Didžiosios Spaustuvės galia

Kai kūrėsi JAV, niekam į galvą nešovė, kad visa valdžia šalyje atiteks finansininkams. Tačiau visi, kurie tam priešinosi, įskaitant prezidentus, buvo sunaikinti ir šis selekcijos procesas vyksta iki šiol.

Neseniai JAV savo samprotavimais su visuomene pasidalino Niujorko federalinio rezervinio banko vadovas ir aršus pinigų spaustuvės aktyvaus naudojimo šalininkas Viljamas Dadlis. Jo nuomone, situacija ekonomikoje gerėja, tegu ir pamažu, tačiau vis dėlto, gerėja. Nedarbas mažėja, automobilių pardavimai auga kartu su verslo aktyvumu, ir netgi nekilnojamo turto rinka, tikriausiai, mėgina atsigauti.

Tiesa šias malonias naujienas papildė daugybė išlygų. Nedarbas sumažėjo, tačiau iš esmės dėka to, kad daugybė piliečių nustojo būti darbo jėga ir jeigu ne šis faktorius, nedarbo lygis siektų daugiau kaip 10%. Pardavimai auga, tačiau auga dėka benzino kainų padidėjimo, o tai nėra gerai. Ir apskritai augimą lemia atsargų kaupimas, o ne pardavimai. Be to, žiema šalyje buvo šilta, dėl to sumažėjo amerikiečių išlaidos komunalinėms paslaugoms, šitaip dalis lėšų išsilaisvino vartojimui.

Trumpai tariant, iš vienos pusės viskas lyg ir puiku, o iš kitos – kažkaip neramu širdyje. Kažkas negero sklando ore ir dėl to FRS turi laikyti parengtas savo stebuklingas pinigų spausdinimo stakles.

O JAV FRS vadovas, matyt, pavargęs nuo grįžimo prie aukso standarto šalininkų, tokių kaip kongresmenas Ronas Polas, kurio viso gyvenimo svajonė – apskritai panaikinti FRS, išpuolių, paskaitoje Džordžo Vašingtono universitete kalbėjo apie tai, jog šis variantas neįmanomas, nes tuomet FRS negalės spausdinti pinigų. O be šito šalies ekonomikai geriau tikrai nepasidarys. Kitaip sakant, Benas Bernankė paprastai ir visiems suprantamais žodžiais paaiškino, kad visą amerikiečių ekonomikos sėkmę nulėmė niekuo nepadengtų pinigų emisija ir niekas daugiau. Tiesa, tokiu atveju visiškai nesuprantamas tampa žodžių junginys „ekonomikos pasveikimas“, jeigu jau pats Benas pripažįsta, kad be pinigų spaustuvės viskas sugrius. Tačiau mūsų laikais tokios smulkmenos mažai ką jaudina. Bet kokiu atveju, savo šventą teisę spausdinti pinigus FRS pakankamai sėkmingai apgynė, o Ronas Polas tapti prezidentu praktiškai neturi šansų. Štai tokia situacija.

O juk Jungtinių Valstijų įkūrėjai buvo neeiliniai žmonės ir daug ką numatė toli į priekį, tiesa, palikuonys dėl kažkokių priežasčių neskuba cituoti jų pasisakymų. Pavyzdžiui, Tomas Džefersonas laikė bankus pavojingesniais už priešo armijas ir kalbėdavo apie tai viešai. O Džeimsas Medisonas apskritai pasisakydavo nedviprasmiškai: „Istorija liudija, kad lupikautojai naudoja bet kokius piktnaudžiavimo, sąmokslų, apgaulės ir prievartos būdus, kad išlaikytų vyriausybės kontrolę, valdytų pinigų srautus ir šalies pinigų emisiją…“

Praėjo 150 metų, o problemos tos pačios. Ir, kas būdinga, nulenkti galvas prieš tėvus įkūrėjus galima, o štai cituoti juos tenka labai atsargiai. Ir jau tikrai nebegalima jų žodžių laikyti instrukcija savo veiksmams. Nes visko gali nutikti…

Abraomą Linkolną nužudė, kaip oficialiai priimta manyti, psichas. Bet prieš savo žūtį prezidentas padarė neatleistiną poelgį: pavedė spausdinti dolerius Kongresui, atsisakęs mokėti palūkanas per koncesiją Nacionalinį Banką valdžiusiems Rotšildams. Po Linkolno mirties Kongreso dolerius pusvelčiui supirko bankininkai Morganas ir Belmontas – ir toliau viskas vyko kaip įprasta.

1901 metais buvo nužudytas eilinis šalies prezidentas Viljamas Makkinlis. Kaip tapo įprasta, tai padarė pavienis anarchistas. Prieš 10 metų Makkinlis, būdamas senatoriumi, padėjo priimti muitų tarifus, pavadintus jo vardu, ginančius Amerikos pramonę ir darbo vietas. Tapęs prezidentu – padidino mokesčius korporacijoms ir apskritai kaltino jas sąmokslu prieš visuomenės gerovę, visokiais būdais nuodijo korporacijų gyvenimą. Trumpiau tariant, be vienišo anarchisto išsiversti buvo neįmanoma.

1963 metais nužudomas prezidentas Kenedis, kuris, kai kurių žmonių nuomone, ruošėsi atiduoti FRS Kongreso kontrolei. Tučtuojau atsirado pusiau aklas „snaiperis“ Osvaldas, kuris neprašovė. Tamsi istorija.

Ir kad tai būtų pavieniai atvejai, tačiau juk išryškėja sistema. Kai tik prezidentas pradeda konfliktuoti su finansiniais rykliais, tučtuojau atsiranda kažkoks vienišius, turintis problemų su galva. Ir efektyviai pašaudo.

1907 metais visuose Vakaruose ir JAV įsiplieskė krizė. Staiga nei iš šio nei iš to išaugo palūkanos finansinių skandalų Niujorke fone. Ten stambios finansinės kompanijos Knickerbocker Trust prezidentas susitarė su spekuliantais machinacijų keliu užkelti vario gamintojo United Cooper akcijų kainas. Įprastas reikalas, juk reikia iš kažko gyventi. Žodžiu, norėjo užsidirbti, bet pernelyg įsijautė. Prezidentas puolė ieškoti pagalbos pas Dž. P. Morganą, tačiau tas atsisakė. Knickerbocker Trust visu greičiu nudardėjo į bankrotą.

Ir prasidėjo. Iš pradžių smuko akcijos. Dau Džonso indeksas krito 40%. Paskui regioniniai bankai pradėjo atsiimti pinigus iš Niujorko bankų. Paskui juos pasekė visos šalies indėlininkai. Prasidėjo finansinė katastrofa. Iždas mėgino išspręsti problemą, išskirdamas bankams stambias pinigų sumas, tačiau to nepakako. Ir teko valstybei eiti nusilenkti finansiniam magnatui Dž. P. Morganui. Kažkaip taip jau išėjo, kad jis turėjo daugiau galimybių negu valstybė. Ir Morganas, žinoma, nepavedė. Tai buvo jo žvaigždžių valanda! Magnatas paskelbė, kad pinigų pakaks visiems, o tada prispausdino apie 200 mln niekuo nepadengtų dolerių. Nuosavų! Su valstybės sutikimu, tarp kitko.

Pas Morganą plūstelėjo žmonės. Ir ne paprasti, bet magnatai, tik smulkesni. Prašė duoti nurodymus, siūlė savo paslaugas ir žinote, ši kompanija sugebėjo pakankamai greitai normalizuoti situaciją. Morganas tapo vos ne nacionaliniu herojumi. Būsimasis prezidentas Vudras Vilsonas giedojo jam šlovinančias giesmes: „Visų mūsų problemų būtų buvę galima išvengti, jei būtume sukūrę specialių komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Morganas, kad spręstų mūsų šalies problemas“. Jau supratote, kurlink viskas pakrypo?

Vilsonas, tiesa, persigalvojo ir 1911 metais kalbėjo jau kitaip: „Stambiausia monopolija šioje šalyje – tai finansinė monopolija. Jeigu ji egzistuos ir toliau, mums teks atsisveikinti su savo laisvių įvairove ir mūsų nacijos vystymusi…“ Pataikė į dešimtuką, nors tai jam nesukliudė 1913 metais pasirašyti įstatymo dėl FRS – privataus centrinio banko – sukūrimo. Kodėl? Na, galbūt jis gerai žinojo kai kurių savo pirmtakų likimą, kurį pakartoti nesinorėjo.

Praėjus 5 metams po FRS sukūrimo, Senatas įkūrė nacionalinę Monetarinę komisiją, kuri užsiėmė 1907 metų krizės priežasčių tyrimu ir surinko net 20 tomų medžiagos. Manoma, kad vienintelis žmogus, kuris juos visus perskaitė, buvo kongresmenas Čarlzas Lindbergas, kuris paskui dėl kažkokių priežasčių tvirtino, kad toji krizė turėjo visus grandiozinės aferos požymius. Ir taip teigė ne jis vienas. Pernelyg jau sėkmingai finansinė valdžia susikoncentravo vos kelių bankinių struktūrų rankose.

Tačiau FRS gyvuoja iki šios dienos ir užsiima mėgstamiausiu darbu – spausdina pinigus. Ir nesiruošia atsisakyti savo nepriklausomybės. Ne tam ją įkūrė šios sistemosakcininkai.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!