Bušo „Mein Kampf“

Bet kurio istorinio projekto pagrindą turi sudaryti sava doktrina. Adolfui Hitleriui tai buvo „Mano kova“, parašyta 1924 metais. Naujojo fašizmo doktrina pavadinta „Ketvirtuoju pasauliniu karu“.

Buvęs CŽV direktorius Džeimsas Vulsis (James Woolsey) supažindino su ja 2003 metų balandžio 2 dienos konferencijoje Kalifornijos universitete. Panašiai kaip Hitleris, Vulsis patalpina Ameriką į karo su priešu, nuolat keliančio grėsmę JAV egzistavimui, dekoracijas. Pavyzdžiui, visose Artimųjų Rytų šalyse, išskyrus Turkiją ir Izraelį, nėra demokratijos, ten valdo dvi lyderių rūšys: „patologiniai plėšrūnai ir pažeidžiami patvaldžiai. O tai ne pats geriausias mišinys. Ir ne tik Irakas, bet ir Iranas, Sirija, Sudanas ir Libija palaiko ir finansuoja teroristus“.

Hitleriui teko kalaviju ir ugnimi kovoti už „arijų rasės“ švarumą ir „gyvybinę erdvę“ bei vokiečių kultūros pranašumą prieš nepilnaverčius žmones. Jis kūrė „tūkstantmetę imperiją“. Vašingtonas kovoja tokią pat kovą, o „Sadamas Huseinas, Saudo Arabijos valdančiosios šeimos nariai ir teroristai galiausiai turi suprasti, kad šiandien, jau ketvirtą kartą per šį šimtmetį, Amerika atsibudo“.

Amerika pati nepasirinko šios kovos, ją pradėti Vašingtoną privertė „fašistai iš BAAS partijos, islamistai šiitai ir sunitai“. Bet jeigu jau JAV atsidūrė pačiame konflikto epicentre, tai jos privalo laimėti šią kovą. Taip kaip laimėjo I pasaulinį karą, apsiginklavusios 14 taikos sutarties punktu, sukurtu Vudro Vilsono, kaip laimėjo II pasaulinį karą, įtvirtinusios pergalę NATO sukūrimu ir kaip nugalėjo III pasauliniame kare, „gindamos kilnius tikslus, kuriuos iškėlė prezidentas Reiganas“.

Tai laisvės kova prieš tironiją, kuri turi pakeisti visą Artimųjų Rytų regiono pavidalą. Ir šių pokyčių pagrindas bus padėtas Irake. Tai nėra paprasta, bet visgi pergalė šioje kovoje bus ne tokia sunki, kaip „jau pasiekti mūsų laimėjimai ankstesniuose pasauliniuose karuose“.

Pasirodo, šiame socialdarvinistų pasaulyje, kuriame dominuoja patologiniai plėšrūnai ir patvaldžiai, Vašingtonas negali pasiūlyti žmonijai to, ko ji labiausiai trokšta – taikos, klestėjimo ir gerovės, Amerika siūlo vien dešimtmečius vienas į kitą peraugančių karų.

„Ketvirtasis pasaulinis karas“ – tai ne šiaip kova su terorizmu, tai kova „už demokratijos skleidimą tuose arabų ir islamo pasaulio regionuose, kurie kelia grėsmę mūsų laisvę mylinčiai civilizacijai, kurios sukūrimui ir apgynimui mes išeikvojome tiek jėgų I, II ir II, taip vadinamo „šaltojo“ karų metu.

„Tikiuosi, kad naujasis karas truks mažiau nei III-asis pasaulinis, kuris tęsėsi daugiau kaip 40 metų, bet jis truks tikrai ilgiau negu I ir II pasauliniai karai. Gali būti, kad jis užtruks kelis dešimtmečius“.

Būtent tokį ateities projektą suplanavo žmonijai pati galingiausia ir nusikalstamiausia pasaulinės buržuazijos dalis. Tokia ideologija ne mažiau pavojinga negu Hitlerio doktrina ir šaknys jos slypi toje pačioje dirvoje – stambiu metropolijų kariniame pramoniniame komplekse. Kad realizuotų savo interesus, kapitalo savininkams paprastai pakanka kontroliuoti valstybės institutus ir masinę žiniasklaidą, kuri įperša masėms atitinkamą doktriną. Tačiau plataus masto projektams atlikti reikalinga tam tikros visuomenės dalies parama. Hitlerio atveju tai buvo bedarbiai, liumpenai ir smulki buržuazija. Amerikoje šį tarpsluoksnį sudaro žmonės, išpažįstantys protestantišką fundamentalizmą, rasizmą ir balstosios rasės pranašumą prieš visas kitas.

Suprantama, Džordžas Bušas Jaunesnysis, atstovaujantis vos 25 JAV rinkėjų interesams bei taip ir nesugebėjęs išsklaidyti įtarimų dėl rinkiminių machinacijų, nėra amerikietiškos „Mein Kampf“ autorius. Panašiai kaip dauguma šiuolaikinių prezidentų, jis yra ne daugiau kaip televizinis projekto pardavėjas, o pagrindiniai projekto akcininkai yra ekonominio elito atstovai.

Tikrasis naujojo fašizmo šaltinis yra karinis pramoninis kompleksas, kurį 1961 metais įvardijo prezidentas Dvaitas Eizenhaueris, pavadinęs jį pagrindine grėsme formaliai Amerikos demokratijai. O KPK pagrindą sudaro, iš dalies, Defence Policy Board (DPB) – paslaptinga grupė, kurią sudaro 30 stambių pramonininkų ir funkcionierių, kuriuos Pentagonas atrinko kaip „patarėjus“.

Šitai kamarilei priklauso:

Vulsis, atstovaujantis interesus asmenų, susijusių su draudimo kompanijomis ir siekiančių suvaidinti svarbų vaidmenį „rekonstruojant“ Iraką; Ričardas Perlas (Richard Perle) – vienas pagrindinių naujojo fašizmo ideologų, kuriam teko palikti DPB vadovybę dėl kaltinimo korupcija; Mažiausiai devyni prekiautojai mirtimi, vien per pastaruosius du metus gavę kontraktų ginklų tiekimui už maždaug 76 milijardus dolerių. Be to, šiai grupei priklauso stambiausi pramonininkai, siekiantys gauti 100 milijardų dolerių, skirtų Irako rekonstrukcijai. Skirstydami dalis Irako ekonomikos atgaivinimo procese, amerikiečiai stengiasi nustumti į šoną britus, kurie kaulija iš savo didžiojo brolio 20 procentų būsimų sandėrių ir Europos transnacionalines korporacijas, kurios jau dabar Pasaulio Prekybos organizacijos rėmuose pasisako prieš savo nušalinimą nuo Irako pyrago dalybų.

Pilkuoju kamarilės kardinolu tapo JAV gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas, o artimiausias ministro sąjungininkas yra jo pavaduotojas Polas Vulfovicas ir viceprezidentas Dikas Čeinis. Pagrindinis šio naujo judėjimo karinis ideologas Viktoras Devisas Hensonas (Victor Davis Hanson) – knygos „An Autumn of War“ autorius – tvirtina, kad karas gali būti gera priemone ir kartais tam tikroms tautoms agresija gali būti naudingesne už derybas ir įtikinėjimus. Kas ir buvo pademonstruota per Irako kampaniją.

Panašaus pobūdžio fašistiniai projektai, atstovaujantys tik tam tikros tautos visuomenės viršūnėlės interesus, kelia grėsmę kitoms šalims ir tautoms, kadangi čia nepaisoma tarptautinės teisės normų, nekalbant jau apie elgesio etiką. Iš esmės tie projektai – tai karas prieš varginguosius tiek šalies viduje, tiek išorėje. Ir todėl Amerika kariauja savo karus ne tik prieš besivystančias šalis, bet ir prieš nepasiturinčius amerikiečių visuomenės sluoksnius.

Neseniai Bušas pateikė naujo įstatymo projektą, pagal kurį žymiai sumažinami mokesčiai, kuriuos į iždą moka turtingi amerikiečiai, stambios transnacionalinės korporacijos ir akcininkai. Situacija nelinksma – biudžeto deficitas priartėjo prie 400 mlrd dolerių (2003 metais), o ekonomikos nuosmukis privedė prie to, kad pradedant 2001 metų kovo mėnesiu buvo panaikinta 2 mln darbo vietų – tai kieno sąskaita bus padengiamas lėšų trūkumas valstybės ižde?

Viskas labai paprasta: bus nurėžtos subsidijos medicinos pagalbai, humanitarinei pagalbai neturtingiems (food stamps), valstybinių mokyklų mokinių maitinimui, be to, pačiame Irako kampanijos įkarštyje – sumažintos pensijos ir lengvatos karo veteranams.

Kryžiaus žygis laisvės vardan ir prieš tironus reikalauja savo aukų. Ir kiekvienas vienas kitą skatina. Turtingieji aukoja savo moralinę pareigą mokėti mokesčius, kurie tolygūs išmokoms, kurias gauna neturtingieji; pastarieji savo ruožtu aukoja savo gyvenimo lygį. Tie, kurie nesutinka, gali protestuoti. Tokiems irgi atsiras vietos demokratinėje išlaisvintojų visuomenėje. Už grotų jau sėdi du milijonai Amerikos piliečių. Iš jų – 12 procentų visų juodaodžių amerikiečių nuo 20 iki 34 metų, šie rodikliai 7 kartus viršija įkalintų baltųjų vyrų skaičių toje pačioje amžiaus grupėje.

O tuo metu vienas iš politinių kamarilės, pasidalijusios pokarinės Irako rekonstrukcijos pyragą, favoritų jau atvyko į šalį, kad užimtų nišą, kuri ištuštėj nuvertus tironą. Šis demokratas pilnai atitinka savo globėjus: Irako bankininkas Achmadas Šalabi (Admad Chalabi), gyvenęs emigracijoje JAV ir sprukęs nuo Jordanijos teisėsaugos, kuri nuteisė jį už daugiamilijonines machinacijas.

Ateities demokratinės visuomenės kūrimui „fiureriui“ reikalinga būtent tokia „žmogiškoji medžiaga“. Ir kas galėtų pagalvoti, kad vos prieš 200 metų šis luomas galėjo pasukti istorijos ratą, pažadėjęs žmonijai „laisvę, lygybę ir brolybę“?

Heincas Ditrichas Stefanas

www

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą