Dž. Orvelas. 1984 (12)

4

Vinstonas apsidairė nedideliame apleistame kambarėlyje virš misterio Čaringtono parduotuvės. Salia lango buvo didžiulė lova, užtiesta apiplyšusiomis antklodėmis ir pliku atlošu. Ant židinio tiksėjo senoviškas laikrodis su dvylikos valandų ciferblatu. Kampe ant sulankstomo stalo prieblandoje jaukiai blizgėjo stiklinis prespapjė, kurį jis nusipirko per paskutinį apsilankymą.

Židinio pakuroje buvo žibalinis primusas, keptuvė ir du puodeliai, parūpinti misterio Čaringtono. Vinstonas uždegė primusą ir užkaitė puodą su vandeniu. Jis turėjo atsinešęs voką, pripiltą Pergalės kavos, ir keletą sacharino tablečių. Laikrodis rodė dvidešimt po septynių, tiksliau devyniolika dvidešimt. Ji turėjo ateiti devyniolika trisdešimt.

Kvailystė, kvailystė, įkartojo jo širdis. Sąmoninga, savavališka, savižudiška kvailystė. Iš visų galimų partijos nario nusikaltimų šis yra sunkiausiai nuslepiamas. Tiesą sakant, šią mintį jam sukėlė stiklinis prespapjė, atsispindintis nuo stalo paviršiaus. Kaip jis ir tikėjosi, misteris Čaringtonas kambarį išnuomojo lengvai. Aiškiai apsidžiaugė keliais papildomais doleriais. Taip pat neatrodė nei pritrenktas, nei nepasidarė užgauliai konfidencialus, kai Vinstonas paaiškino, jog kambarys jam reikalingas meilės nuotykiams. Žvelgdamas kažkur pro šalį, nukreipė kalbą abstrakčiomis temomis, tarsi norėdamas sudaryti įspūdį esąs beveik nematomas. Atskiras kampas, pasakė jis, yra labai vertingas dalykas. Kiekvienas žmogus nori vietelės, kurioje galėtų retkarčiais pabūti vienas. Na, o kai tokią vietelę randi, tai pašaliniam, žinančiam apie ją, turėtų užtekti mandagumo patylėti. Ir pridūrė, kad į namą yra dvejos durys — vienerios per kiemą išeina į skersgatvį.

Po langu kažkas dainavo. Vinstonas, prisidengdamas muslino užuolaida, dirstelėjo laukan. Birželio saulė dar buvo aukštai danguje, ir šviesiame kiemelyje jis pamatė stambią moterį, stiprią kaip normanų kolona, raudonomis raumeningomis rankomis ir ant pilvo nukarusia prijuoste. Ji žingsniavo nuo skalbimo dubens prie virvės ir džiaustė begales baltų keturkampių gabalų, kuriuos Vinstonas suprato esant vaikiškus vystyklus. Kai tik jos burna nebūdavo užkimšta skalbinių segtuku, ji galingu kontraltu traukė:

Nors ta svaja sparnuota

Kaip dūmai išgaravo,

Suaudrino vaizduotę

Ir širdį man užgavo.

Ši melodija skambėjo Londone jau keletą savaičių. Tai buvo viena iš begalės panašių dainų, išleistų proliams muzikos skyriaus. Šių dainų žodžius absoliučiai be žmogaus pagalbos kurdavo prietaisas, vadinamas versifikatoriumi. Bet moteriškė dainavo taip melodingai, kad net tas pasibaisėtinas šlamštas virto beveik maloniu ausiai. Jis girdėjo moters dainavimą, jos batų čežėjimą ant šaligatvio plytelių, vaikų riksmus gatvėje, silpną mašinų griausmą kažkur tolumoje, bet kambarys be teleekrano atrodė keistai tylus.

Kvailystė, kvailystė, kvailystė! — pagalvojo jis. Neįmanoma, kad jie lankytųsi šioje vietoje daugiau kaip kelias savaites ir liktų nesugauti. Bet pagunda turėti savo tikrą slaptavietę, name, netoliese, buvo abiem per stipri. Po pasimatymo bažnyčios varpinėje kurį laiką jiedu negalėjo susitikti. Prieš neapykantos savaitę darbo valandos buvo nuolat ilginamos. Ji turėjo būti daugiau kaip už mėnesio, bet didžiuliai kompleksiniai pasirengimai uždavė papildomo darbo visiems be išimties. Galiausiai abiem pavyko išsirūpinti laisvą popietę tą pačią dieną. Buvo sutarę važiuoti į proskyną miške. Prieš dieną vakare buvo trumpai susitikę gatvėje. Kaip paprastai, Vinstonas beveik nežiūrėjo į Džuliją, minioje artėjant vienam prie kito, bet vos dirstelėjus, jam pasirodė, kad ji neįprastai išblyškusi.

— Viskas žlugo,— sumurmėjo ji, atėjus saugiam momentui.— Turiu galvoje rytoj.

— Ką?

— Rytoj po pietų. Aš negaliu važiuoti.

— Kodėl?

— Et paprasta istorija. Šį kartą labai anksti prasidėjo.

Iš pradžių jis net supyko. Per jųdviejų pažinties mėnesį jo potraukis jai buvo pasikeitęs. Iš pradžių tikro jausmo jame buvo labai nedaug. Pirmasis kartas buvo tik paprasčiausias valios aktas. Bet po antro karto viskas pasikeitė. Jos plaukų kvapas, jos lūpų skonis, jos odos jutimas tarsi prasismelkė jo vidun, užpildė orą aplink jį. Ji tapo fizinę būtinybe, ne vien tuo, ko jis nori, bet ir turi teisę turėti. Kai ji pasakė negalinti susitikti, jam pasirodė, kad ji meluoja. Bet tuo momentu minia juodu suspaudė ir jų rankos netikėtai susilietė. Ji greitai spustelėjo jo pirštų galiukus, ir atrodė, kad tai labiau išreiškia ne geismą, o prieraišumą. Jam dingtelėjo, kad gyvenant su moterimi tokio pobūdžio nesėkmė turi būti normalus, įprastas dalykas, ir staiga jį apėmė didelis švelnumas, kokio anksčiau dar nebuvo patyręs. Jis panoro, kad jie būtų kokį dešimtmetį išgyvenusi pora. Panoro, kad galėtų eiti su ja gatve taip kaip dabar, bet laisvai, be baimės, kalbėtis apie visokius niekus, pirkti mažmožius namams. O labiausiai jam norėjosi turėti tokią vietą, kur galėtų pabūti vieni, nejausdami pareigos per kiekvieną susitikimą mylėtis. Ne visai tą momentą, bet kiek vėliau tą dieną jam kilo mintis išsinuomoti misterio Čaringtono kambarėlį. Kai pasiūlė Džulijai, ši sutiko nepaprastai apsidžiaugusi. Abu suprato, kad tai beprotybė. Sakytum abu sąmoningai būtų žengę artyn prie savo kapo.

Jis sėdėjo ant lovos krašto ir galvojo apie Meilės ministerijos rūmus. Tiesiog įdomu, kaip šitas neišvengiamas siaubas čia sugrįžta, čia dingsta iš žmogaus sąmonės. Štai jis užprogramuotas laukia tavo ateityje, po jo bus mirtis, kaip po 99 būna 100. Išvengti to neįmanoma, įmanoma gal tik atidėti, bet štai, užuot taip daręs, žmogus kaskart sąmoningai valingais veiksmais pats trumpina laiką iki tam įvykstant.

Ant laiptų pasigirdo greiti žingsniai. Į kambarį įpuolė Džulija. Ji turėjo šiurkštų rudą brezentinį įrankių krepšį, su kuriuo jis kartais matydavo ją vaikštant ministerijoje. Jis žengė artyn apkabinti jos, bet ji greitai išsivadavo — gal dėl to, kad tebelaikė krepšį.

— Luktelėk sekundę,— pasakė ji.— Tuoj parodysiu, ko čia turiu. Tu atsinešei tos šlykščios Pergalės kavos? Taip ir maniau. Gali pasidėti atgal, nes mums jos nereikės. Žiūrėk čia.

Ji atsiklaupė, atsegė krepšį, išėmė krūvą veržliarakčių ir atsuktuvą. O apačioje gulėjo keletas dailių popierinių paketėlių. Pirmasis, kurį ji padavė Vinstonui, suspaudus ranka atrodė kažkoks keistas, bet lyg ir pažįstamas. Jame buvo kažkas sunkus, panašus į smėlį.

— Ar tik ne cukrus? — paklausė jis.

— Tikrų tikriausias. Ne sacharinas, o cukrus. O čia kepaliukas duonos,— tikros baltos duonos, ne tos mūsiškės sumautos,— ir stiklainis džemo. Štai dar skardinė pieno, bet žiūrėk! Šituo dalyku aš tikrai didžiuojuosi. Turėjau storiau suvynioti, nes…

Bet jai nebereikėjo sakyti, kodėl suvyniojo paketą. Kvapas jau buvo pasklidęs po kambarį, aromatingas, stiprus kvapas, tartum atlėkęs iš tolimos vaikystės, bet vis dėlto kartais sutinkamas ir šiandien — atneštas skersgatvio vėjo pro kokias nespėjusias užsitrenkti duris arba šiaip paslaptingai padvelkęs žmonių pilnoje gatvėje ir tučtuojau vėl išnykęs.

— Tai kava,— sumurmėjo jis,— tikra kava.

— Vidinės partijos kava. Čia visas kilogramas,— pasakė

ji-

— Kaip tau pavyko nutverti visus tuos daiktus?

— Viskas iš vidinės partijos. Nėra tokio dalyko, ko tie kiaulės neturėtų, ničnieko. Bet, žinoma, padavėjai, tarnai ir šiaip žmonės šį tą pavagia… matai, aš dar turiu ir arbatos pakelį.

Vinstonas atsitūpė šalia jos ir atplėšė pakelio kampą.

— Tikra arbata! Ne juodųjų serbentų lapai.

— Arbatos dabar yra gana daug. Jie užgrobė Indiją ar ką kitą,— neaiškiai numykė ji.— Bet klausyk, mielasis. Aš noriu, kad tu tris minutes pabūtum nusisukęs. Eik, pasėdėk ant lovos iš kitos pusės. Tik prie lango per daug nelįsk. Ir kol nepasakysiu, neatsisuk.

Vinstonas spoksojo pro muslino užuolaidą. Kieme raudonrankė moteris vis dar tebevaikštinėjo tarp dubens ir virvės. Išsitraukusi iš burnos du spaustukus, ji jausmingai uždainavo:

Išgydo laikas žaizdą,

Sniegus ugnis ištirpdo,

Bet tų svajonių vaizdas

Dar gildo mano širdį.

Atrodė, kad ji moka visą tą kvailą dainą atmintinai. Jos balsas sklido šiltame vasaros ore — melodingas, nuspalvintas kažkokios palaimingos melancholijos. Atrodė, kad ji būtų visai patenkinta, jeigu birželio vakaras būtų nesibaigiantis, skalbinių dubuo begalinis ir ji galėtų darbuotis tūkstantį metų, džiaustydama vystyklus ir dainuodama tą kvailą dainą. Staiga jam toptelėjo keistas dalykas: kad niekad nėra girdėjęs dainuojant partijos nario — vieno, spontaniškai. Tai atrodytų net šiek tiek nelojalu, kažkoks pavojingas ekscentriškumas, tarsi kalbėtumeis pats su savimi. Gal žmonės gali dainuoti tik tada, kai atsiduria prie bado ribos?

— Gali atsisukti,— pasakė Džulija.

Jis atsigręžė ir sekundę net nepažino jos. Tiesą sakant, jis tikėjosi pamatyti ją nuogą. Bet ji buvo ne nuoga. Įvykęs pakitimas stebino kur kas labiau. Ji buvo išsidažiusi veidą.

Matyt, proletarų kvartaluose buvo užsukusi į kokią nors krautuvėlę ir nusipirko visą komplektą kosmetikos. Jos lūpos buvo ryškiai raudonos, skruostai rausvi, nosis nupudruota; net po akimis buvo padažyta, kad atrodytų ryškesnės. Visa tai buvo atlikta ne itin subtiliai, bet Vinstonas apie tokius dalykus nelabai ir išmanė. Jis nebuvo matęs ar net įsivaizdavęs partinės moters dažytu veidu. Jos išvaizdos pasikeitimas buvo pritrenkiantis. Keletas brūkštelėjimų per veidą reikalingose vietose — ir ji tapo ne tik daug gražesnė, bet ir daug moteriškesnė. Trumpi plaukai ir berniokiškas kombinezonas tik dar labiau stiprino šį efektą. Kai apkabino ją, į šnerves plūstelėjo sintetinis žibuoklių kvapas. Jis prisiminė prieblandą pusrūsio virtuvėje ir pražiotą moters burną. Ji kvepėjo taip pat kaip dabar Džulija, bet šiuo metu tai atrodė nesvarbu.

— Ir kvepalai! — pasakė jis.

— Taip, mielasis, ir kvepalai. O ar žinai, ką aš vėliau padarysiu? Susirasiu tikrą moterišką suknelę ir užsivilksiu vietoje šitų prakeiktų kelnių. Užsimausiu šilkines kojines ir batelius su aukštais kulnais! Šitame kambary aš būsiu moteris, ne partijos draugė.

Jiedu nusimetė drabužius ir sulipo į didžiulę raudonmedžio lovą. Tai buvo pirmas kartas, kai jis jai pasirodė nuogas. Iki tol jis labai drovėjosi savo blyškaus ir lieso kūno, išsiplėtusių venų ant blauzdų ir rausvos dėmės virš kulkšnies. Paklodžių nebuvo, net antklodė, ant kurios jiedu gulėjo, buvo nudėvėta ir lygi, o lovos dydis ir minkštumas tiesiog pritrenkė abu.

— Ji tikriausiai pilna blakių, bet nesvarbu,— pasakė Džulija.

Šiais laikais dvigulę lovą vargiai kur galėjai pamatyti, nebent prolių namuose. Vinstonas vaikystėje buvo tokioje miegojęs, bet Džulija neprisiminė, kad jai kada būtų tekę.

Pagaliau jiedu užmigo. Kai Vinstonas pabudo, laikrodis rodė beveik devynias. Jis nejudėjo, nes Džulija buvo pasidėjusi galvą jo alkūnės linkyje. Beveik visi jos dažai buvo nusitrynę į jo paties veidą arba į lovos ritinį, bet nedidelė rausva dėmė dar patraukliai švietė ant skruosto. Geltonas besileidžiančios saulės spindulys buvo užslinkęs ant lovos galo ir apšvietęs židinį, kur kunkuliavo užviręs vanduo. Moteris kieme nebedainavo, bet gatvėje dar buvo girdėti tolimi vaikų balsai. Jis pagalvojo — nejaugi uždraustoje praeityje buvo normalu, kad štai tokį vėsų vasaros vakarą vyras ir moteris guli lovoje, užėjus norui pasimyli, kalba kas parūpsta, nejaučia jokio reikalo keltis, tiesiog guli ir paprasčiausiai klausosi ramių garsų lauke. Nejaugi galėjo būti toks laikas, kai tai buvo įprasta? Džulija irgi pabudo, pasitrynė akis ir pasikėlė ant alkūnės pažiūrėti į puodą.

— Pusė vandens nuvirę,— tarė ji.— Atsikelsiu ir greitai išvirsiu kavos. Mes dar turime valandą. Kada tavo bute išjungiama šviesa?

— Dvidešimt trys trisdešimt.

— O bendrabuty dvidešimt trečią. Bet reikia sugrįžti anksčiau, kadangi… Ei! Šalin, bjaurybe!

Ji staiga pasilenkė iš lovos, stvėrė nuo grindų batą ir berniukiškai užsimojusi sviedė į kampą; visai panašiai kaip tada per neapykantos dviminutę metė į Goldšteiną žodyną.

—Kas ten buvo? — nustebęs paklausė jis.

— Žiurkė. Mačiau, kaip kyštelėjo savo šlykštų snukį pro panelį. Išgąsdinau kaip reikiant.

— Žiurkės! — sumurmėjo Vinstonas.— Siame kambaryje!

— Jų visur pilna,— abejingai pasakė Džulija vėl guldamasi.— Mūsų bendrabutyje net virtuvėje yra. Kai kuriose Londono vietose jų knibždėte knibžda. Ar žinojai — jos kartais puola vaikus? Taip, tikrai. Kai kuriose gatvėse moterys nedrįsta net porai minučių palikti kūdikio vieno. Baisiausios tos didelės, rudosios. O bjauriausia, kad tie šlykštūs padarai visada…

— Nesakyk! — nutraukė Vinstonas, kietai užmerkęs akis.

— Mielasis! Tu visas išblyškai! Kas atsitiko? Tave nuo jų pykina?

— Žiurkė man baisiausia už viską pasaulyje!

Ji prisiglaudė prie Vinstono ir apkabino jį rankomis bei kojomis, lyg norėdama nuraminti savo kūno šiluma. Jis atsimerkė ne iš karto. Keletą sekundžių jam atrodė, kad vėl sapnuoja tą patį košmarą, kuris retkarčiais pasitaikydavo. Jis visada būdavo panašus. Vinstonas stovi priešais tamsos sieną, o kitapus jos yra kažkas taip nepakenčiama, baisu, kad net pažvelgti neįmanoma. Iš tų sapnų jis labiausiai įsiminė savęs apgaudinėjimo jausmą, nes, tiesą sakant, jis žinodavo, kas yra už tos tamsios sienos. Sukaupęs pastangas, plėšdamas gabalą savo paties smegenų, jis net būtų galėjęs išvilkti tai į šviesą. Jis pabusdavo, taip ir nesuvokęs, kas tai, bet tai būdavo susiję su tuo, ką dabar kalbėjo Džulija, kai jis ją nutraukė.

— Atsiprašau,— pasakė jis,— nieko, nieko. Aš tiesiog labai nemėgstu žiurkių.

— Nesijaudink, mielasis, mes čia jų neįsileisime.

Prieš išeinant aš užkimšiu tą skylę su maišgaliu. O kai ateisim kitą kartą, atsinešiu tinko ir kaip reikiant užmūrysiu ją.

Pati baimės juoduma jau buvo praėjusi. Siek tiek susigėdęs, jis atsisėdo lovoje. Džulija išlipo, užsitempė kombinezoną ir ėmėsi virti kavą. Iš puodo paplūdęs kvapas buvo toks stiprus ir aiškus, kad jiedu net uždarė langą — kas nors, eidamas pro šalį, gali užuosti ir imti smalsauti. Bet net pačios kavos skonį, ko gero, pranoko šilkinis atspalvis, suteiktas cukraus, kurį Vinstonas po tiek metų su sacharinu jau buvo beveik pamiršęs. Įsikišusi vieną ranką kišenėn, kitoje laikydama duonos riekę su džemu, Džulija vaikštinėjo po kambarį; abejingai nužvelgė knygų spintą, bemat paaiškino, kaip geriausia sutaisyti sulankstomą stalą, paskui klestelėjo į aptriušusį fotelį, tikrindama, ar patogus, galiausiai su linksma nuostaba ėmė apžiūrinėti absurdišką laikrodį su valandų ciferblatu. Tada paėmė nuo stalo stiklinį prespapjė ir atsinešė prie lovos į šviesą apžiūrėti įdėmiau. Jis paėmė jį iš jos, vėl žavėdamasis skaidriu it lietaus lašas stiklu.

— Kas per daiktas, kaip manai? — paklausė Džulija.

— Niekas… na, ta prasme, kad jis tikriausiai niekam nebuvo naudotas. Dėl to jis man ir patinka. Tai mažas istorijos gabalėlis, kurį jie pamiršo pakeisti. Lyg laiškas iš šimto metų praeities, jei tik mokėsi jį perskaityti.

— O tas paveikslas štai ten? — Ji linktelėjo į graviūrą ant priešingos sienos.— Ar jam irgi šimtas metų?

— Daugiau. Manau, kad du šimtai. Tiksliai ir nepasakysi. Šiais laikais labai sunku suprasti bet kokio daikto amžių.

Ji priėjo pasižiūrėti iš arčiau.

— Štai čia ta bjaurybė kyštelėjo savo snukį,— tarė, spirdama į panelį po paveikslu.— Kas čia per vieta pavaizduota? Man ji kažkur matyta.

— Tai bažnyčia, bent jau buvo bažnyčia. Vadinasi švento Klemento.— Jis prisiminė eilėraštuką, girdėtą iš misterio Čaringtono, ir beveik nostalgiškai padeklamavo: „Apelsinai ir bananai, Klemento varpai skardena“.

Ir baisiausiai nustebo, nes ji užbaigė:

Man tris fartingus skolingas, skamba Martinas

griausmingai.

Tai kada aš juos atgausiu? Švento Beilio

varpas klausia.

— Toliau nebeprisimenu. Bet žinau, kaip baigiasi: „Štai tau į lovą pašvies kelią žibintas, štai budelio kirvis, ir galva tavo krinta“.

Tai buvo lyg slaptažodis iš dviejų dalių. Bet po „Švento Beilio varpas klausia“ turi būti dar viena eilutė. Gal ją galima iškapstyti iš misterio Caringtono atminties, jei gerai paragintum.

— Kas tave išmokė?— paklausė jis.

— Senelis. Deklamuodavo, kai buvau maža mergaitė. Jis buvo išgarintas, kai buvau aštuonerių metų, dingo, ir tiek. Įdomu, kokie buvo tie bananai,— netikėtai tarė ji.— Apelsinų esu mačiusi. Tai tokie apvalūs geltoni vaisiai su stora žieve.

— Aš prisimenu ir bananus,— pasakė Vinstonas.— Penktajame dešimtmetyje jie buvo gana populiarūs. Tokie saldūs, minkšti.

— Galiu lažintis, kad už to paveikslo yra blakių,— tarė Džulija.— Kurią kitą dieną nukabinsiu ir gerai nuvalysiu. Ko gero, jau laikas eiti. Man dar reikia nusiplauti dažus nuo veido. Tikra kankynė! Paskui nuvalysiu lūpų dažus ir tau.

Vinstonas dar keletą minučių nesikėlė. Kambaryje jau buvo prieblanda. Jis, pasisukęs į šviesą, apžiūrinėjo stiklinį prespapjė. Įdomiausia buvo ne koralas viduje, bet pats stiklas. Jis atrodė be galo gilus, bet vis dėlto buvo beveik toks pat permatomas kaip oras. Sakytum šitas stiklo paviršius kadaise buvo dangaus skliautas, apglėbęs mažą savo pasaulėlį. Jam atrodė, kad gali patekti jo vidun, tiesą sakant, net ir yra patekęs — su visa raudonmedžio lova, su sulankstomu stalu, laikrodžiu, plieno graviūra ir pačiu prespapjė. Prespapjė — tai kambarys, koralas — tai Džulijos ir jo paties gyvenimas, amžiams įlydytas pačiame to kristalo vidury.

Reklama: antklodes

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą