Didžiausią grėsmę civilizacijai kelia mokslininkai

Ką sukurtų mokslininkai, jeigu jiems būtų suteikta absoliuti laisvė. Dešimt baisiausių eksperimentų.

Jeigu tikėsime Holivudo filmais, pačią didžiausią grėsmę civilizacijai kelia mokslininkai. Už juos baisesni tiktai teroristai. Būtent iš mokslinių laboratorijų prasiveržia virusai, kurie paverčia padorius piliečius kraugeriais zombiais. Ir mokslininkai reguliariai suteikia pretekstą kurti tokius siužetus.

Šiais metais biologai paskelbė, kad paukščių gripo viruso pagrindu sukūrė naują užkratą, kuri labai lengvai persiduoda ir pasižymi dideliu mirtingumu. Pasaulis sunerimo… Jeigu mokslas neturėtų draudimų sistemos, tai nežinia, ar šiandien dar tebeegzistuotų žmonija. Mes išsiaiškinome, kokiomis kryptimis vykdomi eksperimentų draudimai. Eksperimentų, kurie galbūt ir pastūmėtų mokslą į priekį, tačiau yra pernelyg pavojingi, kad juos galima būtų leisti.

1. Branduolinis ginklas

KAS DRAUDŽIAMA. Branduolinio ginklo bandymai.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Atominę bombą daug kas laiko fizikos triumfu. Dar XX amžiaus pradžioje teoretikai ant servetėlių kavinėse rašinėjo savo formules, o 1945 liepos 16 Niu Meksiko valstijoje buvo atliktas pirmasis atominės bombos bandymas. Siaubingas ginklas tapo išbandymu daugeliui mokslinių teorijų – termobranduolinė sintezė, branduolio skilimas ir panašiai. Tiesą sakant, kiekvienas bombos sprogimas – tai savotiškas eksperimentas: sprogs toji konkreti konstrukcija, ar nesprogs.

Naudos iš atominių bandymų turėjo ne tik fizikai atomininkai. Pavyzdžiui, geologai analizavo, kaip plinta smūgio banga žemės gelmėse ir remdamiesi gautais duomenimis kūrė planetos sandaros modelius. Beje, tarp eksperimentinių branduolinio užtaiso sprogimų, atliktų tarybų Sąjungoje, maždaug dešimt buvo atlikta specialiai seisminio zondavimo reikmėms.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Dėl radioaktyvių kritulių. Požeminis sprogimas ne toks pavojingas, bet gali išprovokuoti žemės drebėjimus. Tačiau svarbiausia – draudimas bandyti atominį ginklą turėtų sulaikyti šalis nuo pagundos kurti branduolinį ginklą. 1996 metais Penkiasdešimtojoje JTO Generalinės Asamblėjos sesijoje buvo pasirašyta Sutartis dėl branduolinių bandymų uždraudimo. Sutartį pasirašė svarbiausios pasaulio valstybės.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Pats humaniškiausias būdas – modeliuoti branduolinius sprogimus superkompiuteriais. Tačiau galima paprasčiausiai nepasirašyti ir neratifikuoti sutarties. Taip padarė, pavyzdžiui, Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja. Indijoje ir Pakistane paskutiniai bandymai buvo atlikti 1998 metais, o Korėja kažką susprogdino prieš tris metus. Nors iki šiol vis dar neaišku, ar korėjiečiai iš tikrųjų turi atominę bombą.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Knygos – Kurto Voneguto „Lopšys katei“, Deno Brauno „Skaitmeninė tvirtovė“.

2. Sumodeliuoti budelį

KAS DRAUDŽIAMA. Psichologiniai eksperimentai, kurie gali padaryti moralinę žalą jų dalyviams.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Teigiama, kad socialinė psichologija reikalinga tam, kad suprastume, iš kur imasi žiaurumas, ksenofobija, fašizmas ir kitokios bjaurastys. Tačiau jeigu mokslininkai nori kažką suprasti, jiems reikia tai sumodeliuoti. Lygiai taip pat, kaip biologams reikia veisti mėgintuvėliuose ligų virusus, socialiniams psichologams būtina suorganizuoti fašizmą savo laboratorijos ribose.

Serija tokių eksperimentų nugriaudėjo per visą pasaulį 7-8 dešimtmečiais. Žymiausiu tapo Stenlio Milgremo eksperimentas. Jis pasiūlė bandomiesiems sudalyvauti neva atminties mechanizmų tyrime. „Ir taip – jūs esate mokytojas. Jūsų mokinys turi išmokti žodžių poras. Padarius klaidą, jūs jį baudžiate elektros srove. Kai padaroma sekanti klaida, srovės jėga turi būti padidinta“. – taip skambėjo nurodymai, kuriuos duodavo savanoriams. Augant išlydžio galiai, „mokinys“ šaukė vis smarkiau, o paskui apskritai nutildavo. Nežiūrint į tai, dauguma bandomųjų pasiekė paskutinę skalės padalą su užrašu „450 voltų“.

Žinoma, realybėje niekas nieko elektra nekratė, „mokinys“ buvo eksperimentatoriaus bendrininkas, o riksmai buvo įrašyti į magnetofoną. Tačiau bandomieji rimtai galvojo, kad jie, paklusdami įsakymui, iš tiesų užmušė žmogų.

Tai pačiai kategorijai priklauso Stenfordo eksperimentas, kurį atliko socialinis psichologas Filipas Zimbardas. Universiteto rūsyje buvo sumodeliuotas kalėjimas, kuriame patalpino ‘prižiūrėtojus“ ir „kalinius“, atrinktus iš savanorių studentų. Nors visi suprato, kad tai tik žaidimas, labai greitai rūsys pasidarė panašus į tikrą kalėjimą su visais jo žiaurumais ir pažeminimais. Eksperimentą teko nutraukti po 5 dienų, nors buvo apskaičiuotas vykdyti savaitę.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Iškart po šių eksperimentų rezultatų publikacijos, jų autoriai susilaukė kritikos cunamio. Mokslininkai klaidino dalyvius, tie nežinojo apie tikruosius tyrimų tikslus. – komentuoja Michailas Debolskis, Maskvos miesto psichologinio pedagoginio universiteto penitenciarinės psichologijos katedros vedėjas. – Be to, Milgremo eksperimentas, pavyzdžiui, baigdavosi mažų mažiausiai bandomųjų nerviniu priepuoliu. Tai, kad psichologas iš anksto apgaudinėja bandomuosius – šitą dar galima kentėti. Neretai kitaip pasielgti neįmanoma, juk jeigu žmogus sužinos tikruosius tyrimo tikslus, jis sieks elgtis taip, kaip priimta elgtis, ir nedemonstruos natūralios reakcijos. Tačiau Milgremo ir Zimbardo eksperimentuose dalyviai faktiškai buvo skelbiama, kad jie gali tapti budeliais.

Dabar tokie eksperimentai uždrausti. Kai Zimbardas pasiūlė iš naujo sumodeliuoti kalėjimą, kad išbandytų prižiūrėtojų humanizacijos metodikas, jam buvo atsakyta. Lygiai taip pat šiandien negalima pakartoti Milgremo bandymo. 10-ame dešimtmetyje Rusijoje tai padaryti mėgino psichologas Aleksandras Voronovas, tačiau jam buvo vienareikšmiškai paaiškinta, kad nė vienas fondas nerizikuos finansuoti tokio pobūdžio projekto.

Neretai esminį vaidmenį suvaidina mokslo bendruomenės savireguliacija. Psichologai iš minėto instituto papasakojo man tokią istoriją. 8-ame dešimtmetyje vienas dėstytojas nutarė atlikti eksperimentą, parodantį, kaip plėtojasi konfliktas studentų grupėje. Per egzaminą jis parašė visiems neužsitarnautai aukštus pažymius, o paskui pranešė, kad viename suole rado „špargalkę“. Jeigu studentai išsiaiškins, kas nusirašinėjo, tai jis nesumažins pažymių visiems, o tik tam žmogui. Suprantama, prasidėjo audringas tyrimas ir „išdaviko“ paieškos. Rezultate viena iš studenčių, užsipulta grupiokų, pamėgino nusižudyti, iššokusi iš penkto aukšto.

-Kai sužinojome apie šitą eksperimentą, tai dėstytojo, suprantama, iš darbo neatleido, tačiau rankos nuo to laiko jam niekas nebepaduodavo. – pakomentavo Michailas Kondratjevas, minėto instituto socialinės psichologijos dekanas.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Psichologijoje normos visuomet buvo labai miglotos, kaip ir pats šis mokslas. Amerikos psichologų asociacijos etikos kodeksas nurodo: „Psichologai neturi daryti bandomiesiems poveikio, kuris gali padaryti žalą sveikatai arba yra rizikingas fiziniu arba psichologiniu požiūriu…“

Principinio draudimo apgaudinėti bandomuosius nėra, esama tik raginimo neapgaudinėti „be svarbios priežasties“. Tas pats ir su agresijos arba egoizmo modeliavimu. Sprendimus kiekvienu konkrečiu atveju priima universitetų etikos komisijos.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Filmai „Eksperimentas“, „Eksperimentas 2“, dokumentiniai filmai „Paklusnumas“, „Užslėptas įniršis“.

3. Genai idealiam žmogui

KAS DRAUDŽIAMA. Tobulinti žmogaus genus.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Pasiekimus sporte, moksle ir menuose daugeliu atveju lemia žmogaus paveldimumas. Teoriškai galima sukurti genomą, kurio savininkas turės muskulus kaip Švarcenegeris, žavesį kaip Bredas Pitas ir panašiai. Be to, tokiam žmogui nebus baisūs alkoholizmas, depresijos ir narkomanija.

„Pažanga vargu ar sustos ties klaidų ištaisymu. Išgydžius ligas ir sustabdžius senėjimą, žmogus imsis savo organizmo gerinimo, jo pertvarkymo pagal savo planus ir norus. Žmonės galės laisvai lipdyti savo nuosavą kūną ir smegenis, pridėti sau naujų sugebėjimų – galimybę gyventi po vandeniu, skraidyti, maitintis saulės šviesos energija – pridėdamas naujus smegenų skyrius, naujus kūno organus“. – prognozuoja taip vadinamo transhumaninio judėjimo šalininkai.

„Žmogaus genomas iššifruotas, bet taip ir nesuprastas. – komentuoja Viačeslavas Tarantulas, Rusijos Mokslų Akademijos molekulinės genetikos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams. – Ir dabar mokslininkai stengiasi suprasti, už ką atsakingi genai DNR sekose“.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Jeigu aptikti genai susiję su ligomis, tai galima ramiai tyrinėti ir mėginti pakeisti juos „sveikesniais“. Tačiau brautis į genomą tam, kad pagerintum žmogaus veislę kol kas uždrausta.

„Kišimasis į žmogaus genomą, turint tikslą jį modifikuoti, gali būti atliekamas tik profilaktiniais, terapijos ar diagnostikos tikslais ir tik su sąlyga, kad toks įsikišimas neturi tikslo pakeisti konkretaus žmogaus palikuonių genomą“ – skelbia Tarptautinė konvencija dėl žmogaus teisių biomedicinoje.

Bet kokia manipuliacija su genais – tai tam tikra rizika. Ir šita rizika yra pateisinama tik tuo atveju, jeigu žmogui gresia mirtina liga. Iš kitos pusės, jeigu visų genų funkcijos pagaliau išsiaiškintos, tai noras padaryti save idealiu, kils kiekvienam žmogui. Ir tada talentas, užgimstantis ant genetinio chirurgo stalo, praras savo vertingumą.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Ne visada galima nustatyti ribą, kur baigiasi terapiniai tikslai ir prasideda „veislės gerinimas“.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Knygos: Oldosas Hakslis „O, nuostabusis naujasis pasaulis“, Sergejus Lukjanenko „Genomas“, serialas „X failai“.

4. Padirbėti su „Juodąja Mirtimi“

KAS DRAUDŽIAMA. Dirbti su natūralių raupų virusu ir kitomis pavojingomis infekcijomis.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Raupai – vienas iš totalinės medicinos pergalės pavyzdžių. Dėka skiepų, liga, kuri dar prieš 100 metų pražudydavo milijonus, buvo visiškai likviduota. Dar 1980 metais PSO oficialiai paskelbė apie natūralių raupų sunaikinimą pasaulyje.

Tačiau mokslininkams labai norėtųsi tęsti darbus su šiuo virusu. Pirmas dalykas – nežinia, ar nepasirodys jis vėl, ir reikia dėl visa ko tobulinti vakciną. Antra – papildomos žinios apie jį pravers kovoje su kitais virusais. Trečia – juk tai tiesiog įdomu.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Biologinio terorizmo tema paskutinį dešimtmetį tapo viena populiariausių. Jeigu kažkokiam piktadariui pasiseks užvaldyti raupų virusą, tai bus baisiau už bet kokią atominę bombą, turint galvoje, kad mirtingumas sergant šia liga siekia iki 90%, o skiepus nustojo gaminti dar 9 dešimtmečio pradžioje. Netgi jei atmesime piktavališkumo galimybę, negalima atmesti atsitiktinio užsikrėtimo rizikos. Šiandien niekas neturi teisės dirbti su natūralių raupų viruso pavyzdžiais. Išimtis padaryta tik dviem laboratorijoms: viena priklauso JAV susirgimų kontrolės ir profilaktikos centrui Amerikoje, o kita – mokslinis centras „Vektorius“, įsikūręs netoli Novosibirsko Rusijoje.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Vienintelė galimybė – kreiptis į amerikiečių arba rusų laboratorijas. Tačiau reikia apskubėti: pagal PSO sprendimą, paskutiniai raupų viruso pavyzdžiai turi būti sunaikinti 2014 metais.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Sukurta šimtai jeigu ne tūkstančiai filmų, kurių pagrindinis herojus – mirtinas virusas, ištrūkės iš laboratorijos. Pavyzdžiui, „Epidemija“ su Dastinu Hofmanu.

5. Kūdikio ląstelės

KAS DRAUDŽIAMA. Daryti eksperimentus su kamieninėmis ląstelėmis, paimtomis iš žmogaus embriono.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Kamienines ląsteles galima vaizdžiai pavadinti ląstelėmis be specializacijos: augdamos jos pavirsta nervų, kraujotakos, kraujo, raumenų ląstelėmis ir t.t. Mokslininkai planuoja išmokti valdyti šį mechanizmą, kas leis išgydyti daugelį ligų. Pavyzdžiui, galima bus išauginti audinius ir organus, skirtus persodinimui.

Kamieninių ląstelių turi kiekvienas suaugęs žmogus, tačiau sutinkamos jos retai, dėl to patogiau jas paimti iš embriono, kur jos aptinkamos koncentruotai, tiesa, mažylis dėl to žūsta. Mokslininkai paprastai tokiems eksperimentams naudoja embrionus, kurie liko nepanaudoti gydant nevaisingumą dirbtinio apvaisinimo būdu.

-Darant tokią procedūrą, išauginami 7-8 embrionai, o į moterį įkeliami, kaip taisyklė, vienas arba du. – komentuoja Romanas Dejevas, Žmogaus kamieninių ląstelių instituto medicinos direktorius. – Bet kokiu atveju likusieji po procedūros embrionai yra nužudomi.

Vėliau kamieninių ląstelių pagrindu mokslininkai bando kurti vaistus, o taip pat vykdo sudėtingesnius eksperimentus, bandydami išauginti iš šių ląstelių kepenis ar inkstus.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Žūsta embrionas, kitaip sakant – mažas žmogutis. Ir netgi kilnus tikslas – dešimčių mirtinų ligų išgydymas, vadinasi, šimtų jau gyvenančių žmonių gyvybių išsaugojimas kol kas nepateisina embrionų žudymo.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Kol įstatymai dar neįsigaliojo, specialistai pasitelkė lobistus, kovoti už savo interesus. Kas iš to išeis, kol kas neaišku. Precedentinis atvejis nutiko Amerikoje. 2010 metais Kolumbijos apygardos Federalinis teismas pripažino neteisėtu anksčiau įvestą draudimą eksperimentuoti su kamieninėmis ląstelėmis – šitą draudimą įvedė po to, kai grupė religingų piliečių padavė mokslininkus į teismą. Mokslininkai teismą laimėjo ir išsikovojo teisę daryti tokio pobūdžio eksperimentus.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Ši tema moksle dar nauja ir mes neradome kokių nors žinomų filmų ar knygų. Scenaristams ir rašytojams bus darbo.

6. Pažaisti Dievą

KAS DRAUDŽIAMA. Klonuoti žmogų.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Labiausiai ginčytinu eksperimentu štai jau 20 metų laikomas klonavimas. O pačia perspektyviausia klonavimo technologija – branduolio perkėlimo metodas, kurio pagalba 1996 metais britų mokslininkai „padarė“ avelę Doli. Į apvaisintą kiaušialąstę buvo persodintas branduolys iš paprastos ląsteles būtybės, kurią norima klonuoti. Paskui šita kiaušialąstė įsodinama surogatinei motinai.

Priešingai nei teigia paplitę mitai, žmogaus klonas netaps kažkokiu unikaliu. Jo sutapimas su „originalu“ bus netgi menkesnis negu sutampa vieno kiaušinėlio dvynukai (pas juos prie genetiško identiškumo prisideda vienodos vystymosi įsčiose sąlygos). Jeigu mes klonuosime Leniną, tai jis, greičiausiai, nešvepluos, bus didesnio ūgio ir užsiims ne revoliucijomis, o, pavyzdžiui, juridiniais sandėriais nekilnojamo turto srityje.

Tačiau teoriškai klonavimas galėtų išspręsti nemažai mokslinių problemų – pavyzdžiui, amžiną ginčą dėl to, kas žmogaus psichikoje susiję su genais, o kas – su gyvenimo sąlygomis.

DĖL KO DRAUDŽIAMA.

-Čionai yra ne viena priežastis. – komentuoja Borisas Judinas, Rusijos Mokslo Akademijos filosofijos instituto kompleksinių žmogaus tyrimų problemų skyriaus vadovas. – Pirmas dalykas – tai efektyvumo problema. Reikia užmegzti 100 žmogaus embrionų, iš kurių išgyvens trys. Likusieji turi įvairiose tyrimų stadijose žūti. Įsivaizduokite, kad ateinate pas moterį ir sakote: jūs pastokite, prašau, šimtą kartų, iš jų 97 bus persileidimai. Antras dalykas: šios technologijos netobulos ir esama didelės rizikos, kad gims išsigimėliai. Ir bus neaišku, ką su jais toliau daryti. Taip pat neaiškus klonų gyvenimo būdas ir jų būsimas statusas – kaip visuomenė priims tokį žmogų?

Daugelyje šalių klonuoti draudžiama tiesiogiai. Pavyzdžiui, Rusijos įstatyme „Dėl Rusijos Federacijos piliečių sveikatos apsaugos pagrindų“ yra punktas „Draudžiama klonuoti žmogų“. Tačiau būna ir išimčių.

-Kinijoje šitokio draudimo nėra. – pasakoja Pavelas Tiščenka, filosofas ir bioetikos specialistas. – Aš prieš kelis metus buvau pasaulinėje konferencijoje apie genominių tyrimų etiką Pekine, tek kažkuris kolega uždavė kinų delegacijai jau seniai pribrendusį klausimą: „Kodėl jūs neklonuojate žmogaus? Pas jus juk draudimo nėra“. Ir kinai atsakė: mes nedarome to dėl labai paprastos priežasties – jeigu mes klonuosime žmogų, tai tie amerikiečiai ir europiečiai, kurie su mumis dirba, atsisakys bendradarbiauti. T.y. – jokių problemų, kad tik trys žmonės iš šimto liks gyvi, Kinijoje dėl to visiškai nesijaudinama. Užtat jie supranta, kad po to jų, kaip sakoma, į padorius namus nebepakvies.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Klonavimas būna terapinis ir reprodukcinis. Su antruoju atveju viskas aišku: kalba eina apie pilnaverčio žmogaus klono sukūrimą. Tai vargu ar bus leista artimiausiu laiku. O terapinis klonavimas – tai kada embrionas gyvena tiki iki 14 dienų, o paskui iš jo paimamos kamieninės ląstelės, ir kurių galima išauginti audinius ar organus tam žmogui, ir kurio paimti genai.

-Dėl reprodukcinio klonavimo draudimo mokslas, galbūt, truputėlį nukenčia. O štai kad pas mus uždraustas terapinis klonavimas – šis dalykas rimtai stabdo visus kamieninių ląstelių tyrimus. – atsidūsta biologas Viačeslavas Tarantulas.

Gali būti, kad išbandę klonavimo technologijas ant gyvūnų, įstatymų leidėjai vis dėlto leis terapinį klonavimą tais pačiais terapiniais tikslais.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Nensės Fridman romanas „Džošua, niekieno sūnus“, filmas „Šeštoji diena“, „Sala“, serialas „Klonas“.

7. Pridėti truputėlį žmogiškumo

KAS DRAUDŽIAMA. Genetiškai modifikuotų gyvūnų organų persodinimas žmogui.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Gyvūnai jau seniai naudojami kaip donorai. Dar 1963 metais žmogui buvo persodinti šimpanzės inkstai. Tačiau po 9 mėnesių svetimas organas buvo atmestas šeimininko organizmo. Sėkmingiau pavyko persodinti kiaulių organus. Pavyzdžiui, praeitais metais Maskvos Bakulevo centre pacientei buvo implantuotas širdies vožtuvas, išaugintas iš kiaulės biologinės medžiagos. Operaciją atliko Leo Bokerija. Tačiau rizika išlieka didžiulė. Gyvūno organai gali būti atmesti dėl mūsų organizmams nebūdingų baltymų. Išeitis – auginti gyvūnus, pas kuriuos dalis genų pakeisti žmogiškais. Technologiškai tai visiškai realu – pavyzdžiui, rusų ir baltarusių mokslininkai sugebėjo išvesti ožkų veislę, kurių piene esama žmogaus baltymų.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Pats savaime gyvūnų organų persodinimas žmogui labai pavojingas. Esama rizikos, kad gavęs svetimą organą, žmogus taps pažeidžiamas tam gyvūnui būdingiems susirgimams, pavyzdžiui, karvių pasiutligės virusui. O jeigu kalba eina apie modifikuotą organizmą, tai negalima atmesti, kad svetimas genas trukdys kaimyninių genų darbą arba aktyvizuos kitus genus, kas gali privesti iki patologijų.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Būtina įrodyti metodikos saugumą ir efektyvumą eksperimentais su gyvūnais ir biologiniais modeliais.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Michailo Bulgakovo apysaka „Šuns širdis“.

8. Tabletė vaikui

KAS DRAUDŽIAMA. Daugelio preparatų bandymai ant vaikų.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Prieš pradedant vaistus pardavinėti vaistinėse, jie ilgus metus bandomi. Preparatus vaikams iš pradžių išbando ant suaugusių, o paskui ant pacientų, kurių amžius atitinka vaistų paskirtį. Be tokių tyrimų išsiversti negalima. Vaikai – tai ne „maži suaugusieji“. Kai vaikai vartoja suaugusių preparatus, gali būti pademonstruota kitokia farmakokinetika, kitokia farmakodinamika, kitoks efektyvumo ir saugumo profilis. Be to, vaikams reikalingos kitokios vaistų formos.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Daug kas protestuoja dėl naujų vaistų išbandymo ant žmonių. Pasakojamos baisios istorijos apie tūkstančius žuvusių per tokius bandymus. O kai kalba užeina apie vaikus, farmacininkai apskritai atrodo esantys baisiausiais monstrais. Vienas labai paplitęs mitas pasakoja, kad Vakarų kompanijos vietoje bandymų triušių naudoja menkiau išsivysčiusių šalių žmones. Tačiau Insight of Value Consulting duomenimis, 76% pirmosios fazės (pačios pavojingiausios) tyrimų atliekami šiose šalyse: JAV, Kanadoje ir Olandijoje. Daugeliu atvejų tai susiję su liberalesniais tų šalių įstatymais.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Testuoti vaistus kitoje šalyje, kur įstatymai švelnesni.rnrnKAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Stiveno Kingo romanas „Uždeganti žvilgsniu“ ir to paties pavadinimo filmas.

9. Eksperimentai su beždžionėmis

KAS DRAUDŽIAMA. Bandymai su šimpanzėmis, gorilomis ir orangutangais.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Šimpanzės DNR 96% sutampa su žmogaus. Primatai – idealiai modeliai vaistų testavimui ir biotechnologijų kūrimui.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Gyvūnų saugotojai kariauja totalinį karą prieš bet kokius eksperimentus su gyvūnais, dėl to kai kuriose šalyse biologinės laboratorijos saugomos vos ne griežčiau negu karinės bazės. Beždžionių ypač gaila. Juk jos labiausiai panašios į žmogų, tik žmogus turi galimybę sąmoningai sutikti su eksperimento sąlygomis. Dėl to kai kuriose šalyse manoma, kad eksperimentuoti su žmonėmis savanoriais yra labiau etiška negu su beždžionėmis.

Pvz., 2010 rugsėjį Europos Sąjungoje buvo visiškai uždrausti bandymai su šimpanzėmis, gorilomis ir orangutangais. Amerikoje tęsiasi karas tarp gyvūnų globėjų ir biologų. Ten eksperimentai kol kas neuždrausti, tačiau smarkiai apriboti. Pretekstu atlikti eksperimentus gali tapti tik ieškojimas priemonių prieš rimtus ir pavojingus susirgimus, keliančius grėsmę dideliam žmonių skaičiui. Tokie projektai gali būti finansuojami tik iš valstybinių šaltinių.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Galima daryti bandymus šalyse, kuriose eksperimentai su beždžionėmis neuždrausti. Arba įrodyti, kad eksperimentas yra toks svarbus žmonijai, kad dėl jo ne gaila surizikuoti primato gyvybe.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Filmas „Beždžionių planetos sukilimas“.

10. Pamaitinti dumblius

KAS DRAUDŽIAMA. Stambaus masto eksperimentai klimato kaitos srityje.

KOKS MOKSLO INTERESAS. Kova su globaliniu atšilimu – pati madingiausia šiandien tema. Mus tikina, kad dėl žmogaus kaltės planeta kaista, o tai gresia dideliais kataklizmais. Mokslininkams klimatas – tai labai sudėtinga substancija, kuri priklauso nuo daugybės faktorių. Yra šimtai būdų, kaip šitą sistemą pertvarkyti. Pavyzdžiui, akademikas Jurijus Izraelis, vadovaujantis Globalinio klimato ir ekologijos institutui, siūlo išpurkšti apatinėje stratosferoje maždaug milijoną toną smulkių dalelių, kurios atspindės saulės spindulius ir tuo pačiu atvėsins planetą. Iš tos pačios serijos – geležies drožlių pylimas į vandenyną, dirbtinio vulkano sukūrimas ir milžiniškų veidrodžių pastatymas. Kol kas nė vienas šių projektų nebuvo įgyvendintas.

DĖL KO DRAUDŽIAMA. Prieš kelis metus vokiečių mokslininkų laivas Polarstern leidosi į Šiaurės Ledynuotąjį vandenyną su 20-čia tonų geležies sulfato triume. Krovinį buvo planuojama išpurkšti daugiau kaip 300 kvadratinių kilometrų plote ir tai turėjo paskatinti pagreitintą mikroskopinių dumblių, vartojančių kaip maistą angliarūgštę, dauginimąsi ir tokiu būdu susilpninti šiltnamio efektą. Tačiau paskutiniu momentu ekspedicija gavo pranešimą iš Vokietijos švietimo ir mokslo ministerijos su reikalavimu tučtuojau nutraukti eksperimentą. Prieš tokį įsikišimą į Pasaulinio vandenyno sistemą pasisakė gamtosaugininkų organizacijos. Jos priekaištavo mokslininkams, kad apskaičiuoti visas rizikas ir eksperimento pasekmes yra neįmanoma. Pavyzdžiui, audringas dumblių dauginimasis gali sunaikinti visa kas gyva aplinkui, susidarius taip vadinamai mirties zonai.

KAIP APEITI DRAUDIMĄ. Moratoriumas netaikomas mažesnio masto tokio pobūdžio eksperimentams, kurie atliekami netoli kranto linijos.

KAIP TAI ATSPINDI KULTŪRA. Apie patį globalinį atšilimą susukta daugybė filmų-katastrofų. Tačiau kadangi kova su šiuo reiškiniu pati darosi panaši į katastrofą, šis dalykas kol kas dar neatsispindi pasaulio kultūroje.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą