De Conspiratione: Kapitalizmas kaip sąmokslas (2)

Konspirologija: už ir prieš. Keli pavyzdžiai

Šalia konspirologinės literatūros rinkos egzistuoja ir antikonspirologinių darbų rinka, ir šių darbų efektas neretai būna toks pats kontrproduktyvus, kaip ir konspirologinių: jeigu pastarieji neretai kompromituoja pačią paslėptų realybės pusių analizę kaipo tokią, tai jų antipodai savo silpnumu arba angažuotumu, siekiu įrodyti, kad jokių sąmokslų gamtoje neegzistuoja, pasiekia atvirkštinį efektą. Tokiems darbams priklauso, pavyzdžiui, D. Paipso knyga „Sąmokslas. Persekiojimo manija politikų protuose“. Jau iš pavadinimo matosi, kad autorius, žymaus rusofobo R. Paipso sūnus, prilygina sąmokslo teorijas paranojai. Apie šį darbą, kaip ir apie jo autorių, kuriam gamta akivaizdžiai pagailėjo savo malonių (pakanka paskaitinėti jo samprotavimus), kalbėti neverta. Tačiau šis darbas priveda iki loginės pabaigos tipišką antikonspirologinę argumentaciją, kurios pagrindas – bukas antikomunizmas, dėl to ši argumentacija įdomi ir mes pažvelgsime į ją iš arčiau.

Paipsas išjuokia „konspirologines“ Kenedžio nužudymo teorijas (jis pritaria oficialiai versijai), išjuokia teorijas, susijusias su FRS ir Prancūzų revoliucija. Konspirologiniu darbu jis pavadino ir „Siono išminčių protokolus“. Realybėje gi šie „protokolai“ pokariniame pasaulyje nevaidina praktiškai jokio vaidmens konspirologinėje literatūroje. Tačiau esmė netgi ne tame. Aiškų atsakymą dėl „protokolų“ davė Herbertas Velsas – rašytojas, žvalgybininkas, žmogus iš „užkulisių“, be to, kur kas geriau informuotas nei abudu Paipsai drauge sudėti. Į klausimą, ar „protokolai“ yra falsifikuoti, „Laiko mašinos“ autorius atsakė, kad šis klausimas neturi reikšmės, kadangi pasaulyje viskas įvyko būtent taip, kaip aprašyta „protokoluose“. Pasikartosiu: Velsas „darbavosi“ tokiame lygmenyje, iki kurio įvairiausių paipsų net arti neprileis.

Visas sąmokslo teorijas Paipsas Jaunesnysis, primityvizuodamas ir sukvailindamas jas, suveda į paprastas masonų ir žydų pinklių schemas, automatiškai užkabindamas ant konspirologų „antisemitų“ etiketę. D. Paipsas – ne vienintelis „konspirologijos kritikas“, kuris griebiasi šio pigaus triuko. Neretai tyrinėtojai, ieškantys neregimų istorijos ir politikos mechanizmų, apkaltinami pasaulinės vyriausybės, žydų-masonų sąmokslo paieškomis, na o nuo „žydų-masonų“ belieka tik vienas žingsnis ne tik iki „masonų“, bet ir iki „žydų“, vadinasi, ir iki antisemitizmo. Paipsas apšaukia antisemitais kairiuosius, bet juk istorinis antisemitizmas – tai, kaip taisyklė, dešiniųjų „pramoga“ ir pats Paipsas sieja konspirologiją su dešiniaisiais. Kur logika? Jis netgi tvirtina, kad 1989 metais išnykus komunistiniam blokui, išnyko ir pats galingiausias istorijoje sąmokslų teorijų fabrikas. Vargšas, vargšas Paipsas. Jis, iš visko sprendžiant, nesusipažinęs su marksizmo ir istorinio materializmo pagrindais, kurie absoliučiai neigė bet kokias sąmokslo teorijas iš principo, kadangi akcentavo „objektyvių masinių procesų“ ir „istorijos dėsnių“ vaidmenį. „Tarybinės konspirologijos“ etiketę Paipsas mėgina užkabinti ant bet kokio TSRS pasipriešinimo agresyvioms Amerikos akcijoms užsienio politikos ir ideologinėje sferose.

„Tarybine konspirologija“ Paipsas laiko „didžiulę komunistinių režimų baimę“, kurią jie jaučia sąmokslams dėl to, kad, kaip rašo Paipsas, jie patys patikėjo savo susikurtais priešo įvaizdžiais. Pagal Paipsą išeina, kad TSRS ir socialistinės valstybės neturėjo priešų – jos juos išsigalvojo, t.y. gaunasi, kad nebuvo JAV Nacionalinio saugumo tarybos direktyvų dėl tarybinių miestų atominio bombardavimų. Praktiškai bet kurią kritiką Amerikos adresu Paipsas kvalifikuoja kaip sąmokslo teorijų pasireiškimą. Galima parekomenduoti jam paskaityti Z. Bžezinskį, H. Kisindžerį, Dž. Fridmaną, kurie atvirai kalbėjo ir tebekalba apie tuos agresyvius Amerikos planus, kuriuos Paipsas kvalifikuoja kaip „konspirologinius išsigalvojimus“. Paipsas, matomai, yra idiotas pirmine, graikiška prasme: idiotas – tai žmogus, kuris gyvena taip, tarsi aplinkinis pasaulis neegzistuotų.

Jeigu jau ėmeisi vykdyti politinį užsakymą, tai daryti tai reikia ne taip bukai. Pažymėtina, kad Paipsas nesiryžo pavadinti savo darbo moksliniais tyrimais – tasai darbas neišlaiko netgi minimalių mokslinių reikalavimų. Jo tikslas kitas – diskredituoti publikos akyse bet kokius mėginimus paanalizuoti realias politikos ir ypač amerikietiškos politikos slaptąsias spyruokles.

Paipso darbai turi savo antipodų – ultrakonspirologinių schemų, kurių autoriais įžvelgia sąmokslus absoliučiai visur. Visa tai – kraštutinumai, o per vidurį – nuobodokas meinstrymas, kuriame ne tiek analizuojama (kad analizuotum, turi daug žinoti ir nemažai apmąstyti), kiek išdėstomos ir katalogizuojamos sąmokslo teorijos (klasika – Biberšteino darbai) arba mėginama imtis kultūrologinės interpretacijos (P. Naitas).

Nors abiejų minėtų autorių knygos yra ramesnio tono, nei kitų panašių opusų, jos turi užduotą kryptį, kurią galima atpažinti iš paantraščių. Naitui „sąmokslo kultūra“ – tai tuo pat metu ir realus, iki šiol neišaiškintas Kenedžio nužudymas su praktiškai įrodytu realiai egzistavusiu sąmokslu, ir populiarus serialas. Šitaip visiškai sąmoningai ištrinama riba tarp realybės ir išmonės ir susiformuoja savotiška trapi „sąmokslo kultūra“, kur socialinis įvykių turinys išnyksta, ištirpsta fantastikoje. O svarbiausia – pašalinama būtinybė ieškoti priežasties-pasekmės ryšių, kurie gali iškelti eilę nemalonių ar tiesiog nepriimtinų isteblišmentui klausimų.

Dar didesniu laipsniu tai pasakytina apie atvejį su fon Biberšteinu. Jis nagrinėja schemas, kuriose kaip sąmokslininkai figūruoja filosofai, masonai, žydai, liberalai ir socialistai. Bet ne finansininkai, ne kapitalistai, ne šeimų dinastijos, ne aristokratija, kadangi tokia analizė, kuri, beje turi solidžią įrodymų bazę, pavojingai prisiartintų prie realų vakarietiškos sistemos ir buržuazinės visuomenės paslapčių. Slapta kriminalinė kapitalizmo istorija, kurioje kaip aktyviai veikiantys asmenys ir subjektai įsimaišė elitas, yra realybe. Turint tai galvoje, būtų jau gerokai sunkiau pavadinti savo veikalą „Mitu apie sąmokslą“. Ten, kur kapitalas, ten viskas konkretu ir fon Biberšteinas puikiausiai tai supranta, dėl to treniruojasi su filosofais, socialistais, su tais, kurie nesukuria problemų.

Apskritai fon Biberšteino darbas yra naudingas – sprendžiant ne tik pagal bibliografiją, bet ir pagal tekstą, autorius išnagrinėjo didžiulius konspirologinės ir antikonspirologinės literatūros klodus. Gaila, kad darbas parašytas vokišku stiliumi – daug žinių ir ne per daugiausia supratimo. Iš čia – arba lengvabūdiški, arba paviršutiniški samprotavimai. Autorius susipažinęs su knygomis, apimančiomis labai siaurą temą, bet nelabai gerai įsivaizduoja platesnę istorinę realybę. Nors pasikartosiu: „Mitu apie sąmokslą“ galima laisvai naudotis kaip startine istoriografine medžiaga.

Mano darbas – ne konspirologijos istoriografija, ir vis dėlto reikėtų paminėti tuos darbus, kurie paprastai laikomi konspirologijos ištakomis ir kurie suteikė konkrečią logiką konspirologijos kritikai, ypač nesąžiningai. Pirmiausiai reikėtų paminėti abato Ogiusteno Bariuelio „Užrašus apie jakobinų istoriją“ (1797), Džono Robinsono „Apie slaptas draugijas ir jų grėsmę valstybei bei religijai“ ir Johano Augusto Starko „Filosofijos triumfą XVIII amžiuje“. Iš esmės šitas trejetas ir suformavo kažką panašaus į masoniškai-iliuminatišką dienotvarkę konspirologijos bei antikonspirologijos plėtotei kone visam XIX-am šimtmečiui. Nors Bariuelis buvo ne pirmas, kas susiejo masonybę su revoliucija (pionierius čia – dvasininkas Žakas Fransua Lefranas ir jo „Nuplėšta uždanga“) ir nors dokumentais jį aktyviai aprūpino Starkas, visgi būtent šis abatas tapo pagrindine figūra, stovinčia ties konspirologijos ištakomis – pagal tyrimų detalumą ir užmojį, pakankamai didelį, matuojant XVIII amžiaus pabaigos mastais. Pirmame tome „Antikrikščioniškas sąmokslas“ jis detaliai aprašė, kaip anglofilas Volteras su bičiuliais idėjiškai ruošė monarchijos ir krikščionybės sunaikinimą. Antrame tome „Sofistų sąmokslas ir maištas prieš karalius“ pasakojama apie filosofų ir masonų sąjungą. Trečias tomas skirtas Bavarijos iliuminatams, o ketvirtame parodyta, kaip sąmokslas realizavosi tikrovėje.

Nurodytos trijulės, jų pasekėjų ir jų kritikų darbai atkreipė dėmesį į masonišką-iliuminatišką Europos istorijos bei politikos aspektą ir tuo pat metu smarkiai susiaurino tokia savo tematika Europos istorijos bei politikos slaptojo išmatavimo analizę apskritai.

Pirmas dalykas – pačios diskusijos plėtojosi pagal supaprastintą schemą (taip-ne), kas labai supaprastino realų istorinį paveikslą. Antra – dėmesys buvo nukreipiamas nuo kitų neviešų pasaulinės politikos, pasaulinio lošimo figūrų, tokių kaip pavyzdžiui, stambūs finansininkų klanai (tie patys Rotšildai) ir isteblišmentas apskritai. Trečia – dėmesys buvo nukreipiamas ir nuo Anglijos – valstybės, kuri buvo labai suinteresuota masoniškų ir kitų uždarų struktūrų plitimu. Ir nuo valstybės, kurią iš esmės sukūrė tokios pačios Europos ir Anglijos struktūros.

Viena pagrindinių konspirologinių teorijų silpnų vietų yra tai, kad visas tas „pūlinys“ yra didžiulis, labai įdomus, neretai tiesiog iš koto verčianti empirinė medžiaga, apverčianti aukštyn kojomis daugelio istorinių įvykių traktavimą. Tačiau tų studijų autoriai nesugebėjo adekvačiai konceptualizuoti šios medžiagos, paversti atskira disciplina ir/arba pertvarkyti atitinkama kryptimi jau egzistuojančias disciplinas. Tuo tikslu reikėjo įtraukti konspirologines studijas į kapitalizmo kaip sistemos istorinės ir teorinės analizės problematiką, kadangi ir uždaros („slaptos“) viršnacionalinės susitarimų bei valdymo struktūros, ir neskaitlingų grupių sugebėjimas savo projektais keisti istorijos eigą arba, bent jau mėginti tai daryti, logiškai seka iš socialinės kapitalizmo prigimties, jo ypatumų.

Dar daugiau, būtent kapitalistinė sistema (ir tokiu mastu tiktai ji) gimdo uždaras viršnacionalines pasaulinio valdymo ir susitarimų struktūras, egzistuojančias „sąmokslo“ režimu, jos imanentiškos kapitalistinei sistemai, iš esmės be jų ši sistema neįmanoma. Slaptos struktūros – toks pats kapitalistinės sistemos bruožas, kaip kapitalo kaupimo ciklai ar kovos už pasaulinę hegemoniją ir pasaulinių karų ciklai. Dar daugiau – kapitalistinės sistemos vystymasis glaudžiausiu būdu susijęs su ekonominiais ir politiniais kapitalistinės sistemos ciklais, pagal juos galima spręsti apie sistemą apskritai, kadangi jie įgyvendina vientisus (erdvė) ir ilgalaikius (laikas) jos funkcionavimo aspektus.

Gyvenimo pabaigoje Marksas pastebėjo, kad jeigu jis rašytų „Kapitalą“ iš naujo, tai pradėtų nuo valstybių ir tarptautinės valstybių sistemos. Šiandien aš pasakyčiau taip: jeigu mūsų laikais rašytume „Kapitalą“ (šis uždavinys pakankamai aktualus), tai pradėti reikėtų nuo to, kas vadinama „užkulisiais“, t.y. nuo uždarų viršnacionalinių susitarimų ir valdymo struktūrų – būtent jos pačiu savo egzistavimo faktu pašalina vieną iš svarbiausių, bazinių kapitalizmo prieštaravimų. Be šito pašalinimo ir be šio pašalinimo struktūrų-personifikatorių kapitalizmo funkcionavimas iš esmės neįmanomas. Konspirologija kaip procesas ir realybė – būtina sąlyga egzistuoti kapitalizmui ir šio egzistavimo procesas tuo pat metu.

Šio darbo tikslas – pateikti naujosios Europos konspirologinės sistemos istoriją kapitalistinės sistemos istorijos kontekste, kaip neatskiriamo šios sistemos elemento, suteikiančio jai užbaigtą ir vientisą pobūdį. Kitaip sakant, uždavinys tas, kad įrašytume konspirologinę sistemą į politekonominės kapitalizmo istorijos kontekstą ir tuo pat metu pateiktume šią istoriją trijų išmatavimų pavidalu, o ne apkarpytu (jei jums patinka – kastruotu) pavidalu, jei apsiribotume tiktai kapitalu ir valstybe.

Chronologiniai šios monografijos rėmai – 1520-1870 metai (sekanti šio darbo dalis apims XIX amžiaus pabaigą ir pirmus XXI amžiaus dešimtmečius). Pagrindiniai klausimai, apiekuriuos eis kalba, bus tokie: teoriniai konspirologinės sistemos funkcionavimo sociosisteminiai aspektai; geoistorinio subjekto, kuris sukūrė XVI-XVII amžiuose kapitalistinę ir konspirologinę sistemą nagrinėjimas; pirmas ir antras konspirologinių struktūrų vystymosi etapas kapitalo kaupimo ir kovos už pasaulinį viešpatavimą ciklų, Kondratjevo bangų ir kainų revoliucijų bangų kontekste.

Pirmojo etapo analizėje (1710-1770 metai) pagrindinis dėmesys bus skiriamas masonų struktūroms ir jų sąsajoms su bendra Europos istorijos eiga. Antrojo etapo (1770-1870 metai), gerokai turiningesnio ir sudėtingesnio, analizėje kalba eis apie Šiaurės Amerikos kolonijų atsiskyrimą nuo Anglijos, Prancūzų revoliuciją, 1830-1840 metų įvykius, apie „ilguosius 1850-uosius“ (1848-1867/73 metus), kurie pasižymėjo svarbiausių pasaulinių įvykių sprogimu. Suprantama, visi šie įvykiai ir juos pagimdžiusios tendencijos bus nagrinėjami per konspirologinių struktūrų atsiradimo ir vystymosi, jų sąveikavimo su kapitalu ir valstybe prizme.

Aš puikiai suprantu, kad savo apimtimi nurodyta tematika gali apimti kelias storas monografijas ar milžinišką traktatą ir galbūt kada nors visa tai bus parašyta. Tačiau šiuo momentu yra prasmės pasielgti kitaip – taip, kaip padarė V. Rostou su savo žinomiausia ir skaitomiausia knyga „Ekonominio augimo stadijos“ (1961). Pratarmėje jis parašė: „Pažiūros, išsireiškimai čia galėjo būti pateikiami įprasta didelės apimties traktatui forma, su daugybe detalių ir dideliu akademinių rafinuotumu. Tačiau gali būti naudingas ir trumpas bei paprastas naujų idėjų išdėstymas“. Suprantama, apybraižos glaustumas neleidžia išvengti tam tikro schematiškumo, minimalizmo nuorodose ir panašiai, tačiau tai žanro ypatumas, kuris išnyks, kai apybraiža bus išplėsta iki knygų serijos apimties. Na o pradėsiu aš, suprantama, nuo teorijos, nuo laipsniško kilimo iš abstraktaus link konkretaus – nuo teorinio pagrindimo, kad konspirologinės struktūros ne šiaip egzistuoja, bet ir užima centrinį vaidmenį kapitalistinėje sistemoje – vaidmenį, kurį lemia tai, kad būtent šios struktūros pašalina svarbiausius kapitalizmo kaip sistemos prieštaravimus.

__________

A.I. Fursovas – DE CONSPIRATIONE: KAPITALIZMAS KAIP SĄMOKSLAS

Fursovas Andrejus Iljičius – Maskvos humanitarinio universiteto Rusų tyrimų centro direktorius, Sisteminės-strateginės analizės universiteto direktorius, Insburke (Austrija) įsikūrusios  International Academy of Science akademikas

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą