Didysis XX amžiaus karas. Kurstytojai ir suokalbininkai

I.

Neretai atsakant į kaltinimus, kad TSRS yra kalta dėl II Pasaulinio karo ne mažiau nei Hitleris, mūsų pusė eina paprasto reagavimo keliu, t.y. neigia klaidingas oponentų tezes. To akivaizdžiai nepakanka. Kalba turi eiti apie fiksaciją to fakto (juolab, kad esama daugybės įrodymų, kuriuos pateikia rimti ir sąžiningi Vakarų mokslininkai), kad, pirma, būtent britai ir amerikiečiai atvedė Hitlerį į valdžią, sukūrę „Hitler Inc.“, kad būtent anglosaksai pripumpavo Hitlerį pinigais ir užtikrino (britai) Miuncheno sutartimi tą karinį potencialą, be kurio Hitleris negalėjo pradėti karo su TSRS.

Antras dalykas – būtent Anglija savo „Miunchenu 38“ sužlugdė vokiečių generolų, pasirengusių nuversti Hitlerį, sąmokslą. Šito britai negalėjo leisti. Trečia – būtent Anglijos pozicija 1941 metų gegužę ir birželį (slaptos derybos su Hesu ir kitais) sudarė Hitleriui įspūdį, kad britai arba susitaikys su juo, jeigu jis užpuls TSRS, arba bent jau išliks de facto neutraliais, pratęsdami „keistąjį karą“, nes blickrigas prieš TSRS buvo įmanomas tik turint garantiją, kad britai nesmogs iš vakarų.

Kitaip sakant, 1941 gegužę-birželį britai įvykdė specialią diplomatinę operaciją, analogišką tai, kurią jie sėkmingai prasuko 1914 metais, kai išprovokavo kaizerį Vilhelmą II pradėti karą ir padarė tai taip, kad jis, o drauge su juo Vokietija ir vokiečiai dar ir liko dėl visko kalti. Suprantama, formaliai kaltas yra tasai, kuris pradėjo karą, t.y. kuris įlašino paskutinį lašą į sklidiną taurę. Tačiau štai ką apie I Pasaulinį karą rašė prancūzas Gustavas Lebonas, kurį sudėtinga būtų įtarti simpatijomis vokiečiams apskritai ir Vilhelmui II konkrečiai.

Lebonas buvo tikras, kad būtent Vilhelmas yra paskutinio lašo autorius, tačiau istorikui svarbu suprasti, kas gi padarė tą taurę sklidiną, dėl ko jinai persipildė. Štai į šį klausimą mes ir pamėginsime atsakyti. Turėdami galvoje II Pasaulinį karą, pradėsime nuo Pirmojo ir jo priešistorijos. Priežasčių tam yra keletas. Pirmas dalykas, netoli tiesos yra tie istorikai, kurie mano, jog būta iš esmės vieno XX amžiaus Trisdešimties metų karo (1914-1945). Antra – dviejų svarbiausių XX amžiaus karų įsiliepsnojimo mechanizmai iš esmės buvo vienodi, tad supratę vieną, išsiaiškinsim ir apie kitą ir galėsime išsiaiškinti būtent britų lemiamą vaidmenį sukurstant pasaulinio masto konfliktą. Suprantama, jie planavo įžiebti vokiečių-komunistų konfliktą, tačiau Hitleris ir Ruzveltas turėjo savų planų. Trečias dalykas – abiejų karų priežastys ir tikslai buvo vieni ir tie patys – sunaikinti Vokietiją ir Rusiją, supjudant jas tarpusavyje, kad galima būtų pasisavinti pirmosios pramonės potencialą ir antrosios erdvę bei gamtos resursus, o taip pat įkurti kažką panašaus į pasaulinę vyriausybę, globalinę bankininkų valdžią, kuri susiorganizavo kaip tik prieš I Pasaulinio karo pradžią (1913 metais įkurta FRS).

Vasaros pabaiga – labai tinkamas laikas pradėti pokalbį šia tema. 1914 rugpjūčio 1 dieną prasidėjo I Pasaulinis karas, o 1939 rugsėjo 1 dieną – II Pasaulinis. Kaip ir bet kokiuose pavadinimuose, šių karų pavadinimuose esama ir sąlygotumų, ir netikslumų.

Pirma. Pasauliniai karai vyko ir gerokai prieš XX amžių ir jeigu apie Trisdešimties metų karą (1618–1648) dar galima būtų ginčytis, tai Septynerių metų (1756–1763) ir Napoleono karai buvo pasauliniai ir pagal karinių veiksmų mastą ir pagal pastatytų ant kortos tikslų apimtis. Antra. Griežtai kalbant, 1914 rugpjūčio 1 ir 1939 rugsėjo 1 dienomis prasidėjo Europos, geriausiu atveju – dėka Rusijos/TSRS – Eurazijos karai. Pasauliniais jie tapo atitinkamai 1917 balandį ir 1941 gruodį (aš jau nekalbu apie tai, kad realia II Pasaulinio karo pradžia reikėtų laikyti 1938 rugsėjo 28 dieną – Miuncheno suokalbį). Tiesa, Hitleris, ir, ką verta pažymėti, pusmečiu iki jo – Ruzveltas panaudojo terminą „pasaulinis karas“ jau apie prasidėjusį Europoje karą, kad ir koks „keistas“ jis bebūtų, tačiau tai greičiau byloja apie dviejų šitų ponų, užsimojusių sukurti savas „naująsias pasaulio tvarkas“, planus ir informuotumą.

Šiuo straipsniu pradėsiu ciklą, skirtą pasaulinei kovai dėl valdžios, informacijos ir resursų, kurios pagrindiniu objektu ir taikiniu buvo Rusija, o pagrindinis agresorius – anglų ir vokiečių Vakarai. Pirmasis straipsnis skirtas I Pasaulinio karo pradžios mechanizmams ir tikslams. Antrame kalba eis apie tai, kaip britai ir amerikiečiai, o tiksliau – dalis anglų ir amerikiečių isteblišmento, organizuota viršnacionalinė grupė nuo 1929 metų kūrė „Hitler Inc.“ (III Reichą) ir vedė pasaulį link naujo pasaulinio karo – Didžiojo XX amžiaus karo karštosios fazės finalo. Esminis atskaitos taškas ir riba, po kurios jau nebebuvo galima pasukti atgal – 1938 rugsėjo 28 diena. Trečiame straipsnyje pakalbėsime apie tai, kaip po karo, pritariant ir remiant Amerikai, buvo sukurtas IV Reichas. O paskui pakalbėsime apie pačią Ameriką, kurią visa eilė specialistų laiko tiesiogine III Reicho įpėdine, ir apie pokario Vakarų elitą, kurio dauguma tikslų buvo identiški nacistų tikslams. Toks požiūris leidžia truputėlį kitaip nei įprasta pažvelgti į III Reichą – kaip į brutualų eksperimentą (didelių žmonių masių valdymas, manipuliacija protais, fizinis didelių žmonių masių naikinimas, magiškoji valdžia ir dar daug kas), kurį vykdė visų Vakarų valdančiosios viršūnės ir kurio vykdytojais tapo to paties elito sukurti nacistai.

Ir paskutinis dalykas – pagal eilės numerį, bet ne pagal reikšmę – postūmį parašyti šį ciklą man suteikė informacinės atakos, prasidėjusios Molotovo Ribentropo pakto proga, tačiau pradėsiu aš nuo I Pasaulinio karo, t.y. faktiškai nuo epochos, kurią J. Romeinas pavadino „takoskyra“ (1871/75–1925/29 metai) apibūdinimo.

Būtent vientisas paveikslas epochos, kuri startavo su Prancūzijos-Prūsijos (1870–1871) karu ir ekonomine 1873–1896 metų krize, o baigėsi žlugus TSRS (1991), o ne atskiri kontrišpuoliai prieš TSRS kaltintojus, teigiančius, kad ji sukėlė II Pasaulinį karą, gali tapti adekvačiu atsakymu psichoistoriniam priešininkui. Ne kontrataka, o kontrpuolimas per visą fronto liniją. Kaip pastebėjo Albertas Šveiceris, ginčą laimi tas, kuris sugriauna oponento pozicijos ir pažiūrų pagrindus. Ir pateikia platesnį už priešininko siūlomą pasaulio ir priežasčių-pasekmių paveikslą. Aš jau nekalbu apie tai, kad nuo I Pasaulinio karo pradžios ir prieš tai buvusius dešimtmečius eina tiesi linija per 1939-45 metus link mūsų dienų, link „takoskyros“, kuri kažkiek primena ir 1900-uosius ir 1930-uosius metus: tuo pat metu ikikarinę ir pokarinę epochą, kuri kelia naujo sprogimo grėsmę, juk netgi TSRS sunaikinimu Vakarai neišsprendė Rusijos problemos. Mūšis dėl rusams priklausančių resursų, o turint galvoja galimą geoklimatinę katastrofą – ir už rusų valdomą erdvę, mūsų dar laukia ateityje. Reikia išmokti Istorijos pamokas ir panaudoti jas prieš savo pagrindinį priešą. Ir jeigu mes norime (ir privalome) peržaisti Šaltojo karo rezultatus, kaip kažkada TSRS peržaidė I Pasaulinio karo pasekmes Rusijai, tai istorijos pamokas reikia ne tik žinoti – jas reikia panaudoti kaip ginklą informaciniame, psichoistoriniame kare.

II.

Pasibaigus Napoleono karams, Rusija tapo svarbiausia Britanijos priešininke kontinente ir britai pradėjo ruoštis šitą konkurentę pašalinti. XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje buvo paleista į darbą psichoistorinė (informacinė) programa – „rusofobija“, kuri turėjo morališkai ir idėjiškai paruošti visus Vakarų Europos gyventojus dalyvavimui britų kovoje prieš Rusiją, kurios kulminacija XIX amžiuje tapo Krymo karas – pirmas bendras visų Vakarų karas prieš Rusiją. Po šio karo sumažėjo rusų įtaka Europoje, Prancūzijoje šiek tiek sutvirtėjo Napoleono III pozicijos, tačiau Rusija išsaugojo supervalstybės statusą ir toliau priešinosi Anglijai Centrinėje Azijoje. Kad situacija būtų pakeista, britai pasirūpino sukurti kontinente atsvarą Rusijai, kuri tuo pat metu galėtų būti pajėgi kelti grėsmę ir Napoleonui III, kuris darėsi vis labiau savarankiškas. Tokia atsvara turėjo tapti apie Prūsiją susivienijusi Vokietija.

1870-71 metais Prūsija sutriuškino Prancūziją. Jau tada amžininkams greita vokiečių pergalė sukėlė tam tikrą nuostabą – ne tiek jau jie ir stipresni karine prasme buvo už prancūzus. Bėgant laikui, situacija pasidarė aiškesnė: pralaimėjimas daugeliu aspektų tapo išdavystės pasekme. „Broliai“ iš Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos masonų ložių susitarė ir Trečiosios imperijos likimas buvo nulemtas. Britai galėjo triumfuoti. Ir štai čia vokiečiai pateikė jiems labai nemalonų siurprizą, kurio pasekmės didele dalimi nulėmė Europos ir pasaulio istorijos eigą 80 metų į priekį.

Susitvarkę su prancūzais, vokiečiai suvienijo savo kontinentines masonų ložes, kurios anksčiau buvo padrikos ir didesniu ar mažesniu laipsniu kontroliuojamos britų ložių, į vieną stambią super ložę – „GeheimeDeutschland“ (Slaptoji Vokietija) ir tuo pačiu ne tik tapo nekontroliuojami, bet ir pradėjo nuosavą lošimą pasauliniuose procesuose. Pirmą (ir vienintelį, beje) kartą anglosaksų viršnacionalinėms naujoviško valdymo struktūroms buvo mestas nacionalinis iššūkis. Šitą iššūkį sustiprino nacionalinės politinės vokiečių valdančio elito pozicijos ir auganti II Reicho ekonominė galia, kai tuo tarpu Anglija aštuntame XIX amžiaus dešimtmetyje savo politinės ir ekonominės hegemonijos apogėjų jau pergyveno.

Britų visuomenę, nieko nežinančią apie masoniškus prancūzų-prūsų karo užkulisius, vokiečių pergalė įbaugino iki tokio laipsnio, kad 1871 metais pasaulį išvydo pulkininko Dž. Česnio „Mūšis prie Dorkingo“. Siužetas paprastas: vokiečiai išsilaipina Anglijoje ir pradeda karą. Dar prieš dešimt metų tokie dalykai britui net į galvą nešautų, tačiau gyvenimas keitėsi.

Taigi, II Reichas sukūrė dviejų kontūrų valdžios struktūrą vienoje atskirai paimtoje valstybėje. Iki tol tokią valdžios struktūrą turėjo tiktai britai. Nors „Klastingajame Albione“ grėsmę suvokė iš karto, aštuntame XIX amžiaus dešimtmetyje britams ne Vokietija buvo galvoje: situacija Artimuosiuose Rytuose, Rusijos-Turkijos karas ir Didysis žaidimas neleido jiems užsiimti vokiečių klausimo sprendimu. Vokietija per tą laiką auginosi raumenis, formavo sąjungą su rusais, o ekonominė britų situacija negerėjo.

Pradedant 1880 metais, britų valdantiesiems iškilo du aštrūs tarpusavyje glaudžiai susiję klausimai – vokiečių ir rusų. Vokietijos, „vokiškosios dvasios“ augimas turėjo būti bet kokia kaina sustabdyti, o rusų resursus paimti savo kontrolėn. Ir, žinoma, negalima buvo leisti realizuotis didžiausiam britų košmarui – kontinentinei rusų-vokiečių sąjungai. Dar daugiau – britai galėjo sustabdyti vokiečius tik su rusų pagalba, panaudoję ją (ir paskui, pasinaudoję, pajungę ją savo interesams, kaip pamėgino padaryti 1917-18 metais). Kaip pažymėjo puikus rusų geopolitikas E. Jedrichinas-Vandamas, britai vokiečių klausimą gali išspręsti ne rungtyniaudami su vokiečiais Šiaurės jūroje, bet per visos Europos karą, kuriame būtinai dalyvaus Rusija ir su ta sąlyga, jei pastaroji prisiims bent jau tris ketvirtadalius būsimo karo krūvio. Reikia pažymėti svarbią detalę: XIX amžiaus pabaigoje pats Britų imperijos ir jos elito egzistavimas daugeliu aspektų ėmė priklausyti nuo Rusijos ir Vokietijos sunaikinimo, tačiau sunaikinimo priemone galėjo tapti tiktai karas tarp šių dviejų šalių. Rusijos-Vokietijos problemos mazgas tapo svarbiausiu britų, o paskui ir Amerikos elito ir jų globalistinių siekių likimo klausimu. Globalistiniai ir imperiniai erdvės kontroliavimo principai yra nesuderinami tarpusavyje, ypač kai imperinį principą įgyvendina baltoji, krikščioniška, bet ne protestantiška ir ne katalikiška, be to, iš esmės ne kapitalistinė Rusija.

Akivaizdu, kad vokiečių klausimo sprendimas britams siejosi su visos Europos karu, kurį reikėjo kažkokiu būdu sukelti ir su būtinybe sudaryti sąjungą su Rusija. Atsižvelgiant į pusę šimtmečio trukmės rusų-britų priešpriešą, netgi 1887 metų sutarties dėl Afganistano, sudarytos po Pandždecho incidento (1885), kuris vos nesukėlė karo, buvo mažoka naujos sutarties pamatams. Be to britai siekė suspausti vokiečius replėmis, kurioms reikėjo Prancūzijos kaip britų ir rusų sąjungininkės. Tačiau tame ir bėda, kad Prancūzijos santykiai su rusais tuo metu buvo įtempti ir dar labiau įtempti – su britais. Ir pastarieji padarė puikų ėjimą: pasiekti sąjungos su rusais per sąjungą su prancūzais, kuri prieš tai sudarys sąjungą su Rusija. Šita schema buvo suskaldyta į kelis etapus.

Galutinį sprendimą sutriuškinti Vokietiją britai iš visko sprendžiant priėmė ne vėliau kaip 1888 metais (spaudė ekonominės problemos) ir darbas užvirė. Iš pradžių reikėjo pasidarbuoti dėl prancūzų-rusų sąjungos. Įtikinėti prancūzus atsigręžti į Rusiją teko Romos popiežiui. Jis vargu ar labai noriai ėmėsi šio reikalo, tačiau tuo metu Vatikanas buvo smarkiai įsiskolinęs Rotšildams, teko atidirbti. Prancūzų-rusų suartėjimą skatino ir po Bismarko pablogėję rusų-vokiečių santykiai – iš dalies dėl objektyvių priežasčių, iš dalies – kaip britų įtakos agentų Rusijoje, glaudžiai susijusių su britų bankininkais, veiklos rezultatas.

1892–1893 metais rezultatas – prancūzų-rusų sąjunga – tapo akivaizdus. O Anglijos situacija pasaulinėje arenoje pasidarė tiek sudėtinga, kad Sesilis Rodsas prakalbos apie būtinybę sukurti vieningą anglo-amerikiečių isteblišmentą ir imti kurti naujas uždaras viršnacionalines valdymo struktūras, kurios būtų adekvatesnės naujai epochai negu masonai iš vienos pusės, ir efektyvesnės už vokiečių super ložę bei kitas uždaras struktūras – iš kitos. Viena iš tokių naujų struktūrų tapo draugija „Mes“ („We“) arba „Grupė“ (The Group) – egzistuojanti iki šiol. Toliau sekė kitos, pavyzdžiui, Milnerio draugija. Naujos draugijos aktyviai įsijungė į Britanijos gelbėjimo sunaikinant Vokietiją su jos dviejų kontūrų valdžia, o taip pat Rusiją, darbą. Beje, vokiečiai irgi nesnaudė, kurdami naujo tipo struktūras ir korporacijas.

Sekančiu ilgalaikės britų strategijos žingsniu tapo prancūzų pastūmėjimas sudaryti sąjungą su Albionu. Tam reikėjo akivaizdžiai pademonstruoti prancūzams, kad rusai ne tokie stiprūs ir kad neverta pasikliauti jais, priešpriešoje su Vokietija. Tuo tikslu reikėjo realiai susilpninti Rusiją, ne tik Europoje – ten ji dar pravers, o taip sakant „tolimuosiuose pakraščiuose“. Pavyzdžiui, Tolimuosiuose Rytuose. Uždavinys buvo išspręstas dėka japonų-rusų karo (1904–1905). Prieš tai 1902 metais buvo sudaryta Anglijos-Japonijos sutartis, suvaidinusi žymų vaidmenį, kadangi anglai labai aktyviai teikė pagalbą japonams. Analogiškai lošė ir amerikiečiai, veikdami prieš Rusiją. Simboliška, kad mėgstamiausiu taikiniu prezidento T. Ruzvelto šaudykloje buvo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II portretas. Nuo Ruzvelto JAV politikoje prasidėjo nauji santykiai su Anglija.

Britai pasiekė savo tikslą. Po rusų-japonų karo išsigandę prancūzai sudarė sąjungą su Anglija. Rusiją britų agentūra, sužlugdžiusi Rusijos-Vokietijos suartėjimą po Bjorko, irgi pastūmėjo į sąjungą su Anglija, kuri po karo su Japonija ir egzistuojant rusų-prancūzų bei prancūzų-britų sąjungoms, išoriškai atrodė visiškai logiška. 1907 metais rusų-britų sąjunga apiformino tai, kas įėjo į istoriją kaip „Entente“ – Antantė, arba „Nuoširdus sutarimas“. Iki nuoširdumo ten buvo labai toli, juo labiau, kad Anglija iš esmės neprisiėmė sau jokių įsipareigojimų, palikdama Rusiją ir Prancūzija vienas prieš Vokietiją.

III.

Tokiu būdu 1907 metais, po 20 metų trukusio žaidimo, Anglija išsidalino sau kozirius, parengė sceną Rusijos-Vokietijos karui. Dabar beliko tiktai detonuoti sprogimą, tačiau šį momentą tolino faktas, kad anglų ir amerikiečių bankininkai negalėjo paimti savo kontrolėn JAV finansų (1907-08 metų bandymas sužlugo), o be šito Didysis karas žadėjo kur kas mažesnę naudą. 1913 metais, sukūrus FRS, šis uždavinys buvo išspręstas ir dabar jau niekas nebetrukdė anglų ir amerikiečių isteblišmentui (bankininkai, pramonininkai, uždarų klubų vadovai ir pan.), trinantis iš pasitenkinimo rankas pasakyti, kad „netrukus bus sprogimas“ ir imtis Europos monarchijų/imperijų sunaikinimo.

Įdomu, kad sakydamas kalbą 1914 metų pradžioje Geografų draugijos posėdyje Paryžiuje būsimas Lenkijos diktatorius, o tuomet vis dar socialistas J. Pilsudskis pasakė, kad netrukus Europoje įsiliepsnos karas tarp sąjungų, kuriame bus sutriuškinta Austrovengrija, Vokietija ir Rusija (Pilsudskis suklydo tik dėl eiliškumo).

Klausimo „Kur sprogs?“, tiesą sakant, nekilo. Akivaizdu, kad Balkanuose. XIX amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečių sandūroje Bismarkas įspėjo, kad naujas karas Europoje įsiliepsnos dėl kokio nors neapsižiūrėjimo Balkanuose ypač, jeigu tas neapsižiūrėjimas bus kruopščiai suplanuotas. Ir jį pradėjo planuoti, vos baigėsi rusų-turkų 1877–1878 metų karas. Ne atsitiktinai I Pasaulinio karo prologu tapo būtent Balkanų karai.

Dešimto XX amžiaus dešimtmečio karą Jugoslavijoje rašytojas O. Markejevas pavadino „sumodeliuotu“ – ta prasme, kad jame buvo išbandyti tam tikri veiksmų ypatingomis sąlygomis modeliai, būsimi veiksmai prieš daugiatautę ir polikonfesionalią Rusiją, vyko svetimųjų verbavimas ir likvidavimas, buvo mezgami žvalgybiniai ir specialieji tinklai būsimosioms operacijoms. Labiausiai stengėsi, žinoma, amerikiečiai, vokiečiai, kiek mažesniu laipsniu – Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių atstovai. 1877–1878 metų rusų-turkų karas irgi tapo pamatais būsimosioms operacijoms. Pamatus klojo daugiausiai anglai, kurių žvalgybai Balkanai buvo tradicinė veiklos zona – tai gerai aprašė V. Stidas savo dviejų tomų „Parlamentare Rusijai“, išspausdintame XIX amžiaus pabaigoje. Amglai, konkuruodami su rusais ir austrais-vengrais, sukūrė Balkanų pietuose slaptų organizacijų tinklą, įskaitant serbų teroristus, kuriuos jie naudojo jiems patiems nežinant. Dėl to, kai prireikė šūvio Sarajeve, šūvis buvo iššautas: serbų teroristai iš „Juodosios rankos“ nužudė karo priešininką Francą Ferdinandą. Beje, po dviejų dienų Paryžiuje buvo nužudytas dar vienas karo priešininkas – žymusis socialistas Žoresas. Šitaip buvo pradėtas lošti daugelio ėjimų žaidimas „Serbija-Austrovengrija-Rusija-Vokietija“. Keturi šūviai į Istorijos taikinį. Tačiau pataikyti į dešimtuką turėjo koks nors žaidėjas – protingas ir klastingas. Ir čia prasidėjo įdomiausi dalykai.

Anglija savo užsienio reikalų ministro sero Edvardo Grėjaus, kontaktavusio su Vokietijos, Austrovengrijos, Rusijos ir Prancūzijos atstovais, asmenyje įtikino visus ir labiausiai – Vilhelmą, kad susiklosčiusi situacija – tai keturių supervalstybių problema, o Anglija išsaugojo ir bet kokiu atveju toliau laikysis neutraliteto. Juolab, pabrėždavo Grėjus, kad Anglija neturi jokių įsipareigojimų Prancūzijai ir Rusijai. Vilhelmas patikėjo, paskelbė karą Rusijai ir susilaukė karo paskelbimo iš Anglijos. „Darbas padarytas, Vili“. Dabar kaizeris galėjo kiek tik nori trypti kojomis ir siųsti prakeiksmus „šlykštiems verteiviškiems niekšams“ – spąstai užsitrenkė. Vokietija atsidūrė karo dviem frontais su trimis galingiausiomis Europos valstybėmis situacijoje.

Anglų istorikas N. Fergiusonas nerangiai mėgina paaiškinti I Pasaulinio karo priežastis Anglijos ir jos diplomatų klaidomis. Ne, tai ne klaidos, bet aiškaus plano realizacija, linijos, sumanytos dar 1880 metais, užbaigimas. Aišku, kad Fergiusonas nori apginti Angliją – sunkiai žmogus savo duoną pelno, sunku įrodyti tai, kas neįrodoma. Kas ne aklas, tas regi: būtent Anglija, tarptautinė anglų ir amerikiečių bankininkų sąjunga, susiorganizavusi į klubus ir ložes, iki krašto užpildė tą indą, į kurį paskutinį lašą įlašinti buvo priverstas patiklusis Vilhelmas. Apskritai reikia pasakyti, kad anglosaksams XX amžiaus pradžioje smarkiai pasisekė: valstybių-taikinių vadovų sostuose sėdėjo du ne itin protingi, neadekvatūs tų laikų situacijai valdovai – Vilhelmas II ir Nikolajus II. Ir jeigu Vilhelmą II jau beveik užmiršo, tai su caru Nikolajumi viskas kitaip – iki šiol atsiranda istorikų, kurie mėgina šlovinti šitą netalentingą valdovą kaip stambų valstybės veikėją.

Jau 1914 metų rugpjūtis (nekalbant apie visą karą) įrodė E. Jedrichino-Vandamo teisumą. Jis išpranašavo Anglijos sėkmę kovoje su Vokietija tik tuo atveju, jei britų pusėn stos Rusija, kuri užsivers ant savo pečių tris ketvirtadalius karinės naštos. 1914 metų rugpjūtį savo puolimu Rytų Prūsijoje, įvykdytu dar prieš pasibaigiant mobilizacijai, Rusija išgelbėjo Paryžių ir Prancūziją. Jei to nebūtų įvykę – karas, sutriuškinus prancūzus, būtų pasibaigęs kitaip, galbūt ir ne Vokietijos pergale, bet ir ne jos pralaimėjimu.

Ištikimi Rusijos ir Vokietijos tarpusavio susinaikinimo idėjai anglai, kai 1916 metų pabaigoje pasidarė aišku, kad karas laimėtas ir Vokietija bus sutriuškinta, ėmėsi rusų klausimo sprendimo, juo labiau, kad situacija Rusijoje ir neadekvatus caras palengvino jiems darbą. Britai aktyviai parėmė suokalbį prieš imperatorių (pažymėtina, kad Rasputinui nužudyti buvo atsiųstas kileris iš Londono). Be tokios paramos suokalbis vargu ar būtų pavykęs – jei būtų norėjęs, Londonas būtų labai lengvai užkirtęs jam kelią.

1918 metais Vokietijos ir Austro-Vengrijos imperijos jau nebeegzistavo. Versalio sistema, kurią sukūrė politiniai Rotšildų, Rokfelerių ir kitų bankininkų klanų parankiniai, atrodė kaip visiškas anglų ir amerikiečių isteblišmento, klubų, ložių, uždarų draugijų planų triumfas. Tačiau Hegelis neatsitiktinai rašė apie „istorijos klastingumą“. Trečiame dešimtmetyje didžiulė sistema, vardu „Rusija“ pasidarė nebeįkandama didžiulei sistemai, vardu „Kapitalizmo pasaulis“, nes tasai pasaulis nebuvo vieningas: anglosaksai kivirčijosi su vokiečiais, anglosferos viduje pešėsi vienas su kitu „pusbroliai“ – britai ir amerikiečiai, Rotšildai konkuravo su Rokfeleriais, laimėjusiais I Pasaulinį karą, kėlė galvas japonai.

Stalino komanda sumaniai pasinaudojo šiais prieštaravimais, uždarė projektą „pasaulinė revoliucija“, kuriam pasisekus, Rusija geriausiu atveju būtu tapusi „pažangių Vakarų“ žaliavų sandėliu, o blogiausiu – tiesiog degalais, eikvojama medžiaga pasaulinei revoliucijai. Atsisakiusi šio projekto, Rusija ėmė kurti „socializmą vienoje atskirai paimtoje šalyje, raudonąją imperiją – Ketvirtąją Romą kaip sisteminį antikapitalizmą. Šitaip Stalino komanda stojo į konfliktą su globalistais – tiek dešiniaisiais (buržujai, Finansinis internacionalas), tiek su kairiaisiais (pasaulinės revoliucijos adeptai, dalis Komunistinio internacionalo).

Akivaizdu, kad revoliucionieriai ir buržujai, kairieji ir dešinieji globalistai – priešai. Tačiau pasaulinė revoliucija, sunaikinanti valstybes ir ištrinanti valstybines-politines sienas, suderinanti tarpusavyje kapitalistinę sistemą su ekonomine sistema (pasaulinė rinka be sienų), atitiko stambiojo kapitalo interesus, ypač finansinio. Suprantama, revoliucionieriai turėjo savų tikslų, o pasaulio elitas – savų: pasauliniai revoliucionieriai siekė suorganizuoti sisteminę kapitalizmo krizę ir sukurti naują sistemą, kuriai vadovautų pasaulinė komunistinė vyriausybė, o superkapitalistai panaudojo tuos revoliucionierius tam, kad pagilintų senosios struktūros krizę ir sukurtų naują tos pačios kapitalistinės sistemos struktūrą, tik jau be valstybių ir valdomą pasaulinės vyriausybės.

Charakterizuodamas dabartinį radikalių globalistų bendradarbiavimą su radikaliais islamistais, S. Goriajinovas rašo: „Istorijoje esama pakankamai neilgalaikių periodų, kai būsimi priešai priversti darbuotis išvien, išimtinai kad būtų sukurti ilgalaikiai globalinio konflikto, kuris nulems pasaulinį balansą, pagrindai“. Trečiojo dešimtmečio situacija su „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ globalistų priešprieša buvo analogiška. Ir jeigu mūsų laikmečio globalistams bei islamistams priešas yra valstybė apskritai, tai trečio-ketvirto dešimtmečių globalistų priešas buvo konkreti valstybė – Stalino TSRS, kuri ardė ir vienų, ir kitų planus. Šiuo požiūriu trockistų ir Bucharino antistalininis blokas – tai ne išmonė ir ne loginis nonsensas, bet realybė, kurią nulėmė kapitalizmo vystymosi ir sisteminio antikapitalizmo dialektika.

Tiesos momentu tapo 1929 metai – vieni svarbiausių XX amžiuje. Tais metais ištremdamas Trockį iš TSRS Stalinas „paaiškino“ Kominternui ir Fininternui, kad prie projekto „Pasaulinė revoliucija“ sugrįžta nebus, o bus tiktai Raudonoji imperija, o paskui bus matyti. Atsakydami į tai „dešinieji globalistai“ ėmė rengti naują pasaulinį karą, šiuo tikslu būtent 1929 metais į valdžią Vokietijoje pradėtas vesti Hitleris, kad Vokietija ir TSRS, vokiečiai ir rusai dar kartą susikibtų mirtinoje kovoje. Vokiečių-rusų klausimas tokiu būdu būtų galutinai išspręstas.

Tais pačiais 1929 metais žmogus, kuris pasaulio istorijoje svėrė greičiausiai tiek pat, kiek Ruzveltas, Čerčilis, Hitleris ir Musolinis drauge sudėti – Anglijos Centrinio banko direktorius Montegiu Normanas, jis iš esmės uždarė britų imperiją nuo išorinio pasaulio, t.y. visų pirma nuo JAV, nuo Rokfelerių, ir tie ėmė spręsti savo problemas, investuodami ne tik į III Reichą, bet ir į TSRS. Montegiu sprendimas, kurį padiktavo tam tikra dalis anglų ir amerikiečių bankininkų, išgrindė kelią link Didžiosios depresijos, o drauge su ja – link karo, kurio metu JAV buvo priversta sunaikinti ne tik Reichą, bet ir Britų imperiją. Tačiau iš pradžių reikėjo, kad įsiliepsnotų karas Europoje, o tam britams ir amerikiečiams reikėjo Hitlerio. Anglai ir amerikiečiai, kaip prieš kelis dešimtmečius iki to laiko, ėmė pildyti indą, judėdami link Miuncheno. Iki Miuncheno jie atpėdino, o paskui 1939 rugpjūtį jiems sutrukdė Stalinas, ko anglosaksai iki šiol jam negali atleisti ir, slėpdami nuosavus veiksmus, stengiasi prilyginti jo kaltę dėl II Pasaulinio karo sukėlimo vokiečių kaltei.

Nesigauna – prieš faktų vėją nepapūsi. 1870-1920 metų įvykiai akivaizdžiai rodo, kas buvo tikrieji kurstytojai ir suokalbininkai (ketvirtasis dešimtmetis parodys tai aiškiausiai). Būtent dėl to šiandien jų idėjiniai ir politiniai palikuonys (jau rengdami naują pasaulinį konfliktą), manipuliuoja istorija.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!