Dievų ginklai

Senovėje visi reiškiniai, kurių žmonės nesugebėjo suprasti ir paaiškinti, buvo priskiriami anapusinėms jėgoms. Ypač tai pasakytina apie gamtinius kataklizmus. Galbūt būtent dėl to senovės šaltiniuose taip dažnai sutinkame pasakojimus apie paslaptingus ateivius ar dievus, kurie darė įtaką žemės gyventojų gyvenimui.

Esama ir kitos versijos, pagal kurią dievai iš tiesų egzistavo, ir praeities žmonės išsaugojo savo atmintyje jų pavidalus ir įvykius, susijusius su jų buvimu žemėje, o vėliau aprašė visa tai mituose ir legendose, nupiešė ant uolų, pavaizdavo skulptūromis, įamžino knygose ir kitokiuose dokumentuose. Matyt, jie norėjo papasakoti savo palikuonims labai svarbią informaciją ir dabar dabartinis žmogus turi šansą naujaip pasižiūrėti į visos žmonijos istoriją.

Šią prielaidą patvirtina faktas, kad mūsų planetoje tyrinėtojai periodiškai aptinka keistų piešinių ir skulptūrų. Pavyzdžiui, tokių, kaip „Kosmonauto“ skulptūra, nors kosmonautų žmonės net įsivaizduoti negalėjo dar vos prieš kelis šimtus metų, nekalbant jau apie milijonus metų. O pačiuose įvairiausiuose šaltiniuose aprašomi taip pat ir įvairūs skraidymo aparatai, kuriuos senovės žmonės naudojo kariniais tikslais. Tokiais aparatais naudojosi visi – žmonės ir ne žmonės, o tiksliau: žmonės, dievai, pusdieviai ir įvairūs mitiniai sutvėrimai. Įdomiausia yra tai, kad kariaujama buvo ne kalavijais ir lankais su strėlėmis, bet kažkokiais baisios griaunamosios jėgos ginklais, kurie drebino visą planetą, naikino ištisas šalis ir padarydavo didžiules teritorijas nebetinkamomis gyventi labai ilgam laikotarpiui. Visa tai privertė šiuolaikinius žmones rimtai susimąstyti: iš kur galėjo atsirasti tokio pobūdžio žinios pas žmones, kurie gyveno prieš penkis tūkstančius metų iki mūsų ir neturėjo, mūsų nuomone, žalio supratimo apie naujoviškas mašinas ir kitokius mechanizmus?

Sudėtinga patikėti, kad pirmykščiai žmonės galėtų pasakoti apie tai, ko niekad nematė, kad ir kokia turtinga būtų jų fantazija. Nepaisant to, jie savo laikais aprašė dalykus, kuriuos mūsų „pažangūs“ mokslininkai pateikia kaip šiuolaikines technines ir technologines naujoves.

Istorijos „asortimentas“ išties nemenkas. Judaizmo šventosiose knygose ir Indijos epuose galima pasiskaityti apie seniausias civilizacijas, turėjusias nepaprastą galią, apie pačias pažangiausias technologines priemones, apie fantastinius skraidančius mechanizmus ir siaubą keliančius dievų ginklus. Senovės šaltiniai pamini ir tai, koks baisus yra dievų įtūžis ir ką sugeba šie dievai padaryti, jeigu juos įpykinsi. Ypatingą tyrinėtojų susidomėjimą visada kėlė dieviškų karų aprašymas, karų, kurių neregėta galia prilygsta šiuolaikinių filmų siužetams.

Apie milžiniškos griaunamosios galios ginklus daug rašoma Mahabharatoje. Jeigu tikėti šiuo senoviniu šaltiniu, mūšio dėl įsiviešpatavimo pasaulyje metu strėlės švytėjo it tūkstančiai žaibų ir visur tvyrojo dundėjimas, tartum muštų tūkstančiai būgnų. Po to sekdavo serija galingų sprogimų su ugniniais sūkuriais. Pasaulis siūbavo ir purtėsi, gyvūnai užsidegdavo patys savaime ir panikoje blaškėsi, nebematydami kelio. Vanduo užvirdavo, milžiniški medžiai krito it pakirsti, tarsi trapios šakelės. Žemė švytėjo, pūtė karšti vėjai, ir netgi lavonai nebebuvo panašūs į buvusius žmones.

Apie kokį konkrečiai ginklą kalbama Mahabharatoje pasakyti gana sudėtinga. Tačiau akivaizdus faktas, kaip šio ginklo poveikis primena atominį ginklą. Ginklas buvo skirtas žudyti viskam, kas gyva, paversdavo pelenais visus tuos, kurie atsidurdavo netoli epicentro, o likusiems sparčiai nuslinkdavo plaukai ir nagai. Netgi maistas, paveiktas tos nežinomos jėgos, pasidarydavo nebetinkamas naudoti. Ištisas tautas paliesdavo šio ginklo poveikis, o saulė pasislėpdavo už pilko smogo ilgiems šimtmečiams.

Esama įdomios informacijos apie tai, kad kuriant ir išbandant atominę bombą, profesorius Openheimeris nevalingai prisiminė daugybę ištraukų iš Mahabharatos, ir darė tai, matyt, ne šiaip sau.

Indų epe galima aptikti pačių įvairiausių superginklo pavadinimų. Tačiau kaip jis besivadintų, bendri dalykai visur vienodi: griaunamoji galia, pajėgi paralyžuoti ir sukelti panišką siaubą ištisoms armijoms arba apskritai sunaikinti, sudeginti visą mūsų planetą.

Bhagavata Purana irgi aprašo superginklą. Tekste pasakojama, kokį siaubingą ginklą turėjo senovės žmonės. Tasai ginklas, jeigu tikėti rankraščiais, pasižymėjo „būdingu“ veikimo metodu ir buvo naudojamas tiktai kraštutiniu atveju, kadangi jo panaudojimo pasekmės buvo nenuspėjamos ir jų baiminosi netgi patys ginklų šeimininkai.

Tekste pasakojama, kaip Ašvathama nutarė panaudoti šį ginklą tiktai tuomet, kai nieko kito jam nebeliko, nors jis ir nežinojo, kokiu būdu paskui bus galima sustabdyti ginklo veikimą ir tiktai meldėsi, turėdamas vilčių, kad į pagalbą ateis aukščiausiosios jėgos. Bhavata Puranoje aprašyta, kaip visomis kryptimis, iškart po „brahmaastros“ panaudojimo, per vieną akies mirksnį plykstelėjoi akinančiai ryški šviesa, kurios iškęsti buvo neįmanoma. Labai vaizdinga analogija su atominiu ginklu, ar ne tiesa? Skirtumas tik tas, kad mūsų mokslininkai iki šiol negalėjo sugalvoti tokio paprasto valdymo būdo kaip himnų gierdojimas.

Tekste rašoma, kad netgi kreipimasis į dievus nepadėjo sustabdyti brahmaastros veikimo. Dievas tik davė užuominą, kad šį ginklą nukenksminti gali tiktai tokios pačios galios kitas ginklas. Jei grįšime į šiuos laikus ir vėl padarysime analogiją, pasidarys aišku – neutralizuoti atominės bombos veikimą neįmanoma niekuo. Dar nesugalvotas toks būdas, dar neturi žmonija tokių žinių.

Toliau tekste pasakojama, kaip paleistas iš antros brahmaastros užtaisas susijungė su pirmuoju, sudarydamas milžiniško masto ugnies kamuolį, tarytum naują Saulę, nušvietusią visą planetą ir visą kosmosą. Buvo jaučiamas stiprus karštis, nepakeliamas ir neapsakomas žodžiais, ir atrodė, kad Visata gyvena savo paskutines sekundes prieš visišką sunaikinimą…

Ir tai tik nedidelė dalis iš senovinių tekstų. Iš tikrųjų jų yra labai daug ir apie superginklus rašė pačių įvairiausių šalių ir laikmečių atstovai. Kai kurie iš paminėtų ginklų galėjo daryti poveikį netgi gamtai – sukelti atmosferinio ir geologinio pobūdžio kataklizmus. Veikiant tiems ginklams, akimirksniu prasidėdavo uraganai, tornadai, gigantiški cunamiai, rūgšties lietūs, ūkanos ir žemės drebėjimai.

Labai įdomiai aprašomos ne tik ginklo panaudojimo pasekmės, bet ir jo, o taip pat skraidymo aparatų, išvaizda. Galima be vargo atpažinti šiuolaikinius ginklus, remiantis būdingais bruožais: neįtikėtino dydžio metalinės strėlės, apimtos liepsnos labai primena šiuolaikines raketas. O rankraščiuose aprašomos susisiekimo priemonės labai primena šiuolaikinius lėktuvus ir sraigtasparnius. Be to, senovės technika savo galimybėmis pranoko mūsiškę. Juk ir mūsų technika, bėgant laikui, bus tobulinama ir modernizuojama ir galiausiai visiškai sutaps savo galimybėmis su kartą jau aprašyta skraidymo „aparatūra“.

Nežiūrint į tai, jog atrodo neįtikėtina, kad senovėje galėjo egzistuoti branduolinis ginklas, karts nuo karto žmonės sužino faktus, kurie byloja ir įrodo tai nedviprasmiškais liudijimais, aptinkamais ne tik raštuose, dvasiniame pasaulyje, bet ir tiesiogiai materialiame pasaulyje. Pavyzdžiui, vienu laiku laikraščiuose mirgėjo pranešimai apie kalnų viršūnes, kurios kai kuriose vietose buvo apsilydžiusios, apie stiklą, susidariusį išsilydžius smėliui, apie senovės miestų griuvėsius, apanglėjusius iki tokio lygio, kad neįmanoma įsivaizduoti tokio masto gaisrų.

Itin aukštų temperatūrų pėdsakų aptikta ant griuvėsių hetitų karalystėje. Senovės pastatų mūrai ten tiesiog „sukepė“ ir suskilinėjo, kai kur netgi susiliejo į vientisą masę. Tyrinėtojus apstulbino toks vaizdas. Kaip teigia žinomas archeologas A. Brigelis, įprastas gaisras nepalieka tokių pėdsakų, o ir degti tame mieste praktiškai nebuvo kam: ne itin tankus užstatymas, neaukšti akmeniniai namai ir visiškai nėra degių medžiagų. Kaip tai įmanoma?

Dar viena panaši istorija nutiko su zikuratais, kuriuos vadina Babilono bokšto pirmtakais.

Zikuratas – tai bokštas, suręstas iš vienas ant kito sustatytų paralelepidų arba, kai variantas, nukirstų piramidžių. Paralelipidų ar piramidžių gali būti nuo trijų, kaip senovės šumeruose, iki septynerių, kaip Babilone. Kartą vienas jų irgi patyrė neįtikėtinai aukštos temperatūros poveikį. Siena ne šiaip apanglėjo, bet sukepė iki stiklo masės būsenos. Tas pats likimas ištiko Škotijos pilį Ivernesą, sumūrytą iš stambių akmeninių blokų, kurie pavirto neaiškios kilmės vientisa substancija. Statinys buvo kolosalaus dydžio ir stūksojo kalnuotoje vietovėje, kur praktiškai nėra jokių medžių. Kas galėjo sukelti tokius galingus gaisrus, jeigu mėgintume suversti kaltę jiems?

Dar keistesni radiniai buvo aptikti ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Tai buvo ištisi laukai iš nepaprastai gryno, praktiškai be priemaišų stiklo. Tyrimai parodė, kad stiklo sudėtyje esama 98 % silikono. Neįtikėtino stiklo klodai driekėsi tūkstančius kilometrų ir sukėlė šoką vso pasaulio mokslininkams. Viena iš teorijų byloja, kad stiklu kadaise pavirto smėlis, nukritus kažkokiam kosminiam kūnui, kuris išprovokavo aukštos temperatūros pliūpsnį, tačiau ši versija neišlaiko jokios kritikos. Paviršiuje neaptikta nė menkiausių kraterio pėdsakų, o tokias stiklo sankaupas surado dviejose skirtingose dykumos dalyse, padoriu atstumu viena nuo kitos, o ir vėliau ne kartą buvo aptinkami tokie stiklo telkiniai įvairiuose pasaulio kampeliuose. O štai senovinės atominės bombos teorijos naudai byloja tas faktas, kad bandant amerikiečių atominį ginklą, dykumos smėlynai pavirto ne kuo kitu, kaip žalsvo atspalvio stiklu. Kokių dar reikia įrodymų, kada esama akivaizdaus pavyzdžio, gauto bandymų keliu?

Apie reguliarius branduolinius bandymus, kurių amžius siekia kelis tūkstančius ar netgi milijonus metų, pasakoja senoviniai Indo upės salos griuvėsiai. Tarp griuvenų visur aptinkami apsilydę mineralai, įskaitant molį, kuris, kitados, akimirksniu sutvirtėjęs, pavirto stiklu. Kaip rodo atliktų analizių rezultatai, pavyzdžiai apsilydė veikiami daugiau kaip pusantro tūkstančio laipsnių temperatūros, kurią tais laikais buvo paprasčiausiai nerealu išgauti, juolab – atviroje vietovėje. Be to, sugriovimai yra specifiniai: aiškiai regimas epicentras, kuriame suvirtę į krūvą senoviniai statiniai ir laipsniškas sugriovimų masto mažėjimas, tolstant nuo centro link miesto pakraščių. Visa tai labai panašu į siaubingo atominio Hirosimos ir Nagasakio bombardavimo pasekmes.

Visi šie netikėti radiniai verčia susimąstyti netgi pačius nepatikliausius archeologus. Jų manymu, nė viena gamtinė katastrofa iš visų, žinomų žmonijai, negalėjo padaryti tokio poveikio minėtiems artefaktams.

Vadinasi, galima daryti išvadą, kad visi šiuolaikiniai radiniai, ar tai būtų skulptūros, ar tekstai – tai ne kas kita kaip atgarsiai įvykių, kurie vyko planetoje prieš daugelį tūkstančių metų ir vėliau atsispindėję liaudies kūryboje. Jeigu žvelgsime į šią prielaidą be daugumai būdingo skepticizmo, tai ji atrodys ne tokia jau ir nereali ir gerokai teisingesnė už mintį, kad tos legendos buvo pagimdytos kvailų pirmykščių laukinių fantazijos.

Taip kad klausimą dėl atominio ginklo egzistavimo gilioje senovėje galima laikyti išspręstą. Neišspręstas gi lieka klausimas, kieno rankose buvo tasai ginklas: dievų, ateivių iš kosmoso ar kitų civilizacijų atstovų.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!