DEMOKRATIJA
rugsėjo 22, 2015

Demokratija kaip masinio naikinimo priemonė

Demokratija kaip masinio naikinimo priemonė

Nepriklausoma spauda ir nepriklausomi teismai, susirinkimų, mitingų ir piketų laisvė, humaniška bausmių sistema ir visuotinė gerovė – štai pagrindiniai atributai, kurie išplaukia daugumos žmonių galvose, kai paminima demokratija. Niujorko Taims skveras ir Las Vego žiburiai, Aukso Vartų tiltas ir Holivudo „Šlovės alėja“ – štai pagrindiniai atributai, kurie išplaukia daugumos žmonių atmintyje, paminėjus Ameriką – šiuolaikinės demokratijos bastioną.

Daugeliui tokių žmonių tikriausiai bus netikėta išgirsti, kad ir demokratija, ir žmogaus teisės egzistavo gerokai prieš tai, kai būsimi amerikiečiai ėmė valyti jiems priklausantį žemyną nuo neteisėtai jį okupavusių atsilikusių indėnų. Vakarykščiai visoje Europoje persekiojami nusikaltėliai, prostitutės, nuotykių, lengvo pasipelnymo ir šlovės ieškotojai bei kiti avantiūristai, prisiklausę kalbų apie Naująjį Pasaulį, plūstelėję ten tarsi fekalijos iš prakiurusios kanalizacijos, skerdė žmones ir šlavė sau iš kelio viską, kas nesutapo su jų laisvės samprata. Visa tai drauge su keturis šimtmečius viešpatavusia vergovine santvarka ir tapo šiandieninės liberalios demokratijos ištakomis.

Tačiau pati savaime demokratija gyvavo dar nuo Senovės Graikijos laikų, kur laisvė buvo aukščiausia vertybė, o kiekvienas gerbiamas pilietis kaip privačią nuosavybę turėjo po kelias dešimtis vergų. Juk bet kokiam apsišvietusiam žmogui aišku, kad padorios demokratijos be vergų nesukursi.

Per pastaruosius 50 metų, netgi nepaisant TSRS egzistavimo, demokratija tapo sėkmingiausia, labiausiai paplitusi ir geidžiamiausia santvarka. Demokratijos propaguotojai padirbėjo iš peties. Tačiau veiksmo galia, kaip žinoma, yra lygi atoveiksmio galiai. Ir kuo aršiau buvo mėginama skleisti demokratiją kaip panacėją nuo visų egzistuojančių problemų, prisidengus žmogaus teisėmis ir euroatlantinėmis vertybėmis, tuo labiau pasireiškė jos veidmainiška esmė.

Šiandien iš demokratijos beliko tik stipriojo teisė diktuoti savo sąlygas visam likusiam pasauliui. Amerika jau seniai kritikuojama už dviveidiškumą. Jos elgesį kritikuojant laisvę slopinančius režimus, geriausia apibūdina Franklino Ruzvelto žodžiai, pasakyti apie diktatorių Samosą, kurį rėmė Amerika: „Kad ir kalės vaikas, bet jis yra savas kalės vaikas“.

Suprantama, kad laisvėmis ie teisėmis rūpintis reikia tik tuo atveju, jeigu tai nedraugiškų režimų piliečiai. Jeigu šalies vyriausybė dėl kažko neįtiko Vašingtonui (ar neduok Dieve jam trukdo), tai JAV kariuomenė numes demokratiją tos šalies gyventojams ant galvų iš bombonešių. Ir nesvarbu kiek gyventojų laukė tokios dovanos. Kaip ir nesvarbus žuvusių tos šalies gyventojų skaičius. Prastai demokratiniais lozungais užmaskuoti tikrieji JAV tikslai, plėšri grimasa, slypinti po dirbtine šypsena ir nuolatinis kišimasis į formaliai nepriklausomų šalių vidaus reikalus – visa tai kelia vis didesnę įtampą tarp Amerikos ir šalių, kurios nenori po jomis atsigulti. Ir sutramdyti jas amerikiečiai turi tik du būdus: tiesioginį karinį įsiveržimą, pasitelkus sąjungininkus iš NATO arba įsiveržimas per trečią šalį. Bet kuriuo atveju Amerika negali leisti, kad neįtikusios šalys atsilaikytų. O tai veda į pasaulinio masto konfliktą.

Demokratija, tapusi ir svarbiausiu subjektu, ir svarbiausia priežastimi, ir svarbiausiu tikslu, tapo dar ir svarbiausia grėsme žmonijai. „Besišypsantis fašizmas“ daugeliu atvejų realizavo Hitlerio tikslus ir tapo kur kas pavojingesnis pasauliui nei kvaištelėjęs fiureris, kuris tuos planus skelbė atvirai. Ar užteks mums jėgų išgelbėti save ir pasaulį nuo naujos rudojo maro epidemijos? Priklauso tik nuo mūsų…

www

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.