Čia jums ne diletantas Stalinas. Deportacijos europietiškai

Kalba eis apie deportacijas po II Pasaulinio karo. Iš rytų Europos šalių tuo metu masiškai deportavo vokiečius. Nors tai buvo masiškiausias per visą XX amžių trėmimas, dėl daugmaž suprantamų priežasčių Europoje apie jį kalbėti nepriimta.

PRADINGĘ VOKIEČIAI

Europos žemėlapis buvo perbraižomas daugybę kartų. Brėždami sienų linijas politikai mažiausiai rūpinosi tose žemėse gyvenančiais žmonėmis. Po I Pasaulinio karo iš nugalėtos Vokietijos nugalėtojai atėmė dideles teritorijas, savaime suprantama – kartu su gyventojais. 2 milijonai vokiečių atsidūrė Lenkijoje, 3 milijonai – Čekoslovakijoje. Iš viso už Vokietijos ribų atsidūrė daugiau kaip 7 milijonai buvusių šios šalies piliečių.

Nemažai Europos politikų (Anglijos premjeras, JAV prezidentas) įspėjo, kad toks pasaulio perdalijimas kelia naujo karo grėsmę. Ir jie buvo daugiau negu teisūs.

Vokiečių persekiojimas (tikras ir tariamas) Čekoslovakijoje ir Lenkijoje tapo puikiu pretekstu sukelti II Pasaulinį karą. Iki 1940 metų į Vokietiją sugrįžo daugiausiai vokiečių apgyventa Čekoslovakijos Sudetų sritis ir lenkiška Vakarų Prūsijos sritis su centru Dancige.

Po karo Vokietijos okupuotos teritorijos su vokiečiais gyventojais buvo sugrąžintos ankstesniems šeimininkams. Potsdamo konferencijos sprendimu Lenkija papildomai gavo vokiečių žemes, kuriose gyveno dar 2,3 milijonai vokiečių.

Šiuo metu tie daugiau kaip 4 milijonai vokiečių pradingo be pėdsakų. 2002 metų surašymo duomenimis, iš 38,5 milijono Lenkijos gyventojų vokiečiais save įvardijo 152 000. Čekoslovakijoje iki 1937 metų gyveno 3,3 mln vokiečių, o 2011-aisiais Čekijoje jų liko 52 000. kur dingo visi kiti milijonai?

TAUTA KAIP PROBLEMA

Gyvenantys Lenkijos ir Čekoslovakijos teritorijose vokiečiai anaiptol nebuvo nekaltos avelės. Merginos sutiko Vermachto kareivius gėlėmis, vyrai saliutavo nacių pasisveikinimu ir šaukė „Heil!“ okupacijos metu folksdoičiai buvo vokiečių administracijos atrama, užėmė aukštus postus vietinės savivaldos organuose, dalyvavo baudžiamosiose akcijose, gyveno namuose ir butuose, atimtuose iš žydų. Nenuostabu, kad vietiniai gyventojai jų nekentė.

Išsivadavusios Lenkijos ir Čekoslovakijos vyriausybės visiškai pagrįstai laikė vokiečius grėsme būsimam savo valstybių stabilumui. Ir nutarė spręsti problemą išvydami iš šalių „svetimus elementus“. Tačiau masinę deportaciją, reiškinį, kuris buvo pasmerktas Niurnbergo procese, turėjo palaiminti didžiosios valstybės. Ir toks palaiminimas buvo gautas.

Potsdamo konferencijos Baigiamojo protokolo XII punktas numatė būsimą vokiečių deportaciją iš Čekoslovakijos, Lenkijos ir Vengrijos į Vokietiją. Leidimas buvo duotas.

ČEKOSLOVAKIJA

Vokiečiai buvo antri pagal Čekoslovakijoje gyvenančių tautų skaičių, jų buvo daugiau nei slovakų, kas ketvirtas šalies gyventojas buvo vokietis. Didžioji jų dalis gyveno Sudetuose ir Austrijos pasienyje, kur jie sudarė iki 90% visų gyventojų.

Keršyti vokiečiams čekai pradėjo iškart po karo. Vokiečiai turėjo:

Reguliariai atsižymėti policijoje, neturėjo teisės savavališkai keisti gyvenamos vietos.

Nešioti raištį su raide „N“ (vokietis).

Parduotuvėse lankytis tik jiems nustatytu laiku.

Iš vokiečių buvo konfiskuotos transporto priemonės – automobiliai, motociklai, dviračiai.

Draudžiama turėti radiją ir telefoną.

Tai nepilnas sąrašas, iš to kas neišvardinta, norėtųsi paminėti dar du punktus: vokiečiams uždraudė kalbėti viešose vietose vokiškai ir vaikščioti šaligatviais! Perskaitykite šiuos punktus dar kartą. Sunku patikėti, kad tokios taisyklės veikė Europos šalyje.

Taisykles vokiečių atžvilgiu įvedinėjo vietinė valdžia ir į jas galima buvo žvelgti kaip į provincijos valdininkų perlenkimus, tačiau tai buvo tik nuotaikų, tvyrojusių pačioje valdžios viršūnėje, atgarsiai.

1945 metais Čekoslovakijos vyriausybė, vadovaujama Edvardo Benešo, išleido 6 dekretus apie Čekijos vokiečius, atimančius iš jų žemės ūkio naudmenis, pilietybę ir visą nuosavybę. Kartu su vokiečiais buvo represuojami ir vengrai, irgi priskirti „čekų ir slovakų tautų priešais“. Dar sykį priminsime, kad represuojama buvo pagal tautinį požymį. Vokietis? Vadinasi, kaltas.

Paprastu vokiečių teisių apribojimu neapsiribota. Per visą šalį nuvilnijo pogromų ir susidorojimų be teismo banga. Štai keli žymiausi:

BRIUNO MIRTIES MARŠAS

Gegužės 29 dieną Brno (vokiškai – Briunas) miesto nacionalinis komitetas priėmė potvarkį iškeldinti mieste gyvenančius vokiečius: moteris, vaikus ir vyrus, kurių amžius siekė iki 16 ir virš 60 metų. Tai ne klaida, darbingo amžiaus vyrai turėjo likti mieste ir likviduoti karo veiksmų pasekmes (nieko nekainuojanti vergiška darbo jėga). Iškeldinamieji turėjo teisę pasiimti su savimi tik tai, ką paneš ant rankų. Deportuojamus 20 000 žmonių varė link Austrijos sienos.

Palei Pogorželicės kaimą buvo organizuota stovykla, kurioje buvo atliktas „muitinės patikrinimas“, t.y. išvejamus vokiečius galiausiai dar ir apiplėšė. Žmonės mirė kelyje, mirė stovykloje. Šiandien vokiečiai kalba apie 8 000 aukų. Čekai, neneigdami paties fakto, priskaičiuoja 1690 aukų.

PRŠEROVO SUŠAUDYMAS

Naktį iš birželio 18 į 19-ąją, Pršerovo mieste čekoslovakų kontržvalgybos padalinys sustabdė traukinį su vokiečių pabėgėliais. 265 žmonės (71 vyras, 120 moterų ir 74 vaikai) buvo sušaudyti, jų turtas pasisavintas. Akcijai vadovavęs leitenantas Pazuras vėliau buvo areštuotas ir nuteistas.

USTICKO SKERDYNĖS

Liepos 31 dieną Usticko mieste nugriaudėjo sprogimas viename iš karinių sandėlių. Žuvo 27 žmonės. Per miestą nuvilnijo gandas, kad akcija – „Vervolfo“ (vokiečių pogrindis) rankų darbas. Prasidėjo vokiečių medžioklė, juo labiau, kad surasti juos buvo nesunku, visi nešiojo raiščius su raide „N“. Sučiuptus sumušdavo, žudė, mėtė nuo tilto į Labą, pribaigdami vandenyje šūviais. Oficialiai buvo pranešta apie 43 aukas, šiandien čekai kalba apie 80-100, vokiečiai tvirtina, kad 220.

Sąjungininkų atstovai išreiškė nepasitenkinimą smurto eskalavimu ir rugpjūtį vyriausybė pradėjo organizuoti deportaciją. Rugpjūčio 16 buvo nutarta ištremti iš Čekoslovakijos teritorijos visus likusius vokiečius. Vidaus reikalų ministerija organizavo specialų skyrių, šalis buvo padalinta į rajonus, kurių kiekviename buvo paskirti atsakingi už deportaciją pareigūnai.

Visoje šalyje buvo formuojamos vokiečių kolonos. Susiruošimui duodavo nuo kelių valandų iki kelių minučių. Tūkstančiai žmonių, lydimų ginkluoto konvojaus, ėjo keliais, stumdami priešais save vežimėlius su manta.

Iki 1947 metų gruodžio iš šalies buvo išvyta 2, 17 mln žmonių. Galutinai Čekoslovakijoje vokiečių klausimas buvo išspręstas 1950 metais. Įvairiais duomenimis (tikslių skaičių nėra) buvo deportuota 2,5-3 mln žmonių. Vokiečių mažumos šalyje neliko.

LENKIJA

Baigiantis karui, Lenkijos teritorijoje gyveno daugiau kaip 4 milijonai vokiečių. Didžioji dalis gyveno teritorijose, kurios buvo perduotos Lenkijai 1945 metais ir kurios anksčiau priklausė Vokietijos Saksonijos, Pomeranijos, Brandenburgo, Silezijos, bei Vakarų ir Rytų Prūsijos žemėms. Kaip iš Čekoslovakijos vokiečiai, lenkiški pavirti visiškai beteisiais asmenimis be pilietybės, absoliučiai bejėgiais bet kokios savivalės atveju.

Lenkų administracijos sudaryta „Atmintinė apie vokiečių teisinę padėtį Lenkijos teritorijoje“ numatė privalomą skiriamųjų raiščių nešiojimą, judėjimo laisvės apribojimus, buvo įvesti specialūs asmens dokumentai.

1945 gegužės 2 laikinosios Lenkijos vyriausybės premjeras Boleslavas Berutas pasirašė įsaką, pagal kurį visa vokiečių palikta nuosavybė perėjo į Lenkijos valstybės žinion. Naujau įgytose žemėse ėmė kurtis lenkai naujakuriai. Visą vokiečių nuosavybę jie laikė „palikta“ ir užimdavo vokiečių namus, iškeldindami gyventojus į arklides, kiaulides, palėpes. Tiems, kurie prieštaravo, paaiškindavo, kad jie – nugalėti, pralaimėję karą ir neturi jokių teisių.

Vokiečių išstūmimo politika davė vaisių, į vakarus nusidriekė pabėgėlių kolonos. Vokiečius palaipsniui pakeitė lenkai. Pavyzdžiui, 1945 metų liepos 5 TSRS perdavė Lenkijai Štetiną, kuriame gyveno 84 000 vokiečių ir 3500 lenkų. 1946 metų pabaigoje mieste gyveno 100 000 lenkų ir 17 000 vokiečių.

1946 rugsėjo 13 buvo pasirašytas dekretas dėl vokiečių tautybės asmenų atskyrimo nuo lenkų tautos. Jeigu anksčiau vokiečius išstumdavo iš Lenkijos, sukurdami nepakeliamas gyvenimo sąlygas, tai dabar nepageidaujamų elementų valymas tapo valstybine programa.

Tačiau didelio masto deportacija buvo nuolat atidėliojama, mat dar 1945 vasarą suaugusiems vokiečių tautybės asmenims buvo pradėti steigti „darbo lageriai“. Internuoti vokiečiai buvo naudojami priverstiniams darbams ir Lenkija ilgą laiką nenorėjo atsisakyti nemokamos darbo jėgos. Kaip prisimena buvę kaliniai, gyvenimo sąlygos tose stovyklose buvo siaubingos, mirtingumas didžiulis. Tik 1949 metais Lenkija nutarė atsikratyti savo vokiečių ir šešto dešimtmečio pradžioje klausimas buvo išspręstas.

VENGRIJA IR JUGOSLAVIJA

Vengrija per II Pasaulinį karą buvo Vokietijos sąjungininkė. Būti vokiečiu Vengrijoje buvo labai naudinga ir visi, kurie tik galėjo, keitė savo pavardes į vokiškas, anketose nurodydami savo gimtąja kalba vokiečių kalbą. Visi tie žmonės pateko į kategoriją, kurios adresu 1945 metais buvo išleistas įsakas „dėl tautos išdavikų deportacijos“. Jų turtas buvo pilnai konfiskuotas. Įvairiais vertinimais, buvo deportuota 500 000-600 000 žmonių.

Išvijo vokiškas mažumas ir iš Jugoslavijos bei Rumunijos. Iš viso vokiečių visuomeninės organizacijos „Ištremtųjų sąjunga“, kuri vienija deportuotus žmones ir jų palikuonis (15 mln žmonių) duomenimis, karui pasibaigus iš savo namų buvo išvyta 12-14 mln vokiečių. Tačiau netgi tiems, kurie pasiekė tėvynę, peržengus sieną košmaras nesibaigė.

VOKIETIJA

Deportuoti iš Rytų Europos vokiečiai buvo paskirstyti po visą šalį. Kai kuriuose regionuose repatriantai sudarė iki 45% nuo visų vietinių gyventojų. Šiandien patekti į Vokietiją ir gauti ten pabėgėlio statusą yra daugelio svajonė. Pabėgėlis gauna pašalpą ir stogą virš galvos.

5 dešimtmečio pabaigoje viskas buvo kitaip. Šalis buvo bankrutavusi ir sugriauta. Miestai virto griuvėsiais. Šalyje nebuvo darbo, nebuvo kur gyventi, nebuvo vaistų ir maisto. Kas buvo tie pabėgėliai? Sveiki vyrai žuvo frontuose, o tie, kuriems pavyko išlikti, atsidūrė karo belaisvių stovyklose. Atkeliavo moterys, senukai, vaikai, invalidai. Visi jie buvo palikti likimo valiai ir kiekvienas išgyveno kaip galėjo. Daugelis, nematydami perspektyvų, žudėsi. Tie, kurie sugebėjo išgyventi, įsiminė tą siaubą visam gyvenimui.

IŠSKIRTINĖ DEPORTACIJA

„Ištremtųjų sąjungos“ pirmininko duomenimis, vokiečių deportacija iš Rytų Europos šalių kainavo vokiečių tautai 2 milijonus gyvybių. Tai buvo pati didžiausia ir baisiausia XX amžiaus deportacija. Tačiau pačioje Vokietijoje oficialioji valdžia apie ją linkusi patylėti. Be galo ir be krašto trimituojama apie Krymo totorių, Pabaltijo, Kaukazo tautų tremtį, tačiau apie 10-ies milijonų vokiečių, kuriuos po II Pasaulinio karo ištrėmė iš namų, visi tyliu. „Ištremtųjų sąjunga“ ne vieną kartą mėgino atidaryti muziejų ir pastatyti paminklą deportacijos aukoms, tačiau valdžia atkakliai tam priešinasi.

Kai dėl Lenkijos ir Čekijos, tai šios šalys iki šiol tebelaiko savo veiksmus visiškai teisėtais ir nesiruošia nei atsiprašinėti, nei atgailauti. Europietiški trėmimai nusikaltimu nelaikomi.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!