Bankų veikla iš arti

Kuo ypatingi bankai?

Kažkada žiniasklaidoje kažkoks bankų atstovas pareiškė, kad bankai esą yra tokie patys rinkos dalyviai kaip ir bet kokios kitos įmonės. Tačiau ar taip yra iš tiesų? O gal bankai kaip tik yra išskirtiniai ir netgi privilegijuoti veikėjai?

Savaime suprantama, kad niekas manęs, ne bankininko, į jokio bankų vidų, arčiau vadovybės, nekvietė ir neaiškino, kas ir kaip yra jų veikloje. Todėl tenka aprašinėti tik pastebėjimus iš šono, kai matai vykstančius reiškinius ir bandai suvokti, kaip tas mechanizmas veikia savo viduje. Todėl natūralu, jei kur nors ir suklysiu, nes kaip sakiau, „iš vidaus“ visko pamatyti savomis akimis deja neteko.

Bestudijuojant teisės aktus, kurie nustato bankų veikimo tvarką, didesnių klausimų nekilo. Manau, kad teisės aktai surašyti pakankamai gerai ir griežtai bankų atžvilgiu. Aišku, kiek to laikomasi, ir su kokiomis išlygomis, eiliniam žmogui belieka tik spėlioti.

Nemanau, kad bankai yra „tokie, kaip visi“, na, tarkim, koks skandinavų bakas tai tas pats, kaip Jono ar Petro uab‘ėlis, gaminantis kojines ir padarantis kokių 78 090,73 Lt apyvartą. Nežiūrint jiems teisės aktuose numatytų kartais pakankamai griežtų reikalavimų, tai yra ypatingas darinys. Ir užima ypatingą vietą bet kurios šių dienų šalies ūkyje (nelietuviškai – ekonomikoje).

Aš matau tris dalykus, kuo bankai yra išskirtiniai žaidėjai bet kokios šalies ūkyje. Ir kaip tų trijų išskirtinumų dėka bankai įvaldo ketvirtą, visa apimantį išskirtinumą prieš kitus rinkos dalyvius. Toliau tai ir aptarsiu.

Pirmasis išskirtinumas – informacija apie šalies ūkį

Bankų veikla daugeliu atvejų yra tarpininkavimas. Tiek tarp fizinių, tiek tarp juridinių asmenų. Tarpininkavimas finansiniuose, tarpusavio atsiskaitymų reikaluose. Ir itin vertingų (tegul ir ne absoliučiai visų) žinių susirinkimas apie VISĄ šalies ūkį: kas kiek turi, kas kiek kam skolingas ir kas kam kada ir kiek pinigų sumokėjo ar sumokės. Taip, įstatymais tai įvardyta kaip banko paslaptis, kurios jie neturi teisės bet kam atskleisti ir panašiai. Tačiau kas ir kaip gali garantuoti, kad siauras pačių aukščiausių iš banko vadovybės žmonių ratelis nepasklaido šitų skaičiukų, kad jų neįvertina formuodami savo banko veiklos apimčių, krypčių ir panašiai? Bet kurios kitos srities verslininkui tai sunkiai pasiekiama, o dažnam smulkesniam net ir sunkiai suvokiama svajonė – žinoti realią situaciją apie šalies ar bent savo verslo šakos situaciją. Pas ką kiek ir už kiek… Taigi, vien disponavimas tokia informacija jau yra ypatingas dalykas, išskiriantis bankus iš kitų ūkio veikėjų.

Antrasis išskirtinumas – buvimas „visur“

Pats tarpininkavimas finansiniuose reikaluose yra irgi ypatingas skiriamasis bankų bruožas ir tuo užsiimama išskirtinė padėtis ūkyje. Būtent bankai yra rišančioji terpė tarp visai skirtingų įmonių, įstaigų, fizinių asmenų, individualių įmonių, valdiškų įstaigų ir t.t. Jei šalies ūkį įsivaizduotume kaip didžiulį daugiaaukštį pastatą su daugybe įvairiausios paskirties (gamybinės, valdymo, administracinės, sandėliavimo, gyvenamosios ir panašiai) patalpų, erdvių ir aikštelių, tai bankai bus kaip komunikacijų, kad ir elektros laidai, kurie yra visur, tarp skirtingų patalpų, aukštų ir ten esančių asmenų, kurie apie vienas kito buvimą šiaip gal nė neįtaria. Toks visuotinis, visa apimantis įsismelkimas į šalies ūkį yra skiriamasis bankų bruožas nuo „visų kitų“. Reikia pastebėti, kad buvimas „visur“ taip pat garantuoja pirmąjį išskirtinumą – informaciją apie visą ūkį.

Trečiasis išskirtinumas – veiklos specifika arba „pinigai iš niekur“

Dar vienas išskirtinis bankų bruožas – tai jų taip vadinamo verslo ypatumai. Daugeliui žmonių yra suvokiama, kad bankas priima indėlius ir duoda paskolas. Lygiai taip pat daugelis žmonių arba apskritai nesigilina į bankų veikimo mechanizmą, o jei kas kada pasigilina, tai tą mechanizmą supranta tokiu būdu: vieni piliečiai suneša savo atliekamus pinigus į banką, kiti piliečiai, kuriems pinigų reikia, iš tų indėlių gauna paskolas. Už indėlius bankas moka palūkanas jį padėjusiems žmonėms, už paskolas moka palūkanas jas paėmusieji bankui. Todėl paskolų palūkanos didesnės už indėlių palūkanas, na, o bankas štai sau ir gyvuoja iš palūkanų skirtumo tarp sumokamų indėlininkams ir gaunamų už paskolas. Toks yra (jei apskritai koks nors yra) naivokas supratimas apie šiandieninio banko veiklą.

Pastebėjimas šiaip , ne į temą,tik dėl įdomumo – žiniasklaidoje buvo informacijos, kad šiuo metu ar ne pusė Lietuvoje veikiančių bankų pajamų sudaro mokesčiai už paslaugas (pinigų įskaitymai ar nuskaitymai į sąskaitas (jei ne internetu), mokesčiai už pervedimus, naudojimąsi bankomatais ir t.t.). Taigi, jau tai turėtų sukelti klausimų, kiek apsimokantis yra tas klasikinis palūkanų skirtumo versliukas… Vakariečiai nuoširdžiai nustemba išgirdę, kai sužino, kad pas mus bankai nemoka palūkanų už pinigus einamojoje sąskaitoje…

Šiuolaikinių bankų tikrojo kaip įvardijama verslo (man iš tiesų nesiverčia liežuvis vadinti tai verslu) esmė yra pinigų masės padidinimas per paskolas. Trumpai: į banką kaip indėlis pakliuvo 10 000 litų. Per skolinimo mechanizmą iš banko kaip paskolos iškeliauja tarkim 50 000 litų. Įsivaizduojat? Iš banko išeina kelis kartus daugiau pinigų (paskolų pavidalu) nei kad į banką pakliuvo realių pinigų. Ir palūkanas bankas, be abejo, ima ne už 10 000 litų, o už 50 000 litų (realiai skaičiukai, nuo ko imamos palūkanos, yra šiek tiek mažesni, mat turi būti tam tikra suma skirta rezervui). Va čia tai verslas. Pinigų nebuvo, jų paslaptingu būdu atsirado, ir dar už juos gauni palūkanas! Bet koks sveikai mąstantis žmogus o tuo labiau verslininkas pasakys kad tai nesąmonė, o jei taip galima, tai čia kas gi nenorėtų tokio bizniuko imtis. Norėti gal norėtų visi. Tik tikrai ne visiems tas buvo ir bus leista. Na, manantiems kad toks verslo modelis yra nesąmonė, pritariu. Bet pritariu tik dėl to, kad tai nesąmonė. Nepritariu, kad jos nėra. Ji kuo gražiausiai yra įteisinta ir veikia bet kurioje šių dienų šalyje, kur iš viso yra bankai.

Taigi, dar kartą apie pinigų atsiradimo „iš oro“ mechanizmą.

Įdedu ištrauką iš vadovėlio „Ekonomikos teorija”, parašytą 2005-ais metais autorių kolektyvo, skirto Lietuvos aukštosioms mokykloms. Perskaičius ir supratus cituojamos ištraukos (beveik viso poskyrio) mintį vertėtų dar kartą pamąstyti, kaip kiekvieno iš mūsų finansiniai veiksmai sumuojasi ir daugelio žmonių tarsi nedideli jų kasdieniniai sprendimai dėl paskolų galų gale turi ženklią įtaką visai šaliai. Esmė yra ta, kad pinigai yra kuriami „iš nieko”, remiantis tik prisiimtais skoliniais įsipareigojimais. Gero skaitymo!

citavimo pradžia:

…Dalinio rezervo principas dabar pirmiausia padeda reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis realizuojamas įstatymu nustatant būtiną rezervą kaip procentinį banko depozitų kiekį.

Pinigų pasiūlos plėtimas ir mažinimas

Gali atrodyti, kad šiandien, kai joks bankas, išskyrus vyriausybės kontroliuojamą centrinį banką, jau nebegali leisti banknotų, pinigų kūrimas bankams nebeįmanomas. Jų emisija – vien vyriausybės rankose. Tačiau taip nėra. Prisiminkime, kad vienas iš pinigų pasiūlos elementų yra pinigų sumos, padėtos į einamąsias (čekines) sąskaitas, čekinius depozitus. Imkime pavyzdį ir pasekime pinigų kūrimo procesą. Tarkime, kad pilietis A pilnametystės proga iš savo dėdės gauna 1000 litų grynais pinigais. Pilietis A sumano atidaryti Žemaitijos banke nuosavą čekinę sąskaitą – įteikia bankui 1000 litų ir gauna čekių knygelę. Tarkime, kad privalomas banko rezervas yra 20 %. Vadinasi, bankas 200 litų uždaro į savo seifus, o 800 litų yra atliekamas rezervas. Tokio rezervo buvimas normaliomis sąlygomis jokiam bankui nėra pageidautinas, nes neduoda pelno, todėl bankas pasistengs jį likviduoti. Tuos 800 Lt Žemaitijos bankas paskolins, tarkime, rimtam klientui B, nuolatiniam Telšių gyventojui, sumaniusiam pirkti antrą automobilį. Banko aktyvų sąraše atsiranda įrašas – 800 Lt piliečiui B iš Telšių. Pinigų tarsi nepadaugėjo – 1000 litų, padėtų į banką, pasidalijo į 200 Lt, ,,įšaldytų” banko rezerve (rezervas gali būti tik grynieji pinigai bei depozitai Centriniame banke) ir 800 Lt, išduotų piliečiui B kaip paskola. Betgi pamiršome pilietį A. Jis su čekių knygele rankose dabar gali atsiskaityti už prekes ir paslaugas, išrašydamas čekius su nurodyta jo sąskaita Žemaitijos banke. Faktiškai jo rankose 1000 Lt pinigų. Vadinasi, bendra pinigų pasiūla po to, kai pilietis A padėjo 1000 Lt į banką, padidėjo iki 1800 Lt. Bet tai dar ne viskas. Pilietis B negaišo įgyvendinti savo planų, nusipirko automobilį ir 800 Lt atsidūrė firminės Opelio parduotuvės kasoje, iš kur kitą dieną jie buvo perkelti į Aukštaitijos banko Telšių skyrių. Toliau viskas vyko analogiškai -20% privalomo rezervo (160 Lt) liko banko seifuose, o 640 Lt buvo paskolinta ir tokia suma dar padidino pinigų pasiūlą. Visas pradinės 1000 Lt grynųjų pinigų sumos kelias, didinant pinigų pasiūlą, pavaizduotas lentelėje.

Pinigų pasiūlos augimas litais atsiradus naujiems (kai privalomas rezervas 20%)

Toks nebaigtine proporcija išreiškiamas procesas mums jau pažįstamas – su juo susidūrėme nagrinėdami multiplikatorių. Šio proceso formulė tokia: l+R+R+R^+R^ … = 1/U-R), čia R – koeficientas, pagal kurį pradinis įrašas perrašomas į kitą įrašą. Mūsų pavyzdyje R = 0.8, taigi vadinamasis pinigų multiplikatorius šiuo atveju lygus 5. Jis reiškia, kad 1000 litų naujų rezervų atsiradimas banke pinigų pasiūlą padidina iki 5000 Lt. Vadinasi, pinigų pasiūla išaugo 4000 Lt, o jei būtume dar tikslesni, čekinių depozitų suma padidėjo 5000 Lt, o grynųjų pinigų kiekis sumažėjo 1000 Lt. Kuo mažesnis privalomo rezervo dydis, tuo daugiau išauga pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Šitaip privalomų bankų rezervų dydis gali būti panaudotas pinigų pasiūlai reguliuoti. Atvirkščia analogija veikia pinigų pasiūlos mažėjimo procesas.

citavimo pabaiga.

Taigi, tikiuosi, jau aiškiau, kodėl bankai kaip verslo įstaigos, nėra tokie „kaip visi“. Darai sau pinigą iš oro, dalini kaip paskolas, imi už tai palūkanas. Nieko realaus nedirbi, ta prasme, nekuri jokio konkretaus produkto, kurį kiti žmonės galėtų naudoti savo reikmėms. Tačiau kiti žmonės kuria, dirba, o tau neša savo pinigus, už kuriuos paskui gauni, ko tau reikia. Rojus o ne gyvenimas. Ir visa tai yra apsaugota ir įteisinta įstatymais! Bet kuris kitas žmogus, paskolinęs 10 000 litų ir pamėginęs gauti palūkanas už 50 000 litų, bus mažų mažiausiai apšauktas apgaviku, liūdnesniu atveju perduotas teisėsaugai.

Apibendrinimai. Svarbiausias bankų išskirtinumo požymis – poveikio valstybei galimybė

Trumpai apžvelgėme bankų išskirtinumo požymius:

1. savo viduje jie turi beveik visą informaciją apie situaciją šalies ūkyje. Kaip su ja yra elgiamasi ir kam ji naudojama (palikim ramybėje tuos įstatymus, kurie kažką draudžia dėl tokios informacijos), paprastam žmogeliui „iš gatvės“ nėra ir nebus aiškinama.

2. „buvimas visur“. Tai yra, bankai yra persmelkę visą šalies ūkį, visas šakas ir sritis, bet koks didesnis finansinis reikalas daromas per juos.

3. pinigų „iš oro“ darymas laikantis įteisintos pozicijos, kad tai daroma pinigų masei rinkoje reguliuoti. Realių palūkanų gavimas už „orinius“ pinigus.

Na, ir pabaigai dar vienas įdomumas. Tai bankų įtaka valstybės valdymui. Arba tai, kaip bankai tvirtai laiko kad ir mūsų šalį už vienos skaudžios vietos ir bet koks krustelėjimas gresia dideliais skausmais ir sužalojimais (perkeltine prasme, kuri turbūt dar blogesnė nei tiesioginė

Taigi, tris bankų išskirtinumo iš kitų rinkos žaidėjų požymius aptarėme. Iš jų aiškėja, kokiu principu galima paimti visą valstybę už vienos vietos. Kadangi valstybės biudžeto, savivaldybių ir kitų valdiškų įstaigų lėšos yra laikomos bankuose (beje, užsienio…), taigi, toms visoms lėšoms vienaip ar kitaip galioja visi tie trys punktai. Įdomiausias čia tampa paskutinysis.

Šių dienų bankui turėti lėšas pas save yra savižudybė. Jis būtinai jas turi skolinti, kad gautų palūkanas. Nesigilinu į smulkmenas apie taisykles dėl privalomų rezervų, apribojimų, kam skolinti pinigus ir t.t. Nes tai tik pašaliniai, neesminiai dalykai. Apie juos galima ir patiems pasiieškoti informacijos. Taigi, čia tik mano nuomonė, ir geriau jau ji tegul būna klaidinga: užsienio bankai šalies, kurioje jie veikia, gyventojų ir valdiškų įstaigų lėšas perskolina tolyn (gal į savo motininius bankus, o motininiai atgal į tą šalį, gal kitiems tos šalies gyventojams ar įmonėms, koks galų gale skirtumas), be abejo padidindami pinigų masę (žr. aukščiau pinigų dauginimo mechanizmą).

Toliau dar įdomiau. Išduotos paskolos dar kitaip gali būti pavadintos įsipareigojimais bankui. O priimti indėliai arba šiaip lėšos, esančios banke (jūsų mokėjimo kortelėje einamojoje sąskaitoje esančios lėšos, už kurias pas mus net palūkanų nemoka, irgi tam naudojamos – tai yra paties banko įsipareigojimai (dėl sąvokų tikslumo galima ginčytis, bet tai irgi ne esmė). Įvertindami pinigų padauginimo efektą matom, kad įsipareigojimai bankui (ir nesvarbu, kad tai „oras“) yra didesni nei realūs pinigai indėlių ir kitų įneštų sumų pavidalu.

Ką tai reiškia?

Užtenka kokiems nors banko skolininkams „palūžti“ (specialiai ar ne, čia jau nesiimu spėlioti) ir banke esančių indėlių ir kitų sumų tiesiog neužtenka padengti nuostoliams (dėl to paties 3-io punkto, realių pinigų nuo pat pradžių buvo mažiau nei kad sukurta paskolų). Banke apskritai pinigų nėra (na, ten rezervėlis kažkoks mėtosi), jie išdalinti kaip paskolos. Taigi, kritiniu atveju, kai užlinksta kokie banko skolininkai, banką jau greičiausiai teks gelbėti valstybiniu lygiu (keleto metų senumo pavyzdžiai JAV bankų sistemoje turėtų „įkvėpti“…). Nes jei nebus probleminis bankas gelbstimas, tai dings gyventojų ir įmonių indėliai ir lėšos, kils pasipiktinimas valdžia, kad nieko nedarė. Bus suduotas smūgis visam šalies ūkiui jau vien dėl pinigų trūkumo apyvartoms tarp ūkio subjektų. Niekas nieko nesupras kas vyksta (ir niekas nieko niekam neaiškins), kils suirutė, nepasitenkinimas, žmonės nusiris į skurdą, praras darbus, bankrutuos įmonės ir t.t.

Taigi, valstybe, jei negelbėsi kokio eilinio didesnio banko (tai reiškia, nepasiskolinsi dar daugiau, neužstatysi dar likusio turto, nepadidinsi mokesčių), turėsi štai tą juodąjį scenarijų. Todėl ir gelbsti šiais laikais valstybės bankus visų mokesčių mokėtojų sąskaita, nes tai valdantiems asmenims atrodo mažesnė blogybė, bent jau šiandien, o kas bus rytoj, jau tiek to… Nors tai tik laiko atidėjimas iki galutinio šalies perdavimo bankams… Tokius dalykus suprantantiems valdžioje esantiems žmonėms turėtų būti išties sunku valdyti valstybę ir, suprantantiems vykstančius procesus ir dar išlaikiusiems nors kiek padorumo turėtų būti itin sunku lenktis užsienio bankams…

Tikiuosi, gerbiami skaitytojai, bent jau tie, kas anksčiau per daug nesidomėjo, kas per įstaiga yra bankas, dabar jau gali įsivaizduoti kaip, per tris išskirtinumo požymius, bankai gali (ir manau, kad tai daro) realizuoti ketvirtąjį, patį pagrindinį išskirtinumą iš kitų ūkio subjektų – įtakoti visos valstybės likimą jos piliečiams iki galo net nesuvokiant, kas vyksta.

Mindaugas Vilkis

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą