Dauguma žmonių apskritai nesuvokia, kas vyksta ir kas pastatyta ant kortos

Davoso pasauliniame ekonomikos forume pasisakė Izraelio istorikas Juvalis Nojus Hararis – pasaulinių bestselerių „Sapiens: Trumpa žmonijos istorija“ ir „Homo Deus: Trumpa rytojaus dienos istorija“ autorius. Jis papasakojo apie savo viziją, kaip mato būsimą darbą, kaip pasikeis žmogus nesibaigiančios technologijų revoliucijos sąlygomis.

Apie darbo ateitį

Istorijos bėgyje darbo sąvoka ne kartą keitėsi. Pakankamai ilgą laiką, galima sakyti didžiąją dalį istorijos, žmonės apskritai nedirbo – jie išgyveno. Pati darbo idėja: atsikeliu aštuntą ryto, važiuoju į darbą, kur išbūnu iki penktos vakaro – tai grynai šiuolaikinis dalykas. Mūsų protėviai medžiotojai šimtus tūkstančių metų išsiversdavo be darbo. Baimė prarasti darbą – irgi palyginti naujas fenomenas. Nuo pramonės revoliucijos laikų, štai jau kelis šimtmečius žmogus jaučia nuolatinę baimę, kad jį įveiks mašinos, o jis liks nereikalingas. Nors šį kartą, manau, gali būtent taip ir atsitikti.

Šiandien žmonės susidūrė su gerokai baisesniu dalyku nei eksploatacija – jie darosi nereikalingi. Kai tave išnaudoja, bent jau žinai, kad esi reikalingas, kad daugiau nėra kam dirbti. Iš čia ir pirmoji problema su nerimo augimu. Manau, naujų profesijų visgi atsiras. Klausimas tik tas, ar galės žmonės save „perdaryti“, kad užimtų tas vakansijas. Ir perdarinėti save teks kas 10 metų, kadangi išgyvename ne vieną technologinę revoliuciją, o ištisą jų kaskadą. Perdaryti save, kai tau 20 metų – vienas reikalas, o štai keistis vėliau – labai sunku, ir tai vėlgi didina nerimą ir baimę.

Žmonės apskritai daro daug, kas nelaikoma darbu. Pavyzdžiui, augina vaikus. Ir dauguma darbų, kuriuos dirbo žmonės kelis pastaruosius šimtmečius, paprasčiausiai prieštarauja jų prigimčiai. Mes apskritai nieko negalime laikyti „natūraliu“ darbu.

Mes pernelyg daug dėmesio skiriame robotizacijai, kalbėdami apie ateities užimtumo rinką. Tiek pat dėmesio vertėtų skirti biotechnologijoms. Daug naujų profesijų bus susijusios su žmonių emocijomis. Netgi nepilotuojamos mašinos turės suprasti, ką jaučia ir kaip mąsto pėstieji gatvėje. Tai tampa dar labiau aktualu, jei mašinos pakeis bankų ar socialinius darbuotojus.

Pažvelgus į viską šiek tiek kitu kampu, darosi aišku: reikia ginti ne profesijas, o žmones. Galima atsisakyti dalies profesijų kaip nebereikalingų – jos nevertos būti išsaugotomis. Kas norėtų visą gyvenimą dirbti kasininke? Mes turime galvoti apie žmones, o ne apie profesijas. Šiuo atveju mes turime ne užimtumo, bet darbo kaipo tokio krizę.

Kaip istorikas, galiu pasakyti, kad lyginant su Viduramžiais, žmonės šiandien gyvena tiesiog rojuje, tačiau kažkodėl taip nesijaučia. Mes mokame kruopščiai dirbti, būti efektyvūs, tačiau nemokame atsipalaiduoti. Jeigu išspręstume problemą su darbo prasmės krize, išspręsime ir laisvalaikio problemą.

Geriausias patarimas, kurį galėčiau duoti – investuokite į sugebėjimą prisitaikyti. Visos jūsų investicijos – į vienų ar kitų įgūdžių įgijimą, pavyzdžiui, į mokymąsi programuoti – tai gryna loterija. Jūs negalite tiksliai žinoti, pravers ar nepravers kažkoks konkretus įgūdis, tačiau chaoso epochoje jums tiksliai pravers emocinis atsparumas, sugebėjimas atlaikyti visas tas permainas. Tai, žinoma, pakankamai sudėtinga. Nežinau nė vieno universiteto, kuris šito mokytų.

Apie žmonių giminės ateitį

Tiksliai nepamenu, kas toks išsakė vieną įdomią mintį: jeigu jums pasakos apie 2050 metus ir tai atrodys kaip mokslinė fantastika, greičiausiai tai bus netiesa. Bet jeigu pasakojimas apie 2050 metus neskambės kaip mokslinė fantastika – tai bus išties netiesa.

Tikriausiai mes esame viena iš paskutinių Homo sapiens kartų. Po šimtmečio ar dviejų planetoje gyvens organizmai, kurie taip stipriai skirsis nuo mūsų, kaip mes skiriamės nuo neandertaliečių ar šimpanzių. Juk sekančiose kartose mes išmoksime modifikuoti kūną ir protą, ir tai taps svarbiausiu XXI amžiaus produktu.

Kaip būtent atrodys planetos šeimininkai? Tai spręs tie, kurie kontroliuoja informaciją. Tuo pačiu jie kontroliuos ir gyvybę planetoje. Informacija – svarbiausias aktyvas pasaulyje. Ne žemė, kaip senovėje, ne pramonės įrengimai, kaip pastaraisiais šimtmečiais. Kas gi nutiks, jei pernelyg didelis kiekis informacijos susikoncentruos saujelės išrinktųjų rankose? Žmonija suskils, tik ne į klases ar luomus, o į skirtingas rūšis.

Informacija tokia svarbi dėl to, kad mes pasiekėme ribą, kai galime „nulaužti“ ne tik kompiuterius, bet ir žmogaus organizmą. Tam reikia dviejų dalykų: didelio skaičiavimo mašinos pajėgumo ir didžiulės duomenų, ypatingai biometrinių, apimties. Iki šios dienos niekas neturėjo šių dviejų žmonijos „nulaužimo“ instrumentų.

Šiandien situaciją keičia dvi tuo pat metu vykstančios revoliucijos: vystosi kompiuterinis mokslas (dirbtinis intelektas ir pan.) ir biologija, tame tarpe neurobiologija. Tai leidžia suprasti, kaip veikia žmogaus protas. Pusantro šimtmečio biologinių tyrimų rezultatą galima susumuoti trimis žodžiais: organizmai – tai algoritmai. Ir mes dabar mokomės iššifruoti šiuos algoritmus.

Tikriausiai pats svarbiausias abiejų revoliucijų išradimas – biometrinis sensorius, kuris mūsų kūno ir smegenų biocheminius procesus paverčia elektroniniais signalais, o juos jau gali analizuoti kompiuteris. Iššifravus šiuos algoritmus, galima sukurti geresnes už žmogų būtybes. Tačiau kaip šios būtybės naudos tokias technologijas, atvirai kalbant, neturiu supratimo.

Šiandien šis procesas vyksta trimis frontais. Pirmasis – bioinžinerija, mokslininkai augina naujus organus, atnaujina senus, kišasi į organizmus genetiniame lygmenyje ir t.t. Tačiau tai pats konservatyviausias frontas, kadangi naudoja tradicines „plytas“, iš kurių išmūrytas organizmas, kokį jį mes žinome paskutinius kelis milijardus metų. Antroji kryptis radikalesnė – organinio ir neorganinio kombinacija (bioninė ranka, kompiuterinis interfeisas smegenyse, antroji imuninė sistema, sukurta iš milijonų nanorobotų ir t.t.). Bet netgi šiuo atveju smegenys išlieka organiški, nežiūrint į tai, kad pajungti prie įvairių įrenginių ir interneto.

Trečioji, pati radikaliausia kryptis – absoliučiai neorganinės kilmės gyvybės kūrimas. Ar tai įmanoma, kol kas neaišku. Lieka neatskleista sąmonės paslaptis – mes iki šiol neturime supratimo, kas tai yra ir kaip ji atsiranda žmoguje. Bendras konsensusas – sąmonė slypi smegenyse ir jeigu juos „nulaužtume“ ir suprastume, kaip veikia tie milijardai neuronų, kurie kuria emocijas ir patirtį, nebeliks barjerų atkurti visa tai su kitomis „medžiagomis“. Galbūt su neorganinėmis gyvybės formomis mums nieko nesigaus, bet vis daugiau mokslininkų įsitikina, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks.

Apie skaitmeninę diktatūrą

Kai turėsime algoritmus, leidžiančius geriau mane suprasti negu aš pats save suprantu, jie galės nuspėti mano norus, manipuliuoti mano emocijomis ir netgi vietoje manęs priimti sprendimus. Jei nebūsime atsargūs, ateis skaitmeninės diktatūros era. XX amžiuje demokratija pakeitė diktatūras, kadangi ji efektyviau apdorojo duomenis ir priimdavo sprendimus. Demokratija paskirsto informaciją ir suteikia žmonėms bei institucijoms teisę priimti sprendimus. Tuo tarpu diktatūra sukoncentruoja visą informaciją ir sprendimų teisę vienose rankose. Pirmasis modelis dirbo efektyviau.

Tačiau XXI amžiuje biotechnologinė revoliucija gali sugrąžinti buvusią situaciją: centralizuotas informacijos paskirstymas gali tapti efektyvesnis. Jeigu demokratija neprisitaikys prie naujų sąlygų, naujos kartos gyvens skaitmeninėje diktatūroje. Informacijos kontrolė leis elitams sukurti kažką netgi radikalesnio už skaitmeninę diktatūrą. „Nulauždami“ organizmus, jie gaus galimybę pertvarkyti visos gyvybės ateitį. Ir tai bus didžiausia revoliucija ne vien žmonijos, bet ir visos gyvybės Žemėje istorijoje. Gyvenimo planetoje taisyklės nesikeitė 4 milijardus metų, visa, kas gyva paklusdavo natūralios atrankos ir organinės biochemijos dėsniams. O dabar mokslas keičia evoliuciją, pasitelkęs protą. Ne dievišką, o žmogišką protą. Jeigu nesureguliuosime šio klausimo, nedidelė grupelė žmonių ims lemti gyvybės planetoje ateitį.

Daugelis politikų kaip muzikantai: groja žmonių emocijomis ir biochemine sistema. Politikas išrėžia kalbą ir visą šalį apima baimė. Politikas parašo Feisbuke žinutę, ir visoje šalyje – pykčio protrūkis. Nemanau, kad verta įduoti tokiems „muzikantams“ į rankas pačius tobuliausius instrumentus ir tuo labiau patikėti gyvybės likimą. Be viso kito, jie neturi netgi nuosavos ateities vizijos. Vietoje to jie maitina publiką nostalgiškomis fantazijomis apie praeitį. Kaip istorikas, galiu paspasakoti jums apie praeitį. Visų pirma, ten buvo ne taip jau ir puiku – patekti ten jums tikrai nesinorėtų. Be to, praeitis negrįš. Dėl to nostalgiškos fantazijos – ne išeitis.

Kam turėtų priklausyti informacija? Atvirai sakant – nežinau. Diskusijos apie tai dar tik prasideda. Negalima tikėtis greito atsakymo į tokį svarbų klausimą. Į jo aptarimą turi įsijungti mokslininkai, filosofai, juristai ir netgi poetai. Ypač poetai! Juk nuo gauto atsakymo priklauso ne tik žmonijos, bet ir visos gyvybės planetoje ateitis.

Tačiau progresas kol kas nežymus. Dauguma žmonių apskritai neturi supratimo, kas vyksta ir kas pastatyta ant kortos. Daugelis vyriausybių (išskyrus Kiniją – ten puikiai viską supranta) irgi atsainiai moja ranka: turime skubesnių reikalų. Ir tai labai pavojinga. Kaip istorikas, stengiuosi informuoti kiek galima daugiau žmonių apie tai, kas vyksta pasaulyje, kad kuo daugiau žmonių dalyvautų aptariant visų mūsų bendrą ateitį.

Apie informacinius feikus

Vėlgi kaip istorikas, aš nesuprantu visos tos isterijos dėl feikų naujienų laidose. Juk feikai egzistavo visada! Kokią epochą galima būtų pavadinti nemeluojančia? XX amžiuje, Viduramžiuose – melas gyvavo visais laikais, vyriausybės melavo, propaganda darbavosi. Manau, kažkuria prasme šiandien situacija netgi pagerėjo. Kaip viduramžių specialistas, į viską dažnai žvelgiu būtent per viduramžių prizmę ir patikėkite: tais laikais su feikais buvo dar blogesni reikalai. Manau, kur kas rimtesnė problema yra informacijos srautas apskritai. Netgi teisingą informaciją sunku suvirškinti, logiškai apmąstyti, susidaryti objektyvų pasaulio vaizdą, kai ji plūsta šitokiais kiekiais.

Iš tikrųjų mums trūksta ne sugebėjimo atskirti melagingą naujieną nuo teisingos, o įgūdžio apmąstyti gautą informaciją. Žiniasklaidos problema ne ta, kad ji skelbia išsigalvotas naujienas, o ta, kiek ji susifokusuoja į pagalbą žmonėms, kad tie suprastų globalų pasaulio vaizdą. Reali problema yra ta, kad žiniasklaida paprasčiausiai siekia kiek galima greičiau iššauti į žmogų eilinę naujiena, ir nesvarbu, teisinga ji, ar išsigalvota.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!