„Bėgantis žmogus“, arba vergijos Laisvė

Visi mes dešimtame dešimtmetyje žiūrėjome puikų filmą su geležiniu Švarcenegeriu. Tiems, kurie dėl kažkokių priežasčių nespėjo pasižiūrėti filmo „Bėgantis žmogus“ ar jau pamiršo jį, pamėginsiu glaustai atpasakoti siužeto esmę.

Veiksmas vyksta JAV, 2017 metais. Po didžiulio žemės drebėjimo ir po jo sekusios ekonominės krizės Ameriką valdo totalitarinė vyriausybė. Demokratiniai institutai sunaikinti, įvesta cenzūra ir komendanto valanda. Nestabilumas padarė gerokai žiauresniais papročius: populiariausiomis TV programomis tapo žiaurūs ir kruvini šou, kurie neretai baigiasi tragiškai. Vieno tokio šou – „Bėgantis žmogus“ – dalyviais tampa kaliniai, kurie turi šansą ištverti žiaurius išbandymus ir gauti laisvę, arba mirti TV žiūrovų akivaizdoje nuo persekiotojų-stalkerių rankos.

Titruose rašoma, kad šis filmas buvo sukurtas to paties pavadinimo romano, kurį parašė amerikiečių rašytojas Ričardas Bachmanas, motyvus. Tai ne kas kitas, kaip plačiai žinomas Stivenas Kingas. Tačiau filmas sukurtas tik „motyvais“, nes originaliame kūrinyje nebuvo nei totalitarios vyriausybės, nei komendanto valandos, nei laisvių ir teisių sunaikinimo, nei begalės kalinių, nei „melagingų apkaltinimų“.

Romano originale aprašoma visuomenėje, kurioje viešpatauja visiška, visaapimanti ir absoliuti laisvė, kur niekas nieko neverčia nieko daryti. Niekas neverčia efektyvių ir sėkmę patiriančių gamyklų savininkų nei užtikrinti darbų saugumą, nei utilizuoti į atmosferą išmetamus teršalus. Tuo pat metu niekas neverčia žmonių nei dirbti tokiomis pavojingomis ir sunkiomis sąlygomis už grašius ir gresiant atleidimui už mažiausią paprieštaravimą, nei pirkti brangius nosių filtrus įkvepiamo oro valymui, pagamintus pagal patentuotą technologiją. Valstybė tiktai gina privačią nuosavybę ir užkerta kelią nelegaliai „piratiškų“ filtrų gamybai (kitaip sakant, gina patento savininkų intelektualinę nuosavybę).

Ir netgi visi įvairiausio pobūdžio TV šou dalyviai – bedarbiai, kurių pilna „laisvosios visuomenės“ lūšnynuose ir kitokie vargetos – miršta laidose visiškai savanoriškai, pagal abipusį susitarimą ir visiškai nesikišant valstybei į ekonominius santykius tarp privačių savininkų. Kai dėl pagrindinio herojaus, tai jis nepakliūna į kalėjimą dėl melagingo kaltinimo, o tiesiog parduoda pats save korporacijai, kad gautų pinigų savo vienintelės dukters gydymui nuo mirtinos ligos.

Leisiu sau padaryti prielaidą, kad būtent tokia „ultradešinioji laisvė“ laukia mūsų artimiausioje ateityje, po to, kai bus diskredituotas absurdiškas „eurosocializmas“ ir visos „kairiosios“ idėjos.

Jei manote, kad pasisakau prieš laisvę, tai klystate. Klausimas tiktai, apie kokią laisvę eina kalba.

Man sunku įsivaizduoti, kokia gali būti „asmeninė laisvė“ pas bedarbį, kuris vaikšto alkanas ir neranda kur pritaikyti savo sugebėjimus. Tikra laisvė egzistuoja tiktai ten, kur sunaikinta eksploatacija, kur vieni žmonės neengia kitų, kur nėra bedarbystės ir skurdo, kur žmogus nedreba dėl to, kad rytoj gali prarasti darbą, būstą, duoną. Tik tokioje visuomenėje įmanoma tikra, o ne popierinė, asmeninė ir visokia kitokia laisvė (Stalinas).

Tačiau didžioji dalis liberalų kalba apie visiškai kitokią laisvę – apie ekonominių santykių laisvę, t.y. apie teisę sudaryti sandėrius su bet kokiu sandėrio objektu pačiomis įvairiausiomis sąlygomis, o taip pat apie teisę tvarkyti savo privačią nuosavybę bet kokiais kitais būdais.

Suprantama, tokia laisvė pati savaime – irgi neblogas dalykas, tačiau tik tada, kai stabiliai vystosi ekonominė sistema. O jeigu kapitalistinė ekonomika eilinį kartą nusirito į sisteminės krizės prarają ir prasideda gamybos mažinimas – smulkių verslininkų bankrotai ir daugybės samdomų darbuotojų atleidimai, tai ekonominė laisvė įgauna itin baisų pavidalą. Štai kaip savo laiku aprašė ketvirtojo dešimtmečio krizę žinomas amerikiečių rašytojas Džonas Steinbekas:

„Jeigu kažkur atsirasdavo darbas vienam, dėl jo kovėsi dešimt žmonių – kovėsi tuo, kad mažino darbo vertę.

Jeigu jis dirbs už 30 centų, tai aš sutiksiu dirbti už 25.

Jeigu jis eis už 25, tai aš sutiksiu dirbti už 20.

Paimkite mane, aš alkanas. Dirbsiu ir už 15. Dirbsiu už maistą… Ir ne už kalnų tas laikas, kai mes vėl turėsime vergų…“

Tačiau liberalai nei Steinbeko, nei Markso skaityti nemėgsta, jie įsitikinę, kad visos ekonominės problemos atsiranda išimtinai dėl valstybės kišimosi į ekonomiką ir kaip atsako į tokius samprotavimus reikalauja dar daugiau laisvės. Ekonominės laisvės, t.y. teisės sudarinėti sandėrius. Ir jų samprotavimuose esama tam tikros logikos.

Klasikinio kapitalizmo aklavietės esmė slypi tame, kad natūraliai stambėjant kapitalams uždaroje sistemoje, pas kapitalistus atsiranda daug „atliekamų“ pinigų sąskaitose, kurių jie niekad negalės išleisti, taip pat daug „atliekamų“ prekių sandėliuose, kurių jie niekad negalės panaudoti. O tarp darbininkų atsiranda daug „atliekamų“ žmonių, kurie niekad neras jokio darbo. Tokioje situacijoje „kairiosios pakraipos“ kapitalizmo logika reikalauja perduoti visus „atliekamus“ kapitalistų pinigus „atliekamiems“ proletarams, kad tie galėtų supirkti ir panaudoti visas „atliekamas“ prekes. Tuo tarpu „dešiniosios pakraipos“ šalininkai kalba apie tai, kad šiaip sau perduoti pinigų negalima, kad „atliekami“ proletarai už tai, kad gautų „atliekamus“ pinigus „atliekamų“ prekių įsigijimui turi kažką duoti mainais.

Tačiau ką gali parduoti žmogus, neturintis galimybės parduoti savo darbo? Tiktai „savo nuosavą“ kūną, o tam iš pradžių reikia parduoti savo nuosavą sielą.

Viskas yra prekė, viskas yra parduodama kitiems žmonėms ir viskas yra kapitalas – pelno gavimo priemonė. Akivaizdus „savo kūno kapitalizacijos“ pavyzdys yra prostitucija, tame tarpe ir toji, kuri maskuojama ilgalaikiais ryšiais, pagrįstais naudos gavimu. Gražios moterys „disponuoja savo kūnu, kad gautų didžiausią naudą“, naudojasi tais kūnais, tenkindamos tam tikrus labai turtingų vyrų poreikius. Nelabai gražios daro tą patį su nelabai turtingais. Ir nesvarbu, už ką jos save pardavinėja – už pyragaičius su juodais ikrais, ar už duonos kąsnį – svarbiausia, kad „savanoriškai“. Net jeigu save parduodantis žmogus sandėrio sudarymo momentu jaučia didelę būtinybę gauti kažką itin svarbaus – nuo heroino dozės iki insulino – ir atsisakymas nuo pasiūlymo reikštų neišvengiamą žmogaus ar jo artimojo mirtį, toks sandėris vis tiek bus laikomas „savanorišku“.

Beje, įdomus sutapimas. Tie žmonės, kurie ragina legalizuoti prostituciją ir pedofiliją, tuo pat metu nori uždrausti nemokamos švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos likučius, o taip pat bet kokias pašalpas, lengvatas ir pensijas.

Daugumai žmonių ateities kapitalizme paruoštas likimas tarnų, tenkinančių negausaus viešpačių būrelio įvairiausias užgaidas. O toliau pagal kraštutinio dešiniojo liberalizmo logiką būtina išlaisvinti žmones nuo bet kokių socialinių ryšių, trukdančių kurti reikalingus ekonominius santykius.

Jeigu vidiniai moraliniai principai trukdo žmogui pardavinėti save svetimų poreikių tenkinimui, vadinasi, reikia „išlaisvinti“ būsimus tarnus nuo šitų moralinių principų ir visko kito, kas gali suformuoti tokius principus. Jeigu visuomenė smerkia tokius poreikius, vadinasi, reikia „išlaisvinti“ būsimus viešpačius nuo visuomenės nuomonės ir sugriauti visus visuomeninius institutus, kurie gali suteikti moralinį pagrindą tam pasmerkimui. Jeigu valstybės įstatymai draudžia tokius „ekonominius santykius“, vadinasi, reikia pasiekti, kad jie būtų legalizuoti.

Juk kuo toliau vyks kapitalo stambėjimo procesas, kuo mažiau liks kapitalistų ir kuo didesni bus jų gaunami pelnai, tuo sudėtingiau jiems bus tuos pinigus išleisti. Kad būtų palaikoma pinigų cirkuliacija kapitalistinėje ekonomikoje, žmonėms teks išgalvoti didelių turtų savininkams vis naujų ir naujų poreikių. Ir tie poreikiai bus vis ekstravagantiškesni ir vis labiau iškrypę.

Reikia kur nors nukreipti įtūžį ar blogą nuotaiką? Profesionalus vyrukas „bokso kriaušė“ iškęs visus jūsų įžeidimus ir smūgius.

Įkyrėjo klasikiniai lytiniai kontaktai? Na taip, senove dvelkia, nuobodybė… Dabar populiarios įvairios sadizmo formos iki pat nužudymo ir ketvirčiavimo.

Galima suvaidinti Neroną ir statyti amfiteatro scenoje spektaklius su natūraliomis aktorių mirtimis. Aktoriai bus pasirašę atitinkamus kontraktus. Arba galima tiesiog žiūrėti tokius spektaklius ir filmus.

Galima susiręsti nuosavą Koliziejų ir užpildyti jį naujaisiais gladiatoriais, suprantama, pasirašiusiais sutartis, pagal kurias leidžiama daryti jiems bet kokias traumas, įskaitant mirtinas. O mėgėjai pakutenti sau nervus galės asmeniškai išeiti į areną, kaip kvaziistoriniame filme „Gladiatorius“.

Galima dalyvauti žmogaus medžioklėje, kaip filme „Sunkus taikinys“ (Hard Target), skirtumas tik tas, kad sutartis tarp aukos ir medžiotojo leis išvengti pastarajam slėpti savo pėdsakus, papirkinėti policiją ir persekioti liudininkus.

Galima gerti žmonių kraują, juk būti vampyru – tai taip glamūriška ir pakylėta. Ar netgi galima suvalgyti kieno nors kepenis su pupomis ir puikiu kjančiu, kaip visiems žinomas, labai protingas ir puikiai išauklėtas profesorius, kuris taip įsijautė į „žmonių veislės gerinimo mokslą“, kad tiesiogine prasme pavertė „dar viena maitinimosi grandinėlės grandimi“ visus jį supančius „žemesnės rūšies padarus“.

Iš tiesų „laisvoje“ visuomenėje bus galima daryti viską. Tiktai reikės surasti tuos, kuriems labai smarkiai reikalingi pinigai arba teks susirasti lengvo uždarbio mėgėjus ir įkalbinti juos dalyvauti azartiniame žaidime, kur pralošęs įsipareigoja atlikti tai, ko iš jo bus pareikalauta.

Galima bus netgi sudaryti tokią sutartį, pagal kurią Vykdytojas prisiima neterminuotą įsipareigojimą atlikti bet kokias Užsakovo užgaidas, o Užsakovas gauna neterminuotą teisę atlikti bet kokius veiksmus Vykdytojo atžvilgiu, o taip pat teisę perduoti šią sutartį tretiesiems asmenims. Intuicija kužda, kad tokioje sutartyje teisingiausia būtų naudoti terminus „vergas“ ir „vergvaldys“.

Jums nepatinka tokia „laisvė“, primenanti naktinį Stiveno Kingo košmarą? O kitokios vystantis dabartiniam ekonominiam visuomenės modeliui būti negali. „Klasikinis“ kapitalizmas pateko į aklavietę, o kapitalizmo „kairioji pakraipa“ veda į kitą aklavietę. Taip kad sulauksime neoliberalizmo „dešiniosios pakraipos“ ir trečiosios aklavietės.

O kelias į kitą laisvę – į normalią žmogišką laisvę – reikalauja kitokios ekonominės sistemos, kurios pavadinimas – „socializmas“.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!