PROPAGANDOS ABC
gruodžio 15, 2015

Dezinformacija. Metodai, atpažinimas ir pasipriešinimas jai

Dezinformacija. Metodai, atpažinimas ir pasipriešinimas jai

Kad ir į kokią visuomenės veiklos sritį nagrinėtume – visur dezinformacija. Pradedant vietiniais, baigiant globaliniais pasauliniais lygmenimis. Dezinformacija atsirado labai seniai, tačiau totalia ji tapo išsivysčius šiuolaikinėms masinės informacijos ir komunikacijų priemonėms. TV, radijas, internetas šiandien skleidžia dezinformaciją visuose pasaulio kampeliuose. Nuo jos niekur nepasislėpsi. Ji slegia ir per prievartą priverčia tikėti tuo, kuo jūs nenorite tikėti, suprasdami, kad tai melas.

Išskiriami trys manipuliavimo lygiai, kurie skiriasi poveikio manipuliuojamiems žmonėms gyliu.

  • Jau egzistuojančių žmonių protuose manipuliatoriui reikalingų idėjų, nuostatų, motyvų, vertybių, normų sustiprinimas;
  • Daliniai, smulkūs požiūrio į vieną ar kitą įvykį, faktą pakeitimas, kuris daro poveikį emocinėms ir praktiškoms pažiūroms į tą konkretų reiškinį;
  • Esminis, kardinalus gyvenimiškų nuostatų pakeitimas.

Pagrindiniai visiems gerai žinomi manipuliavimo būdai.

INFORMACIJOS DOZAVIMAS. Pranešama tik dalis duomenų, o visa kita kruopščiai slepiama. Dėl to realybės paveikslas iškraipomas į vieną ar kitą pusę, arba apskritai darosi nesuprantamas.

TEISINGŲ FAKTŲ SUMAIŠYMAS su įvairiausiomis prielaidomis, spėliojimais, hipotezėmis, gandais. Rezultate pasidaro neįmanoma atskirti tiesą nuo išsigalvojimo.

LAIKO TEMPIMAS. Įvairiais pretekstais atidedamas išties svarbios informacijos paviešinimas iki to momento, kai bus jau per vėlu kažką pakeisti.

GRĮŽTAMASIS SMŪGIS. Metodo esmė ta, kad išgalvotą (savaime aišku, naudingą šaltiniui) vienų ar kitų įvykių versiją per statytinius skleidžia žiniasklaidoje, neutralioje abiem konfliktuojančioms pusėms. Varžovo žiniasklaida paprastai pakartoja tą versiją, nes ji laikoma „objektyvesne“ už tą, kurią skleidžia konflikto dalyvių spauda.

SAVALAIKIS MELAS. Pranešama absoliučiai melaginga, tačiau tuo konkrečiu momentu itin laukiama (karšta) informacija. Kuo labiau pranešimo turinys atitinka objekto nuotaiką ir lūkesčius, tuo efektyvesnis rezultatas. Paskui apgaulė atskleidžiama, bet per tą laiką situacijos aštrumas jau atslūgsta arba aprašomas procesas pasidaro nebegrįžtamas ir nebeatitaisomas.

Yra ir kitų būdų.

Dezinformuojantys renginiai gali būti manipuliaciniai ir nukreipiantys dėmesį.

Psichologijos specialistų nuomone, skleidžiant dezinformaciją naudojami tokie informacijos suvokimo defektai:

ŽMOGAUS SUVOKIMO IŠRANKUMAS – mes matome tiktai tai, ką galime atpažinti ir su kuo susidūrėme praeityje. Automatiškas reagavimas į pažįstamus žodžius, remiantis ankstesne patirtimi ir nesuvokiant bendro konteksto. Kitaip tariant, tai informacijos pozicionavimas pagal jos išorinius požymius be jos apmąstymo.

PATI GRUBIAUSIA DEZINFORMACIJA lengvai praranda savo reikšmingumą, jeigu objektas pats nenori jos matyti. Kaip pasakė šia proga vienas klasikas: „Mane apgauti taip paprasta, aš pats apsigauti mėgstu“. Kitaip sakant, netgi pastebėję konkrečias klaidas ir „pritempimus“, daugelis žmonių greičiau sugalvos pateisinimus toms klaidoms negu permąstys nuosavus vertinimus ir įsitikinimus.

ŽMOGAUS TIKĖJIMAS KITŲ REIKŠMINGUMU. Kiekvienas mūsų turi ratą asmenų, kuriais pasitikime labiau nei kitais ir kurių teikiamą informaciją priimame mažiau kritiškai.

Pagrindiniai reikalavimai dezinformacijai – ji turi atitikti realią situaciją, ideologiškai atitikti tą aplinką, kurioje bus panaudota, nebūti labai detalizuota, turi būtinai turėti galimybę atsitraukti ir manevruoti, būti lanksti per visą savo naudojimo laiką.

Pastaruoju metu aktyviai naudojama dezinformacijos technologija, kurios pavadinimas – „dezinformacinis (baltasis) triukšmas“. Jos esmė yra ta, kad jeigu nėra galimybės nuslėpti „nepatogios“ informacijos, ji yra diversifikuojama, kitaip sakant prikuriama įvairių versijų, kurias vienodai patvirtina suplanuoti faktai ir tendencijos ir šitaip sukelia tų versijų prisiklausiusiems žmonėms chaosą galvose – chaosą iš sumaišytų nuomonių ir faktų.

Naujausi mokslo pasiekimai yra tokie, kad senas geras, o šiandien jau visiškai banalus foto montažas išėjo į poilsį. Šiuolaikinė programinė įranga leidžia manipuliuoti nuotraukomis ir video medžiaga kuriant tokius įvykių ir situacijų vaizdus, kurių niekad nebuvo ir kuriuos vėliau galima skleisti per internetą į kitas šalis, siekiant išprovokuoti pageidaujamą situaciją. Pavyzdžiui, žvalgybos žinybos gali mėginti įtikinti kokios nors šalies lyderį, kad artėja masinis įsiveržimas, platindamos video naujienų siužetus, vaizduojančius stambius karinius dalinius pasienyje, žymiai pranokstančius tuos, kurie realiai egzistuoja.

„Kovinio“ tokios technologijos panaudojimo ilgai laukti nereikėjo. Juk dezinformacija aktyviai naudojama ne tik tam, kad būtų suklaidinti oponentai, bet kur kas dažniau tam, kad nuslėptum savo pačių klaidas.

Gandų ir mitų platinimas – irgi neblogas būdas paveikti protus, kad užsitikrintum pranašumą.

Gandai – tai specifinė informacijos rūšis. Informacija atsiranda spontaniškai, kai tvyro informacinis vakuumas konkrečiuose visuomenės sluoksniuose, arba yra specialiai skleidžiami, siekiant paveikti protus.

Specialistai skirsto gandus į ekspresyvų (pagal emocijas, kurias kelia jų turinys) ir informacinį (gando siužeto patikimumo laipsnis) tipus.

Ekspresyviems gandams priskiriami:

GANDAI-TROŠKIMAI. Juose skleidžiama informacija turi tikslą sukelti nusivylimą neišsipildžiusiais lūkesčiais ir demoralizuoti poveikio objektą.

BAUGINANTYS GANDAI. Juose skleidžiama informacija inicijuoja poveikio objektui nerimo, nepasitikėjimo jausmą.

KIRŠINANTYS AGRESYVŪS GANDAI. Jų tikslas – sukelti nesutarimus priešininko stovykloje, nutraukyti socialinius ryšius.

Kai dėl informacinio gandų tipo, tai jie skirstomi į visiškai nepatikimus, dalinai nepatikimus (su tiesos elementais) ir panašius į tiesą gandus.

Priklausomai nuo siekiamų tikslų, psichologinio karo žinybos pasirenka kurio tipo gandus skleisti.

Pagal įtakos psichikai laipsnį gandai skirstomi į:

SUJAUKIANČIUS visuomenės nuomonę, tačiau neprovokuojančius atskirų asmenų ar jų grupių antivisuomenininų veiksmų;

PROVOKUOJANČIUS antivisuomeninius veiksmus tam tikrose socialinėse grupėse;

PAŽEIDŽIANČIUS socialinius ryšius or organizacinius santykius tarp žmonių, sukeliančius masinius neramumus, paniką ir t.t. Pavyzdžiui, karinių veiksmų išvakarėse pasigirsta gandai apie galimą badą, kurie išprovokuoja sandėlių ir parduotuvių pogromus.

Socialinių sukrėtimų ir karų patirtis liudija, kad gandų panaudojimas reikalauja didelio meistriškumo ir atsargumo, kadangi jų turinys po skleidimo pradžios tampa nekontroliuojamas. Cirkuliuodami masėse, gandai neretai smarkiai keičiasi, netgi gali įgauti priešingą prasmę tai, kurią sugalvojo gando autoriai.

Akivaizdu, kad žmogaus elgesio valdymo metodai – ne vieno žmogaus proto vaisius. Juos išradinėjo ir tobulino žurnalistai, polemikai, tyrinėtojai, filosofai, politikai, žvalgybininkai, be to, tolimesniam jų tobulinimui skiriami labai dideli intelektualiniai ir finansiniai resursai.

www




Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.