„Bitlų“ projektas

Įsivaizduokit, kad jums kažkas pasakė, kad „Bitlai“ – tai socialinio eksperimento, siekiant pakeisti sąmonę, rezultatas, neturintis analogų istorijoje. Kad grupės populiarumą dirbtinai sukūrė anglų ir amerikiečių mokslininkai sociologai. „Liverpulio ketveriukės“ fanatai tokį žmogų tikriausiai suplėšys į gabalus. Likusieji išjuoks šį teiginį ar palaikys teiginio autorių kvaištelėjusiu. Ypač, jeigu jie savo laiku dalyvavo 7 dešimtmečio jaunimo judėjime, kurio devizas: „sex, drugs and rock-n-roll“. O tokių Vakaruose – dauguma. Ir nors mes, gyvendami Sovietų sąjungoje, likome nuošalėje nuo sukrėtimų, kuriuos patyrė vakariečiai, 7 dešimtmečio mados palietė šiek tiek ir mus.

Nebūtų „Bitlų“, nebūtų ir roko bei jo „palikuonių“. Praktiškai visos šiuolaikinės muzikos kryptys yra kilusios iš 7 dešimtmečio roko. Bet jeigu tikėsime knygos „Komitetas 300″ autoriumi, „Bitlai“ niekad nebūtų tapę super populiariais, jei prie to nebūtų prisidėjęs Teodoras Adorno, sukūręs muziką daugumai grupės dainų, o taip pat žiniasklaida, veikusi pagal nurodymus iš viršaus.

Daugelis pasakys, kad tai svaičiojimai, nes tai prieštarauja sveikam protui. O ar susimąstė kas nors, iš kur tasai sveikas protas atsirado? Ir kodėl jūs jį laikote sveiku? Tačiau grįžkime prie „Bitlų“. Dauguma prieštaraujančių neišvengiamai nurodys „Bitlų“ grupės istoriją, tartum viskas ten būtų teisybė nuo pirmosios iki paskutinės eilutės. Apie Adorno ten nėra nė žodžio. O jei nėra, tai ir kalbėti nėra apie ką. Bet čionai ir slypi esmė, kad minią apgauti yra gerokai lengviau negu pavienį žmogų. Tereikia pasakyti miniai, kad visi taip galvoja, arba kad taip galvoja žymūs ir visuomenėje gerbtini žmonės… „Visi taip galvoja“ – labai rimtas argumentas paprastam žmogui.

Bet visa tai – lyrika. Geriau panagrinėkime klausimo esmę: suabejokime keliomis visuotinai žinomomis „tiesomis“. Tikėti ar netikėti – jūsų reikalas.

Kokiu būdu „Bitlai“ užkariavo tokį pakvaišusį populiarumą?

Paprastai atsakoma taip: vaikinai iš „Bitlų“ buvo ne tik talentingi muzikantai, bet ir sugebėjo rasti raktą į milijonų jaunų žmonių širdis. Lenonas ir jo draugai protestavo prieš pasenusią socialinę sistemą. Prieš turtus, žmonių egoizmą, žiaurumą ir prievartą. Vienu žodžiu, jie buvo vos ne rok-komunistai (prisiminkim revoliucinį lozungą „laisvė, lygybė, brolybė).

O dabar apie visa tai iš kitos pusės. Ralfas Epersonas, knygos „Nematoma ranka arba Įvadas į požiūrį į istoriją kaip į Sąmokslą“ autorius, cituoja amerikiečių rašytojo Gary Allen žodžius: „Jaunimas tiki, kad maištauja prieš isteblišmentą. O isteblišmentas valdo ir kontroliuoja radijo ir TV storis, masinius žurnalus ir garso įrašų firmas, kurios pavertė roko muziką ir jos atlikėjus galinga jėga Amerikos gyvenime“. Reikia pridurti, kad ne tik Amerikos gyvenime.

Kyla klausimas, kam „kapitalistams“ reikia talkininkauti savo idėjiniams priešams? Taip gali atsitikti tik tuo atveju, jeigu tie „priešai“ nepavojingi ir yra kontroliuojami paties isteblišmento. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tada aišku, kodėl 1965 metų birželį „už žymų indėlį Didžiosios Britanijos klestėjimui“ karalienė apdovanojo muzikantus Britų Imperijos ordinu (dėl kai kurių ordino kavalierių protesto ceremonija nusikėlė į spalio pabaigą). Kodėl Britų monarchija – moralės ir protestantų religijos saugotoja – suteikė tokią garbę Lenonui, žymiam maištininkui ir 7 dešimtmečio jaunimo revoliucijos lyderiui, kuris kitų metų vasarą pareiškė, kad „krikščionybė anksčiau ar vėliau išsisems. Ji susigūš ir išnyks“. O gal taip vadinama jaunimo revoliucija buvo detaliai suplanuota ir atlikta kaip iš natų?

Kaip buvo daroma jaunimo revoliucija

Po Džono Kolemano knygos „Komitetas 300″, kur pateikta nemažai faktų, toks teiginys jau nebepanašus į kliedesį. Autorius mano, kad „Bitlai“ nebuvo spontaninis jaunimo maištas prieš seną socialinę sistemą. Atvirkščiai, tai buvo sunkiai atsekamų sąmokslininkų kruopščiai sukurtas planas įdiegti nepaprastos griaunamos galios elementą į tikslinę visuomenės grupę, kurios sąmonę buvo planuojama pakeisti prieš jos valią.

Kolemano nuomone, be nedidelės paauglių grupelės niekas nebūtų atkreipęs dėmesio į klounišką grupę iš Liverpulio, jei spauda nebūtų pakėlusi dėl jos ažiotažo („netikintiems“ patartina prisiminti kokiu būdu populiarinamos šiuolaikinės popmuzikos žvaigždės). O dvylikos-atonalinę „muziką“ „Bitlams“ sukūrė žymus muzikos teoretikas. Tavistoko žmogaus santykių institutas ir jo tyrimų centras Stenforde sutvėrė specialų jaunimo slengą („tyneidžeris“, „cool“ ir kiti žodelyčiai sukurti mokslininkų sociologų), naują rengimosi stilių, šukuosenas. Žodžiu, buvo sukurtas naujas gyvenimo stilius (bitnikai, hipiai, „sutraiškyta karta“). Tokiu būdu buvo nubrėžta riba tikslinei grupei, kurią numatyta paveikti („fragmentacijos – neadekvačios adaptacijos“ procesas), ir į tasai naujas kultas įtraukė milijonus jaunų žmonių.

Vakarų jaunimas, ypač amerikiečiai, patyrė radikalią revoliuciją (nors daug kas mano, kad jaunimas pats šią revoliuciją organizavo), prasidėjusią 1964 vasario 7 dieną, kai „Liverpulio ketveriukė“ atvyko į Niujorko Kenedžio aerouostą. Tiesiog per kelias dienas padedant žiniasklaidai, „Bitlai“ tapo super populiarūs. Paskui juos į Ameriką atkeliavo ir kitos roko grupės. Roko koncertai tapo privalomu Amerikos jaunimo kasdienybės elementu. Tandeme su šiais „koncertais“ proporcingai augo ir jaunimo narkomanija. Šėtoniškas ritmas bukino klausytojų sąmonę iki tokio laipsnio, kad bet ką galima buvo įtikinti paragauti naują narkotiką vien dėl to, kad „taip daro visi“.

Tuo metu vienas iš šveicarų farmacijos kompanijos „Sandoz“ chemikų atrado ergotamino – vieno galingiausio iš sąmonę keičiančių narkotikų – sintezę. Tai buvo lizergino rūgštis, labiau žinoma kaip LSD. Naujas stebuklingas narkotikas pradėjo sparčiai plisti „bandomosiomis pakuotėmis“, nemokamai dalinamomis roko koncertuose visoje JAV teritorijoje. LSD įjunkė Amerikos jaunimą ir į kitus narkotikus.

Nežiūrint į akivaizdų narkotikų paplitimo augimą, JAV kovos su narkotikais valdyba nesikišo į situaciją. Vyresnioji karta, suprantama, pasipiktino. Bet visą pyktį jie nukreipė ne į narkotinio blogio plitimo šaltinį, o į narkomanijos pasekmes. Kaltino jaunimą, tėvus, teisėsaugos organus, bet tik ne tuos, kurie visa tai suorganizavo.

Reklamuoti negalima, bet galima aptarinėti

Kokiu būdu buvo reklamuojamas naujas gyvenimo stilius: seksualinė revoliucija, narkotikai? Labai paprastai. Kadangi narkotikų reklamuoti negalima, tai galima tiesiog pradėti apie juos kalbėti. Organizuojamos pačios įvairiausios pokalbių laidos, kur tiesioginiame eteryje „ekspertų“ grupės reklamuoja narkotines medžiagas, prisidengę „aptarimu“, o šou dalyviai demonstruoja įvairius požiūrius, šalininkai ir priešininkai pasisako už arba prieš. Laikraščiuose ir žurnaluose problema smulkiai nagrinėjama straipsniuose. To rezultate aptariamoji problema tvirtai įstringa publikos sąmonėje. Be to, senesnioji karta ir jaunimas (kurie prieš tai buvo „fragmentuoti“, atskirti vieni nuo kitų), skirtingai priima šią informaciją, todėl „narkotikų propagandistai“ TV laidose ir spaudoje pasisako tokiu būdu, kad juos suprastų tik jaunimas. Ir, pagaliau, dėsninga „problemos, kurią reikia sukurti, nagrinėjimo“ pasekmė: narkotikų vartojimo augimas.

Kam viso to prireikė?

Jei vis dėlto sutiksite, kad jaunimo revoliucija 7-ame dešimtmetyje buvo griežtai suplanuota akcija, tada iškyla dėsningas klausimas – kam viso to reikėjo, vardan ko visa tai buvo daroma?

Pirmiausiai, žinoma, dėl pinigų. Prekyba oro virpesiais, kuriuos sukelia roko muzika, neša astronominius pelnus. Pajamos viršija išlaidas dešimtis karų. Muzika nėra pirmo būtinumo prekė, tačiau iš jos maitinasi begalė įvairiausių muzikantų, prodiuserių, promouterių, įrašų kompanijų, žiniasklaidos atstovų ir t.t. Dar didesnį pelną neša prekyba narkotikais. Vakaruose ji pakankamai glaudžiai susijusi su muzikos industrija.

Bet svarbiausia, kad Vakarų mokslininkai ir politikai, aršiai juodinę fašistus ir komunistus, sukūrė naują totalitarizmo ir asmens kontrolės formą. Šita revoliucija iš tikrųjų neišlaisvino jaunimo, o atvirkščiai – pavergė (prisiminkime Orvelą: „laisvė – tai vergovė“). Jeigu anksčiau jaunimas visada aktyviai protestavo prieš egzistuojančią tvarką, tai dabar visa jų energija buvo nukreipta iš politinės sferos į „gauruotų šukuosenų, purvinų kelnių ir „žolytės“ rūkymo“ sferą. Tai, kad mūsų laikais roką pakeitė pop ar elektroninė muzika – nesvarbu. Šiuolaikinis jaunimo protestas tapo pasyviu ir jau nebeturi tos ankstesnės galios, kuri leido jam aktyviai keisti pasaulį. Nežiūrint į tai, kad šiuolaikinis jaunimas įsitikinęs, kad turi laisvę rinktis ir laisvai mąstyti, jis niekad nebuvo toks valdomas ir vairuojamas iš šalies, kaip dabar.

Tie, kurie tiki, kad „Bitlai“ atnešė į pasaulį taiką, viltį ir meilę, giliai klysta. Jie atnešė pasauliui narkotikus. Kitaip sakant, jie sunaikino ir viltį, ir taiką, ir meilę.

Pagal:

beatles.ru

Dar (daug angliškų raidžių):

icce.rug.nl

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!