pagal karo sėkmę, bet apskritai pirminiai geografiniai kontūrai išlieka. Eurazija apima visą šiaurinę Europos ir Azijos žemynų dalį nuo Portugalijos iki Beringo sąsiaurio. Okeanijai priklauso abi Amerikos, Atlanto salos drauge su Britanija, Australazija ir pietine Afrikos dalimi. Rytazija, mažesnė už kitas dvi ir be aiškios vakarinės sienos, apima Kiniją ir šalis į pietus nuo jos, Japonijos salas ir didesnę, nors kintančią, Mandžiūrijos, Mongolijos bei Tibeto dalį.

Vienokiu ar kitokiu deriniu tos trys supervalstybės nuolatos kariauja, ir tai tęsiasi jau dvidešimt penkerius metus. Tačiau karas jau nebėra tokia įnirtinga alinanti kova kaip pirmaisiais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais. Tai karo veiksmai su ribotais tikslais, be to, priešininkai nepajėgia vienas kito sunaikinti, neturi apčiuopiamų priežasčių kariavimui ir jokių rimtesnių ideologinių skirtumų. Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad pasikeitė kariavimo metodika arba vyraujantis požiūris į karą, kad jis tapo ne toks kraugeriškas ar pasidarė riteriškesnis. Priešingai — karo isterija visose šalyse yra nuolatinė ir visuotinė, tokie veiksmai kaip prievartavimas, plėšikavimas, vaikų žudymas, ištisų tautų ėmimas vergijon, represijos prieš belaisvius, netgi jų virimas ir laidojimas gyvų yra laikomi normaliais dalykais, ir jei tai daroma savo pusės, o ne priešo — net šlovingais poelgiais, Bet šiaip kare dalyvauja nedidelis žmonių skaičius, daugiausia aukštos kvalifikacijos specialistai, ir padaroma palyginti nedaug nuostolių. Kova paprastai vyksta ginčytinuose pasieniuose, apie kurių vietą paprastas žmogus gali tik spėlioti, arba aplink plaukiojančias tvirtoves, kurios saugo strategines jūrų trasas. Civilizacijos centruose karas reiškia ne daugiau kaip nuolatinį produktų stygių ir retkarčiais nukrintančią raketinę bombą, kuri gali atnešti kelias dešimtis mirčių. Tiesą sakant, karo pobūdis yra pakitęs. Tiksliau — pasikeitė priežastys, dėl kurių kariaujama. Į pirmą planą iškilo motyvai, kurie dideliuose dvidešimto amžiaus pradžios karuose būdavo antraeiliai. Dabar jie dominuoją, yra sąmoningai pripažįstami, jais vadovaujamasi.

Norint suprasti šiuolaikinio karo prigimtį,— mat nepaisant persigrupavimų, vykstančių kas keletą metų, tai vienas ir tas pats karas,— pirmiausiai reikia įsidėmėti, kad karai negali būti lemiami. Nė viena iš trijų supervalstybių negali būti nukariautą net susijungusių kitų dviejų — bet kuriuo variantu. Jos yra labai lygios dydžiu ir turi panašų geografinį gynybos potencialą. Eurazija yra apsaugota plačių savo žemės plotų, Okeanija — Atlanto ir Ramiojo vandenyno platybių, Rytazija — gyventojų vislumo ir darbštumo. Antra — dabar nebėra, bent jau materialia prasme, dėl ko kariauti. Įsigalėjus savarankiškai ekonomikai, kurioje produkcija atitinka suvartojimą, liovėsi kova už rinkas, anksčiau būdavusi pagrindinė karų priežastis, o kova dėl žaliavų jau nebėra gyvenimo ir mirties klausimas. Šiaip ar taip, visos trys supervalstybės yra tokios didžiulės, kad gali beveik visas reikalingas medžiagas gauti savo teritorijoje. Tad jeigu karai turi kokių ekonominių tikslų, tai yra tik kova dėl darbo jėgos. Tarp šių supervalstybių sienų plyti nė vienai iš jų nuolatos nepriklausantis netaisyklingas keturkampis, kurio kampuose yra Tanžeras, Brazavilis, Darvinas ir Honkongas, sudarantys vieną penktadalį žemės gyventojų. Kaip tik dėl tų tirštai gyvenamų rajonų bei dėl šiaurės ledo kepurės ir kariauja trys valstybės. Ir praktiškai nė viena iš jų niekad nevaldo tos ginčytinos teritorijos. Jos dalys nuolat eina iš rankų į rankas, visa esmė — nutaikyti progą ir staigiu klastingu smūgiu užgrobti vieną ar kitą plotą.

Visose tose ginčytinose teritorijose yra vertingų mineralų, kai kuriose gaunama daug vertingų augalinių produktų, pavyzdžiui, kaučiuko, kuris šaltesnio klimato vietose sintetinamas palyginti brangiais metodais. Bet svarbiausia, kad jose yra neišsemiami pigios darbo jėgos rezervai. Valstybė, valdanti pusiaujo Afriką arba Artimųjų Rytų šalis, arba Pietų Indiją, arba Indonezijos archipelagą, drauge valdo ir dešimtis ar šimtus milijonų menkai apmokamų ir sunkiai plušančių juodadarbių. Šių vietovių gyventojai, daugiau ar mažiau atvirai nuvertinti iki vergų statuso, nuolatos eina nuo vieno užkariautojo pas kitą ir yra naudojami kaip anglis ar nafta naujų ginklų gamybai, naujų teritorijų grobimui, naujos darbo jėgos įgijimui, naujų ginklų gaminimui, naujų teritorijų grobimui ir taip be galo. Reikia pabrėžti, kad karai niekad neišeina iš tų ginčytinų teritorijų ribų, Eurazijos siena slankioja pirmyn ir atgal tarp Kongo ir šiaurinių Viduržemio jūros krantų, Indijos ir Ramiojo vandenyno salos nuolatos grobinėjamos ir atsiimamos Eurazijos ir Rytazijos; Mongolijoje skiriamoji linija tarp Okeanijos ir Rytazijos niekad nestovi vietoje; apie ašigalį visos trys valstybės pretenduoja į didžiules teritorijas, kurių didžioji dalis negyvenama ir neištirta, bet jėgos balansas visada išlieka daugmaž stabilus, ir teritorija, sudaranti kiekvienos supervalstybės širdį, niekad nepatiria intervencijos. Dar daugiau — išnaudojamų pusiaujo tautų darbas iš tikrųjų net nėra reikalingas pasaulio ekonomikai. Jos ničnieko neprideda pasaulio gerovei, nes visa, kas jų pagaminama, išeikvojama karui, o karo tikslas — paruošti geresnę poziciją naujam karui. Šios vergovinės tautos savo vergoviniu darbu įgalina didinti nuolatinių karų tempą. Bet jeigu jų nebūtų, pasaulio visuomenės struktūra ir ją palaikantys procesai iš esmės nepasikeistų.

Svarbiausias šiuolaikinių karų tikslas (pagal dvejamintės principus, šis tikslas ir pripažįstamas, ir nepripažįstamas svarbiausių vidinės partijos protų)— tai išnaudoti mašinų produkciją, nepakeliant bendro pragyvenimo lygio. Nuo pat devyniolikto amžiaus pabaigos industrinėje visuomenėje jau glūdėjo problema, kur dėti vartojamųjų prekių perteklių. Šiuo metu, kai tik nedaugelis turi pakankamai maisto, šios problemos jau nebėra, matyt, ji nebūtų iškilusi net ir liovusis sąmoningai naikinti produktus. Šių dienų pasaulis yra nuogas, alkanas, palūžęs, lyginant su pasauliu iki 1914 metų, juolab lyginant su ta ateitimi, kurią vaizdavosi to meto žmonės. Dvidešimto amžiaus pradžioje vaizduotis ateities visuomenę nepaprastai turtingą, laisvą, tvarkingą ir produktyvią — kaip žibantį sterilų stiklo ir baltutėlio betono pasaulį — buvo beveik kiekvieno apsišvietusio. žmogaus įprotis. Mokslas ir technologija vystėsi nepaprastu greičiu, ir atrodė natūralu, kad ir toliau taip vystysis. Bet taip neatsitiko,- iš dalies dėl skurdo, sukelto ilgų karų bei revoliucijų, iš dalies dėl to, kad mokslo ir technikos pažanga rėmėsi empiriniu mąstymu, kuris negalėjo išlikti griežtai sukarintoje visuomenėje.

Apskritai, pasaulis dabar yra primityvesnis negu prieš penkiasdešimt metų. Pažengė pirmyn kai kurios, atsilikusios sritys, išsivystė technikos priemonės, daugiausia susijusios Su karu ir policijos šnipinėjimu, bet eksperimentavimas bei išradyba apskritai sulėtėjo; tad atominių penktojo dešimtmečio karų sugriovimai iki galo taip ir nebuvo likviduoti.. Ir vis dėlto pavojai, keliami mašinų, tebėra aktualūs. Nuo to momento, kai atsirado mašinos, visiems mąstantiems žmonėms pasidarė aišku, kad dingo slinkaus žmonių darbo būtinybė ir didėle dalimi — pamatas nelygybei. Jei mašinos būtų sąmoningai naudojamos tik gerovės kėlimo tikslui, tai alkio, juodo darbo, nešvaros, neraštingumo ir ligų būtų buvę galima atsikratyti per keletą kartų. Tiesą sakant, net ir neiškėlus tokių sąmoningų tikslų, bet tiesiog savaime kaupiantis turtams, kurių kartais neįmanoma nenaudoti, mašinos labai pakėlė vidutinį žmonių pragyvenimo lygį per penkiasdešimt metų devyniolikto amžiaus gale ir dvidešimtojo pradžioje.

Bet buvo aišku ir tai, kad visuotinis gerovės kilimas gresia sunaikinti— ir tam tikru mastu jau naikina — hierarchinę visuomenę. Pasaulyje, kur darbo diena neilga, kur žmonės turi pakankamai maisto, gyvena name su vonia ir šaldytuvu, turi automobilį ar net lėktuvą, pati aiškiausia ir, ko gero, pati svarbiausia žmonių nelygybės forma bus jau dingusi. Tapęs visuotiniu, turtas liaujasi buvęs skiriamasis bruožas. Be abejo, galima įsivaizduoti visuomenę, kurioje turtas, asmeninė nuosavybė ir ištaiga bus paskirstyta po lygiai, bet valdžia liks nedidelės privilegijuotos kastos rankose. Bet praktiškai tokia visuomenė negali ilgai likti stabili. Mat jei visi turės daug laiko ir užtikrintą pragyvenimą, tai tos didžiulės masės žmonių, kurios dabar yra prislėgtos skurdo, pasidarys apsišvietusios ir ims pačios mąstyti; o kai taip atsitiks, jos anksčiau ar vėliau supras, kad ta privilegijuota mažuma neatlieka jokios funkcijos, ir nušluos ją. Apskritai — hierarchinė visuomenė įmanoma tik ant skurdo ir tamsumo pagrindo. Grįžimas prie agrarinės praeities, kaip svajojo padaryti kai kurie mąstytojai dvidešimto amžiaus pradžioje, buvo nereali išeitis. Ji kirtosi su mechanizacijos tendencija, kone visam pasauly tapusia pusiau instinktyvia; dar daugiau — bet kuri šalis, atsiliekanti industrijoje, turi tapti bejėge karine prasme ir yra pasmerkta tiesioginei arba netiesioginei priklausomybei nuo labiau išsivysčiusių varžovų.

Nepasiteisino ir sumanymas versti mases skursti ribojant prekių gamybą. Tai beveik ir atsitiko galutinėje kapitalizmo fazėje, maždaug tarp 1920 ir 1940 metų. Daugelio šalių ekonomika buvo palikta merdėti, žemė dirvonuoti, nutrūko kapitalo įdėjimai, didžiuliai visuomenės sluoksniai neteko darbo ir palaikė gyvastį iš valstybės šalpos. Bet tai irgi vedė prie karinio silpnumo, ir kadangi skurdas nebuvo diktuojamas būtinybės, neišvengiamai kilo opozicija. Atsirado problema — kaip padaryti, kad industrijos ratai suktųsi, nedidindami tikrųjų pasaulio turtų. Vertybės turi būti gaminamos, bet neskirstomos. Praktiškai tai įgyvendinti galima tik vienu būdu — nuolatos kariaujant.

Karo esmė yra naikinti, nebūtinai žmones, bet jų darbo produktus. Karas įgalina suskaldyti į gabalus, ištėkšti į stratosferą, nuskandinti jūros gelmėse medžiagas, kurios kitu atveju suteiktų masėms per daug komforto ir padarytų jas per daug apsišvietusias. Net jei ginklai ir nesunaikinami mūšio lauke, jų gamyba yra patogus būdas eikvoti darbo jėgai, nepagaminant to, ką galima vartoti. Pavyzdžiui, plaukiojanti tvirtovė surijo tiek darbo, kuriuo būtų buvę galima pastatyti kelis šimtus krovininių laivų. Galų gale ji, taip ir neatnešusi niekam jokios materialios naudos, nurašoma kaip pasenusi ir, sutelkus didžiulę darbo jėgą, imama statyti naują. Karinė pramonė visada planuojama taip, kad prarytų visą perteklių, atlikusį patenkinus minimalius gyventojų poreikius. Praktiškai tie poreikiai visada įvertinami nepakankamai, tad pusė gyventojų reikmių chroniškai nepatenkinama, bet į tai žiūrima kaip į privalumą. Stengiamasi sąmoningai net išskirtinius sluoksnius laikyti netoli skurdo ribos, kadangi bendras stygius iškelia smulkių privilegijų reikšmę ir padidiną, skirtumą tarp Vieno sluoksnio ir kito. Pagal dvidešimto amžiaus pradžios standartą, net vidinės partijos narys gyvena asketišką, itin darbštų gyvenimą. Bet vis dėlto tie keli pranašumai, kuriuos jis turi,— didelis, gerai įrengtas butas, geresnis drabužių audeklas, geresnė maisto, gėrimų ir tabako kokybė, du ar trys tarnai, privatus automobilis arba malūnsparnis,— priskiria jį kitam pasauliui negu išorinės partijos narių, o išorinės partijos nariai turi panašių privilegijų, lyginant juos su tomis varganomis masėmis, kurias mes vadiname „proliais“. Socialinė atmosfera yra panaši į apgulto miesto, kur turimas arklienos gabalas nulemia skirtumą tarp skurdžiaus ir turtuolio. Be to, esant karo būklėje ir nuolatos jaučiant pavojų, valdžios suteikimas mažai grupelei atrodo natūralus dalykas, būtina sąlyga išlikti gyviems.

Kaip pamatysime, karas ne tik užtikrina reikalingą griovimą, bet ir padaro tai psichologiškai priimtinu būdu. Juk būtų visai paprasta iššvaistyti pasaulio darbo jėgos perteklių, statant šventyklas ir piramides, kasant ir vėl užkasant duobes, pagaliau gaminant begales reikalingų daiktų ir paskui juos sudeginant. Bet tai užtikrintų tik ekonominį, o ne emocinį pagrindą hierarchinei visuomenei. Čia kalbama ne apie masių moralę,— jų požiūris yra nesvarbus, kol jos yra užimtos darbu,— bet apie pačios partijos moralę. Net nuolankiausias partijos narys privalo būti kompetentingas, darbštus ir net protingas siauruose rėmuose, bet ne mažiau svarbu, kad jis būtų patiklus ir aklas fanatikas su vyraujančiais baimės, neapykantos, keliaklupsčiavimo ir nežaboto triumfo polinkiais. Kitaip tariant, jam būtinas mentalitetas, prisitaikęs prie karo būklės. Nesvarbu, ar karas iš tikro vyksta, o kadangi lemiama pergalė yra neįmanoma, tai taip pat neturi reikšmės, ar tas karas sekasi, ar ne. Vienintelis reikalingas dalykas — kad būtų karo būklė. Skundimas ir šnipinėjimas, kurio partija reikalauja iš savo narių ir kuris lengviau pasiekiamas karo atmosferoje, dabar yra beveik visuotinis, ir kuo aukštesni rangai, tuo jis ryškesnis. Karo isterija ir priešo neapykanta kaip tik stipriausia vidinėje partijoje. Kaip administratorius, vidinės partijos narys dažnai žino, kad šis ar kitas karo naujienų pranešimas yra neteisingas, dažnai jis būna tikras, kad visas karas yra klastotė apskritai nevyksta arba yra kariaujamas visai dėl kitų tikslų negu skelbiama, bet šitas žinojimas yra lengvai neutralizuojamas pasitelkus dvejamintę. Nė vienas vidinės partijos narys nė akimirką neabejoja savo mistiniu tikėjimu, kad karas yra tikras, kad jis turi baigtis pergale ir Okeanija bus viso pasaulio valdovė.

Visi vidinės partijos nariai tiki ta būsima pergale kaip religine dogma. Ji bus pasiekta arba palengva įgyjant vis naujas ir naujas teritorijas ir šitaip pelnant lemiamą jėgos persvarą, arba atradus kokį nors naują ir nepranokstamą ginklą. Naujų ginklų kūrimas vyksta nuolatos, ir tai yra viena iš nedaugelio likusių sričių, kuriose gali pasireikšti išradingi ir mąstantys protai. Šiuo metu Okeanijoje mokslas senąja prasme beveik liovėsi egzistavęs. Naujakalbėje nebėra žodžio „mokslas“. Empirinis mąstymo būdas, kuriuo rėmėsi visi mokslo pasiekimai praeityje, yra neigiamas daugumos pagrindinių angsoco principų. Net technologinis progresas vyksta tik tada, kai jo produktai gali būti kaip nors panaudojami žmonių laisvės apribojimui. Visi naudingi amatai arba stovi vietoje, arba eina atgal. Laukai dirbami plūgais, o knygos rašomos mašinomis. Bet gyvybinės svarbos srityse — turimas galvoje karas ir policijos šnipinėjimas — empirinis požiūris tebėra skatinamas arba toleruojamas. Partija turi du tikslus — užkariauti visą žemės paviršių ir visiems laikams galutinai išnaikinti laisvo mąstymo galimybę. Tam partija turi išspręsti dvi dideles problemas. Pirmoji— kaip prieš kito žmogaus valią sužinoti, ką jis galvoja, antroji—kaip netikėtai per kelias sekundes nužudyti kelis šimtus milijonų žmonių. Tai svarbiausias visų dar vykstančių mokslinių tyrimų uždavinys. Šių dienų mokslininkas yra arba psichologo ir inkvizitoriaus mišinys, kuo kruopščiausiai tyrinėjantis veidų išraiškas, gestus, balso toną, bandantis tiesos sakymą skatinančius preparatus, šoko terapiją, hipnozę ir fizines kančias,- arba jis yra chemikas, fizikas, biologas, tesidomintis tik tokiomis siauromis šakomis, kurios nagrinėja gyvybės atėmimą. Didžiulėse Taikos ministerijos laboratorijose ir eksperimentinėse stotyse, paslėptose Brazilijos miškuose arba Australijos dykumose, arba tolimose Antarktikos salose, nuolat dirba grupės ekspertų. Vieni rūpinasi tik ateities karų techninio aprūpinimo planavimu; kiti išradinėja vis didesnes ir didesnes raketines bombas, vis galingesnius ir galingesnius sprogmenis ir vis tobulesnius šarvus; dar kiti ieško vis mirtinesnių dujų arba lengvai prieinamų nuodų, kurių būtų galima prigaminti tokį kiekį, jog užtektų sunaikinti ištiso žemyno vegetacijai, arba stengiasi išvesti tokius mikrobus, kurie turėtų imunitetą prieš visus galimus antikūnius; kiti mėgina sukonstruoti įtaisą, kuris galėtų judėti po žeme kaip povandeninis laivas vandeny, arba lėktuvą, plaukiantį ore ir nepririštą prie žemės; kiti tyrinėja dar tolimesnes perspektyvas — galimybę už tūkstančių kilometrų erdvėje įrengtomis linzėmis koncentruoti saulės spindulius arba, naudojant žemės branduolio šilumą, sukelti dirbtinius žemės drebėjimus.

Bet nė vienas šių projektų niekur greitu laiku negali būti įgyvendintas ir nė viena iš trijų supervalstybių žymiau nepralenkia kitų. Kur kas svarbiau tai, kad visos trys valstybės jau turi atominę bombą, ginklą, daug kartų pranoksiantį tuos, kuriuos mokslininkai stengiasi sukurti. Nors partija senu įpratimu tvirtina ją išradusi pati, atominės bombos pirmiausiai pasirodė penkto dešimtmečio pradžioje ir buvo plačiai panaudotos dešimtį metų vėliau. Keli šimtai bombų buvo numesta ant industrinių centrų, daugiausia Rusijos europinėje dalyje, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Efektas buvo toks, kad visų šalių valdantieji sluoksniai suprato, jog dar keletas atominių bombų, ir ateis galas organizuotai visuomenei, vadinasi, ir jų pačių valdžiai. Todėl be jokio oficialaus susitarimo ar net užuominos daugiau bombų nebuvo numesta: Visos trys valstybės tebegamina jas ir krauna lemiamai progai, kurią visos tikisi vėliau ar anksčiau pasitaikysiant. Taigi karo menas trisdešimtį ar keturiasdešimtį metų beveik stovi vietoje. Labiau naudojami malūnsparniai, bombonešius beveik išstūmė savaeigiai sviediniai, judrūs, bet gležni karo laivai užleido vietą beveik nepaskandinamoms plaukiojančioms tvirtovėms, o šiaip progreso buvo nedaug. Tankas, povandeninis laivas, torpeda, kulkosvaidis, net šautuvas ir rankinė granata tebėra naudojami. Nors teleekranas bei spauda pranešinėja apie nuolatines skerdynes, daugiau nebepasikartojo įnirtingi praeities mūšiai, kuriuose per keletą savaičių žūdavo šimtai tūkstančių ar net milijonai žmonių.

Nė viena iš trijų supervalstybių niekad nedaro manevrų, kuriais būtų rizikuojama rimtai pralaimėti. Jei ir įvykdoma kokia didelė operacija, tai paprastai būna netikėtas sąjungininko užpuolimas. Strategija, kuria tos trys valstybės vadovaujasi ar tik apsimeta taip darančios, yra ta pati. Jų tikslas yra, derinant kovas, derybas ir gerai apskaičiuotus išdavikiškus smūgius, sudaryti aplink priešininką bazių žiedą, o paskui pasirašyti su tuo varžovu draugystės paktą ir palaikyti draugiškus santykius tol, kol priešininkas užliūliuotas užmigs. Per tą laiką galima strateginiuose punktuose sukaupti atominėmis bombomis užtaisytas raketas, kurias, vienu metu paleidus, efektas būtų toks naikinantis, jog joks atkirtis būtų neįmanomas. Tada ateitų laikas pasirašyti draugystės paktą su trečiąja valstybe ir ruoštis naujai atakai. Vargu ar reikia sakyti, kad tokie planai tėra kliedesys, neįmanomas realizuoti. Juoba kad visos kovos vyksta tik ginčytinuose regionuose ties pusiauju ir aplink ašigalį ir įsiveržimų į priešininko teritoriją niekad nebūna. Tai paaiškina tą faktą, kad kai kuriose vietose ir sienos tarp supervalstybių yra ginčytinos. Pavyzdžiui, Eurazija galėtų lengvai užkariauti Britų salas, kurios geografiškai yra Europos dalis, arba, antra vertus, Okeanija galėtų pastūmėti savo sienas iki Reino ar net V išloš. Bet tai pažeistų nesuformuluotą kultūrinio integralumo principą, kurio laikosi visos trys šalys. Jei Okeanija užkariautų regionus, kadaise vadintus Prancūzija ir Vokietija, tai reikėtų arba išnaikinti gyventojus,— labai sunkus fiziškai darbas,— arba asimiliuoti maždaug šimtą milijonų žmonių, kurie išsivystymu prilygsta Okeanijai: Ta pati problema yra visoms trims supervalstybėms. Jų struktūrai itin svarbu, kad nebūtų jokio bendravimo su užsieniečiais, išskyrus ribotą kontaktą su belaisviais ir spalvotaisiais vergais. Net į oficialų sąjungininką visada žiūrima su juodžiausiu įtarumu. Išskyrus karo belaisvius, normalus Okeanijos pilietis niekada neturi progos pamatyti Eurazijos ar Rytazijos pilietį, jam draudžiama monėti užsienio kalbas. Gavęs progą bendrauti su užsieniečiais, jis pamatytų, kad jie yra panašūs į jį padarai ir kad dauguma iš to, kas jam apie juos pasakota — melas. Uždaras pasaulis, kuriame jis gyvena, būtų pažeistas, dingtų baimė, neapykanta bei tikrumas savo teisumu, kuriuo remiasi visa jo moralė. Taigi visos trys šalys puikiai supranta, kad nors ir kaip dažnai Persija ar Egiptas, ar Jena, ar Ceilonas eitų iš rankų į rankas, pagrindinių sienų neturi perkirsti niekas, išskyrus bombas.

Iš to išplaukia niekad garsiai nepasakytas, bet puikiai suprantamas faktas, kuriuo visad vadovaujamasi,— kad pragyvenimo lygis visose trijose valstybėse yra labai panašus. Okeanijoje vyraujanti filosofija vadinama angsocu, Eurazijoje — neobolševizmu, o Rytuži joje ji vadinama kinišku pavadinimu, paprastai verčiamu „mirties kultas“, bet, ko gero, tiksliau jį perteiktų „asmenybės ištrynimas“. Okeanijos piliečiui neleidžiama sužinoti nieko apie kitų dviejų filosofijų pagrindus, bet jis mokomas neapkęsti jų kaip barbariškų išpuolių prieš moralę apskritai. Iš tiesų visos šios trys filosofijos skiriasi tik labai nežymiai, o jų remiamos socialinės sistemos net visiškai nesiskiria. Visur vyrauja ta pati piramidės pavidalo struktūra, tas pats pusdievio lyderio garbinimas, ta pati ekonomika, maitinama nuolatinio karo ir pati jį maitinanti. Tai įrodo, kad trys supervalstybės ne tik negali nukariauti viena kitos, bet ir nepelnytų jokios naudos, taip padariusios. Atvirkščiai — kol jos tarpusavyje konfliktuoja, jos remia viena kitą kaip trys rugių pėdai. Visų trijų valstybių valdantieji sluoksniai tuo pačiu metu ir supranta, ir nesupranta, ką daro. Jų gyvenimas yra paskirtas pasaulio nukariavimui, bet jie drauge žino, kad yra būtina, jog karas tęstųsi amžinai be jokios pergalės. O faktas, kad nukariavimo pavojaus nėra, leidžia paneigti realybę, ir tai yra būdingiausias angsoco bei jai priešiškų mokslo sistemų bruožas. Čia būtina pakartoti, kas pasakyta anksčiau — kad karas, tapęs nuolatiniu, iš esmės pasikeitė.

Praėjusiais amžiais karas beveik visada būdavo vėliau ar anksčiau aiškia pergale ar pralaimėjimu pasibaigiantis dalykas. Be to, karas praeityje buvo vienas pagrindinių instrumentų, kuriais žmonių visuomenės palaikydavo ryšį su materialia realybe. Visi praeities valdovai mėgindavo primesti savo valdiniams klaidingą pasaulio suvokimą, bet jie negalėjo leisti sau skatinti bet kokias iliuzijas, silpninančias karinę galią. Kadangi pralaimėjimas reiškė nepriklausomybės praradimą arba kokį kitą visiems nepageidautiną rezultatą, priemonės apsisaugoti nuo pralaimėjimo turėdavo būti rimtos. Materialūs faktai negalėjo būti ignoruojami. Filosofijoje, religijoje, etikoje, politikoje du plius du gali būti penki, bet konstruojant šautuvą arba lėktuvą du plius du turi būti tik keturi. Neproduktyvios tautos anksčiau ar vėliau visada būdavo nukariaujamos, o kova už produktyvumą nesitaikstė su iliuzijomis. Be to, norint būti produktyviam, reikėjo sugebėti mokytis iš praeities, o tam buvo reikalingas aiškus supratimas, kas dėjosi praeityje. Žinoma, laikraščiai ir istorinės knygos visais laikais buvo šališkos ir tendencingos, bet tokia falsifikacija, kokia praktikuojama šiandien, buvo neįmanoma. Karas buvo rimtas sveiko proto sargas, o valdantiesiems sluoksniams — tai tikriausiai buvo pats svarbiausias sargas. Kol karas galėjo baigtis pergale ar pralaimėjimu, jokia valdanti klasė negalėjo elgtis visiškai neatsakingai-

Bet kai karas tampa nuolatiniu, jis drauge tampa ir nebepavojingu. Kai karas yra nuolatinis, nebelieka karinio būtinumo sąvokos. Tada gali liautis technikos pažanga, gali būti neigiami ar ignoruojami patys aiškiausi faktai. Kaip matėme, karo tikslais ir dabar tebevyksta tyrimai, kuriuos galima pavadinti moksliniais, bet iš esmės jie yra tik kliedesiai, ir tai, kad jie neduoda rezultatų—neturi reikšmės. Produktyvumas, net karinis produktyvumas, yra nebereikalingas. Okeanijoje viskas yra neproduktyvu, išskyrus minčių policiją. Kadangi visos trys supervalstybės yra nenukariaujamos, tai kiekviena jų yra tarsi atskira visata, kurioje saugiai galima praktikuoti beveik bet kokius minties iškrypimus. Realybė parodo savo spaudimą per kasdienio gyvenimo reikmes — rūpintis valgiu ir gėrimų, būstu ir drabužiais, saugotis, kad neprarytum nuodų ar neišžengtum pro viršutinio aukšto langą, ir panašiai. Tarp gyvenimo ir mirties, tarp kūniško malonumo ir kūniško skausmo skirtumas dar yra, bet tai ir viskas. Atribotas nuo bet kokių kontaktų su išoriniu pasauliu ir su praeitimi, Okeanijos pilietis yra tarsi tarpžvaigždinėje_ erdvėje, kai nežinia nei kur viršus, nei kur apačią. Tokios valstybės vadovai yra absoliutūs, tokios valdžios negalėjo turėti nei faraonai, nei autokratai. Jie privalo tik žiūrėti, kad valdiniai nemirtų iš bado perdėm dideliais kiekiais, nes tai sukeltų daug nepatogumų, na, dar palaikyti žemą karinės technikos lygį. Ir kai tas minimumas užtikrintas, jie gali kaip tinkami deformuoti realybę, suteikdami jai kokias tik nori formas.

Taigi karas, matuojant ankstesnių karų standartais, tėra paprasčiausia apgaulė. Jis panašus į kokių nors dviejų žolėdžių gyvūnų kovas, kai abiejų ragai išaugę tokiu kampu, jog nė vienas negali sužeisti kito. Bet nors karas yra netikras, vis dėlto jis nėra nereikšmingas. Jis suryja produkcijos perteklių ir padeda išlaikyti savotišką dvasinę atmosferą, kuri reikalinga hierarchinei visuomenei. Kaip matome, karas dabar yra grynai vidaus reikalas. Praeityje šalių valdantieji sluoksniai vis dėlto kariaudavo vienas prieš kitą ir nugalėtojas visada plėšdavo pralaimėtoją, nors kartais, suvokdami interesų bendrumą, jie net ribodavo niokojimą kare. Mūsų dienomis jie visiškai nekovoja vienas su kitu. Karas vyksta tarp valdančiojo sluoksnio ir valdinių, o karo tikslas — ne užkariauti teritorijas arba apginti jas, o palaikyti esamą visuomenės struktūrą. Todėl net pats žodis „karas“ yra tapęs klaidinančiu Ko gero, būtų teisinga pasakyti, kad, tapęs nuolatiniu, karas liovėsi egzistavęs. Tas savitas nerimas, kurį jis keldavo žmogui nuo neolito eros iki pat dvidešimtojo amžiaus, dabar dingo, jį pakeitė visiškai naujas dalykas. Efektas būtų buvęs visai toks pat, jei trys supervalstybės, užuot kovojusios viena su kita, būtų susitarusios gyventi amžinoje taikoje, kiekviena neliečiama savo teritorijoje. Tuo atveju jos irgi būtų panašios į atsiribojusias visatas, amžiams atsikračiusias blaivinančio išorinio pavojaus. Tiktai nuolatinė taika būtų tas pats, kas ir nuolatinis karas. Tai ir yra — nors didžioji dauguma partijos narių tai supranta tik paviršutiniškąja prasme — slaptoji partijos šūkio „Karas — tai taika“ prasmė.

Vinstonas liovėsi skaitęs. Kažkur tolumoje sudundėjo raketinė bomba, bet tai nesutrikdė palaimos, kad yra vienas su uždrausta knyga kambaryje be teleekrano. Jis tarsi kūnu jautė savo saugumą, kaip ir nuovargį, kėdės minkštumą, švelnų vėjelį, kuris pro langą glostė skruostą. Knyga apžavėjo jį, tiksliau — sustiprino. Nors ji nepasakė jam nieko naujo, bet kaip tik čia ir buvo didžiuma jos patrauklumo. Ji sakė tai, ką būtų sakęs ir jis pats, jei tik būtų sugebėjęs tvarkingai sudėlioti savo išblaškytas mintis. Tai buvo sukurta proto, panašaus į jo, tik kur kas galingesnio, sistemingesnio, mažiau nualinto baimės. Geriausios knygos — suprato jis — yra tos, kurios tau pasakoja jau žinomus dalykus. Jis vėl atsivertė pirmą skyrių, bet tuo metu išgirdo Džulijos žingsnius ant laiptų ir atsistojo iš fotelio pasitikti jos. Ji numetė savo rudą instrumentų krepšį ant grindų ir puolė jam į glėbį. Buvo jau daugiau kaip savaitė, kaip jiedu nesimatė.

— Aš turiu knygą,— pasakė jis, kai jiedu išsiskyrė.

— O, jau turi? Gerai,— pasakė ji be ypatingo susidomėjimo ir tuojau pat atsiklaupė prie primuso virti kavos.

Daugiau apie tai jiedu nekalbėjo, kol pusvalandį nepabuvo lovoje. Vakaras buvo gana vėsus, ir jiedu turėjo užsikloti antklode. Iš apačios sklido pažįstamas dainavimas ir batų čeksėjimas grindiniu. Apkūnioji raudonrankė moteris, kurią Vinstonas matė pirmą vakarą, buvo neatskiriama to kiemo dalis. Atrodė, kad nėra dienoje tos valandos, kai ji nevaikščioja tarp skalbimo dubens ir virvės, čia užsikimšdama burną spaustukais, čia pratrukdama jausmingai dainuoti. Džulija pasivertė ant šono tarsi ruošdamasi miegoti. Jis pasiėmė knygą, kuri gulėjo ant grindų, ir atsisėdo lovoje.

— Mums reikia ją perskaityti,— pasakė jis.— Tau irgi. Visi Brolijos nariai privalo ją perskaityti.

— Tu skaityk,— pasakė ji užsimerkusi.— Skaityk garsiai. Taip bus geriausia. Kur nesuprasiu, tu man paaiškinsi.

Laikrodis rodė šeštą valandą, tiksliau aštuonioliktą. Jie turi tris ar keturias valandas. Jis atrėmė knygą sau į kelius ir ėmė skaityti:

I SKYRIUS

NEŽINOJIMAS — TAI JĖGA

Per visą užfiksuotos istorijos laikotarpį ir tikriau šiai jau nuo neolito eros pabaigos buvo trijų rūšių žmonės — aukštieji, vidutinieji ir žemieji. Jie buvo įvairiai grupuojami, turėjo begales įvairių vardų, bėgant amžiams, kito jų santykinis skaičius ir elgesys tarpusavyje, bet visuomenės struktūros esmė visada likdavo ta pati. Net po didžiulių perversmų ir sakytum negrįžtamų pokyčių vis pasitvirtindavo tas pats modelis, taip kaip giroskopas visada grįžta į pusiausvyrą, nors ir kaip smarkiai būtų pastumtas į vieną ar kitą pusę.

— Džulija, tu miegi?— paklausė Vinstonas.

— Nemiegu, mielasis, klausausi. Skaityk toliau. Tai nuostabu.

Ir jis ėmė vėl skaityti:

Šių trijų grupių tikslai yra absoliučiai priešingi. Aukštųjų tikslas yra išlikti esamoje padėty. Viduriniųjų tikslas — pasikeisti vietomis su aukštaisiais. Žemųjų tikslas, jeigu jie jį turi,— mat būdingas jų bruožas yra tas, kad jie yra taip palaužti sunkaus darbo, jog nelabai suvokia dalykus, pranokstančius gyvenimo kasdienybę,— panaikinti visus skirtumus ir sukurti visuomenę, kurioje visi žmonės būtų lygūs. Taigi per visą istoriją vyksta ši bendrais bruožais visada vienoda kova. Ilgus laiko tarpus aukštieji saugiai būna valdžioje, bet anksčiau ar vėliau visada ateina momentas, kai jie praranda arba tikėjimą savimi, arba gebėjimą efektyviai valdyti, arba abu dalykus kartu. Tada jie nuverčiami viduriniųjų, kurie savo pusėn patraukia ir žemuosius, apsimesdami, jog kovoja už laisvę ir teisybę. Vos tik pasiekę savo tikslą, vidurinieji nustumia žemuosius į seną vergišką padėtį ir patys tampa aukštaisiais. Vėliau iš kurios nors vienos grupės arba iš abiejų susiformuoja nauji vidutinieji, ir kova prasideda iš naujo. Iš tų trijų grupių tik žemiesiems niekada net laikinai nepavyksta pasiekti savo tikslų. Būtų perdėta, jei pasakytume, kad per visą istoriją nepasiekta jokios materialios pažangos. Net šiandien, nuosmukio laikotarpiu, vidutinis žmogus materialiai gyvena geriau negu prieš keletą šimtmečių. Bet nei gerovės kilimas, nei papročių švelnėjimas, nei revoliucinės reformos žmonių lygybės nepadidino nė per“ milimetrą:’ Žemųjų požiūriu, nė viena istorinė permaina nėra reiškusi daugiau kaip jų šeimininko pasikeitimą.

devynioliktojo amžiaus gale šio dėsningumo kartojimasis tapo akivaizdus jau daugeliui stebėtojų. Tada ir atsirado mąstytojų mokyklos, ir interpretuojančios istoriją kaip ciklišką procesą ir pasiryžusios įrodyti, kad nelygybė yra nesugriaunamas žmonijos gyvenimo dėsnis. Žinoma, ši doktrina jau seniai turėjo savo šalininkų, bet toks jos pateikimas buvo tikrai naujas dalykas. Praeityje hierarchinės visuomenės modelio būtinumas buvo išimtinai aukštųjų doktrina. Ji buvo diegiama karalių, aristokratų, kunigų, teisininkų ir kitų parazituojančiųjų, guodžiant žadamu atlygiu įsivaizduojamame aname pasaulyje. Vidurinieji, kovodami dėl valdžios, visada naudodavosi tokiais žodžiais kaip „laisvė“, „teisingumas‘ ir „brolybė“. Tačiau dabar žmonių brolybės sąvoka pradedama atakuoti žmonių, dar nepasiekusių vadovaujančios padėties bei netrukus ketinančių pasiekti. Praeityje vidurinieji su lygybės vėliava darydavo revoliuciją, ir vos nuvertę seną tironiją, tuojau sukurdavo naują. Šiuolaikiniai vidurinieji savo tironiją jau paskelbė iš anksto. Socializmas— teorija, išvystyta devyniolikto amžiaus pradžioje, paskutinė grandis mąstymo grandinėje, siekiančioje antikos vergų sukilimus,— buvo dar labai užsikrėtęs praėjusių amžių utopizmu. Bet visuose socializmo variantuose, atsiradusiuose po 1900 metų, laisvės ir lygybės įgyvendinimo tikslai buvo vis atviriau ir atviriau pamirštami. Nauji judėjimai, kilę amžiaus viduryje — angsocas Okeanijoje, neobolševizmas Eurazijoje, vadinamasis mirties kultas Rytazijoje—turėjo sąmoningą tikslą įtvirtinti nelaisvę ir nelygybę. Žinoma, šie nauji judėjimai atsirado iš senųjų, pasiliko jų pavadinimus bei garbino jų ideologiją. Bet visų jų tikslas buvo sustabdyti pažangą ir norimu momentu užšaldyti istoriją. Švytuoklė turėjo susvyruoti paskutinį kartą ir sustingti vietoje. Kaip paprastai, aukštieji turėjo būti nuversti viduriniųjų, kurie patys taps aukštaisiais, bet šį kartą, pasirinkę tam tikrą strategiją, nauji aukštieji ketino išlaikyti savo poziciją amžinai.

Šios naujos doktrinos iš dalies kilo dėl istorinių žinių kaupimosi ir atsiradusio istorinio mąstymo, kuris iki devyniolikto amžiaus beveik neegzistavo. Buvo suprastas istorijos cikliškumas ar bent taip atrodė, o jeigu jis suprastas, vadinasi, jį įmanoma paveikti. Bet principinė, esminė priežastis buvo ta, kad dvidešimtojo amžiaus pradžioje žmonių lygybė pasidarė įmanoma techniškai. Be abejo, žmonės nebuvo lygūs savo įgimtu talentu ir jų funkcijos turėjo būti skirstomos vienus individus iškeliant prieš kitus, bet nebeliko tikros būtinybės klasiniam susiskirstymui arba didelei turtinei nelygybei. Ankstesniais amžiais klasiniai skirtumai buvo ne tik neišvengiami, bet ir pageidautini. Už civilizaciją tekdavo mokėti nelygybe. Bet atsiradus mašininei gamybai, padėtis pasikeitė. Nors žmonėms dar reikėjo dirbti skirtingus darbus, jų gyvenimas nebebuvo aprėžtas skirtingų socialinių ar ekonominių pakopų. Todėl naujų, į valdžią pretenduojančių grupių požiūriu, žmonių lygybė jau buvo ne siektinas idealas, o vengtinas pavojus. Primityviaisiais laikais, kai teisinga ir taikinga visuomenė buvo tiesą sakant neįmanoma, ja buvo lengva tikėti. Mintis apie žemišką rojų, kuriame visi žmonės gyvens kartu kaip broliai be įstatymų ir vergiško darbo, šmėsčiojo žmonijos vaizduotėje tūkstančius metų. Ir ši vizija imponavo net toms grupėms, kurios iš kiekvienos istorinės permainos tik pasipelnydavo. Prancūzijos, Anglijos ir Amerikos revoliucijų pasekėjai iš dalies tikėjo savo frazėmis apie žmonių teises, kalbos laisvę, lygybę prieš įstatymą ir tam tikrais atžvilgiais elgėsi pagal tuos principus. Bet ketvirtame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje visos pagrindinės politinės minties kryptys buvo jau autoritarinės. Žemišku rojumi buvo nustota tikėti kaip tik tą akimirką, kai jis pasidarė įmanomas. Bet kuri nauja politinė teorija, nesvarbu, kaip ji vadinosi, vedė atgal prie hierarchijos ir režimo. Įsigalėjus bendram pažiūrų sugriežtėjimui, apie 1930 metus, imta praktikuoti tokius dalykus, kurie buvo jau seniai pamiršti, kai kur net šimtą metų — įkalinimą be teismo, vergišką karo belaisvių naudojimą, viešas egzekucijas, kankinimą, siekiant išgauti prisipažinimą, įkaitų ėmimą, ištisų kartų deportaciją. Šie reiškiniai vėl tapo ne tik įprasti, bet ir toleruojami, net ginami kai kurių žmonių, laikančių save apsišvietusiais ir pažangiais.

Dar po dešimtmečio tarpvalstybinių bei pilietinių karų, revoliucijų ir kontrrevoliucijų visame pasaulyje angsocas ir jo varžovai iškilo kaip galutinai susiformavusios politinės teorijos. Bet jos turėjo pirmtakų — įvairių šimtmečio pradžioje atsiradusių sistemų, paprastai vadinamų totalitarinėmis; seniai buvo aiškūs ir būsimo pasaulio, gimstančio iš chaoso, kontūrai. Taip pat buvo aišku, kas valdys tą pasaulį. Naujoji aristokratija susiformavo iš biurokratų, mokslininkų, technikų, profsąjungų organizatorių, visuomenės veikėjų, sociologų, mokytojų, žurnalistų ir profesionalių politikų. Šie žmonės kilę iš algą gaunančios buržuazijos ir darbininkų viršūnių, buvo suburti krūvon monopolinės industrijos ir centralizuotos vyriausybės. Lyginant su praėjusiais amžiais, jie buvo ne tokie šykštūs, ne taip linkę į prabangą, labiau trokštantys grynos valdžios ir svarbiausia — labiau suprato, ką daro, ir ryžtingiau siekė su- triuškinti opoziciją. Sis pastarasis skirtumas ir buvo esminis. Lyginant su šiuolaikine, visos praeities tironijos atrodytų neryžtingos ir neefektyvios. Valdančiosios grupės buvo visados šiek tiek veikiamos liberalių idėjų ir mielai palikdavo visur palaidus galus, reaguodamos tik į aiškų veiksmą ir visai nesidomėdavo, ką jų valdiniai galvoja. Net katalikų bažnyčia viduramžiais buvo tolerantiška, žiūrint šių dienų akimis. Tai galima paaiškinti tuo, kad praeityje nė viena vyriausybė nepajėgė nuolatos kontroliuoti savo piliečių. Atsiradus spaudai, pasidarė lengviau valdyti viešąją nuomonę, kinas ir radijas dar palengvino tą procesą. Atsiradus televizijai ir techninėms galimybėms priimti bei transliuoti tuo pačiu aparatu, asmeniniam gyvenimui atėjo galas. Kiekvienas pilietis, bent jau kiekvienas, pagal svarbą vertas sekimo, gali dvidešimt keturias valandas per parą būti sekamas policijos ir maitinamas oficialia propaganda, visiems kitiems komunikacijos kanalams esant uždarytiems. Pirmą kartą atsirado galimybė prievarta užtikrinti ne tik visišką paklusnumą valstybei, bet ir absoliutų nuomonių vienodumą visais klausimais.

Po revoliucinio šeštojo ir septintojo dešimtmečių periodo visuomenė kaip visada susiskirstė į aukštuosius, vidurinius ir žemuosius. Aukštieji, skirtingai nuo visų pirmtakų, vadovavosi ne instinktu, bet jau žinojo, ko reikia, norint išsaugoti savo poziciją. Jau senokai buvo suprasta, kad vienintelis pagrindas oligarchijai yra kolektyvizmas. Turtą ir privilegijas lengviau apginti tada, kai jos valdomos bendrai. Vadinamasis „privačios nuosavybės uždraudimas“, įvykęs kalbamojo amžiaus viduryje, iš tiesų reiškė nuosavybės sukoncentravimą dar Šiauresniame rate negu iki tol; skirtumas tik tas, kad naujieji savininkai buvo individų grupė, o ne masė. Individualiai partijos narys nieko neturi, išskyrus menkus asmeninius daiktus. Kolektyviai partijai Okeanijoje priklauso viskas, nes ji viską kontroliuoja ir visą produkciją tvarko savo nuožiūra. Porevoliuciniais metais vadovaujančią padėtį ji užėmė beveik be pasipriešinimo, kadangi visa tai buvo pa- teikta kaip kolektyvizacija. Nuo seno vyravo pažiūra, kad eksproprijavus kapitalistų klasę, ateis socializmas, tad kapitalistai be jokių kalbų ir buvo eksproprijuoti. Gamyklos, kasyklos, žemė, namai, transportas, viskas buvo atimta iš jų ir nuo to laiko šie dalykai jau buvo nebe privati nuosavybė, o visuomeninė. Angsocas, išsivystęs iš ankstesnio socializmo judėjimo ir paveldėjęs jo frazeologiją, tiesą sakant, įkūnijo ir pagrindinį socializmo programos punktą — su rezultatu, kurį numatė ir kurio siekė ekonominė nelygybė buvo įtvirtinta amžiams.

Bet hierarchinės visuomenės įamžinimo problemos glūdi kur kas giliau. Yra tik keturios priežastys, dėl kurių valdančioji grupė gali prarasti valdžią. Arba valdžia atimama išorinių varžovų, arba valdymas yra toks neefektyvus, kad masės ima bruzdėti ir sukyla, arba ji leidžia atsirasti stipriai ir nepatenkintai vidurinei grupei, arba pati praranda pasitikėjimą savimi ir norą valdyti. Šios priežastys veikia ne pavieniui, paprastai visos keturios pasireiškia vienu metu. Ir amžinai valdyti gedi tik ta klasė, kuri sugeba nuo jų visų apsisaugoti. O pats lemiamasis faktorius yra pačios valdančiosios klasės psichinė būsena.

Šio amžiaus viduryje pirmasis pavojus, tiesą sakant, yra dingęs. Visos trys pasaulį valdančios valstybės yra nenukariaujamos, pažeisti jas gedėtų tik lėti demografiniai pakitimai, kuriuos stipri vyriausybė gali lengvai sustabdyti. Antrasis pavojus irgi yra tik teoriškas. Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų palyginimui, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos. Periodiškos praeities laikų ekonominės krizės buvo absoliučiai nereikalingos ir dabar joms tiesiog neleidžiama kilti, užtat gali atsirasti ir atsiranda kitų ne mažesnių sutrikimų, bet politinių pasekmių jie neturi, nes nėra būdų, kuriais galima būtų išreikšti nepasitenkinimą. Perprodukcijos problema, kuri iškilo mūsų visuomenėje atsiradus mašinoms, išsprendžiama pasitelkus nuolatinį karą (žr. III skyrių), kuris taip pat padeda palaikyti norimo lygio bendrą nuotaiką. Todėl, mūsų dabartinių vadovų akimis vieninteliai tik r i pavojai yra besikuriančios naujos grupuotės iš gabių, nepakankamai apkrautų darbu, valdžios ištroškusių žmonių ir didėjantis liberalizmas bei skepticizmas jų pačių gretose. Kitaip tariant, tai daugiau švietimo problema. Dėl to reikia nuolatos formuoti sąmonę ir vadovaujančiai grupei, ir didesnei vykdomajai grupei, esančiai žemėliau. Masių sąmonę pakanka veikti tik negatyvia linkme.

Visa tai žinant, galima daryti išvadą,— jei kam dar nėra aišku,— apie bendrą Okeanijos visuomenės struktūrą. Piramidės viršūnėje stovi Didysis Brolis. Jis yra neklystantis ir visagalis. Kiekvienas sėkmingas žingsnis, kiekvienas pasiekimas, kiekviena pergalė, kiekvienas mokslinis atradimas, visos žinios, išmintis, visa laimė, visos dorybės yra kildinamos tiesiogiai iš jo vadovavimo ir Įkvėpimo. Niekas niekada nėra matęs Didžiojo Brolio. Jis yra veidas afišų lentose, balsas iš teleekrano. Mes galime būti absoliučiai tikri, kad jis niekad nemirs, netgi dabar jau neaišku, kada jis gimė. Didysis Brolis yra kaukė, su kuria partija rodosi pasauliui. Jo funkcija — būti židinio tašku meilei, baimei, pagarbai — emocijoms, kurios kur kas lengviau pajaučiamos asmeniui negu organizacijai. Žemiau Didžiojo Brolio yra vidinė partija, kurios narių — apie šeši milijonai, mažiau negu 2 procentai visų Okeanijos gyventojų. Žemiau vidinės partijos yra išorinė partija, kuri, vidinę partiją prilyginus valstybės smegenims, yra jos rankos. Dar žemiau yra bukos masės, paprastai vadinamos „proliais“ ir sudarančios apie 85 procentus visų gyventojų. Pagal mūsų ankstesnę klasifikaciją, proliai yra žemieji, kadangi vergų iš pusiaujo šalių, nuolat einančių iš rankų į rankas, negalima laikyti nuolatine ir būtina visuomenės struktūros dalimi.

Iš esmės priklausomybė toms trims grupėms nėra paveldima. Vidinės partijos tėvų vaikas teoriškai dar nepriklauso vidinei partijai. Į bet kurią partiją priimama po egzamino, laikomo šešiolikos metų amžiaus. Čia nėra ir rasinės diskriminacijos ar kokios pirmenybės vienam šalies rajonui prieš kitą. Aukščiausiuose partijos sluoksniuose galima rasti žydų, negrų, pietų amerikiečių ar gryno indėnų kraujo, ir bet kurios srities vadovai visada skiriami iš tos srities gyventojų. Nė vienoje Okeanijos dalyje gyventojai nemano esą kolonija, valdoma iš tolimos sostinės. Okeanija neturi sostinės, jos galva yra asmuo, kurio buvimo vietos niekas nežino. Ji centralizuota tik tiek, kad anglų kalba yra valstybinė, o naujakalbė — oficiali kalba. Jos valdovus sieja ne kraujo ryšiai, o ištikimybė bendrai doktrinai. Žinoma, mūsų visuomenė yra sluoksninė ir tie sluoksniai gana aiškūs, tad iš pirmo žvilgsnio viskas gali pasirodyti paveldima. Judėjimas iš vienos grupės į kitą yra kur kas mažesnis, negu būdavo kapitalizme arba net priešindustriniame amžiuje. Tarp abiejų partijų vyksta tam tikras keitimasis, bet tik tada, kai reikia iš vidinės partijos pašalinti silpnuosius, o ambicinguosius išorinės partijos narius padaryti nepavojingus, leidžiant jiems pakilti. Proletarai praktiškai į partiją neįleidžiami. Talentingiausi iš jų, kurie gali tapti opozicijos vadais arba nepatenkintais, yra paprasčiausiai atrenkami minčių policijos ir pašalinami. Bet šis reikalų tvarkymo būdas nėra vienintelis, tai ne principinis dalykas. Partija nėra klasė sena to žodžio prasme. Ji nesiekia perduoti valdžią savo vaikams, ir jei nebūtų kito būdo surinkti gabiausiems žmonėms viršūnėje, partija, ko gero, mielai paimtų ištisą kartą iš proletariato eilių. Kritiškais metais, neutralizuojant opoziciją, kaip tik labai pasitarnavo faktas, kad partija yra ne paveldima. Senoviškieji socialistai, išmokyti kovoti prieš vadinamąsias „klasines privilegijas“, manė, kad tai, kas nepaveldima, negali būti amžina. Jie nesuprato, kad oligarchijos perimamumas nebūtinai turi būti biologinis, jie nepagalvodavo, kad paveldimos aristokratijos visada būdavo neilgaamžės, o tradicinės organizacijos, kaip katalikų bažnyčia, kartais gyvuodavo šimtus ir tūkstančius metų. Esminė oligarchijos taisyklė yra ne vaiko paveldėjimas iš tėvo, o tam tikros pasaulėžiūros ir tam tikro gyvenimo būdo tęstinumas, mirusiųjų primetamas gyviesiems. Valdanti grupė valdo tol, kol gali skirti savo paveldėtojus. Partija rūpinasi ne savo kraujo perdavimu, o savęs pačios perdavimu. Nesvarbu, kas bus valdžioje, svarbu, kad hierarchinė struktūra visada būtų ta pati.

Visi įsitikinimai, įpročiai, pomėgiai, emocijos, mūsų laiką charakterizuojanti mąstysena yra nukreipta palaikyti partijos mistiškumui ir užkirsti kelią tikram mūsų visuomenės prigimties suvokimui. Sukilimas ar bet kokia jo užuomazga šiuo metu yra neįmanoma. Proletariato baimintis nėra reikalo. Paliktas savo paties valiai, jis eis iš kartos į kartą, iš vieno amžiaus į kitą, dirbs, dauginsis ir mirs, ne tik nejausdamas jokio poreikio sukilti, bet ir nepajėgdamas suprasti, kad pasaulis galėtų būti kitoks. Jis galėtų tapti pavojingas tik tada, jeigu technikos pažanga pareikalautų duoti jam aukštesnį išsilavinimą bet kadangi karinės ir komercinės varžybos yra nebesvarbios, bendras masių išsilavinimo lygis krinta. Niekam nerūpi, kokios pažiūros populiarios ar nepopuliarios masėse. Joms gedima net duoti intelektualinę laisvę, nes jos neturi intelekto. Tačiau partijos nariui netoleruotinas net menkiausias nuomonės nukrypimas pačiu menkiausiu klausimu.

Partijos narys nuo gimimo iki mirties gyvena stebimas minčių policijos. Net būdamas vienas, jis nėra tikras esąs vienas. Kad ir kur jis būtų, miegotų ar ne, dirbtų ar ilsėtųsi, gulėtų lovoje ar vonioje, jis gali būti patikrintas be jokio įspėjimo ir net nežinoti, kad yra tikrinamas. Jokia jo veikla nelieka be priežiūros. Jo draugai, poilsis, jo elgesys su žmona ir vaikais, veido išraiška esant vienam, žodžiai, kuriuos jis murma miegodamas, net būdingi jo kūno judesiai — viskas atidžiai tyrinėjama. Ir susekama viskas, kas tik galėtų rodyti esant vidinę kovą — ne tik koks rimtas nusižengimas, bet ir bet koks nukrypimas, kad ir menkiausias, bet koks įpročių pasikeitimas, bet koks nerviškumas. Jis absoliučiai niekur neturi laisvės ir pasirinkimo. Antra vertus, jo veiksmai nėra reguliuojami įstatymų arba kokio nors aiškiai suformuluoto elgesio kodekso. Okeanijoje nėra įstatymų. Mintys ir veiksmai, kuriuos demaskavus gresia mirtis, formaliai nėra uždrausti, o nesibaigiantys valymai, areštai, kankinimai, kalinimai ir išgarinimas yra ne kaip bausmė už padarytus nusikaltimus, o paprasčiausias sunaikinimas tų žmonių, kurie kada nors ateityje gali padaryti nusikaltimą. Iš partijos nario ne tik reikalaujama turėti teisingą nuomonę, bet ir teisingus instinktus. Dauguma iš jo reikalaujamų įsitikinimų ir pažiūrų niekad aiškiai nepasakomi ir negali būti pasakyti, neapnuoginant angsocui būdingų prieštaravimų. Jeigu žmogus iš prigimties yra lojalus (geramintis, anot naujakalbės), tai jis bet kokiomis aplinkybėmis negalvodamas žinos, koks yra teisingas požiūris ar pageidautina emocija. Be to, vaikystėje gautas nuodugnus mokymas, atspindimas naujakalbės žodžių „kaltstabdis“, juodbaltė“, „dvejamintė“, „kaltmintė“, atima iš jo norą ir net gebėjimą apskritai giliau apie ką nors mąstyti.

Partijos narys privalo neturėti jokių asmeniškų emocijų ir neduoti atokvėpio entuziazmui. Jis turi gyventi nuolatinėje ekstazėje — neapkęsdamas užsienio priešų, vidaus išdavikų, triumfuodamas dėl pergalių, atsižadėdamas savęs prieš partijos galią ir išmintį. Nepasitenkinimas, sukeliamas jo pilko, skurdaus gyvenimo, yra sąmoningai iškeliamas ir išliejamas tokiomis priemonėmis kaip neapykantos dviminutė, o samprotavimams, kurie galėtų sukelti skeptiškų ar maištingų nuotaikų, kelias užkertamas anksti įdiegiant vidinę drausmę. Pirmoji ir paprasčiausia drausminimo stadija, kuri gali būti taikoma net jauniems vaikams, naujakalbe vadinama „kaltstabdis“. „Kaltstabdis“ reiškia gebėjimą staiga, lyg instinktyviai, sustoti prie bet kokios pavojingos minties slenksčio. Čia įeina ir mokėjimas nesuprasti analogijų, nepastebėti loginių klaidų, nesuvokti paprasčiausių argumentų, jei jie priešiški angsocui, bodėtis ir net šlykštėtis bet kokia minčių seka, galinčia nuvesti eretiška linkme. „Kaltstabdis“, trumpai tariant, reiškia savigyną kvailumu. Bet vien kvailumo neužtenka. Priešingai, lojalumas reikalauja absoliučios savo protinės veiklos valdymo, taip kaip akrobatas valdo savo kūną. Pagrindinis Okeanijos visuomenės ramstis yra tikėjimas, kad Didysis Brolis yra visagalis, o partija — neklystanti. Bet kadangi iš tikro Didysis Brolis nėra visagalis, o partija nėra neklystanti, tai kyla poreikis nepails tarnai, pagal situaciją kaitalioti požiūrį į faktus. Čia raktažodis yra „juodbaltė“. Kaip ir daugelis naujakalbės žodžių, šis žodis turi dvi visiškai priešingas reikšmes. Kalbant apie priešininką, jis reiškia įprotį įžūliai tvirtinti, jog juoda yra balta, prieštarauti aiškiems faktams. Kalbant apie partijos narį, jis reiškia ištikimą norą pasakyti, kad juoda yra balta, kai to reikalauja partijos drausmė. Bet kartu tai reiškia ir sugebėjimą tikėti, jog juoda yra balta, dar daugiau — suvokti, jog juoda yra balta, ir pamiršti, kad kada nors esi manęs atvirkščiai. Tai reikalauja nuolat kaitalioti praeitį, pasitelkiant mąstymo sistemą, kuri apima absoliučiai viską ir naujakalbėje žinoma kaip „dvejamintė“.

Praeities kaitaliojimas reikalingas dėl dviejų priežasčių, ir viena iš jų yra pagalbinė, kitaip sakant, apsidraudžiamo ji. Mat partijos narys, kaip ir proletaras, yra patenkintas esamomis sąlygomis iš dalies todėl, kad neturi palyginimo skalės. Jį reikia izoliuoti nuo praeities, taip pat izoliuoti nuo užsienio šalių, nes jis turi tikėti, kad gyvena geriau negu jo protėviai ir kad pragyvenimo vidutinis lygis nuolat kyla. Bet kur kas svarbesnė priežastis, verčianti keisti praeitį, yra poreikis apginti partijos neklystamumą. Ir tai ne vien paprasčiausius kalbų, statistikos ir įvairiausių dokumentų atnaujinimas, norint parodyti, kad partijos pranešimai visada esti teisingi. Maža to — negalima leisti jokių pakeitimų doktrinoje ar politinėje linijoje, nes keisdamas pasaulėžiūrą ar net savo taktiką, pripažįsti savo silpnumą. Jei, pavyzdžiui, Eurazija ar Rytazija (nesvarbu kuri) šiandien yra priešas, tai ta šalis turėjo būti priešas visą laiką. Ir jei faktai sako kitaip, tai faktai turi būti pakeisti. Taigi istorija yra nuolat perrašinėjama. Ši šiandieninė praeities falsifikacija, vykdoma Teisybės ministerijos, yra tokia reikalinga režimo stabilumui, kaip represijos ir šnipinėjimas, atliekamas Meilės ministerijos.

Praeities kintamumas yra centrinė partijos dogma. Įrodinėjama, kad praeities įvykiai objektyviai neegzistuoja, jie išlieka tik rašytiniuose šaltiniuose ir žmonių atmintyje. Praeitis yra tai, ką rodo įrašai ir žmonių atmintis. O kadangi partija valdo absoliučiai visus įrašus ir taip pat valdo savo narių sąmonę, tai reiškia, jog praeitis yra tokia, kokią ją norės matyti partija. Tai drauge sako, jog nors praeitį galima keisti, ji niekada jokiu konkrečiu atveju nebuvo keičiama; kai ji kada nors reikalinga linkme perkuriama, tai ši naujoji versija ir tampa praeitimi, ir jokia kitokia praeitis pasidaro nebeįmanoma. Tai galioja ir tada, kai gana dažnai tas pats įvykis per vienerius metus pakeičiamas net neatpažįstamai. Partija bet kuriuo atveju skelbia absoliučią tiesą, o tai, kas absoliutu, negalėjo kada nors skirtis nuo to, kas yra dabar. Vėliau pamatysime, kad praeities valdymas labiausiai priklauso nuo atminties treniruočių. Padaryti, kad visi rašytiniai šaltiniai sutaptų su šio momento lojalia versija, tėra grynai mechaninis aktas. Telieka įtikinti save, kad įvykiai klostėsi taip, kaip pageidautina. O jeigu reikia perrikiuoti prisiminimus arba keisti įrašus, tai, vadinasi, paskui reikia ir pamiršti, kad esi tai daręs. Šio triuko irgi galima išmokti, mankštinant sąmonę. Jis įvaldytas daugumos partijos narių, ir, žinoma, visų, kas laiko save intelektualiais bei lojaliais. Senąja kalba tai vadinama realybės kontrole Naujakalbe tai vadinama „dvejamintė“, nors dvejamintė apima kur kas platesnę sąvoką.

„Dvejamintė“ reiškia gebėjimą vienu metu turėti sąmonėje du priešingus įsitikinimus ir abiem jais tikėti. Partijos intelektualas žino, kuria kryptimi keisti savo atmintį, todėl jis supranta, kad daro triukus su realybe, bet pasitelkęs „dvejamintės“ pratybas, įtikina save, kad realybė nėra prievartaujama. Šis procesas turi būti sąmoningas, antraip jis nebus atliktas su deramu tikslumu, bet drauge jis turi būti ir nesąmoningas, nes kitaip sukels klastojimo ir kaltės jausmą. „Dvejamintė“ glūdi pačioje angsoco šerdyje, kadangi esminis partijos tikslas — panaudoti sąmoningą apgaulę, išlaikant tvirtą kursą į tikslą, o tam reikalingas visiškas dorumas. Sakyti sąmoningą melą, nuoširdžiai juo tikint, pamiršti bet kurį nepatogų faktą, paskui, kai vėl prireiks, ištraukti jį iš užmaršties ir vėl naudotis juo tiek, kiek būtina, neigti objektyvios realybės egzistavimą ir drauge atsižvelgti į tą paties neigiamą realybę — visa tai nepaprastai svarbu. Net vartojant žodį „dvejamintė“, reikia remtis „dvejamintė“. Mat ištardamas šį žodį, vis dėlto pripažįsti, jog kišiesi į realybę, o pasirėmęs šviežiu „dvejamintės“ aktu, šį suvokimą ištrint, ir taip be galo — melui visada vienu žingsniu pralenkiant teisybę. Taigi kaip tik „dvejamintė“ įgalino partiją — ir atrodo įgalins dar tūkstančius metų — sustabdyti istorijos tėkmę.

Visos praeities oligarchijos neteko valdžios arba dėl per didelio sustabarėjimo, arba dėl suminkštėjimo. Jos arba pasidarydavo kvailos ir arogantiškos, nebesugebančios prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir būdavo nuverčiamos, arba tapdavo liberalios ir bailios, užuot naudojusios jėgą, darydavo nuolaidas ir taip būdavo nuverčiamos. Kitaip tariant, jos žlugdavo per sąmoningumą arba per nesąmoningumą. Ir kaip tik partijos pasiekimas yra tai, kad ji išrado mąstymo sistemą, kurioje abi sąlygos egzistuoja vienu metu. Amžinam partijos viešpatavimui negalėjo pasitarnauti jokia kita intelektualinė bazė. Jeigu nori valdyti, ir valdyti ilgai, tai turi mokėti panaikinti realybės jausmą, nes valdymo paslaptis yra derinti tikėjimą savo paties neklaidingumu su gebėjimu mokytis iš praeities klaidų.

Vargu ar reikia sakyti, kad subtiliausi „dvejamintės“ praktikai yra tie, kurie ją išrado ir suvokia, jog tai plati sąmonės apgaudinėjimo sistema. Mūsų visuomenėje žmonės, geriausiai žinantys, kas dedasi, drauge mažiausiai mato pasaulį tokį, koks jis yra. Apskritai — kuo didesnis supratimas, tuo didesnis iliuziškumas, kuo daugiau proto, tuo jis nesveikesnis. Tą puikiai iliustruoja laktas, jog karo isterija darosi tuo intensyvesnė, kuo žmogus aukščiau kyla socialiniais laiptais. Racionaliausiai j karą žiūri pavergtieji ginčytinų teritorijų žmonės. Jiems karas atrodo paprasčiausia nuolatinė neganda, besiritanti per jų kūnus iš vienos pusės į kitą kaip potvynio bangos. Kuri pusė laimės — jiems absoliučiai tas pats. Jie yra tikri, jog valdovų pasikeitimas paprasčiausiai tereiškia, kad jie dirbs tą patį darbą kaip anksčiau, tik naujiems šeimininkams, kurie elgsis su jais taip pat kaip ir senieji. Siek tiek aukščiau esantys darbininkai, kuriuos mes vadiname „proliais“, karą pastebi tik protarpiais. Kai reikia juos galima įaudrinti iki baimės ir neapykantos ekstazės, bet kai paliekami ramybėje, jie gali ilgam laikui pamiršti, kad vyksta karas. Tikrąjį karo entuziazmą galima pamatyti tik partijos gretose, o labiausiai vidinėje partijoje. Pasaulio užkariavimu tvirčiausiai tiki tie, kurie supranta jį esant neįmanomą. Sis savitas priešybių apjungimas — žinojimo su nežinojimu, cinizmo su fanatizmu — ir yra vienas skiriamųjų Okeanijos visuomenės bruožų. Oficialioje ideologijoje apstu prieštaravimų, net tokių, kuriems nėra jokios praktinės būtinybės. Pavyzdžiui, partija atmeta ir juodina visus principus, kuriuos gina socialistinis judėjimas, ir daro tai paties socializmo labui. Ji rodo šimtmečiais nematytą panieką darbininkų klasei ir rengia savo narius uniforma, kurią kadaise vilkėdavo fizinio darbo atstovai. Ji nuolatos ardo šeimos solidarumą, bet savo lyderį vadina vardu, tiesiogiai apeliuojančiu į sentimentalią šeimos ištikimybę. Net mus valdančių keturių ministerijų pavadinimai tarsi tyčia neatitinka esmės. Taikos ministerija rūpinasi karu, Teisybės ministerija — melu, Meilės ministerija — kankinimais, o Pertekliaus ministerija — badavimu. Šie prieštaravimai nėra atsitiktiniai, jie taip pat nereiškia paprastos apgavystės: tai yra sąmoningos „dvejamintės“ pratybos, nes tik užglaistant prieštaravimus galima išlaikyti valdžią. Jokiu kitu būdu amžino ciklo nenutrauksi. Jeigu reikia amžiams panaikinti žmonių lygybę, jeigu aukštieji, kaip mes juos vadiname, nori išlaikyti savo valdžią amžinai,— tai vyraujanti sąmonės būsena turi būti valdoma beprotybė.

Bet yra vienas klausimas, kurio mes iki šiol beveik nelietėme: kodėl reikia panaikinti žmonių lygybę? Sakykim, kad šio proceso mechaniką aprašėme teisingai, tačiau koks yra motyvas, skatinantis atlikti šį didžiulį, kruopščiai suplanuotą darbą — tam tikru momentu užšaldyti istoriją?

Čia mes prieiname prie pagrindinės paslapties. Kaip matėme, partijos ir ypač vidinės partijos slėpiningumas remiasi „dvejaminte“. Bet dar giliau glūdi pirminis motyvas, niekad nekvestionuotas instinktas, pirmą kartą paskatinęs užgrobti valdžią ir sukūręs tokius egzistavimui reikalingus įrankius kaip „dvejamintė“, minčių policija, nuolatinio karo būklė. Šis motyvas yra…

Vinstonas staiga pajuto tylą, taip kaip pajuntamas koks nors naujas garsas. Jam pasirodė, kad Džulija jau senokai nebejuda. Ji gulėjo ant šono, iki pusės nuoga, pasidėjusi ant rankos galvą ir su užkritusią ant akių tamsia plaukų sruoga. Jos krūtinė kilnojosi lėtai ir tolygiai.

— Džulija.

Tylu.

— Džulija, tu miegi?

Tylu. Ji miega. Jis užvertė knygą, atsargiai padėjo ant grindų, atsigulė ir užsitraukė antklodę.

Pagalvojo, kad dar nesužinojo svarbiausios paslapties. Jis jau žino kaip, bet nežino kodėl. Pirmas skyrius, kaip ir trečias, nepasakė jam nieko, ko jis nebūtų supratęs, tik susistemino visa tai, ką jis jau žinojo. Bet skaitydamas jis galutinai įsitikino, kad nėra pamišęs. Jeigu tu ėsi mažuma, net vienintelis, tai vis tiek nereiškia, kad esi pamišęs. Yra tiesa ir yra netiesa, ir jeigu tu sugebi laikytis tiesos, kad ir prieš visą pasaulį, tu nesi pamišęs. Geltonas besileidžiančios saulės spindulys įslinko pro langą ir palietė pagalvę. Jis užsimerkė. Saulė ant veido ir lygus prie jo prisiglaudęs merginos kūnas teikė jam jėgos, pasitikėjimo, migdė. Jis saugus, viskas gerai. Jis užmigo, murmėdamas „Sveikas protas — ne dauguma“, jausdamas, kad ši mintis nepaprastai svarbi.

*

Jis pabudo su nuojauta, kad miegojo labai ilgai, bet dirstelėjęs į senovišką laikrodį pamatė, kad yra tik dvidešimt trisdešimt. Jis snausdamas pagulėjo, paskui pasigirdo įprastas krūtininis dainavimas kieme:

Nors ta svaja sparnuota Kaip dūmai išgaravo,

Suaudrino vaizduotę Ir širdį man užgavo.

Ši primityvi dainelė, matyt, yra populiari. Visur gali ją išgirsti. Ji pergyveno neapykantos dainą. Džulija nuo dainos atsibudo, palaimingai pasirąžė ir išlipo iš lovos.

— Noriu valgyti,— pasakė ji.— Išsivirkim dar kavos. Po velnių! Primusas užgesęs ir vanduo šaltas.— Ji pakėlė primusą ir papurtė.— Žibalo nebėra.

— Tikriausiai galima gauti iš senojo Čaringtono.

— Juokingiausia, kad man jis atrodė pilnas. Tuojau apsirengsiu,— pridūrė ji.— Jau gana šalta.

Vinstonas irgi atsikėlė ir apsirengė. Nepavargstantis balsas dainavo toliau:

Išgydo laikas žaizdą,

Sniegus ugnis ištirpdo,

Bet tų svajonių vaizdas

Dar gildo mano širdį.

Susijuosęs kombinezono diržą, jis nuėjo prie lango. Šaulė, matyt, jau buvo nusileidusi už namų — į kiemą ji nebešvietė. Šaligatvio plytelės buvo šlapios lyg ką tik nuplautos, jam atrodė, kad ir dangus nuplautas — tokia šviežia ir skaisti atrodė mėlynė tarp kaminų. Moteris nepailsdama žingsniavo po kiemą, čia užsikimšdama spaustuku, čia atsikimšdama, čia dainuodama, čia tylėdama ir kabindama vis naujus vystyklus. Jis svarstė, ar ji ima skalbti už pinigus, ar paprasčiausiai yra vergė dvidešimčiai ar trisdešimčiai anūkų. Priėjo Džulija, ir dabar abu lyg pakerėti žiūrėjo į tą stambią figūrą apačioje. Šitaip bežiūrint į moterį jos pačios aplinkoje, matant jos storas prie virvės ištiestas rankas, galingą tarsi arklio užpakalį, Vinstonui pirmą kartą dingtelėjo, kad ji yra graži. Jam niekad anksčiau nebuvo atėjusi mintis, kad penkiasdešimtmetės moters kūnas gali būti gražus — be galo išplatėjęs nuo vaikų gimdymo, paskui grūdintas, šiurkštintas darbo, kol pasidarė sudiržęs lyg peraugusi ropė. Bet jis yra gražus, pagaliau kodėl negali būti, pagalvojo jis. Stiprus, beformis kūnas, panašus į granito luitą, su ryškiai raudona oda šalia merginos kūno atrodė lyg erškėtuogė šalia rožės žiedo. Kodėl vaisius turėtų būti prastesnis už gėlę?

— Ji graži,— sumurmėjo jis.

— Per klubus bus ne mažiau kaip metras,— tarė Džulija.

— Ji graži savaip,— pasakė Vinstonas.

Jis laikė ranką ant gležno Džulijos liemens. Jos šlaunis buvo prisiglaudusi prie jo. Iš jų kūnų niekad nebus kūdikio. Tai vienas iš jiems neįmanomų dalykų. Tik žodžiu, tik sąmonėje jie tegali puoselėti savo paslaptį. Moteris apačioje neturi sąmonės, ji turi tik stiprias rankas, šiltą širdį ir vaisingą pilvą. Jis pagalvojo, kiek ji pagimdė vaikų. Gali būti, kad penkiolika. Kadaise netikėtai pražydo, gal metus žydėjo laukinės rožės grožiu, paskui staiga išbrinko kaip užsimezgąs vaisius, sudiržo, paraudo, sušiurkštėjo, ir nuo tol jos gyvenimas buvo skalbimas, plovimas, adymas, virimas, šlavimas, valymas; iš pradžių vaikams, paskui anūkams ir taip daugiau kaip trisdešimt metų iš eilės. Ir ji dabar dainuoja. Paslaptinga pagarba moteriškei buvo kažkaip susijusi su giedru be debesų dangumi, nusidriekusiu nuo kaminų į begalinius tolius. Buvo keista suvokti, kad dangus yra visiems tas pats, taip pat ir Eurazijoje, ir Rytazijoje. Ir žmonės po tuo dangumi taip pat labai panašūs — visur, visame pasaulyje, šimtai tūkstančių milijonų tokių pat žmonių, nesuvokiančių vienas kito egzistavimo, skiriamų neapykantos ir melo sienų ir vis dėlto beveik vienodų— žmonių, neišmokusių galvoti, tik kaupiančių širdyse, pilvuose ir raumenyse jėgą, kuri vieną dieną apvers pasaulį. Jei yra viltis, tai ji proliuose! Net ir neperskaitęs knygos iki pabaigos, jis žinojo, kad tai turi būti galutinė Goldšteino išvada. Ateitis priklauso proliams. Bet ar gali jis būti tikras, kad atėjus prolių laikui, jų sukurtas pasaulis nebus svetimas jam, Vinstonui Smitui, kaip yra svetimas partijos pasaulis? Taip, gali būti tikras, nes tai bus bent jau sveiko proto pasaulis. Kur yra lygybė, ten gali būti ir sveikas protas. Anksčiau ar vėliau tai atsitiks, jėga virs sąmone. Proliai yra nemirtingi, tuo nesuabejosi, žvelgdamas į tą gyvybingą figūrą kieme. Galų gale jie atsibus. O kol tai atsitiks, tegu ir po tūkstančio metų, jie išliks gyvi per visas nelaimes kaip paukščiai, perduodantys iš vieno kūno į kitą gyvybingumą, kurio partija neturi ir negali sunaikinti.

— Ar tu atsimeni,— paklausė jis,— tą strazdą, kuris mums giedojo pačią pirmą dieną miško pakrašty?

— Jis giedojo ne mums.— pasakė Džulija.— Jis giedojo pats sau. Net ir ne sau. Giedojo, ir tiek.

Paukščiai gieda, proliai dainuoja, partija nedainuoja. Visame pasaulyje, Londone ir Niujorke, Afrikoje ir Brazilijoje, paslaptingose uždraustose žemėse už sienų, Paryžiaus ir Berlyno gatvėse, begalinės Rusijos kaimuose, Kinijos ir Japonijos turguose — visur stovi ta pati stipri nesunaikinama figūra, subjaurota darbo ir gimdymo, nuo gimimo iki mirties sunkiai plušanti ir dainuojanti. Iš tų galingų strėnų vieną dieną turi atsirasti sąmoningų padarų rasė. Mes esame mirę, ateitis priklauso jiems. Bet tu gedi dalyvauti toje ateityje, jei išlaikysi gyvą protą kaip jie išlaiko kūną, ir perduosi ateitin tą slaptą teiginį, kad du plius du yra keturi.

— Mes esame mirę,— tarė jis.

— Mes esame mirę,— klusniai pakartojo Džulija.

— Jūs esate mirę,— pasakė geležinis balsas už jų.

Jiedu atšoko vienas nuo kito. Vinstonui atrodė, kad viduriai pavirto į ledą. Jis matė baltymus aplink rainelę Džulijos akyse. Jos veidas buvo geltonas kaip pienas. Ryškiai raudonavo tik dažai ant skruostikaulių, tartum kokie ant odos priklijuoti lopai.

— Jūs esate mirę,— pakartojo geležinis balsas;

— Kalba už paveikslo,— pasakė Džulija.

— Kalba už paveikslo,— pakartojo balsas.— Būkite kur esate. Kol negausite įsakymo, nejudėkite.

Prasidėjo, pagaliau tai prasidėjo! Jiedu negali nieko daryti, gali tik stovėti ir žiūrėti vienas kitam į akis. Bėgti, gelbėtis, kol nevėlu ištrūkti iš to namo — jiems tokia mintis neatėjo. Neįmanoma nepaklusti geležiniam balsui iš sienos. Kažkas trakštelėjo lyg atšovus skląstį ir suskambo dūžtantis stiklas. Paveikslas nukrito ant grindų ir iš po jo pasirodė teleekranas.

— Dabar jie mato mus,— pasakė Džulija.

— Dabar mes matome jus,— pasakė balsas.— Atsistokite kambario viduryje. Atsukite vienas kitam nugaras. Rankas sunerkite už galvų. Vienas kito nelieskite.

Jiedu ir nesilietė, bet Vinstonas kažkaip jautė Džuliją drebant. O gal tai buvo dėl jo paties drebėjimo. Jis šiaip taip sugebėjo susilaikyti nekalenęs dantimis, bet kelių suvaldyti nepajėgė. Apačioje pasigirdo batų trepsėjimas. Atrodė, kad kiemas pilnas žmonių. Buvo girdėti kažką velkant per grindinį. Moters dainavimas staiga nutilo. Kažkas pratisai nužvangėjo — sakytum skalbimo dubuo būtų nusviestas per kiemą, paskui pasigirdo pikti balsai, po jų skausmingas riksmas.

— Namas apsuptas,— pasakė Vinstonas.

— Namas apsuptas,— tarė balsas.

Jis išgirdo, kaip Džulija staiga sukando dantis.

— Manau, kad mes jau galime atsisveikinti,— pasakė ji.

— Jau galite atsisveikinti,— pasakė balsas. Paskui įsikišo visai kitoks, aukštas, išlavėjęs balsas, kuris Vinstonui pasirodė kažkur girdėtas. Jis pasakė:

Štai tau į lovą pašvies kelią žibintas,

Štai budelio kirvis, ir galva tavo krinta.

Kažkas driokstelėjo ant lovos už Vinstono nugaros Pro langą išlaužusios rėmą įlindo kopėčios. Kažkas jomis įlipo vidun. Ant laiptų bildėjo batai, netrukus kambarys buvo pilnas stiprių vyrų su juodomis uniformomis, geležimi kaustytais batais ir lazdomis rankose.

Vinstonas jau nebedrebėjo. Net akių beveik nejudino. Svarbu vienintelis dalykas: nejudėti, visai nejudėti, ir neduoti jiems preteksto mušti! Priešais jį stovėjo vyras su stambiu boksininko smakru, kuriame lūpos atrodė tik plyšelis. Jis susimąstęs sukiojo tarp nykščio ir smiliaus lazdą. Vinstono ir jo akys susitiko. Buvo beveik nepakenčiama jausti savo bejėgiškumą su pakeltomis už galvos rankomis ir neapgintu veidu bei visu kūnu. Vyras iškišo baltą liežuvio galiuką, palaižė tą vietą, kur turėjo būti lūpos, ir pasitraukė. Pasigirdo kitas pokštelėjimas: kažkas paėmė nuo stalo stiklinį prespapjė ir tėškė jį į židinį.

Per kilimą nusirito gabaliukas koralo, panašus į mažytį rausvą cukrinį rožės žiedelį nuo torto. Koks jis mažas, pagalvojo Vinstonas, koks jis mažas visą laiką buvo! Jis išgirdo už nugaros aiktelėjimą ir smūgį, paskui jam pačiam kažkas smarkiai spyrė į kulkšnį ir jis vos nepargriuvo. Vienas iš vyrų trenkė Džulijai kumščiu į smilkinį, ir ji susirietė lyg kišeninis metras, raitėsi ant grindų, gaudydama kvapą. Vinstonas nedrįso net milimetrą pasukti galvos, bet kartais viena akimi matydavo jos pamėlusį žiopčiojantį veidą. Net sukaustytas baimės, jis tarsi pats jautė skausmą, baisų skausmą, kuris vis dėlto buvo ne toks paniškas kaip pastangos atgauti kvapą. Jis žinojo, į ką tai panašu: baisus, veriantis skausmas, kurį aiškiai jauti, bet negali kentėti, nes visų pirma būtina kvėpuoti. Paskui du vyrai paėmė ją už pečių ir kelių ir kaip maišą išnešė laukan. Vinstonas spėjo dirstelėti į jos veidą, geltoną ir iškreiptą, užmerktomis akimis, bet vis dar su rausvais dažais ant skruostų. Jis matė ją paskutinį kartą.

Jis stovėjo kaip įkastas. Kol kas jo nemušė. Galvoje pačios savaime ėmė lėkti mintys, bet jos jam atrodė visai neįdomios. Jis pagalvojo, ar jie suėmė misterį Čaringtoną. Ką jie padarė moteriškei kieme? Jis pasijuto labai norįs šlapintis ir nusistebėjo, nes buvo tai daręs prieš dvi ar tris valandas. Jis matė, kad laikrodis ant židinio rodo devynias, tiksliau dvidešimt pirmą valandą. Bet atrodė per šviesu. Argi rugpjūčio vakare dvidešimt pirmą valandą netemsta? Jis pagalvojo, gal jiedu su Džulija pramiegojo visas dvylika valandų ir atsibudo ne dvidešimt trisdešimt vakaro, o aštuntą trisdešimt kitą rytą? Bet jis tos minties nebesvarstė. Tai buvo nesvarbu.

Ant laiptų pasigirdo kiti, lengvesni žingsniai. Į kambarį .įėjo misteris Čaringtonas. Vyrai su juodomis uniformomis staiga pasitempė. Kažkuo buvo pasikeitusi ir misterio Čaringtono išvaizda. Jis pamatė sudaužytą stiklinį prespapjė (specialus sunkus daiktas iš bronzos, marmuro ir pan., uždedamas ant popierių, kad jie liktų vietoje- red. past.).

— Surinkit tas šukes,— griežtai pasakė jis.

Vienas vyras klusniai pasilenkė. Koknio akcentas Caringtono tartyje buvo dingęs — Vinstonas staiga suprato, kieno balsą neseniai girdėjo iš teleekrano. Misteris Čaringtonas tebebuvo su senu velvetiniu švarku, bet jo plaukai, kadaise beveik žili, dabar buvo juodi. Be to, jis buvo be akinių. Jis akylai žvilgtelėjo į Vinstoną lyg norėdamas pasitikrinti ir daugiau nebekreipė į jį dėmesio. Atpažinti jį dar galėjai, bet tai nebebuvo tas pats asmuo. Kūnas pasidarė tiesesnis, tarytum pastambėjo. Veide buvo įvykusios tik kelios nežymios permainos, bet dėl jų jis visiškai pasikeitė. Juodi antakiai buvo nebe tokie tankūs, raukšlės dingusios, visi veido kontūrai atrodė kitokie, net nosis trumpesnė. Tai buvo ryžtingas, šaltas maždaug trisdešimt penkerių metų vyro veidas. Vinstonas pagalvojo, kad pirmą kartą gyvenime mato tikrą minčių policijos darbuotoją.

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.