Būti žmogumi

Per pastaruosius 10-15 metų pastebimas katastrofiškas jaunimo tiek fizinės, tiek dvasinės sveikatos pablogėjimas. Kas domisi sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė paaugliai, statistika, kas matė statistiką apie jaunus narkomanus ir alkoholikus, apie suicidą jaunimo tarpe ir mirtingumo statistiką – tas jokiais būdais nenurašys viso to košmaro „laikiniems pereinamojo laikotarpio sunkumams“.

Juolab, kad Vakaruose, kur seniai nusistovėjo taip vadinama demokratija, reikalai dar prastesni. Pas mus visuomenė bent jau į gėjų paradus ir kitokią sodomiją žvelgia negatyviai, o Amerikoje, pavyzdžiui, vidurinės mokyklos mokinys gauna bonusinius balus, į kuriuos bus atsižvelgiama per egzaminus, jeigu jis įstojo į gėjų ar lesbiečių klubą. Kai kas gali pavadinti šią informaciją persūdymu ar humoru, tačiau tai, deja, liūdna realybė.

Mažamečių ir nepilnamečių tvirkinimo srityje pirmauja televizija, jaunimo kino industrija ir šou biznis. Antroje vietoje – jaunimui skirti pramoginiai leidiniai. Trečioje – pačios įvairiausios „valstybinės“ programos, skirtos kovai su AIDS ir ta pačia narkomanija, kai vaikams dalinami spalvingi pornografiniai bukletai, nemokami prezervatyvai ir švirkštai. Ketvirtoje vietoje – juvenalinė justicija, kurios uždavinys – griežtai stebėti, kad atsilikę „seniai“, nesikištų į jų vaikų debilizacijos procesą ir negalėtų jų bausti. Penktoje vietoje – mokykla, kuri mūsų vaikų nemoko mokytis, nemoko mąstyti, o perša savas, dažnai netikras žinias, aptarnaudama vieną ar kitą ideologiją ir pavirtusi fabriku, gaminančiu idėjiškai užprogramuotus robotus.

***

Bendro lavinimo mokyklos sovietų laikais išmokė mus nesuprantamus ar gąsdinančius reiškinius apibūdinti miglotomis nuasmenintomis frazėmis. Juk negalėjo ateistai komunistai per biologijos pamoką pasakoti apie mus supančio pasaulio dieviškąjį sutvėrimą, todėl visos pagrindinės evoliucijos paslaptys buvo palydimos ir dabar tebelydimos tokio tipo pasakymais, kaip „gamta atliko sėkmingą eksperimentą“, „gamta apdovanojo šios rūšies atstovus“, „atsirado žinduoliai“ ir pan. Toks būdas suvokti įvairius įvykius paplito visose mūsų gyvenimo sferose.

Mes sakome „Jonaičio parduotuvėje pabrango sviestas“ (vietoj: „prekybininkas Jonaitis pakėlė sviesto kainas“), „Lito kursas krito“ (vietoj: „Lietuvos banko vadovas liepė sumažinti lito kursą“), „tokioje ir tokioje šalyje įvyko revoliucija“, vietoj „tokioje ir tokioje šalyje valdžią užgrobė tokios ir tokios konkrečios politinės jėgos“. Kitaip sakant, pūsdami prasminę miglą, mes ignoruojame reiškinį arba iš protinio tingulio, arba bijodami prisikasti prie reiškinio priežasties, kad neprarastume neįkainuojamo dvasinės harmonijos ir asmeninės ramybės jausmo. Mažiau žinosi – kiečiau miegosi.

„Jaunimas prasigeria“, „Jaunimas nugrimzdo į ištvirkimą“ – šios frazės kaip tik ir priklauso kategorijai „sviestas pabrango.“ Jaunimą girdo, jaunimą tvirkina – taip bus teisingiau.

***

Kai kas nors išdrįsta užduoti klausima, o kas, tiesą sakant, tvirkina mūsų vaikus, jam tuojau pat pakišama po nosimi slapta amerikiečių CŽV agento Aleno Daleso instrukcija, kurioje tasai pataria sugriauti Sovietų Sąjungą, kuriai priklausė ir Lietuva, propagandos pagalba, propaguojant jaunimo tarpe pačius žemiausias ir šlykščiausias vertybes. Alkoholis, tabakas ir narkotikai šioje instrukcijoje prilyginami masinio naikinimo ginklui. Daugumai „tyrinėtojų“ tokių argumentų pakanka, kad apkaltintų visur esančią Ameriką ir padėtų savo nedideliame problemos tyrime tašką.

Tačiau pakanka tik pažvelgti į pačią Ameriką, o taip pat Europą, kai iškart paaiškėja – amerikiečiai ir europiečiai patys tapo seksualinių ir homoseksualinių revoliucijų aukomis. Infekuotos šiuo virusu Europa ir Amerika tarsi zombiai stengiasi „sukandžioti“ kaip įmanoma daugiau kitų šalių ir tautų, sėdamos mirtiną globalizacijos užkratą.

Neįtikėtina realybė

Taip vadinamų „pasaulinių užkulisių“ egzistavimas, nežiūrint į visus ironiškus stereotipus, lydinčius šį terminą, lengvai aptinkamas ir be masoniškų skandalų ar plataus masto informacinių simfonijų, stebėtinai darniai atliekamų vakarietiškoje žiniasklaidoje.

Net atokiausiame Lietuvos rajone atrastume klestintį kioskininką, kuris vėliau arba pats įsitrynė į savivaldybės valdininkus, arba įtraukė į administraciją savo kišeninį politiką. Tikslas suprantamas – įsijungti į valdžios struktūras, kad idealiai apsaugotų savo verslą ir išplėstų jį viso rajono mastu. Tas pats vyksta apskrityse ir didmiesčiuose, tik mastai solidesni ir statymai stambesni. Nieko nestebina ir apetitas rusiškų oligarchų, išplėtojusių verslą po visą šalį ir melžiančių gubernatorius. Oligarchų, kurie užmezgė tvirtus tarptautinius ryšius, kurių pagalba, esant norui, galima iš dalies daryti įtaką tokios didelės šalies kaip Rusija politikai, ir ne tik vidaus.

Tai kodėl supergalingi ir megaturtingi tarptautiniai bankininkų klanai, kad ir tie patys Rotšildai ar Rokfeleriai, turėtų staiga nei iš šio, nei iš to atsisakyti gundančios galimybės susigrobti sau visą pasaulį?

Globalinio projekto esmė – sukurti visuotinę minios-elito struktūrą, kurios pagalba būtų kontroliuojama visa žmonija. Esant tokiai piramidinei sistemai, Žinios, t.y. informacija, dozuotai paskleidžiama iš viršaus žemyn ir tokiu būdu, su informacijos deficito pagalba, kiekviena aukščiau stovinti kasta parazituos žemiau esančios sąskaita

Kuriant elito-minios visuomenę, jos kūrėjai, suprantama, yra suinteresuoti visų be išimties nacionalinių pasaulinių galybių krachu, jų suskaldymu į valstijas, kurios vėliau bus įjungtos į globalinę politinę piramidę kaip absoliučiai kontroliuojami teritoriniai administraciniai vienetai.

Maža to, globalizatoriai faktiškai atvirai pareiškė apie „auksinio milijardo“ koncepciją, kitaip sakant, jie planuoja, kiek jiems prireiks vergų, kurių dėka elitinė klasė gali sėkmingai parazituoti. Visi kiti žmonės turi būti sunaikinti kaip „nereikalingi“ ir be naudos eikvojantys planetos resursus.

Ką tik pateikti duomenys, nežiūrint į absoliutų jų akivaizdumą, daugumos gyventojų nėra priimami rimtai. Viską, kas neįsipaišo į bendro išsilavinimo rėmus, žmogus automatiškai ignoruoja. Būtent pagal šią psichologinę schemą eilinis žmogus renkasi iš viso tos pačios prekės asortimento – būtent tos firmos, kurios reklamą matė per TV. Lygiai tokią pat prekę, gal net geresnės kokybės, bet jam nežinomo gamintojo, žmogus ignoruoja, jos tarsi nemato.

Išmokslinti žmogų – sunkus darbas. Pakeisti mąstymą – praktiškai neįmanoma. Štai kodėl visur ir visada globalistai daugiausia dėmesio kreipia į jaunimą. Jų pastangų dėka mūsų auganti karta atsiduria tarsi tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės juos aktyviai stumia į gyvulišką egzistavimą, pasmerkdami dvasinei, o vėliau ir fizinei mirčiai, šitaip išsprendžiant „nereikalingų žmonių“ problemą, o iš kitos pusės apdoroja pseudo dvasingomis, dažnai tiesiog satanistinėmis ideologijomis, spręsdami paklusnių golemų sukūrimo problemą. Iš kažkada jaunų, talentingų, atviros širdies žmonių išauga vergiški infantiliškai religingi fanatikai, amebiški liberalai, žodžiu, visa šiuolaikinė inteligentija.

***

Paprastam žmogui sunku suvokti mirtiną globalizmo pavojų. Jis paprastai atsako, kad jūsų paklausius, galima pagalvoti, jog pasaulio supervalstybių valdžioje sėdi idiotai, o jūs čia tokie protingi atsiradot… Kaip kažkokia finansininkų saujelė, tegu ir valdantys astronominius kapitalus, gali užvaldyti ištisas valstybes?

Keliais žodžiais atsakyti į tai išties sudėtinga.

Pirmiausiai reikia pakankamai gerai orientuotis istoriniame klausimo kontekste. Reikia žinoti, kaip buvo kuriamas pirmasis – religinis – internacionalas, o paskui antrasis – užkulisinis.

Kaip verteivos organizavo pirmąsias revoliucijas Olandijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje, iškeldami lupikavimą į valstybinį ir tarptautinį lygmenį (dabar tos revoliucijos vadovėliuose vadinamos buržuazinėmis, o jų primesta santvarka – „bankiniu kapitalizmu“).

Kaip buvo sukurtas komunistinis internacionalas ant marksizmo pamatų. Marksizmo terminologija leido galutinai užmaskuoti tikrąją daugelio istorinių procesų esmę. Feodalizmas, kapitalizmas, pasaulinis imperializmas, absoliutizmas, proletariatas – šie žodelyčiai tvirtai įaugo į mokyklinę dogmatiką visose „civilizuotose“, kitaip sakant – ideologiškai apdorotose šalyse.

Reikia žinoti nemažai konkrečių istorinių įvykių, pavyzdžiui, kaip atsirado Amerikos federalinis rezervinis bankas, kuris užsiima dolerio emisija nepaisant to, kad yra privati Rotšildų nuosavybė. Visos pagrindinės JAV skolos, skaičiuojamos dešimtimis trilijonų dolerių, yra skolos būtent šiam bankui, kadangi jis išduoda savo išspausdintus dolerius amerikiečių vyriausybei, imdamas už šią operaciją…procentus!

Antras dalykas – globalinis valdymas vyksta nestruktūriniu metodu, kitaip sakant, naudojant propagandinius netiesioginio poveikio visuomenės nuomonei metodus.

Tokio pobūdžio smegenų plovimo iliustracija gali tapti reiškinys, vadinamas froidizmu.

Mažai kam žinomas šarlatanas Froidas pamėgino banalų sapnų aiškintojo amatą paversti mokslu ir ganėtinai apgailėtinus jo „veikalus“ staiga pasigavo visų Europos šalių žurnalistai, kurių išsamiuose straipsniuose tie „moksliniai“ darbai buvo įvertinti labai teigiamai. Dabar Froidas yra toks pats neliečiamas autoritetas psichiatrijoje, kaip Galilėjus astronomijoje. Kodėl taip atsitiko?

Froidas įtiko elitui dėl dviejų labai svarbių priežasčių. Froidizmas visus žmogaus poelgius aiškino ne dvasiniais postūmiais, sąžine ir vidine gėrio kova su blogiu, bet nesąmoningų seksualinių troškimų diktatu, suvesdamas visus žmogiškumo požymius psichiniame gyvenime į grynai gyvuliškas aistras.

Buvo įvesti į moksliškus panašūs terminai, pavyzdžiui, libido, atsidarė begalė „psichoanalizės“ institutų, kuriuose gavo galimybę įsidarbinti milijonai parazitų, gaunančių beprotiškus pinigus už buitinių problemų išklausymą ir diagnozę: „Jūs blogai sugyvenate su žmona, nes visą gyvenimą, patys to neįtardami, svajojote išprievartauti savo motiną“.

Beje, gyvenimiškų problemų išklausymas ir yra ta antroji svarbi priežastis, dėl kurios froidizmas buvo išpopuliarintas pasauliniu mastu. Žmogus dažnai pasijaučia dvasiškai silpnas ir jaučia poreikį nusimesti negatyvią informaciją. Jei anksčiau jis palengvindavo širdį prieš Dievą klausykloje ar melsdamasis, tai dabar už tai moka pinigus psichoanalitikams.

Pilnas Froido raštų rinkinys kiekvienoje bibliotekoje ir jo vardo ar jo mokymo paminėjimas vos ne kiekviename pačių įvairiausių mokslinių žurnalų numeryje – tai, be jokios abejonės, propaganda. Bet niekas negali prilygti Holivudo propagandos galiai.

8 iš 10 amerikiečių trilerių pasakoja apie psichoanalitiko kovą su maniakais, 8-iuose iš dešimties melodramų pagrindiniai herojai reabilituojasi pas psichoanalitikus nuo absoliučiai visko, pradedant potrauminiais sindromais, baigiant bloga nuotaika, kurią sukėlė siaubo filmas. Ir jau turbūt visuose be išimties filmuose herojai bent probėgšomis pamini psichoanalizę ar „vaikystės traumas“.

Truputį vėliau froidizmas gavo trečią svarbią užduotį. Jis tapo ginklu prieš kitaminčius.

Iš principo, jeigu visa tai, kas čia pasakyta, išrėžti garsiai viešoje vietoje, tai proglobalistinių jėgų atstovas vargu ar gilinsis į turinį. Jis pasistengs pavaizduoti autorių lūzeriu, nevykėliu, kuris savo niekingumą kompensuoja kovojimu su išsigalvota globaline problema. Įžūliausias ir ciniškiausias dalykas tokiame atsakyme yra faktas, kad žmogui, kuris išties negali savęs realizuoti šiuolaikinėje glamūriškoje atmosferoje, kuris nenori dirbti kokio nors verteivos labui, bet pasiruošęs arti kaip jautis dieną naktį vardan savo šalies ir tautos, ir kurio tikslai nesutampa su globalistų tikslais, o priešingai – prieštarauja jiems, – tokiam žmogui netgi neleidžiama kovoti dėl savo sėkmės.

Pasitelkus tuos pačius reklaminius propagandistinius nestruktūrinio valdymo metodus, globalistai aktyviai darbuojasi, stengdamiesi supriešinti vaikus su jų tėvais. Tuo užsiima juvenalinė justicija, tai daro animaciniai filmukai ir jaunimui skirtas kinas. Labiausiai paplitęs holivudiškas siužetas – vidinė šeimos įtampa, vos ne vaikų karas su tėvais.

Visos revoliucijos, įskaitant 1917 metų revoliuciją, būtų neįmanomos be studentiškos anarchijos. Visus įvairiausių šalių „reformatorius“ pastoviai palaiko kažkieno sukurstytas jaunimas. Paskutinis pavyzdys – neramumai Irane, „Tviterinė“ revoliucija. Vakarai sėja anarchistines nuotaikas viso pasaulio šalyse, deklaruodami aukščiausią visos civilizuotos bendrijos tikslą, kurį lyg masalą praryja visi nesubrendėliai – taip vadinamą Asmens Laisvę. Tačiau kaip pastebėjo kažkoks nekvailas žmogus, jei gyvenimo prasme padarysime absoliučią laisvę, tai mus įkvėpti turėtų Robinzono Kruzo pavyzdys – štai kas toks buvo absoliučiai laisvas! Tik kažkodėl visus savo 34 metus Robinzonas svajojo paklusti bet kokio pro šalį praplaukiančio laivo kapitonui ir, atitinkamai, atsiduoti bet kokios šalies, pageidautina – gimtosios, valdžiai. Ir tai mums neatrodo keista.

Raginimai siekti laisvės (degradacijos) skamba visuose lygmenyse.

Tikėjimo laisvė veda link daugiau ar mažiau nusistovėjusių religinių bendruomenių suirimo į begalę sektų. Pasauliniu lygiu tikslingai ardomos ir smulkinamos imperijos ir net nedidelės valstybės, kaip kad Jugoslavija – ir viskas vardan tautų laisvės. Nieko baisaus, kad tos tautos naikinasi tarpusavio karuose, o kol gyveno kartu – klestėjo. Svarbiausia – laisvė.

Valstybės lygmenyje vyksta politinis susiskaldymas į daugybę partijų, kurios nuolat viena kitai prieštarauja, į visokiausias valdžios struktūras, prarandančias koordinaciją provincijos lygmenyje, kadangi yra pavaldžios tik savo aukštesnei vadovybei ir nusispjaut joms ant vietinių vadovų – visa tai irgi vardan piliečių politinių pažiūrų laisvės (degradacijos).

Pasitelkus feministinius judėjimus, raginančius kovoti už moterų laisvę (degradaciją), vyksta prievartinis piršimas moterims vyriškų savybių, kas, savo ruožtu, griauna normalias šeimas, žlugdo motinystės instinktą, skatina palaidumą ir atvirą ištvirkimą, tame tarpe homoseksualizmą.

Visą šią suirutę, degradaciją ir palaidumą priimta vadinti pasirinkimo laisve. Pasirink, jaunuoli, kas tau labiau prie širdies – palaidumas ar degradacija? O gal nori visko iškart? Juk tu laisvas pasirinkti!

Kad jaunuoliui būtų lengviau pasirinkti, egzistuoja žodžio laisvė (degradacija). Jeigu nusikeiksite autobuse, jus uždarys kelioms paroms už viešosios tvarkos pažeidimą. Jei nusikeiksite TV ekrane visos šalies akivaizdoje – užsidirbsite pinigų ir jums nieko už tai nebus. Kadangi tam sukurtas įstatymas dėl spaudos laisvės (degradacijos).

Jeigu jūs, neduok Dieve, susidėsite su nepilnamete, jus pasodins kaip pedofilą. Visiems nusišvilpt, kad mylite vienas kitą pačia nuostabiausia meile, kad jums atsidūrus už grotų, augs vaikas be tėvo ir jo materialios pagalbos, o jaunoji moteris kraustysis iš proto nuo vienatvės ir ilgesio. Užtat jei sukursite jaunimo televizijoje laidą „Sekso abėcėlė“, jei per MTV kanalą permanentiškai propaguosite homoseksualizmą ir demonstruosite porno- ir sado/mazo- industrijos produktus, jei užpildysite savo kanalo eterį idiotiškais serialais, kurių visas humoras susitelkęs tarpukojo srityje, ir imsite kasdien transliuoti realybės šou, kurių dalyviai – seksualiai nepilnaverčiai debilai – jūs vėlgi susižersite krūvą pinigų ir jums už tai nieko nebus. Visiems nusišvilpt, kad po eilinės tokios „jaunimui skirtos“ laidos ūgteli paauglių prostitucijos rodikliai, pagausėja homoseksualistų gretos, išauga seksualinių nusikaltimų skaičius. Šaunūs mūsų valdininkai, ministrai ir prezidentai akylai stebi, ar laisva (degradavus) jiems pavaldi spauda ir nusišvilpt jiems į jiems patikėtos tautos psichinę sveikatą.

Deklaruojamų laisvių sąrašą galima tęsti ir tęsti. Baigiasi jos, kaip jau buvo sakyta, visiškai ir absoliučia kiekvienos atskiros asmenybės laisve (visiška degradacija).

Gėdingiausia šiuolaikinėje situacijoje yra tai, kad daugelis pedagogų ar švietimo valdininkų puikiai susigaudo tame, kas vyksta, bet neskuba pasikalbėti apie tai su jaunimu, neskuba suteikti jiems šių, pačių svarbiausių jų pasaulėjautai žinių.

Idiotiškus serialus rodyti per TV galima, o rimtų mokslininkų lekcijų ar filmų apie alkoholio žalą išsiuntinėjimui kiekvienai mokyklai kažkaip neatsiranda nei laiko, nei noro, o gal pinigų. O juk paaiškinti jaunam žmogui, kad tabakas ir alkoholis yra narkotikai, tik įteisinti kaip maisto produktai – tai tik pusė darbo.

Svarbiausia – paaiškinti, kodėl jų neverta vartoti. Svarbiausia – paaiškinti, kad gimęs žmonių šeimoje, tu neįgyji teisės automatiškai vadintis žmogumi. Reikia užaugti žmogumi ir gyventi kaip žmogus. O tai – ištisas atskiras mokslas, kuriam derėtų paskirti pagrindinį mokymosi laiką.

Pagal S. I. Kolobajevo straipsnį „Ostrov nevezenija“

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!