Dž. Orvelas. 1984 (13)

5

Saimas dingo. Vieną rytą nepasirodė darbe; keletas neatsargių žmonių pasikalbėjo apie tai. Kitą dieną niekas jau neminėjo. Trečią dieną Vinstonas nuėjo į dokumentų skyriaus vestibiulį ir pasižiūrėjo į skelbimų lentą. Viename skelbime buvo išspausdintas šachmatų komitetas, kuriam priklausė Saimas. Sąrašas atrodė visai taip pat kaip iki tol — jokių išbraukymų — tik viena pavarde trumpesnis. To ir užteko. Saimas liovėsi egzistavęs — jo niekada nebuvo.

Oras buvo karštas kaip orkaitėje. Ministerijos labirintuose, belangiuose kambariuose oro kondicionavimo aparatai palaikė normalią temperatūrą, bet gatvėse šaligatviai tiesiog svilino kojas, ir smarvė iš metro piko valandomis būdavo tiesiog baisi. Visu smarkumu vyko pasiruošimai neapykantos savaitei, ir visos ministerijos dirbo viršvalandžius. Reikėjo organizuoti eisenas, mitingus, karinius paradus, paskaitas, vaškines parodas, filmų demonstravimą, televizijos programas, reikėjo statyti stendus, kabinti didžiulius portretus, kurti ir rašyti šūkius, skleisti gandus, klastoti fotografijas. Džulijos literatūros skyrius liovėsi leidęs romanus ir kūrė žiaurumo brošiūrų serijas. Vinstonas, be savo nuolatinio darbo, kasdien dar ilgokai triūsė, versdamas „The Times“ komplektus ir keisdamas bei dailindamas žinių pranešimus, kurie bus cituojami kalbose. Vėlai vakare, kai gatves užplūsdavo minios triukšmingų prolių, miestas pasidarydavo kažkoks karštligiškas. Tankiau griaudėjo raketinės bombos, kartais tolumoje buvo girdėti galingi sprogimai, kurių niekas negalėjo paaiškinti ir apie kuriuos sklido baisūs gandai.

Jau buvo sukurta nauja daina neapykantos savaitei („Neapykantos daina“), kuri be perstojo sklido iš teleekranų. Jos ritmas buvo pašėlęs, lojantis, vargiai vadintinas muzika, labiau panašus į būgno dundusį. Griaudžiant šimtams balsų ir trypiant žengiančioms kojoms, įspūdis būdavo kraupus. Proliai pamėgo tą dainą, ir vakarais gatvėse ji konkuravo su dar populiaria „Nors ta svaja sparnuota…“ Parsonso vaikai grojo ją šukomis ir popieriumi dieną naktį, tiesiog varydami iš proto. Vinstono vakarai buvo kaip niekad kupini veiklos. Būriai Parsonso organizuotų savanorių ruošė gatvę neapykantos savaitei, piešė plakatus, siuvo vėliavas ir kėlė jas ant stogų, rizikuodami tempė skersai gatvę vielas vimpelams. Parsonsas gyrėsi, kad vien Pergalės rūmai duos keturis šimtus metrų vėliavų audeklo. Jis buvo pagautas savosios stichijos ir jautėsi nepaprastai laimingas. Dėl karšto oro ir fizinio darbo jis turėjo pretekstą vakarais vilkėti šortus ir atvirus marškinius. Jis vienu metu buvo visur — stūmė, nešė, pjovė, kalė, improvizavo, su visais draugiškai juokavo ir kiekviena savo kūno pora skleidė neišsenkamas rūgštaus kvapo prakaito atsargas.

Visame Londone staiga pasirodė naujas plakatas. Jis buvo be užrašo, tiktai grėsli Eurazijos kareivio figūra, keturių ar penkių metrų aukščio, žengianti pirmyn su bejausmiu mongolišku veidu, didžiuliais batais ir paruoštu automatu prie juosmens. Iš kurio kampo žiūrėtum į tą plakatą, perspektyvos padidintas automato vamzdis atrodė nukreiptas tiesiai į tave. Šitų plakatų buvo prikabinėta ant visų tuščių sienų, net daugiau negu Didžiojo Brolio portretų. Proliai, šiaip abejingi karui, dabar buvo raginami patriotiškai susitelkti. Lyg derinantis prie bendros nuotaikos, padidėjo raketinių bombų aukų skaičius. Viena nukrito ant pilno kino teatro Stepnyje ir po griuvėsiais palaidojo kelis šimtus žmonių. Visi aplinkinių gatvių gyventojai išėjo į ilgą nesibaigiančią laidotuvių procesiją, kuri truko kelias valandas ir labiau panėšėjo į pasipiktinimo mitingą. Kita bomba nukrito į tuščią plotą, naudojamą žaidimams, ir suplėšė į gabalus keletą vaikų. Vyko piktos demonstracijos, kuriose buvo deginami Goldšteino atvaizdai, liepsnon buvo metami ir šimtai nuplėštų Eurazijos kareivio plakatų, per sumaištį buvo apiplėšta keletas parduotuvių. Paskui pasklido gandas, kad tas bombas radijo bangomis nukreipė šnipai, viena senukų pora buvo įtarta atkilusi iš svetur, jų namas buvo uždegtas, ir jie žuvo liepsnoje.

Susitikę kambaryje virš misterio Čaringtono krautuvėlės, Džulija su Vinstonu gulėjo vienas šalia kito ant plikos lovos, dėl karščio atsidarę langą ir nuogi. Žiurkė daugiau nebesirodė, nors blakių šiltame ore buvo prisiveisę sočiai.

Bet jiems tai atrodė nesvarbu. Kambarys, švarus ar nešvarus, jiems buvo rojus. Vos atėję, jiedu paprastai apibarstydavo viską juodojoje rinkoje pirktais pipirais, nusimesdavo drabužius, prakaituodami pasimyluodavo, paskui užmigdavo, o atsibudę pamatydavo, kad blakės atkuto ir telkiasi kontratakai.

Per birželio mėnesį jiedu buvo susitikę keturis, penkis, šešis… taip, septynis kartus. Vinstonas liovėsi gėręs džiną bet kuriuo dienos metu. Nebebuvo tokio poreikio. Jis pariebėjo, varikozinė opa aprimo, liko tik ruda dėmė virš kulkšnies, liovėsi kosėjimo priepuoliai rytais. Gyvenimas nebeatrodė nepakenčiamas, jam jau nebeužeidavo noras rodyti ekranui liežuvį arba visa gerkle rėkti keiksmažodžius. Dabar, kai jiedu turėjo saugią vietą, beveik namus, net nebeatrodė didelis kliuvinys, kad jiedu tegali susitikti tik retkarčiais ir pabūna tik keletą valandų. Svarbiausia buvo pats kambarėlio egzistavimo faktas. Žinoti, kad jis ten yra, buvo beveik tas pats kaip ir būti jame. Tas kambarėlis buvo tarsi pasaulis, tarsi praeities kampelis, kur dar vaikšto išnykę gyvūnai. Vinstonas pagalvojo, kad ir pats misteris Čaringtonas yra tarsi koks išnykęs gyvūnas. Prieš lipdamas viršun, Vinstonas sustojęs visada šnekteldavo su juo keletą minučių. Atrodė, kad senukas labai retai arba visai neišeina į miestą ir beveik neturi pirkėjų. Kaip koks vaiduoklis gyvena savo mažoje tamsioje krautuvėlėje ir dar mažesnėje virtuvėlėje, kurioje verdasi valgį ir kurioje, be kitų daiktų, stovi neįtikėtinai senas gramofonas su didžiuliu garsintuvu. Atrodė, kad jis labai džiaugiasi, gavęs progą pasikalbėti. Vaikštinėdamas tarp savo beverčių senienų, ilganosis, su storais akiniais, velvetiniu švarku ant palinkusių pečių, jis labiau panėšėjo į kolekcionierių negu į prekybininką. Su kiek apiblėsusiu entuziazmu čiupinėdavo kokį nors niekniekį — porcelianinį butelio kamštį, ornamentuotą sulaužytos tabakinės dangtelį, netikro aukso medalioną su seniai mirusio kūdikio plaukų sruogele. Ir niekada neprašydavo, kad Vinstonas ką nors pirktų — jam užtekdavo tik dėmesio. Kalbėtis su juo buvo tas pats kaip klausytis senos sudilusios muzikinės dėžutės tilindžiavimo. Iš savo atminties kertelių jis ištraukė ir daugiau pamirštų eilėraščių.

Vienas buvo apie dvidešimt keturis strazdus, kitas — apie karvę su užsirietusiu ragu, trečias — apie vargšės liepsnelės mirtį. Padeklamavęs kokį naują posmelį, tyliai lyg atsiprašydamas nusijuokdavo ir sakydavo:

— Man pasirodė, kad jums gali būti įdomu.

Bet dažniausiai teprisimindavo tik keletą eilučių iš kurio nors eilėraščio.

Vinstonas ir Džulija žinojo,— ir ta mintis niekad neišeidavo iš galvos,— kad tai, kas vyksta, negali tęstis ilgai. Kartais artėjanti mirtis atrodydavo tokia pat apčiuopiama kaip ir lova, ant kurios gulėdavo, ir jiedu glausdavosi vienas prie kito su desperatiška aistra, kaip pasmerkta siela griebiasi paskutinio laimės trupinio, kol dar neišmušė lemtingas laikrodžio dūžis. Bet retkarčiais juos apimdavo, ne tik saugumo, bet ir amžinybės iliuzija. Tol, kol būdavo šiame kambary, abiem atrodydavo, kad nieko negali atsitikti. Kelionė čionai būdavo sunki ir pavojinga, bet pats kambarys — tarsi prieglobstis. Panašus jausmas vieną kartą buvo apėmęs Vinstoną žiūrint į prespapjė vidų — atrodė, kad galima patekti į tą stiklinį pasaulį, o ten patekus, laikas sustos. Jie dažnai leisdavosi svajoti, kad seksis amžinai. Kad juodu ir toliau lydės sėkmė, jiedu šitaip draugaus iki pat senatvės ir mirties. Arba Katerina numirs, ir Vinstonui su Džulija po keleto gudrių kombinacijų pavyks susituokti. Arba jiedu kartu nusižudys. Arba pranyks, neatpažįstamai pakeis išvaizdą, išmoks kalbėti su prolių akcentu, susiras darbą gamykloje ir nesusekti nugyvens gyvenimą kokiame nors skersgatvyje. Visa tai buvo nesąmonė, ir abu gerai tą suprato. Tikrovėje jokios išeities nebuvo. O vienintelio praktiškai įmanomo plano — savižudybės — jiems nesinorėjo vykdyti. Stumti dieną po dienos, savaitę po savaitės, gyventi dabartimi, kuri neturi ateities — tai buvo nenugalimas instinktas, panašiai kaip plaučiai visada traukia orą, jei tik yra kuo kvėpuoti.

Kartais jie imdavo kalbėtis apie aktyvų maištą prieš partiją, bet neturėjo jokio supratimo, kas galėtų būti pirmasis žingsnis. Jeigu net fantastinė Brolija iš tikro egzistuoja, kelią į ją susirasti būtų labai sunku. Jis papasakojo jai apie tą keistą intymumą, atsiradusį (ar tik atrodantį) tarp jo ir O’Brajeno, kartais kylantį impulsą paprasčiausiai prieiti prie O’Brajeno, pasisakyti, kad yra partijos priešas ir paprašyti jo pagalbos. Keista, bet Džulijai tai nepasirodė absoliučiai kvailas dalykas. Ji buvo įpratusi vertinti žmones iš veido, ir jai atrodė natūralu, kad Vinstonui O’Brajenas vien dėl jėgos, žybsinčios akyse, atrodo patikimas. Dar daugiau — jai atrodė savaime aišku, kad visi, beveik visi slapčia nekenčia partijos ir mielai laužytų taisykles, jei manytų tai esant saugu. Bet ji nesutiko su mintim, kad egzistuoja arba gali egzistuoti plati, organizuota opozicija. Pasakos apie Goldšteiną ir jo pogrindinę armiją jai atrodė partijos tikslams sukurti tauškalai, kuriais visi turi apsimesti tikį. Begalę kartų, dalyvaudama partijos mitinguose ir spontaniškose demonstracijose, ji visa gerkle šaukė, reikalaudama mirties žmonėms, kurių visai nepažinojo ir kurių tariamais nusikaltimais absoliučiai netikėjo. Kai vykdavo vieši teismai, ji dalyvaudavo Jaunimo lygos būriuose, kurie nuo ryto iki nakties apsupę teismus, skanduodavo: „Mirtis išdavikams!“ Per neapykantos dviminutę ji visuomet perrėkdavo kitus, plūsdama Goldšteiną, nors tik labai miglotai žinojo, kas jis toks ir kokios jo doktrinos. Ji užaugo jau po revoliucijos ir neprisiminė ideologinių šeštojo ir septintojo dešimtmečio kovų. Nepriklausomas politinis judėjimas buvo jai neįsivaizduojamas dalykas; partija jai atrodė nenugalima. Ji bus visada, ir visada liks tokia pat. Prieš ją galima maištauti tik slaptu nepaklusnumu, daugių daugiausia pavieniais smurto aktais, pavyzdžiui, ką nors nužudant arba susprogdinant.

Tam tikrais atžvilgiais ji buvo gerokai įžvalgesnė už Vinstoną ir kur kas mažiau pažeidžiama partijos propagandos. Sykį, kai jis paminėjo karą su Eurazija, ji tiesiog pritrenkė jį, atsainiai pasakiusi, kad to karo, jos manymu, nėra. Raketinės bombos, kurios kasdien krinta ant Londono, tikriausiai yra mėtomos Okeanijos vyriausybės, „kad laikytų žmones baimėje“. Si mintis jam niekad nebuvo atėjusi galvon. Ji net sukėlė jam savotišką pavydą, papasakojusi, kaip per neapykantos dviminutę vos susilaiko nepratrūkusi kvatotis. Bet partijos mokymu ji abejodavo tik tada, kai jis paliesdavo jos asmeninį gyvenimą. Oficialią mitologiją ji dažniausiai priimdavo tik todėl, kad skirtumas tarp tiesos ir melo jai atrodė nesvarbus. Pavyzdžiui, ji tikėjo mokyklos teigimu, kad partija išrado lėktuvą. (Vinstonas prisiminė, kad šeštojo dešimtmečio gale, kai pats ėjo mokyklon, partija sakėsi išradusi tik malūnsparnį; po dvylikos metų, kai mokėsi Džulija, partija savinosi jau lėktuvą; praeis dar kiek laiko, ir ji savinsis garvežį.) Kai jis pasakė, jog lėktuvai buvo jau prieš jam gimstant ir net gerokai prieš revoliuciją, jai šis faktas pasirodė visiškai neįdomus. Koks pagaliau skirtumas, kas išrado tuos lėktuvus? Dar labiau jį pritrenkė, kai iš atsitiktinės replikos suprato, jog ji neprisimena, kad Okeanija prieš ketverius metus kariavo su Rytazija ir buvo taikoje su Eurazija. Visus karus ji laikė klastote ir net nepastebėdavo, kad priešo vardas jau pasikeitęs.

— Maniau, kad mes visą laiką kariaujam su Eurazija,— atsainiai pasakė ji.

Tai jį mažumą išgąsdino. Lėktuvas buvo išrastas gerokai iki jai gimstant, bet pasikeitimas kare įvyko tik prieš ketverius metus, kai ji jau buvo visiškai suaugusi. Jis su ja ginčijosi dėl to gal ketvirtį valandos. Galų gale jam pavyko priversti ją įtempti atmintį ir miglotai prisiminti, kad vienu metu priešas buvo ne Eurazija, o Rytazija. Bet tas faktas jai vis tiek atrodė nesvarbus.

— Kam koks skirtumas?— nekantriai tarė ji.— Tie sumauti karai visada vienodi, ir kiekvienas žino, kad naujienos iš jų tikras melas.

Kartais jis pasakodavo jai apie Dokumentų skyrių ir įžūlias ten padarytas klastotes. Tie dalykai jai nekėlė siaubo. Ji nejausdavo žemės slystant iš po kojų, matydama, kaip melas virsta tiesa. Jis papasakojo jai apie Džonsą, Aronsoną ir Rezerfordą ir iškarpą, kurią kelias sekundes laikė rankose. Jai tai nepadarė didelio įspūdžio. Tiesą sakant, ji net nesuvokė to įvykio esmės.

— Ar jie buvo tavo draugai?— paklausė ji.

— Ne, aš jų nepažinojau. Jie buvo vidinės partijos nariai. Be to, gerokai vyresni už mane. Tai vyko anais laikais, prieš revoliuciją. Aš vos pažinau juos nuotraukoje.

— Tai kam tada jaudintis? Juk žmonės nuolatos žudomi, ar ne?

Jis pamėgino išaiškinti jai.

— Tai išskirtinis atvejis. Esmė ne ta, kad kažkas buvo nužudytas. Ar tu supranti, kad praeitis, pradedant nuo vakar, yra uždrausta? Jeigu ji kur ir išlieka, tai tik kai kuriuose kietuose kūnuose, nesusijusiuose su žodžiais, pavyzdžiui, tame stiklo gabale. Mes jau beveik ničnieko nebežinome apie revoliuciją ir laikotarpį prieš ją. Visi dokumentai sunaikinti arba sufalsifikuoti, visos knygos perrašytos, visi paveikslai, visų statulų, gatvių ir pastatų pavadinimai pakeisti, visos datos irgi. Ir tas procesas vyksta kasdien, kiekvieną minutę. Istorija sustojo. Egzistuoja tik nesibaigianti dabartis, kurioje partijai priklauso tiesa. Aš, be abejo, žinau, kad praeitis yra sufalsifikuota, bet niekad negalėsiu to įrodyti, net jeigu tą falsifikaciją atlieku pats. Kai tas darbas padaromas, nebelieka jokių įrodymų. Vienintelis įrodymas yra mano sąmonėje, ir aš anaiptol nesu tikras, kad dar kuris nors žmogus prisimena tą patį ką ir aš. Ir tik tą vienintelį kartą per visą mano gyvenimą aš turėjau rankose tikrą įrodymą jau po įvykio, po keleto metų.

— O kokia iš to nauda?

— Jokios naudos, kadangi aš po kelių minučių jį išmečiau. Bet jeigu tai atsitiktų šiandien, pasilikčiau.

— O aš nepasilikčiau!— tarė Džulija.— Rizikuoti aš mėgstu, bet tik dėl verto dalyko, o ne kokio seno laikraščio skiaučių. Ką tu su ja darytum pasilikęs?

— Galbūt nieko ypatingo. Bet tai buvo įrodymas. Galėčiau šen bei ten pasėti vieną kitą abejonę, jei tik išdrįsčiau kam nors parodyti. Nors nemanau, kad būtų įmanoma ką nors pakeisti mūsų gyvenime. Bet galima įsivaizduoti vieną kitą pasipriešinimo daigą — nedidelės žmonių grupelės kuriasi, pamažu auga, net palieka po savęs šiokius tokius įrodymus, kad ateinanti karta galėtų pradėti, nuo ten, kur mes sustojome.

— Manęs nedomina ateinanti karta, mielasis. Man svarbu tik mes.

— Tavo tik apatinė kūno dalis maištinga,— pasakė jis.

Jai tie žodžiai pasirodė be galo sąmojingi, ir ji susižavėjusi apkabino Vinstoną.

Partijos doktrinos vingiai jos visai nedomino. Kai tik jis imdavo kalbėti apie angsoco principus, dvejamintę, praeities keičiamumą, objektyvios realybės neigimą, ir dar vartodamas naujakalbės žodžius, ji pradėdavo nuobodžiauti ir sutrikusi sakydavo, kad niekad nekreipdavo dėmesio į tuos dalykus. Jeigu žinai, kad visa tai nesąmonės, tai kam dar sukti galvą? Ji žino, kada šaukti „valio“, kada švilpti, ir to pakanka. Jeigu jis užsispyręs ir toliau kalbėdavo, ji turėjo pritrenkiantį įprotį užmigti. Ji buvo iš tų žmonių, kurie gali miegoti bet kuriuo paros metu ir bet kokioje padėtyje. Kalbėdamasis su ja, jis suvokė, kaip lengva atrodyti lojaliam, neturint jokio supratimo, kas tas lojalumas yra. Ko gero, partijos pasaulėžiūra labiausiai patraukia žmones, nesugebančius jos suprasti. Jiems galima įbrukti pačius baisiausius realybės prievartavimus, nes jie iki galo nesuvokia iš jų reikalaujamos niekšybės ir nepakankamai domisi visuomeniniais įvykiais, kad pastebėtų, kas vyksta aplink. Nuo išprotėjimo juos gelbsti neišmanymas. Jie paprasčiausiai praryja viską, ir tai nedaro jiems žalos, nepalieka jokios liekanos, taip kaip grūdas nesuvirškintas pereina per paukščio žarnyną.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą