Dolerio žynių kerštas

Kaip žinia, dabartinė pasaulio ekonomikos būklė galėtų būti ir geresnė. Paprasčiau tariant, joje apskritai liko mažai realaus – pagrindinės vertybės ir nuostoliai daromi grynai virtualioje sferoje. Be to, egzistuoja dar ir ydinga dialektika – valstybių skolos kaupiasi dėl kažkokių efemeriškai spekuliacinių operacijų, o padengti jas tenka kur kas konkretesniais piniginiais vienetais, o kartais ir grynu auksu.

Natūralu, kad tokia situacija nepatinka galingiausiai pasaulio šaliai, kuri tuo pat metu yra ir didžiausia žmonijos istorijoje skolininkė. Iki metų pabaigos JAV skola priartės prie 15 trln$, ir netgi tokio masto skolos aptarnavimo problema reikalauja gerokai susimąstyti. Žinoma, kažką išties vertinga aukoti, padengiant skolos procentus, nelabai norisi. Dėl to, kaip užmokestį Amerika siūlo kreditoriams popierių, kurio vertė yra lygi tam, kiek planetos gyventojai tiki Amerikos valstybės dolerio ir vertybinių popierių stabilumu. Iki tam tikro laiko tai visus patenkina.

Nemažai ekspertų ne be pagrindo tvirtina – reali dolerio vertė keleriopai išpūsta. Ir nėra jokių objektyvių priežasčių laikytis dolerio standarto, kuris kuo toliau, tuo labiau gilina Amerikos valstybinės skolos duobę, sulig kiekviena diena ir minute mažindamas ir taip jau menkus šansus išplaukti į paviršių. Juolab, kad tų priemonių, kurių amerikiečių vadovybė mėgina imtis susidariusioje situacijoje, efektyvumas mažų mažiausiai yra abejotinas. Yra it konkretūs skaičiai – kiekvieną minutę JAV valstybinė skola padidėja maždaug 3 mln$.

Egzistuoja, tiesa, vienas niuansas – jeigu tasai tikėjimas dolerio ir JAV mokumo patikimumu susvyruos, jeigu kažkas rimtai inicijuos nusistovėjusių „vertybių“ koregavimo procedūrą, tai Amerikos valdžia tai suvoks kaip „ataką prieš valstybę“. Juk keičiantis valiutiniams-vertybiniams orientyrams neišvengiamai pasikeis ir geopolitika, pasaulio prekybos žemėlapis ir begalė kitų dalykų, kurie reikš dabartinės Pax Americana sanklodos griuvimą.

Trumpai tariant, priešų pas finansinį ekspertą, surizikavusį pasikėsinti į svarbiausią šio laikmečio „ikoną“, bus pakankamai. Ir galime būti tikri – bet kokie mėginimai „pakirsti tikėjimą Amerika“ bus užkertami pačiomis griežčiausiomis priemonėmis.

Rugpjūčio 28 paaiškėjo, kad Standart&Poors reitingų agentūros vadovas Devinas Šarma palieka savo postą ir kompaniją šių metų pabaigoje. Toks radikalus sprendimas buvo paviešintas po to, kai S&P santykiai su JAV Justicijos ministerija galutinai sugedo.

Turint galvoje, kad JAV skolos nerodė net ketinimo mažėti, o prezidentas Obama iki apskutinės dienos ir valandos negalėjo susitarti su kongresu dėl eilinės skolų kartelės pakėlimo, S&P padarė tai, ką, tiesą sakant, ir turėjo padaryti. Remdamasi faktine situacija šiuo momentu, agentūra pirmą kartą istorijoje sumažino vienu punktu Amerikos kredito reitingą.

Amerikos valstybė suvokė šį žingsnį kaip „ideologinę diversiją“. Galbūt S&P vadovybės ketinimas paskelbti nemalonią JAV prognozę brendo ilgą laiką ir nebuvo ypatinga paslaptis. Bet kokiu atveju amerikiečių Justicijos ministerija dar prieš mėnesį pradėjo „profilaktišką“ S&P reikalų tyrimą. Tačiau, kai situacija su prezidento ir Kongreso derybomis įkaito iki raudonumo, rinkos „sudrebėjo“ ir agentūra paskelbė savo prognozę.

Kaip tai paprastai nutinka, po šito rinkos „sudrebėjo“ dar smarkiau, kas davė dingstį lojaliems JAV prezidento administracijai žmonėms pareikšti: dėl dabartinės karštligės biržose kalta… išimtinai S&P.

Prieita iki to, kad žinomas ekspertas sąmokslų srityje, režisierius Maiklas Mūras, sukūręs Bušo šeimą demaskuojantį skandalingą filmą „Farenheitas 9/11″, paskelbė kripimąsi į Obamą su prašymu perduoti teismui „nusikaltėlius iš S&P, kurie išprovokavo pasaulinę 2008 metų krizę ir nori padaryti tai dar sykį“. Tarp kitko, Obamos konkurentai nutarė, kad įmanoma panaudoti S&P analizę kaip kozirį prieš patį Obamą, nežiūrint į tai, kad kitos agentūros suskubo patikinti, esančios lojalios ir užtikrino, kad jos „neturi abejonių dėl JAV finansinės sistemos stabilumo“.

Rimtų argumentų atremti agentūros smūgiui per prestižą Finansų ministerija nerado. Kaip prieštaravimai nuskambėjo tik pareiškimai, kad agentūra, atseit, pražiopsojo kažkokius 2 trln$. Tačiau S&P atstovai ne be pagrindo pareiškė, kad esant tokiai valstybės skolai, du ar net trys trilijonai didelio vaidmens nevaidina.

Šita istorija beveik akimirksniu sukėlė grandininę reakciją pasaulyje. Italijos premjeras Berluskonis paragino nedelsiant sušaukti neeilinį visų G7 finansų ministrų samitą. O Kinijos vadovybė pareikalavo įvesti tarptautinę kontrolę Amerikos doleriui. JAV valstybės obligacijų kainų smukimas grėsė Kinijai tiesioginiais nuostoliais ir galėjo sutrikdyti „pasaulinio fabriko“ darbą, Kinija rizikavo susidurti su eksporto savo pagrindiniam pirkėjui smukimu.

Po tokio rezonanso amerikietiškoji Temidė tiesiogiai užsiėmė S&P. Nežiūrint į šalyje galiojančią žodžio laisvę, agentūra atsidūrė visiškoje verslo izoliacijoje. Tiek privačios, tiek valstybinės struktūros nutraukia kontraktus su S&P. Sprendimą atsisakyti agentūros paslaugų priėmė Los Andželo valdžia. Kaip sakė miesto valdžios atstovai, jie daugiau netiki ekspertų kompetencija ir „miestas turi didžiuotis, kad nutraukia santykius su tomis reitingų agentūromis“.

Pagaliau, po visų šių įvykių, paaiškėjo, kad Devenas Šarma išeina iš darbo. Jo įpėdiniu taps Citigroup top menedžeris, operacijų valdymo viršininkas viename iš kompanijos padalinių Duglas Petersonas. Tokia kandidatūra, iš visko sprendžiant, JAV valdžią labiau patenkina. Nežiūrint į tai, kad šiais metais Petersonas kartu su dar trimis Citigroup top menedžeriais buvo apkaltintas Indijoje sukčiavimu už tai, kad teikė melagingus duomenis apie investicinius portfelius.

Stebėtinai savalaikis Šarmos atsistatydinimas gali būti laikomas tik atsitiktinumu, jeigu ne kiti pavyzdžiai, kai po garsiai išsakytų abejonių dolerio ateitimi su bet kokio rango valdininku nutinka kas nors labai nemalonaus.

Pavyzdys – buvęs TVF vadovas Dominikas Stros-Kanas. Buvo laikas, kai prancūzų politikas vadovavo TVF ir visus patenkino. Šita idilija tęsėsi iki 2009 metų, kai Stros-Kanas, kalbėdamas apie 2008 metų krizę, pareiškė, kad „JAV dolerio, kaip vienintelės globalinės etaloninės rezervinės valiutos, dienos suskaičiuotos“. Ir kad reikia kažkokio multivaliutinio stabilumo.

Šitos pozicijos Stros-Kanas laikėsi iki pat 2011 vasario, apsiribodamas, visgi, išimtinai pareiškimais, ypač patikslindamas, kad tuo momentu dar nesusiklostė visos reikalingos sąlygos tam, kad galima būtų atsisakyti dolerio kaip pasaulinės rezervinės valiutos. „Akivaizdu, kad doleris ir toliau tebėra svarbiausia rezervinė valiuta, kuria žmonės, galų gale, pasitiki“ – pareiškė Stros-Kanas. „Bus, be abejonės, geriau, jeigu sukursime sistemą su įvairiomis rezervinėmis valiutomis: euru, jena ir, galbūt, kinų juaniu, o taip pat su specialiomis TVF skolinimo teisėmis. Tokia sistema būtų geresnis variantas, tačiau realybė kitokia“ – pabrėžė jis. Ir pranešė, kad TVF „turi savo idėjų“ dėl pasaulinės finansų sistemos reformos, tačiau neskuba su jų realizacija.

O štai 2011 metų pradžioje, kaip dabar darosi aišku, buvo nuspręsta tas idėjas realizuoti. Vasarį TVF direktorius vėl pareiškė, kad šiandieninis dominuojantis dolerio vaidmuo nepadeda gerinti situacijos finansų pasaulyje. Dar daugiau, šiuo metu nė viena iš pasaulinių ar regioninių valiutų negali būti patikima priemone formuoti ilgalaikius rezervus.

Jis tiesiai pasiūlė naudoti TVF emituojamą „erzac-valiutą“, specialias skolinimosi teises (SDR) kaip būdą sumažinti valstybių priklausomumą nuo JAV dolerio. Kasmetiniame TVF ir Pasaulio Banko susitikime, Stros-Kanas pasakė praktiškai programinę kalbą, kurioje pareiškė štai ką: „Vašingtono konsensusas su jo supaprastintais ekonominiais požiūriais ir receptais, sugriuvo pasaulio ekonominės krizės metu ir liko mums už nugaros“.

Dar vienas keistas sutapimas, kad Stros-Kano projektuose dėl pasaulio finansinės sistemos stabilizavimo, grindžiamuose „švelniu“ atsiskyrimu nuo dolerio, didelį vaidmenį vaidino Libija. Eksperimento vardan Libijos centrinis bankas nutarė pririšti savo auksu padengtą dinarą prie naujosios TVF valiutos. Stros-Kanas planavo išskristi į Vokietiją, iš kur, po kažkokių derybų su vokiečių vadovybe, ruošėsi keliauti į Libiją.

Ir čia jį išlaipina iš lėktuvo, apkaltina išprievartavimu, akimirksniu areštuoja ir, pažeidžiant visas įmanomas juridines procedūras ir „tradicijas“, visiškai izoliuoja. TVF vadovo postas paskelbiamas laisvu ir jį greitai užima kitas žmogus. Kaltinimai Stros-Kanui, kaip nesunku susigaudyti, nepasitvirtina. Tačiau ankstesnių pareigų jam, dėl suprantamų priežasčių, negrąžins.

Tų, kurie mėgino pasodinti Stros-Kaną už grotų logika akivaizdi. Žvelgiant „dolerio žynių“ akimis, TVF vadovauti turi kontroliuojamas ir valdomas žmogus, nelinkęs improvizuoti. Ir jau tuo labiau – sugebantis palaikyti nuolatinę vidinę savicenzūrą ir nemėginantis kėsintis į sakralinį Amerikos valiutos statusą.

A.Polevojus

Šaltinis

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą