Dž. Orvelas. 1984 (10)

2

Vinstonas ėjo keliuku, išmargintu šešėlių, tarpais patekdamas į auksinės šviesos užlietus plotelius, kur medžių lajos nesilietė. Po medžiais kairėje pusėje žemė net mėlynavo nuo katilėlių. Atrodė, kad oras bučiuoja odą. Buvo gegužės antra. Kažkur miško gilumoje burkavo laukiniai karveliai.

Jis atėjo kiek per anksti. Kelionė pavyko sklandžiai, o mergina, matyt, buvo tokia patyrusi, kad jis jaudinosi kur kas mažiau negu derėjo. Ji tikriausiai rado saugią vietą. Apskritai nepasakysi, kad kaime būtum daug saugesnis negu Londone. Žinoma, čia nėra teleekranų, bet gali būti paslėptų mikrofonų, iš kurių tavo balsas būtų atpažintas. Be to, keliaudamas vienas, visada atkreipi kitų dėmesį. Atstumams, neviršijantiems šimto kilometrų, paso pateikti nereikia, bet kartais geležinkelio stotyse vaikšto patruliai, kurie tikrina kiekvieno partijos nario dokumentus ir duoda kvailiausius klausimus. Bet šį kartą patrulio nebuvo, o eidamas iš stoties jis atsargiai grįžčiodamas įsitikino, kad niekas neseka. Traukinys buvo pilnas smagiai nusiteikusių prolių, besidžiaugiančių vasarišku oru. Vagonas su mediniais suolais, kur jis važiavo, buvo kone perpildytas vienos didžiulės šeimos, pradedant bedantę prosenele ir baigiant mėnesio amžiaus kūdikiu; jie važiavo praleisti popietę su visa „gimine“ kaime ir, kaip nesivaržydami paaiškino Vinstonui, nusipirkti šiek tiek sviesto juodosios rinkos kaina.

Takas paplatėjo, ir po minutės jis rado keliuką, kurį ji minėjo, tiksliau — galvijų išmintą taką, vingiuojantį tarp krimų. Laikrodžio jis neturėjo, bet penkioliktos valandos dar negalėjo būti. Katilėlių po kojomis augo taip tirštai, kad tiesiog negalėjai jų netrypti. Jis atsiklaupė ir ėmė skinti juos — dėl to, kad greičiau praeitų laikas, kartu atrodė, kad būtų visai neblogai padovanoti puokštelę merginai, kai susitiks. Jis jau buvo priskynęs didelę puokštę ir kaip tik uosdamas jų silpną nelabai malonų kvapą už nugaros išgirdo aiškiai trakštelint šakelę. Jis net sustingo. Paskui vėl ėmė skinti gėles. Taip bus geriausia. Gal čia ir mergina, o gal jį kas nors seka. Jis nuskynė dar vieną gėlelę, paskui dar vieną. Jo petį švelniai palietė ranka.

Jis pakėlė galvą. Tai buvo mergina. Ji papurtė galvą, matyt, perspėdama, kad jis tylėtų, paskui praskleidė krūmus ir greitai nuėjo siauru takeliu į mišką. Matyt, ji buvo buvusi čia anksčiau, nes aplenkinėjo pelkėtas vietas, lyg seniai įpratusi prie jų. Vinstonas ėjo iš paskos, suspaudęs rankoje puokštelę. Pirmas jo jausmas buvo palengvėjimas, bet, žiūrint į stiprų, liekną kūną su raudonu diržu, suveržtu ir ryškinančiu liemenį, jį ėmė slėgti nepilnavertiškumas. Jam atrodė, kad ji atsisuks, pasižiūrės į jį ir galų gale paliks vieną. Jį gąsdino nuostabus oras ir lapų žaluma. Jau eidamas nuo stotelės gegužės saulėje, jis pasijuto nešvarus ir išbalęs, tikras patalpų padaras suodinų Londono dulkių prisigėrusiom odos porom. Jis pagalvojo, kad ji iki šiol tikriausiai nėra mačiusi jo lauke, dienos šviesoje. Jiedu priėjo prie nuvirtusio medžio, kurį ji buvo minėjusi. Mergina peršoko medį ir praskleidė krūmus, kurie buvo tankūs lyg siena. Kai Vinstonas įlindo paskui ją, pamatė, kad yra natūralioje laukymėje, nedidelėje pievelėje, apsuptoje tankių krūmų. Mergina sustojo ir atsisuko.

—Štai ir atėjome,— tarė ji.

Jis stovėjo nuo jos per keletą žingsnių, bet artyn eiti nedrįso.

— Nenorėjau kalbėti ten ant keliuko,— tarė ji,— juk gali būti paslėptų mikrofonų. Nemanau, kad tikrai buvo, bet visaip pasitaiko. Visada yra galimybė, kad koks nors kiaulė pažins tavo balsą. O čia galim būti ramūs.

Vinstonas vis nedrįso prisiartinti prie jos.

— Čia galim būti ramūs?— kvailai pakartojo jis.

— Taip, pažiūrėkit į tuos medžius.— Tai buvo nedideli uosiai, kadaise nupjauti ir dabar ataugę tankiu sąžalynu, visi ne storesnį už ranką.— Nėra nė vieno pakankamai storo, kuriame galima paslėpti mikrofoną. Be to, aš esu buvusi čia anksčiau.

Jiedu tiktai kalbėjosi. Jis priėjo šiek tiek artėliau prie jos. Ji stovėjo priešais jį labai tiesi ir šypsojosi; ta šypseną atrodė kiek ironiška, tarsi ji stebėtųsi, kodėl jis toks neryžtingas. Katilėliai buvo nukritę ant žemės. Tai atsitiko savaime. Jis paėmė jos ranką.

— Ko gero, nepatikėsite,— tarė jis,— kad iki šio momento nežinojau, kokios spalvos jūsų akys.— Paaiškėjo, kad jos rudos, laibai šviesaus atspalvio su tamsiomis blakstienomis.— Dabar, kai pamatėte, kaip aš iš tikro atrodau, ar jums nebjauru į mane žiūrėti?

— Ne, nė kiek.

— Man trisdešimt devyneri metai. Turiu žmoną, nuo kurios negaliu išsivaduoti. Turiu varikozines venas. Ir penkis įstatytus dantis.

— Argi tai svarbu?

Kitą akimirką, nežinia kieno iniciatyva, ji atsidūrė jo glėbyje. Iš pradžių vienintelis jo jausmas buvo netikrumas. Jaunas kūnas prisispaudė prie jo, jo veidas paniro ilguose jos plaukuose ir štai!— ji pakėlė veidą, ir jis bučiavo raudonas dideles jos lūpas. Ji apkabino jo kaklą, vadino jį brangiuoju, mylimuoju, vieninteliu. Jis paguldė ją ant žemės, ji visiškai nesipriešino, jis galėjo daryti jai ką panorėjęs. Bet tiesą sakant, jis nejautė jokio fizinio jaudulio, tik tiek, kad liečia ją. Jis jautė tik viso to neįtikėtinumą ir pasididžiavimą. Jis džiaugėsi, kad tai vyksta, bet nejautė fizinio potraukio. Tai buvo per greit, jos jaunystė ir grožis gąsdino jį, jis buvo jau įpratęs gyventi be moters — pats gerai nesuprato priežasties. Mergina atsisėdo ir išsiėmė iš plaukų katilėlį, paskui apkabino ranka jo liemenį.

— Nesijaudink, brangusis. Nėra ko skubėti. Mes turime visą popietę. Argi čia ne puiki slėptuvė? Aš ją aptikau per vieną turistinį žygį. Jei kas nors eitų artyn, išgirstume per šimtą metrų.

— Kaip tavo vardas?— paklausė Vinstonas.

— Džulija. O tavo aš žinau. Vinstonas. Vinstonas Smitas.

— Iš kur sužinojai? .

— Ko gero, aš apskritai visko žinau daugiau už tave, brangusis. Pasakyk man, ką tu galvojai apie mane iki tos dienos, kai padaviau tau tą raštelį?

Jis nejautė jokio noro jai meluoti. Bus net savotiškas meilės prisipažinimas, jeigu jis pradės nuo blogiausio.

— Tiesiog negalėjau žiūrėti į tave,— pasakė jis.— Norėjau išprievartauti tave, o paskui nužudyti. Prieš dvi savaites kuo rimčiausiai buvau pasiryžęs suknežinti tau galvą grindinio akmeniu. Jeigu nori žinoti, aš buvau tikras, kad tu dirbi minčių policijai.

Mergina skambiai nusijuokė, matyt priimdama tuos žodžius kaip jos maskavimosi pagyrimą.

— Nejaugi minčių policijai? Tu rimtai taip galvojai?

— Na, gal ne visai. Bet sprendžiant iš tavo išvaizdos… jauna, sveika, žvali… supranti, aš pagalvojau, kad tikriausiai…

— Pagalvojai, kad aš uoli partietė. Gryna ir žodžiais, ir veiksmais. Vėliavos, eitynės, šūkiai, žaidimai, turistiniai žygiai ir visa kita. Manei, kad radusi bent menkiausią pretekstą, įskųsiu tave kaip minčių nusikaltėlį ir pražudysiu?

— Taip, panašiai. Juk daug jaunų merginų yra tokių.

— Viskas per tą prakeiktą daiktą,— tarė ji, nusiplėšdama raudoną Jaunimo antilytinės lygos diržą ir užmesdama jį ant šakos. Paskui, lyg liesdama savo liemenį būtų kažką prisiminusi, įkišo ranką į kombinezono kišenę ir ištraukė šokolado gabaliuką. Perlaužė pusiau ir vieną dalį padavė Vinstonui. Net dar nepaėmęs jo, jis iš kvapo suprato, kad tai labai neįprastas šokoladas. Tamsus ir blizgantis, suvyniotas sidabriniame popierėly. Šiaip šokoladas būdavo pilkai ruda trupiniuota masė, kurios skonį galėjai palyginti gal su deginamų šiukšlių. Bet keletą kartų jis buvo ragavęs ir panašaus į tą, kur dabar davė ji. Pirmas to kvapo dvelktelėjimas atgaivino kažkokį atsiminimą, kurio jis negalėjo konkretizuoti, bet itin stiprų ir keliantį nerimą.

— Iš kur tu jį gavai?— paklausė jis.

— Iš turgaus,— abejingai atsakė ji.— Taip, pažiūrėti, tai aš tokia ir atrodau. Labai mėgstu visokius žaidimus. Šnipuose buvau būrio vadė. Tris vakarus per savaitę savanoriškai dirbu Jaunimo antilytinėje lygoje. Kiek valandų praleidau, klijuodama tą jų šlamštą ant visų Londono sienų! Per eitynes visada nešu šūkį. Visada atrodau linksma, neišsisukinėju nuo jokios veiklos. Rėk su minia — štai mano taisyklė. Tai vienintelis būdas, jeigu nori būti saugus.

Pirmasis šokolado kąsnelis tirpte ištirpo Vinstono burnoje. Skonis buvo nuostabus. Bet jo sąmonės gilumoje tebekirbėjo tas prisiminimas, aiškiai jaučiamas, bet nenusakomas, panašiai kaip probėgšmais pastebėtas daiktas.

Jis numojo ranka į tą prisiminimą; dabar jau buvo tikras, kad tai yra kažkoks poelgis, kurį norėtų ištrinti iš praeities, bet negali.

— Tu labai jauna,— pasakė jis.— Dešimt ar penkiolika metų jaunesnė už mane. Kas tave patraukė?

— Veidas. Pagalvojau — kodėl nepamėginus? Man sekasi užmegzti pažintis. Vos tik pamačiau tave, iškart supratau, kad esi prieš juos.

Paaiškėjo, kad jie — tai partija, o labiausiai vidinė partija, apie kurią ji kalbėjo su atvira pašaipa ir neapykanta, ir Vinstonui nuo to darėsi nejauku, nors ir suprato, kad čia jie gali jaustis saugūs kaip niekur kitur. Labiausiai jį nustebino jos kalbos šiurkštumas. Partijos nariai paprastai nesikeikdavo, Vinstonas ir pats tą darydavo labai retai, ypač balsu. O Džulija tiesiog negalėjo kalbėti apie partiją, ypač vidinę, nevartodama tų žodžių, kurių pilna prirašinėta kreida ant sienų. Nepasakysi, kad jam tai nepatiko. Tai buvo tiesiog jos pasipriešinimas partijai bei jos veiklai ir atrodė toks pat natūralus ir sveikas kaip arklio prunkštimas, pauosčius prastą šieną. Jiedu išėjo iš laukymėlės ir vaikštinėjo šešėlių numarginta pieva, apkabinę rankomis vienas kito liemenį, jei tik pakakdavo vietos eiti abiem greta. Jis pastebėjo, kad jos liemuo be raudonojo diržo atrodo daug minkštesnis. Kalbėjosi juodu tik pašnibždom. Džulija pasakė, kad čia geriau vaikščioti tyliai. Pagaliau juodu priėjo miško pakraštį. Ji sustabdė jį.

— Neikim į tą atvirą plotą. Gali kas nors pamatyti. Geriausia, kai esi priedangoje. — Jiedu stovėjo už lazdyno krūmų. Nors saulės šviesa skverbėsi pro gausybę lapų, jie ant veidų jautė šilumą. Vinstonas žiūrėjo į pievą tolumoje ir palengva jį užplūdo stulbinantis atpažinimo jausmas. Jis pažino tą vietą. Sena, trumpai nuėsta ganykla su vinguriuojančiu taku ir šen bei ten kyšančiu kurmiarausiu. Anoje pievos pusėje nelygioje gyvatvorėje vos pastebimai vėjelyje siūbavo guobų šakos, ir jų lapai pleveno tarsi moters plaukai. Ko gero, kur nors netoliese yra upeliukas su žaliais užutekiais ir plaukiojančiomis kuojomis.

— Ar čia kur nors arti nėra upelio?—sušnibždėjo jis.

— Teisingai, yra upelis. Už ano, kito lauko. Ir jame plauko žuvys, tokios didelės, didelės. Atsiguli po gluosniu palei duburį ir žiūri, kaip jos plaukioja, palengva judindamos uodegas.

— Beveik Aukso šalis,— sumurmėjo jis.

— Aukso Šalis?

— Nieko ypatingo. Tiesiog aš kartais sapnuodavau panašią vietą.

— Žiūrėk!— sušnibždėjo Džulija.

Už kokių penkių metrų ant šakos beveik jų galvų aukštyje atsitūpė strazdas. Tikriausiai nematė jų. Jis buvo saulėje, o jie šešėlyje. Išskleidė sparnus, tvarkingai suklostė, nuleido galvą lyg pagerbdamas saulę ir pradėjo čiulbėti. Popietės tyloje tas garsas buvo kaip stebuklas. Vinstonas su Džulija sužavėti susiglaudė. Strazdo trelės liejosi nė minutę nesustodamos, stebindamos variacijomis, nesikartodamos, sakytum tas paukštelis sąmoningai demonstruotų savo virtuoziškumą. Kartais jis keletą sekundžių nutildavo, išskleisdavo ir vėl suglausdavo sparnus, išpūsdavo margą krūtinę, tada vėl leisdavosi giedoti. Vinstonas žiūrėjo į jį su kažkokia neaiškia pagarba. Kam tas paukštis gieda, kodėl gieda? Juk jo nemato nei draugė, nei varžovas. Kas verčia jį tupėti tuščio miško pakrašty ir skleisti savo muziką niekam? Vinstonas pagalvojo, ar tikrai kur nors netoliese nėra paslėpto mikrofono. Jiedu su Džulija kalbasi tiktai pašnibždom, ir mikrofonas nepajėgtų užrašyti jų žodžių, bet strazdą užrašytų. Gal kitame laido gale koks nors mažas į vabzdį panašus žmogelis dabar įdėmiai klausosi, klausosi šito? Bet palengva paukščio giesmės tėkmė nuslopino visas jo mintis. Ji užliejo jį tarsi koks skystas daiktas, maišydamasis su saulės šviesa, besisunkiančia pro lapus. Jis nebegalvojo — tik jautė. Merginos liemuo po jo ranka buvo minkštas ir šiltas. Jis atsuko ją į save, atrodė, kad jos kūnas liejasi į jo kūną. Kur tik slydo jo ranka, tas kūnas buvo paklusnus kaip vanduo. Jų lūpos susiglaudė; dabar tai buvo visai nebe tie ankstesni kieti bučiniai. Kai jiedu atšlijo, abu giliai atsiduso. Strazdas išsigando ir purptelėjęs nuskrido.

Vinstonas priglaudė lūpas jai prie ausies.

— Dabar,.— sušnibždėjo jis.

— Ne čia,— sušnibždėjo ji.— Grįžkim į slaptavietę. Ten saugiau.

Greitai, tik retkarčiais trakštelint kokiai šakelei, jiedu sugrįžo į laukymėlę. Kai jau buvo vidury uosiukų atžalyno, ji atsisuko į jį. Jiedu tankiai kvėpavo, bet aplink jos lūpas vėl pasirodė šypsena. Ji pastovėjo žiūrėdama į jį, paskui susirado savo kombinezono užtrauktuką. O taip! Buvo taip kaip jo sapne. Ji nusiplėšė drabužius taip greit, kaip jis ir buvo vaizdavęsis, ir kai numetė juos šalin, tai padarė tokiu didingu mostu lyg sunaikindama visą civilizaciją. Jos kūnas tiesiog akino baltumu saulėje. Bet iš pradžių jis net nežiūrėjo į kūną — žvilgsnį prikaustė strazdanotas veidas su įžūloka šypsena. Jis atsiklaupė priešais ją ir paėmė jos rankas.

— Ar tu esi tą dariusi anksčiau?

— Žinoma. Šimtus kartų… na, bent dešimtis tai tikrai.

— Su partijos nariais?

— Taip, visada su nariais.

— Su vidinės partijos nariais?

— Ne, su tais kiaulėmis tai ne. Bet daugybė jų mielai pageidautų, jei tik turėtų bent menkiausią progą. Jie ne tokie šventi, kokiais dedasi.

Jo širdis suvirpėjo. Ji tai darė dešimtis kartų, bet jam norėjosi, kad tai būtų šimtai kartų, tūkstančiai. Visa, kas susiję su pagedimu, jam teikdavo kažkokią beprotišką viltį. Kas žino, gal partija viduje supuvusi, gal jos uolumo ir pasiaukojimo kultas tėra butaforija, slepianti blogį. Jei jis galėtų užkrėsti kuo daugiau jų raupais ir sifiliu, kaip mielai tai padarytų! Bet ką, kad tik jie nupultų, susilpnėtų, degraduotų! Jis patraukė ją žemyn ir dabar abu klūpojo, veidas prie veido.

—Klausyk. Kuo daugiau vyrų tu turėjai, tuo labiau aš tave myliu. Tu supranti tai?

— Taip, puikiausiai.

— Aš nekenčiu taurumo, nekenčiu gėrio! Nenoriu, kad apskritai egzistuotų bet kokios dorybės. Noriu, kad visi būtų iki pašaknų sugedę.

— Na, tai tada aš tau tikrai tinku, mielasis. Aš ir esu iki pašaknų sugedusi.

— Ar tau patinka tą daryti? Aš turiu galvoje ne su manimi, bet apskritai.

— Baisiai patinka.

Tai pranoko visus jo lūkesčius. Ne meilė vienam asmeniui, bet gyvuliškas instinktas, paprasčiausias nežabotas geismas: štai kas sudaužys partiją į šipulius. Jis prispaudė ją prie žolės, tarp nubirusių katilėlių. Šį kartą ėjosi be jokių sunkumų. Pagaliau jų besikilnojančios krūtinės nurimo, ir jiedu su maloniu nuovargiu atsitraukė vienas nuo kito. Šildė saulė, abu pasijuto mieguisti. Ji prisitraukė savo nublokštą kombinezoną ir užsimetė ant viršaus. Abu beveik tučtuojau užmigo ir miegojo gal pusę valandos.

Vinstonas pabudo pirmas. Atsisėdęs ėmė apžiūrinėti jos strazdanotą veidą, padėtą ant delno. Gražus jis neatrodė, gal tik burna. Geriau įsižiūrėjus, palei akis buvo matyti kelios raukšlelės. Trumpi tamsūs plaukai buvo nepaprastai tankūs ir minkšti. Jis pagalvojo, kad dar nežino jos pavardės ir kur gyvena.

Jaunas ir stiprus kūnas dabar jai miegant atrodė bejėgis ir sukėlė jam gailesčio ir globos jausmą. Bet tas nenusakomas švelnumas, kuris buvo apėmęs po lazdyno krūmu giedant strazdui, nebegrįžo. Jis kilstelėjo kombinezoną ir ėmė apžiūrinėti jos baltą lygų šoną. Senovėje, galvojo jis, vyras žvelgdavo į merginos kūną, jausdamas geismą, ir tuo viskas pasakyta. Šiandien gryna meilė, gryna aistra nebeįmanoma. Nebėra jokios grynos emocijos, nes viskas atmiešta baimės ir neapykantos. Jų glėbesčiavimasis buvo mūšis, o pabaiga pergalė. Tai buvo smūgis, suduotas partijai. Politinis aktas.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą