Dž. Orvelas. 1984 (14)

6

Pagaliau tai atsitiko. Įvyko tai, ko jis laukė. Atrodė, kad jis to laukė visą gyvenimą.

Jis ėjo ministerijos koridoriumi ir buvo beveik toje pačioje vietoje, kur Džulija įkišo jo delnan laiškelį. Staiga pajuto, kad iš paskos eina žmogus, gerokai stambesnis už jį. Tas žmogus kostelėjo, tarsi ruošdamasis pokalbiui. Vinstonas staiga sustojo ir atsisuko. Tai buvo O’Brajenas.

Pagaliau jie stovi veidas priešais veidą, ir Vinstonui panūdo bėgti šalin. Širdis daužėsi. Jis net kalbėti nebūtų įstengęs. O’Brajenas nesustodamas draugiškai spustelėjo jam alkūnę, ir abu nuėjo toliau greta kits kito. Jis kalbėjo su tuo savitu rimtu mandagumu, kuris skyrė jį nuo daugumos vidinės partijos narių.

— Aš seniai laukiau progos šnektelėti su jumis,— tarė jis.— Skaičiau vieną jūsų straipsnį „The Times“, parašytą naujakalbe. Man atrodo, jūs moksliškai domitės ja, ar ne?

Vinstonas buvo jau kiek atsitokėjęs.

— Vargu ar labai moksliškai,— tarė jis.— Esu tik mėgėjas. Tai ne mano sritis. Niekada anksčiau nesu užsiiminėjęs kalbos kūrimu.

— Bet rašote labai elegantiškai,— pasakė O’Brajenas.— Tai ne vien mano nuomonė. Neseniai kalbėjausi su jūsų bičiuliu, kuris yra tikras specialistas. Niekaip negaliu prisiminti jo pavardės.

Vinstono širdis vėl skaudžiai dygtelėjo. Tai buvo aiški užuomina į Saimą. Bet Saimas yra ne tik miręs, jis uždraus- tas, jis — neasmuo. Bet koks patvirtintas ryšys su juo yra mirtinai pavojingas. Matyt, O’Brajeno užuomina buvo pasakyta kaip signalas, kaip slaptažodis. Atskleidęs šį nedidelį minčių nusikaltimą, O’Brajenas tarsi padarė juodu bendrininkais. Jiedu lėtai ėjo koridoriumi, bet pagaliau O’Brajenas sustojo. Savotišku judesiu, tarsi išreiškiančiu nuginkluojantį draugiškumą, pasitaisė ant nosies akinius. Tada tarė:

— Iš tikrųjų aš norėjau pasakyti, kad jūsų straipsnyje pastebėjau žodžius, kurie laikomi jau pasenusiais. Bet paseno jie labai neseniai. Ar matėte dešimtąjį naujakalbės žodyno leidimą?

— Ne,— atsakė Vinstonas.— Maniau, kad jis dar neišleistas. Dokumentų skyriuje mes dar naudojamės devintuoju leidimu.

— Dešimtasis pasirodys tik po kelių mėnesių. Bet jau yra signaliniai egzemplioriai. Vieną pats turiu. Ko gero, norėtumėt į jį žvilgtelėti?

— Labai,— atsakė Vinstonas, tučtuojau supratęs, kur krypsta kalba.

— Kai kurie naujadarai yra labai išradingi. Veiksmažodžių skaičiaus sumažinimas — manau, šis aspektas jums labai patiks. Gal man atsiųsti jį jums su kurjeriu? Tik žinot — aš labai greit pamirštu tokius dalykus. Gal galėtumėt kokiu patogiu laiku užeiti pas mane namo ir pasiimti? Palaukit. Tuojau duosiu savo adresą.

Jiedu stovėjo tiesiai prieš ekraną. O’Brajenas išsiblaškęs pasitapšnojo kišenes ir išsitraukė odinę knygelę su auksiniu parkeriu. Tiesiai prieš ekraną, tokioje padėtyje, kad bet kas, stebintis kitame laido gale, puikiai galėjo skaityti, jis užrašė savo adresą, išplėšė lapelį ir padavė Vinstonui.

— Vakarais aš paprastai esu namie,— pasakė jis.— Jei

kartais nebūčiau, tai žodyną paduos mano tarnas.

Ir jis nuėjo, palikęs Vinstoną su popieriaus lapeliu, kurio šį kartą nereikėjo slėpti. Vis dėlto po kelių valandų, gerai įsidėmėjęs adresą, jis išmetė jį atminties skylėn kartu su daugybe kitų popierių.

Jiedu kalbėjosi tik kelias minutes. Sis epizodas galėjo turėti tik vieną prasmę. Viskas sugalvota tam, kad Vinstonas sužinotų O’Brajeno adresą. Tai buvo būtina, nes žmogaus adresą galėjai sužinoti tik tiesiai paklausęs. Jokių žinynų nebuvo. „Jei norėsit apsilankyti, tai mane surasit čia“,— tarsi pasakė jam O’Brajenas. Gal žodyne bus paslėptas koks nors laiškas. Šiaip ar taip, vienas dalykas jau aiškus. Slapta organizacija, apie kurią jis svajojo, vis dėlto yra, ir jis jau beveik pasiekė ją.

Jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau atsilieps į O’Brajeno kvietimą. Gal rytoj, gal po ilgesnio laiko — pats nebuvo tikras. Tai, kas atsitiko — tik tęsinys to proceso, kuris prasidėjo prieš daugelį metų. Pirmas žingsnis buvo slapta, nevalinga mintis, antrasis žingsnis — dienoraštis. Nuo minčių jis perėjo prie žodžių, o dabar nuo žodžių pereina prie veiksmų. Paskutinis žingsnis bus tai, kas įvyks Meilės ministerijoje. Jis tai suprato. Pabaiga slypi pradžioje. Bet tai ir gąsdino, tiksliau buvo panašu į paragautą mirtį, lyg būtum tapęs jau mažiau gyvas. Net kalbantis su O’Brajenu, kai galutinai suvokė pokalbio prasmę, per kūną nubėgo šaltas drebulys. Atrodė, kad žengia į drėgną kapą, ir buvo nė kiek ne lengviau nuo to, kad jau seniai žinojo tą kapą esant netoliese ir laukiant jo.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą