Destruktyvūs socialiniai procesai Amerikoje

Žiniasklaida sukūrė ir platina mitą apie „žemišką rojų“ Amerikoje, apie neregėtą pilietinių teisių ir laisvių klestėjimą, tačiau mąstančiam žmogui nėra sudėtinga įvertinti „amerikietiško gyvenimo būdo“ vienpusiškumą. Įvairių šalių mokslininkai, tame tarpe specialistai iš Vokietijos, suvokia, kaip smarkiai degradavo ir toliau žlunga JAV visuomenė. Vokiečių mokslininkai išskiria tris pagrindines JAV degradacijos priežastis – kultūrų karą, elito krachą, labdarybę.

Kultūrų karas

Šis reiškinys graužia Amerikos visuomenę kaip korozija. Žiniasklaidos tvirtinimai apie įvairių kultūrų, kurias su savimi atsigabeno imigrantai, susiliejimą, apie „pirmosios internacionalinės bendražmogiškos masinės kultūros“ užgimimą jokiu būdu neatitinka tikrovės. Juodaodis nemėgsta baltojo, nesugeba įsisavinti baltųjų įvestos tvarkos, organizacijos ir disciplinos. Jis, kaip taisyklė, neturi polinkio intelektualiai veiklai ir moksliniam darbui. Juodaodis baltojoje civilizacijoje yra visada antrinis, visada – silpnoji grandis, visada antagonistas, net jeigu šie prieštaravimai lieka vien pasąmonės lygmenyje.

Indusas išsaugo savo kultūrinį psichotipą ir nesiasimiliuoja net trečioje ir ketvirtoje kartoje. Italas – irgi baltasis – ir trečioje, ir ketvirtoje kartoje išlieka italu. Tą patį galima pasakyti apie kinus, japonus, žydus…

Tačiau, kaip mano vokiečių mokslininkai, nepakanka pasakyti, kad įvairių rasių ir tautų atstovai Amerikoje paprasčiausiai „nesusimaišo“. Svetimas mentalitetas, svetima kultūra kelia nepasitenkinimą, susierzinimą, paslėptą ar akivaizdų pasipriešinimą – pasitiktinę agresiją. Nepakantumas, net jei ji slypi pasąmonės gelmėse, tai nuslopdamas, tai vėl įsiliepsnodamas, daro įtaką psichologinių nuostatų ir elgsenos kitos rasės ar tautos atstovo atžvilgiu motyvacijai. Tuo atveju, jei tarp tautybių nekilo esminių skirtumų ir praeityje nebūta istorinių konfliktų, antagonizmas nekyla ir tautybių atstovai gali taikiai sugyventi. O jei tarpusavio santykių istorijoje būta susidūrimų ir kraujo arba rasių, religijų psichotipai yra totaliai skirtingi (baltasis-juodaodis, europietis-kinas, baltasis-indėnas, katalikas-protestantas), tai tikram gili ir ilgalaikė taika sąmonės ir, tuo labiau, pasąmonės lygmenyj vieno sociumo ribose tiesiog neįmanoma.

Gerai mums pažįstama budinti šypsena, taip paplitusi JAV, gali bet kuriuo momentu pavirsti aršia mirtino priešo grimasa. Šiandien Amerikoje jau egzistuoja: didžiulis nusikalstamumas visuotinės gerovės fone; nuolat smilkstanti tarpnacionalinė trintis, esant formaliai lygybei ir „žmogaus teisių“ laikymuisi, ir toji trintis periodiškai išsilieja į radikalias formas iki pat susišaudymų ir kraujo; tarprasinė neapykanta tarp baltųjų ir juodaodžių, baltųjų ir indėnų, baltųjų ir azijiečių, metisų ir visų kitų. Suprantama, tam tikra JAV gyventojų dalis, pirmiausia metisai rasine, nacionaline ir religine prasme, prarado savo nacionalinę, religinę, rasinę ir kultūrinę vienybę. Šie žmonės pavirto denacionalizuota biomase, kuri tenkinasi „masine kultūra“ – kramtoma guma bukagalviams ir tinginiams, neišsilavinusiems, iššvaisčiusiems paskutinius dvasinius orientyrus dvikojams. Būtent tokiais nori matyti amerikiečiai visų likusių šalių gyventojus, būtent tai atitinka JAV nacionalinius interesus.

Štai keli „kultūrų karų“ Amerikoje pavyzdžiai. Jau ne vienus metus JAV masinės informacijos priemonėse plinta „negromanija“. Šiuo terminu vokiečių autoriai apibūdina juodaodžių gyventojų tariamų pranašumų šlovinimą. „Juodaodis – geriausias žmogus“: na, žinoma, juk visi džiazo muzikantai, boksininkai ir būgnininkai – juodaodžiai… Daugybėje filmų siužetinis konfliktas konstruojamas aplink „gero, sąžiningo juodaodžio“ konfliktą su „niekšu tinginiu nusikaltėliu baltuoju“. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad realybėje viskas yra atvirkščiai – bet kurioje JAV policijos nuovadoje tarp ieškomų nusikaltėlių rasite 90 procentų juodaodžių. Tokio pobūdžio kultūrinė agresija daugumai normalių žmonių kelia antagonizmą, o mažiau kultūringiems ir susivaldantiems – atsakomąją agresiją. Ir štai jau baltasis policininkas sušaudo juodaodžių gaują, baltasis keršija už dukrą, be ceremonijų nugalabija juodaodį prievartautoją. Amerikos spauda mirgėte mirga tokiomis istorijomis.

Tarp įvairių kultūrų vienos valstybės ribose taika neįmanoma iš principo. Juk kultūra – tai tautos psichotipo ypatybių perdavimas vaizdinėmis priemonėmis, kūryba, elgsena. Baltųjų kultūra – tai dailininkai ir skulptoriai, knygos ir atradimai, skrydžiai į kosmosą, pramonė, mokslas, sveikatos apsauga ir švietimas. Juodaodžių kultūra – tai šokiai, džiazas, būgnai, alkoholis ir biologinis seksas. Juodaodžių kultas veda į visuomenės susisluoksniavimą, kur žarijos po pelenais įsiliepsnoja tautinės-rasinės-religinės neapykantos gaisru ir kraujo praliejimu. Ir štai, šalis neturinti savos kultūros, kadangi JAV sukūrė emigrantai iš viso pasaulio, bando įpiršti visam pasauliui savo „masinę kultūrą“, o tiksliau – antikultūrą. Įpiršti šalims, kurios kultūriniu atžvilgiu yra ištisais šimtmečiais ir tūkstantmečiais vyresnės ir turtingesnės.

Kodėl gi tai vyksta?

Amerikos visuomenei būdinga vidinė psichopatinė nuolatinės visų kovos prieš visus būsena transformuojasi į kitų žmonių gyvybės, tiek ir kultūros nepaisymą. Dėl to ir krinta bombos ant Jugoslavijos, Irako, Afganistano. Tik tamsus, be kultūros žmogus yra įsitikinęs, kad jis viską žino, moka ir supranta geriau už kitus, ir dėl to atmeta viskas, kas svetima, net nesvarstydamas. Tik chuliganas, besityčiojantis gatvėje iš silpnesnio, galvoja, kad jis – „pats pačiausias“… iki to laiko, kol nepasirodo policininkas. Chuliganai – tai visuomenės atmatos, tačiau Amerikos atveju panašaus elgesio modelio laikosi ištisa valstybė. Karingos antikultūros šalis, perpildyta vidiniais prieštaravimais, vidujai susidvejinusių, agresyvių ir nepakančių žmonių šalis…

Reikia pabrėžti, kad didžioji JAV gyventojų dauguma nepripažįsta jų šalyje viešpataujančių prieštaravimų. Taip yra dėl to, kad visuomenė gyvena permanentinio tarpkultūrinio karo sąlygomis, karo, kuriame nugali bekultūringumas.

Elito krachas

Kaip žinia, žodis „elitas“ reiškia „geriausias, kruopščiai atrinktas“. Ar turime teisę apskritai kalbėti apie elito Amerikoje egzistavimą? Visuomenėje, kurti neturi istorijos, kultūros, o gyvena vien finansiniais interesais, sunku išskirti kažką, kas pateisintų išsireiškimą „elitas“. Elitas formuojasi šimtmečiais, įkūnydamas, tegu ir su tam tikromis išlygomis, tautos kultūrinį ir sociopolitinį vaizdą. Pagalvoję apie Ispaniją, mes prisimename Goją, Don Kichotą, Kortesą, Torkvemadą. Italija asocijuojasi su Garibaldžiu, Verdžiu, Musoliniu, Rafaeliu, Leonardu da Vinčiu. Vokietija – tai ištisa kohorta karalių, mąstytojų, kompozitorių, karvedžių ir išradėjų, palikusių savo pėdsaką žmonijos istorijoje, kultūroje ir pažangoje.

Dabar pagalvokim apie Ameriką… Tomas Sojeris, Elvis Preslis… Gal dar koks nors estrados muzikantas. Ir viskas. O kodėl viskas? Todėl, kad šioje šalyje vyksta kultūrų susidūrimas, etnosų ir religijų karas. O elito – tautos intelekto ir kultūros galios kvintesencijos – nėra. Juk nelaikysime gi mes elitu nesuskaičiuojamus klounus iš kino ir šou biznio, tokius kaip Madona ar Džeksonas, ar tokius tepliotojus kaip Šagalas, dėl kurio alpsta Amerika. Arba politinius klounus, pavyzdžiui, Reiganą ir Klintoną. Ar finansinius klounus, panašius į Sorošą. Gal priskirsim elitui tuos, kurie kurpia nesibaigiančius „Santa Barbara“ tipo serialus?

Masinę kultūra marginalams, bukagalviams ir tinginiams, tamsiems ir neturintiems jokių talentų – štai ką sukūrė Amerika ir dabar laisto šituo purvu visą pasaulį. Būtent galingos kultūros ir elito nebuvimas kartu su protestantiška filosofija ir agresyvia psichologija veda JAV visuomenę į degradaciją. Visuomenę, kuri sugeba egzistuoti tik palaikoma nuolatinio „smegenų importo“ iš viso pasaulio, kurio dėka ir patenkinama dauguma šios šalies poreikių. Esant tokiai intelektualių jėgų gausai ir tokiai jų koncentracijai, turėtų prasidėti jų savarankiško atsigaminimo procesas, tačiau procesas nevyksta… Vadinasi, Amerikos visuomenė turi kažkokių savybių, kurios naikina intelektą arba neleidžia jam plėtotis. Štai kelios tokios savybės: visuomenė be menkiausių elito požymių; visuomenė be vieningos nacionalinės kultūros; kultūrų konfrontacijos visuomenė; visuomenė, kurioje viešpatauja agresija ir pačios įvairiausios sociopatijos.

Labdara

Terminas, be abejonės, yra teigiamo turinio, tačiau Amerikoje jo esmė iš pagrindų iškreipta. Labdarybė Amerikoje – tai vargingųjų išlaikymas iš lėšų, kurios buvo prieš tai iš jų pačių ir atimtos. Labdara amerikietiškai – tai vargšų išlaikymas, vargšų gaminimas, parazitavimo ideologijos įtvirtinimas visuomenėje. Tokia labdara veda į visuomenės puvimą, jos suirimą, tamsios pavydo ir priešiškumo atmosferos tirštėjimą. Labdarybė gausina parazitus.

Amerikoje gyvena jau trečia-ketvirta karta, kuri niekad niekur nedirbo. Juodaodžiai, lotynai ir liumpenai gauna pašalpas ir neturi jokio noro dirbti. O kam, jeigu pragyvenimui pakanka, o butelį galima nudžiauti ar „užsidirbti“ prekiaujant narkotikais, užsiimant prostitucija ar dar kažkuo panašiu? Socialinės pagalbos tarnybos kviečia į darbą, siunčia į kursus mokytis specialybės, tačiau… Ilgiau kaip du ar tris mėnesius šie žmonės neiškenčia. Kaip rodo statistika, vidutinis „patologinių bedarbių“ darbo laikas vienoje darbovietėje sudaro lygiai 10 dienų. Tingumas, neorganizuotumas ir psichologiniai defektai kartu su padidintu agresyvumu neleidžia tokiems sociopatams įsilieti į gamybinį procesą.

Prie viso to reikia dar pridėti pernelyg gerą tokių žmonių nuomonę apie save, maniakišką siekį gauti viską iš karto. Tokios asmeninės savybės greitai nuveda šiuos žmones nusikaltimų keliu. Dėl to labdara Amerikoje suveikia tik kap priemonė laikinai apraminti maištaujančius ar turinčius polinkių maištauti liumpenus. Amerikos visuomenė bando surasti efektyvią priemonę kovai prieš „patologinius bedarbius“ ir jų gausėjimą, bet kiekvieną kartą grįžta į seniai išmintą takelį: Teisė ir Tvarka… Tačiau Teisę reikia žinoti, o Tvarkos reikia turėti galimybę ir norą laikytis. Galiausiai, reikia turėti pinigų savo teisėms ginti. O liumpenai nežino ir žinoti nenori teisių, kadangi jų aplinkoje nėra paklusimo įstatymams, pagarbos teisei tradicijos.

Teisinės kultūros ribotumą gimdo bendra konkretaus etnoso kultūra, o tok dalykas Amerikoje neegzistuoja. Liumpenai neturi galimybės laikytis tvarkos, kadangi yra atsidūrę situacijoje, kuri neleidžia to padaryti (aplinka, gyvenimo būdas, supantys žmonės, išsiauklėjimas, įvairios patologijos). Jie neturi noro laikytis teisėtumo, neturi pinigų ginti savo teisėms ir dėl to yra visiškai beteisiai. Visuomenė juos gina, duodami valstybinius advokatus ir neretai paskirdama neadekvačiai lengvas bausmes. Amerikos visuomenės daugiatautiškumas, nacionalinės tradicijos nebuvimas, tame tarpe ir teisinės, veda į tai, kad moralinį vakuumą užpildo jurisprudencija.

Jurisprudencijos funkcijos nuolat plečiamos ir apima praktiškai visas visuomenės sferas. Be administracinių ir socialinių santykių, teisė braunasi į buitinę, šeimos sferą. Teisė Amerikoje traktuojama pagal precedentus, dėl to jurisprudencijos džiunglėse gali susigaudyti tik profesionalūs juristai, kurių gaujos panašiai kaip žuvys-prielipai trinasi šalia nusikalstamumo ryklių ir iš jų maitinasi. Tvarką palaiko policija ir toji tvarka laikosi ne dėl žmonių sąmoningumo, bet iš baimės, kurią kelia ginklas ir galimybė būti nubaustam. Tačiau savidisciplina, kurią gimdo tradicinė vertybių sistema, yra žymiai efektyvesnė už prievartą, o bauginimai tik stumia visuomenę į aklavietę. Visų agresijos prieš visus, kultūros nebuvimo, pykčio ir neapykantos aklavietę.

Amerikietiško gyvenimo būdo aklavietė

Remiantis daugybe surinktos šia tema medžiagos, galima padaryti kelias konkrečias išvadas. Šiandien jau akivaizdus žlugdantis agresyvios „masinės kultūros“ poveikis augančiai kartai daugybėje šalių, kurioms daroma nuolatinė ir agresyvi melagingo internacionalizmo ideologijos įtaka.

Žymiojo mito apie „demokratijos triumfą Amerikoje“ ir kitų į jį panašių mitų nuvainikavimas – tai pirmas etapas, norint atsispirti amerikietiškos ideologijos ekspansijai. O kad reikia atsispirti, šiuo metu suvokia dauguma Europos mokslo ir visuomenės sluoksnių atstovų. Pavyzdžiui, Vokietijos valdžia, kuri jau imasi priemonių savo kultūrai ginti nuo amerikietiškos antikultūros. Štai kelios tokios priemonės. Švietimo, Sveikatos apsaugos, Justicijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Aukščiausiojo teismo sprendimu Vokietijoje uždrausta rodyti per televiziją daugiau kaip 150 amerikietiškų filmų. Tarp jų yra „Terminatorius“, „Robokopas“ ir kt. Apribotas Džeksono, Madonos ir kitų Amerikos atlikėjų rodymas. Minėtų valdžios įstaigų ir Konstitucijos apsaugos tarnybos sprendimu uždrausta destruktyvios saientologų sektos veikla.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!