Dešimt žingsnių į diktatūrą

Jau seniai pastabesni Vokietijos skaitytojai sunerimę dėl to, kad mūsų šalis iš demokratiškos virsta vis labiau totalitarine.

Sunku pasakyti nuo kurio momento pilietinių teisių ir laisvės išsakyti savo nuomonę ribojimas, o taip pat piliečių mąstymo ir komunikacijų kontrolės sustiprinimas pradeda daryti nebeatitaisomą žalą demokratijai. Kitaip sakant – kur yra riba, kurią peržengę, nebegalėsi grįžti?

Matėme, kaip G8 susitikime Hailigendame prieš piliečius pirmą kartą VFR istorijoje buvo mesti reguliariosios armijos daliniai, mes matome, kaip žmones sodina į kalėjimus dėl laisvamanystės, matome, kad mūsų šalyje veikia gerai organizuoti smogikų būriai – kairieji ekstremistai „antifa“, kurie, panašiai kaip 4 dešimtmečio SA šturmeriai yra pasiruošę koviniams veiksmams miestų gatvėse prieš valstybės patriotus.

Svarbus atskaitos taškas visiems Vakarams, matomai, gali būti laikomas paslaptingas rugsėjo 11 teroro aktas Niujorke. Ekspertai iki šiol ginčijasi, kas jį organizavo, bet jau visiškai aišku, kas labiausiai juo buvo suinteresuotas.

Apsidairę aplinkui, aiškiai matome, kad tas pats, kas vyksta pas mus, Vokietijoje, vyksta ir kitose Vakarų šalyse. Betvarkė Graikijoje, apie kurios esmines priežastis mūsų spauda nerašo, dar kartą tai patvirtina. Pasirodo, tenykščiai kairieji ekstremistai, susivieniję su svetimšaliais musulmonais, surengė pogromus knygynuose, kioskuose ir leidyklose, priklausančiuose patriotinėms jėgoms. Policija, kas mums nėra nauja, smarkiai į tą procesą nesikiša ir pogromininkams netrukdo.

Tačiau toliausiai demokratijos Vakaruose likvidavimo procese yra pažengusi Amerika.

Valstybė, kuri nori padaryti laimingą pasaulį jėga brukdama vieną ideologiją, arba, kaip sakoma – globalizuodama pasaulį, suprantama, turi pradėti nuo pačios savęs.

Sukurti diktatūrą per vieną naktį neįmanoma – tai procesas, kurio metu pirmame etape piliečiai arba taikstosi, arba netgi pritaria pokyčiams. Istorija rodo, kad diktatūrą sukurti galima pagal bendrą, jau išbandytą planą. Jis buvo pritaikytas daugybėje šalių, kuriose atvira visuomenė buvo pakeista diktatūra. Kartais plano įgyvendinimas vyko pakankamai taikiai ir be kraujo, kartais – lydimas didelio smurto. Tačiau kiekvieną kartą šis planas demonstravo savo efektyvumą. Straipsnyje „Dešimt žingsnių iki fašistinės Amerikos“ autorė Naomi Vulf aprašo šį planą ir teigia, kad Bušo vyriausybė jau pradėjo jo įgyvendinimą: „Aš manau, – rašo autorė, – kad Bušas ir jo vyriausybė mūsų akyse taiko istoriškai išbandytą atviros visuomenės likvidavimo taktiką. Mums atėjo laikas pagalvoti apie tai, kas, rodės, buvo neįmanoma… apie tai, kad ir pas mus tai gali nutikti, ir kad mes šia kryptimi nuėjome gerokai toliau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“.

Kad suprastume dabartinių įvykių Amerikoje mastus, reikia atkreipti dėmesį į pamokas, kurias mums paliko europietiški ir kitų šalių fašizmai, – siūlo autorė. Taigi – 10 žingsnių į diktatūrą, kuriuos kiekviena visuomenė turi žengti, jei nori tą diktatūrą sukurti.

1. Sukurk grėsmingą priešo šalies viduje ir išorėje vaizdinį

Po rugsėjo 11 Amerika tokį priešą turi – tai radikalusis islamas. Po 6 savaičių nuo dangoraižių griūties, 2001 spalio 26, JAV Kongresas priėmė Patriotinį Aktą. Situacija tuo metu buvo tokia ekstremali, kad įstatymo praktiškai niekas nesvarstė. Dauguma deputatų jo apskritai net neskaitė. Amerikos piliečiams paaiškino, kad šalis atsidūrė, kažkuria prasme, karo padėtyje, o būtent – „globalaus karo“ prieš „globalinį kalifatą“ situacijoje, ir šis karas gali „sunaikinti civilizaciją“.

Jau seniau pasitaikydavo, kai Amerika apribodavo pilietines teises – Pilietinio karo metu Linkolnas įvedė karinę padėtį, o II-ojo pasaulinio karo metais tūkstančius japonų kilmės amerikiečių internavo ir uždarė koncentracijos stovyklose. Tačiau situacija, kuri susidarė šiandieninėje Amerikoje, yra kita: „Noriu visiškai atvirai pasakyti Amerikos piliečiams: mes niekad neišeisim iš „Nesusiformavusių valstybių“ (Failed states), mums niekad nepavyks susigražinti savo vaikinus namo“ – prisipažįsta Tomas Barnetas. Kitaip sakant, jeigu anksčiau, užbaigus karą, baigdavosi ir karo padėtis, tai dabartinis „globalinis karas“ yra, žvelgiant jos organizatorių akimis, – begalinis tiek laike, tiek erdvėje. Šį kartą karo pabaigos nebus.

Sukurti priešo įvaizdį – sens, išbandytas triukas. Hitlerio nacionalistai naudojo tam komunizmo grėsmę, kuri išties egzistavo, „pastiprinę“ ją „pasaulinio žydų sąmokslo“ idėja, o paskui paskelbė vidaus ir išorės priešais visus žydus. Šiandieniniame pasaulyje irgi, be abejo, egzistuoja grėsmė – islamo terorizmas. Bet susidaro įspūdis, kad jei šios grėsmės nebūtų – ją sugalvotų.

Vokietijos elitas su šiuo Amerikoje sugalvotu priešo įvaizdžiu įkliuvo į tam tikrus moralinius pelėkautus: iš vienos pusės, paklusdami bendrai strategijai, peršamai „didžiojo brolio“, jis priverstas ieškoti ir gaudyti „islamiškus teroristus“ (be to, ganėtinai keistu būdu: permanentiškai gaudyti ir paleisti, svarbiausia – procesas. Reikia nuolat palaikyti visuomenėje šios naujos kariavimo formos pojūtį). O iš kitos pusės vokiečių elitui ir platiems intelektualų sluoksniams vystosi regimas kaltės kompleksas Vokietijos musulmonams ir, visų pirma, savo svarbiausiam musulmoniškam sąjungininkui – Turkijai.

Kad kompensuotų savo „kaltę“ prieš musulmonus, elitas dar aršiau ragina priimti Turkiją į Europos Sąjungą ir aktyviai padeda platinti Vokietijoje islamą – dabar mes stebime mečečių statybos bumą šalyje. Sveikai mąstantys protai, priešiškai nusiteikę islamizacijos (ne islamo!) atžvilgiu, užgniaužiami isteriška mūsų elito reakcija, kurią gimdo būtent tasai kaltės kompleksas. Tiesa, intelektualinis elitas nutyli vieną esminį momentą: politikai čia vadovaujasi greičiausiai ne emocijomis, bet vykdo globalizatorių planus, siekiančius sukurti mišrią tautine, rasine ir konfesine prasme visuomenę. Kuriant diktatūrą, tokia visuomenė yra greičiau parama negu kliūtis.

2. Sukurk lagerių sistemą

Kai pasiseks visus ganėtinai įbauginti, sekantis žingsnis link diktatūros bus statyba išsišakojusios lagerių ir kalėjimų sistemos, funkcionuojančios už teisinės valstybės ribų arba, kaip sakė Džordžas Bušas, „teisiniame vakuume“.

Gvantaname, kaip visiems žinoma, žmones kankina. Istorija rodo, kad iš pradžių į tokius lagerius ir kalėjimus siunčia žmones, kuriems, kaip atrodo paprastiems žmonėms, „ten ir vieta“. Kitaip sakant – riaušių organizatorius, nusikaltėlius, vienu žodžiu – „liaudies priešus“. Tačiau sekančiame etape ten keliauja jau opozicijos politikai, profsąjungų aktyvistai, sistemai nepaklusę žurnalistai, kitaip sakant, įvairaus plauko „disidentai“. O paskui juos plūstelės ir paprasti piliečiai, kuriuos įtars „nusikalstamais ketinimais“.

JAV sukūrė lagerių ir kalėjimų sistemą, išsibarsčiusią po visą pasaulį: Iraką, Afganistaną, Gvantanamą Kuboje, įvairiose salose ir net laivuose – taip vadinami plaukiojantys kalėjimai. Ten areštuoti žmonės neturi absoliučiai jokių šansų būti paleistiems, ten juos kankina. Bušas jau 2007 metais paskelbė, kad neviešins informacijos apie slaptus kalėjimus, priklausančius CŽV.

Dauguma amerikiečių vis dar tiki, kad tuose kalėjimuose sėdi „islamiškieji teroristai“ ir kiti nusikaltėliai. Tačiau istorija mus moko, kad lageriai – tai vėžio augliai, jie turi savybę leisti metastazes. Paprasti amerikiečiai kol kas nesupranta, kad lagerių, kuriuose neveikia teisinės valstybės normos, sukūrimas – tai precedentas, kuris laukia ir jų pačių. Galim prisiminti, kaip ir kam buvo kuriami specialūs lageriai ir specialūs teismai prie Stalino, Hitlerio, Musolinio ir kitų diktatorių.

3. Sukurk specialius smogikų būrius

Jei valdantis elitas ketina sukurti diktatūrą, tai jis organizuoja ir smogikų grupių organizavimą. Jų užduotis – terorizuoti gyventojus. Tie mūsų žemiečiai, kurie dalyvavo protesto demonstracijoje Diuseldorfe, matė juos savo akimis. Mobilios „antifa“ grupės valdžiai nuolaidžiaujant, o gal ir globojant, greitai reaguoja į bet kokius šalies patriotinių jėgų mėginimus surengti savo renginius.

Juk, atrodytų, kas gali būti paprasčiau, nei uždrausti „antifai“ rengti savo akcijas tą pačią dieną ir toje pačioje vietoje, kur ir kada tai nori padaryti patriotai? Ir nebūtų jokių riaušių. Tačiau jie atsiduria būtent ten ir tada, kur ir kada reikia trukdyti patriotams. Patys savaime, suprantama, „antifašistai“ nieko verti – nulis idėjų, nulis programos.

Musolinio laikų Italijoje tokiais smogikais buvo juodmarškiniai, kurie visur, kur galėjo, daužė komunistus. Rudmarškiniai Vokietijoje organizavo didžiules demonstracijas ir rengė gatvės kautynes su Telmano smogikais. Pastarieji, beje, niekuo nesiskyrė nuo hitlerinininkų, jie turėjo suvaidinti tą patį vaidmenį kuriant komunistinę diktatūrą, bet tai jiems nepavyko. Šiandieninėje Amerikoje irgi esama tokių jėgų. 2000-ųjų metų rinkimų metu grupės jaunų Respublikonų partijos narių, aprengtų vienoda uniforma, baugino rinkėjus Floridoje.

Amerikos vyriausybė vis dažniau pateikia įvesti tvarką privačioms firmoms. Pavyzdžiui, tokios firmos buvo panaudotos Naujajame Orleane arba Irake. Negalima neigti, kad kada nors prireiks „įvesti tvarką“ vykstant kokiems nors rinkimams, o tvarką įvesti imsis tvirtų ir ginkluotų žmonių grupės, kurios nežinia kam pavaldžios.

4. Sukurk kontrolės sistemą šalies viduje

Visose diktatūrose, ar tai būtų Italija, Hitlerio Vokietija, Sovietų Sąjunga ar ta pati Rytų Vokietija ir komunistinė Kinija, piliečiai yra stebimi slaptosios policijos. Piliečių sekimo sistema palaipsniui tobulėja ir inicijuoja piliečių tarpusavio sekimą, stebėjimą, skundimą. Tokios sistemos elementų esama jau ir dabartinėje Vokietijoje, taip pat ir likusioje Vakarų Europoje bei JAV.

Tiesa, dabartinės techninės priemonės tiek skiriasi nuo taikytų 30-50 metais, kad slaptų šnipų sistema tapo praktiškai nereikalinga. Visus mus galima klausyti, stebėti, galima analizuoti mūsų elektroninį susirašinėjimą.

Pereinant į diktatūrą ir pačios diktatūros sąlygomis reikalingi „laimingi vergai“, kurie, kaip žinia, yra „patys didžiausi laisvės priešai“ (Marija Ebner Ešenbach) ir kurie su entuziazmu dalyvauja bendrapiliečių medžioklėse. Todėl tokios piliečių iniciatyvos yra karštai palaikomos. Jau buvo skelbiama, kad kai kuriose komunose kuriami įrašinėjantys telefonai, kuriais anonimiškai galima skųsti kiekvieną, ką skundikas įtars „dešiniuoju ekstremizmu“.

Bet kokia piliečių kontrolė pridengiama būtinybe užtikrinti „nacionalinį saugumą“. O iš tikrųjų jos užduotis – piliečių aktyvumo slopinimas, žmonių įbauginimas.

Beje, istorijai žinomose diktatūrose slaptoji policija neturėjo galimybės sekti totaliai viską ir visus, pakako sekti dalį piliečių, kad likusiems susidarytų įspūdis, kad ir juos seka. Ir jie dažniausiai iš baimės skubėdavo skųsti „organams“ aplinkinius net tada, kai nebuvo verčiami tai daryti. Šiuolaikinė technika leidžia totaliai kontroliuoti išties visus žmones. Atitinkama įstatyminė bazė kuriama visose Vakarų Europos šalyse.

5. Persekiok pilietiškai aktyvius žmones ir organizacijas

Šis žingsnis tiesiogiai susijęs su ketvirtuoju. Pasireikšti jis gali visiškai trivialiai. Štai prieš vienos bažnyčios pastorių Kalifornijoje, Pasadenoje, kuris pamokslavo, kad Jėzus buvo už taiką, JAV mokesčių įstaigos pradėjo revizijas, kai tuo tarpu bažnyčios, raginančios išrinkti respublikonus, kas pagal amerikiečių mokesčių įstatymus išties yra draudžiama, buvo paliktos ramybėje.

Į įvairias karo priešininkų, gamtosaugininkų organizacijas įterpiami slapti agentai. Pakanka to, kad šios organizacijos būtų paskelbtos bent jau „potencialiai teroristinėmis“. Mažai kas Amerikoje atkreipė dėmesį į naują įstatymą apie piliečių aktyvumą, pagal kurį net gyvūnų globos šalininkų mitingai priskirti „terorizmo“ kategorijai.

Terminas „teroristas“ palaipsniui nukreipiamas ir link politinės opozicijos. Europoje kai kurie politikai irgi jau pareiškė, kad Europos konstitucijos priėmimo priešininkai yra „teroristai“. Vokietijoje vyksta analogiški procesai, juos galim stebėti vykstant kovai prieš Vokietijos nacionaldemokratinę partiją (VNDP): į ją įterpiami agentai, partija paskelbiama „dešiniąja ekstremistine“, nusikaltimai rasistiniu pagrindu irgi pripaišomi šiai partijai, kad pagaliau galima būtų ją uždrausti. Kas gina savo įsitikinimus ir įstojo į VNDP, gali visiems laikams pamiršti apie karjerą ir apskritai apie ramų gyvenimą. Šiems žmonėms gali neleisti nakvoti viešbutyje, papietauti restorane, važiuoti taksi. Jie išstumiami už visuomenės ribų.

7. Savivaliauk, areštuodamas piliečius.

Netikėtai areštuoti piliečius, o po to, nieko nepaaiškinant taip pat netikėtai paleisti – vienas iš būdų terorizuoti piliečius kuriant diktatūrą. Sistema tokiu būdu žaidžia su žmonėmis katę-pelę ir dresiruoja „peles“ gyventi baimėje.

Kiekvienoje visuomenėje, kurioje viešpatauja diktatūra, valstybės organai turi disidentų ir opozicionierių sąrašus. Kas į juos patenka, jau nebeturi šansų būti išbrauktais. 2004 metais Amerikos saugumo transporte ministerija patvirtino, kad turi pavardžių sąrašą, kurio dėka seka tam tikrus žmones, kai jie nori skristi lėktuvu. Šiame sąraše rado savo pavardes du judėjimo už taiką aktyvistai iš San Francisko, liberalus senatorius Edvardas Kenedis, Venesuelos vyriausybės narys ir tūkstančiai paprastų JAV piliečių. Tokiems žmonėms gali netikėtai uždrausti skristi ir nieko padaryti jie negalės. Demonstruoji prieš karą – esi potencialus teroristas. Gini konstituciją – potencialus teroristas.

Beje, aš, kaip Vokietijos pilietis, irgi svajoju, kad pagaliau pradėtų funkcionuoti visi mūsų Pagrindinio Įstatymo straipsniai.

Nebloga konstitucija buvo netgi prie Stalino, ne ką blogesnė – Kinijoje prie Mao, tačiau, kaip sakoma, net jeigu tūkstantį kartų pakartosi žodį „cukrus“, burnoje saldžiau nepasidarys. Įstatymai yra geri tada, kai jų laikomasi ir kai galioja išties visiems piliečiams. Specialūs piliečių sąrašai – neišvengiama visų fašistinių ir komunistinių diktatūrų sudėtinė dalis.

7. Nusitaikyk į svarbiausias figūras

Valdininkams, meno darbuotojams ir žmonėms su aukštuoju išsilavinimu grasinama uždrausi užsiimti profesine veikla. Šis reiškinys pastebimas ir pas mus, Vokietijoje. Ir netgi paprastą senelių globos namų darbuotoją gali atleisti už „nepolitkorektiškas“ mintis, nors tai yra tiesioginis Konstitucijos pažeidimas.

Ir fašistų Italijoje, ir nacionalsocialistų Vokietijoje, ir komunistinėje Sovietų Sąjungoje inteligentija buvo ypač atidžiai stebima. Aukštosios mokyklos – tai kitaminčių ir pilietinio aktyvumo inkubatoriai.

Inteligencijos padėtis šiuolaikiniuose Vakaruose, kur viešpatauja politinio korektiškumo teroras, labai sudėtingas. Žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn – bandymas pabėgti. Šuolis vietoje – bandymas nuskristi. Kiekvienas žodis, pažeidžiantis politkorekciją, sukelia tikrą raganų medžioklę žiniasklaidoje. Prisiminkit Miolemaną, Homaną, kardinolą Maisnerį, rašytoją Valzerį, Baden Viurtenbergo premjerą Etingerį… Amerikoje didžiulis spaudimas daromas valstybinių universitetų rektoriams, kiekvienam, kas nors vieną kartą kritiškai atsiliepė apie Bušo vyriausybę.

JAV vyriausybė pakankamai aktyviai atsikrato advokatų, kurie mėgina siekti teisingo elgesio su teisiamaisiais ir nuteistaisiais. Stalino teisėsaugos sistemoje advokatai ir teisėjai darė tai, ką jiems nurodydavo iš viršaus. Jie garsiausiai šaukė opozicijos adresu: „Sušaudysim, kaip pasiutusius šunis!“ Tiesa, pasitaikydavo, kad ir juos sušaudydavo… Tačiau tokios jau tos diktatūros – jose pavojinga gyventi visiems, ir budeliams, ir aukoms, ir skundikams, beje, irgi.

8. Kontroliuok spaudą

Kol visuomenė dar tik juda link diktatūros, žurnalistai joje, jei tik nesilaiko generalinės linijos, yra puldinėjami, šmeižiami, iš jų tyčiojamasi.

Vokietijoje toli pavyzdžių ieškoti nereikia, prisiminkim Evą German, telekomentatorę, žurnalistę, rašytoją ir, pagaliau, tiesiog puikią moterį. Vos išsišoko iš darnių gretų – tuojau pat buvo iš jų išmesta (papiktino feministes ir kažką ne taip pasakė apie nacius). Nieko jau nebejaudina tas faktas, kad absoliučiai visi piliečiai supranta, jog tai nėra teisinga. Taip pat nieko viršūnėse nejaudina ir tai, kad su deputatu Martinu Homanu (apkaltintas antisemitizmu) irgi pasielgta neteisingai, kad viskas buvo sumeluota, ir žmonės tai matė. Kitaip sakant nusikalstamu įvykių iškraipymu užsiimama nieko nebesidrovint, visos visuomenės akivaizdoje. Kokių žurnalistų reikia sistemai, galime pamatyti, susidūrę su TV reporteriu Torstenu Reške. Jam atleidimas šioje sistemoje tikrai negresia.

Kai visuomenėje diktatūra jau įvesta, su rašančiais žmonėmis pasielgiama dar paprasčiau, juos paprasčiausiai sodina į kalėjimus ar žudo…

Žurnalistų apsaugos komiteto (Committee to Protect Journalists) duomenimis, niekad anksčiau Amerikoje nebuvo areštuota tiek žurnalistų, kaip dabar. Žurnalistą pasodina metams už tai, kad jis atsisakė atiduoti video medžiagą apie taikos gynėjų demonstraciją. Kitas žurnalistas pakliūna už grotų už tai, kad parašė kritišką vyriausybės atžvilgiu reportažą. Arba dar vienas pavyzdys: žurnalistas savo komentare laikraštyje „Niujork Taims“ kaltina Bušą, kad jis pradėjo karą su Iraku, remdamasis padirbtais kaltinimais prieš Sadamą Huseiną. Po to žiniasklaida iškart „atrado“, kad jo žmona yra slaptas CŽV agentas. Toks kerštas baigiasi tuo, kad žurnalistas praranda darbą ir jo karjera šiame gyvenime baigta.

Bėgant laikui, visuomenėse, kurios stumiamos į diktatūrą, teisingą informaciją išstumia melaginga. Arba svarbi informacija paprasčiausiai nutylima. Prisiminkime iškarpytą Putino interviu Vokietijos televizijai, reportažą apie mūsų mitingą Diuseldorfe, melą pranešimuose apie įvykius Pietų Osetijoje, kuris tęsėsi kelias savaites.

Viskas daroma įžūliai, kitaip sakant, tie, kurie mums meluoja, žino, kad mes žinome, jog tai melas. Ir žino, kad patys žino, jog tai melas. Kartais man atrodo, kad nuomonių pliuralizmas, apie kurį mes kažkada svajojome, – tai tiesiog daugybė melo pačiais įvairiausiais jo variantais.

9. Paskelbk kitaminčius valstybės išdavikais

Kitaminčius reikia laikyti išdavikais, o kritiką – kenkimu liaudžiai.

Tam, kad būtų slopinamas patsai mąstymas, sukuriama „politiškai korektiška“ kalba: apie kažką išvis kalbėti negalima, o apie kitką – tik pašnibždomis. Tabu sukūrimas sustiprinamas įstatymais, dėl ko tam tikrų nuomonių skelbimas gali baigtis kalėjimu. Kitiems dalykams tabu uždedamas visuomenės nuomonės lygmenyje, be to, ir čia vyksta nuolatiniai pokyčiai, kad niekas negalėtų „atsipalaiduoti“.

Šiandien čigonus priimta vadinti „romais“, o jau rytoj tai gali būti paskelbta nepolitkorektiška ir privalėsime sakyti „mobili etninė grupė“. Paskutiniu laiku Hamburge labai išaugo vagysčių iš butų atvejų, ten kas 80 minučių kas nors įsilaužia ir apiplėšia svetimą butą. Daugiausia tokių plėšimų įvykdo gastroliuojančios čiliečių ir čigonų gaujos, kurios kasmet apie Kalėdas specialiai dėl to atvyksta į Vokietiją. 2009 gruodžio 13 laikraštis „Hamburger Morgenpost“, straipsnyje apie butų vagystes, pranešė, kad „šalia pietų amerikiečių labai aktyvios didelės šeimos iš Rumunijos, Bulgarijos ir buvusios Jugoslavijos…“ Skaitytojai, žinoma, supranta, kad kalba eina apie čigonus, tačiau, matyt, jiems tučtuojau turi kilti užuojauta šiems žmonėms, nes pas juos „skurdžios ir didelės šeimos“, kurias juk reikia kažkaip maitinti.

Stalino laikais disidentai buvo skelbiami „liaudies priešais“, kitaminčių nepakentė visos kitos diktatūros. Tai apskritai firminis bet kokios „normalios“ diktatūros ženklas – nepakęsti kitaminčių.

2006 metais JAV kongresas priėmė įstatymą Military Commissions Act 2006, pagal kurį prezidentas gavo teisę paskelbti bet kurį Amerikos pilietį „priešininko kovotoju“. Be to, prezidentas gali suteikti šią teisę bet kuriai kitai vykdomosios valdžios personai ir įgalioti ją, ką, atitinkamai, reikia areštuoti. Net jeigu vėliau paaiškės, kad šis JAV pilietis niekuo nenusikalto, pagal šį įstatymą jį gali areštuoti ir išsiųsti į kokį nors karinio laivyno plaukiojantį kalėjimą, ir laikyti ten mėnesių mėnesius – juk šalyje įvesta karinė padėtis. Suprasti reikia.

Dauguma JAV, o ir kitų Vakarų šalių piliečių iki šiol nesuvokia vykstančių procesų pavojaus, „kadangi tuo vis sunkiau patikėti, nors tai ir tiesa“, rašo Naomi Vulf. Tam tikru perėjimo į diktatūrą momentu yra areštuojami atitinkami aukštą padėtį užimantys asmenys, paprastai – opozicijos lyderiai, dvasininkai, žurnalistai, intelektualai. Ir tada stoja tyla. Išoriškai viskas lieka kaip buvę. Tačiau daugiau jau nebebus kitos nuomonės, nebebus laisvės.

Kokiame diktatūros įvedimo etape randasi šiandieninė Amerikos visuomenė?, – iškelia klausimą Naomi Vulf. „Žvilgsnis į istoriją. – pati sau atsako. – Rodo, kad atsidūrėme visai netoli šios areštų bangos“. O kokiame etape šiandieninė Vokietija? Skaitytojai tegu patys paanalizuoja. Pažymėsiu tik, kad reikalavimai uždrausti vieną VFR politinę partiją padažnėjo ir gresia virsti raganų medžiokle. Šiandien uždraus nacionaldemokratų partiją, o kas rytoj? Rytoj – eilinės aukos, stovinčios dešiniame flange, medžioklė, juk ten visada kas nors stovės.

10. Panaikink teisinę valstybę

2007 metais JAV buvo priimtas įstatymas John Warner Defense Authorization Act. Jis suteikė prezidentui naujus įgaliojimus Nacionalinės Gvardijos atžvilgiu. Ekstremalios situacijos šalyje atveju, kurį jis pats galės ir paskelbti, prezidentas gali įsakyti Mičigano sukarintai milicijai įvesti nepaprastą padėtį pvz., Oregone, nepaisydamas nei gubernatoriaus, nei gyventojų protestų.

Tuo metu, kai amerikiečių dėmesys buvo prikaustytas prie Britnės Spyrs nervų priepuolio ir visi amerikiečiai vieningai spėliojo, kas yra Anos Nikolės Smit kūdikio tėvas, „Niujork Taims“ rašė savo redakciniame straipsnyje:

„Paskutiniu laiku Vašingtone pastebimas trikdantis fenomenas: priimami įstatymai, nutaikyti į pačią amerikiečių demokratijos širdį… Be jokio pasipriešinimo prezidentas dabar gali naudoti armiją vietoj policijos spręsdamas vidaus politios problemas, o būtent – natūralios katastrofos, epidemijos, teroro akto atveju, arba „kitomis aplinkybėmis“.

Šie aktai suteikia prezidentui galimybę įvesti visoje šalyje karo padėties įstatymus.

***

Kas mums garantuos, kad sukūrus vieną didelį „kolūkį“, pavadintą Europos Sąjunga, su vieninga konstitucija, vieninga įstatymine baze ir t.t., nebus pradėta naudoti vokiečius slopinant neramumus Prancūzijoje, o prancūzus – Ispanijoje ar Anglijoje? Arba vokiečius areštuos ir pasiųs į portugališkus kalėjimus, arba atvirkščiai? Iš dalies tai jau dabar vyksta. Galimybės armiją panaudoti kaip policiją labai siekė ir kai kurie Vokietijos politikai, tokie kaip vidaus reikalų ministras Volfgangas Šoiblė. Bundestago deputatai jam pritarė, nubalsavę už atitinkamą Konstitucijos 35 straipsnio pakeitimą. Tiesa, ministrui nepavyko gauti tam generalinio įgaliojimo ir, atitinkamai pakeisti 87 Konstitucijos straipsnį. Viskas juk vystosi, o vystymas juda globalizacijos linkui. O globalizacijos parametrus nustato Vašingtone.

Taip kad tai, kad Amerikoje vyksta šiandien, greičiausiai vyks rytoj visose Vakarų šalyse. Kaip sako ironiški vokiečiai: „alles Gute kommt aus Атеrikа“ – visas gėris ateina iš Amerikos.

2009, Henrikas Daubas, vokiečių publicistas

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą