Badas – viena didžiausių žmonijos nelaimių. Dėl katastrofiško maisto trūkumo, atsidūrė itin sunkioje situacijoje, kad elementariai išgyventų, žmonės gali padaryti daug ką, tame tarpe ir valgyti žmogieną. Istorijoje aprašyta nemažai atvejų, kai ši baisi nelaimė vertė žmones užsiimti kanibalizmu.
DARBO STOVYKLA „KANAVA“
„Kanava“ – tai buvusi darbo stovykla dykuminės Gansiu provincijos šiaurės vakaruose, Kinijoje. 1957-1961 metais čia buvo laikomi trys tūkstančiai politinių kalinių. Iš pradžių kalėjimas buvo apskaičiuotas viso labo 40-50 nusikaltėlių, tačiau pradedant 1960 metų rudeniu, stovykloje įsisiautėjo masinis badas, žmonės valgė medžių lapus ir žievę, kirmėles, vabzdžius, žiurkes, atmatas ir galiausiai ėmėsi kanibalizmo.
Iki 1961 metų mirė 2500 iš 3000 kalinių, o tiems, kurie išgyveno, teko maitintis žmogiena. Jų istorija aprašyta Janio Sianhuėjaus knygoje, šis žmogus vėliau keliavo per visą šiaurės vakarinį Kinijos dykumos regioną, imdamas interviu iš tų, kurie išgyveno šį košmarą. Knyga gavosi šiek tiek beletrizuota, joje nemažai paveikslėlių, kuriuose žmonės valgo kitų žmonių kūnų dalis arba fekalijas.
Nepaisant to, kanibalizmas „Kanavoje“ buvo realus, netgi pernelyg realus. Daugeliu atvejų lavonai buvo tokie liesi, kad maitintis jais buvo nelengva. Įvykius lageryje atkūrė to paties pavadinimo filme, pasakojančiame apie žmones, priverstus kovoti su fiziniu išsekimu, persišaldymu, badu ir mirtimi.
BADAS DŽEIMSTAUNE
Džeimstaunas buvo pirmoji nuolatinė anglų gyvenvietė Amerikoje, įkurta 1607 metų gegužės 24 dieną. Įkūrė ją Londono Kompanija. Džeimstaunas buvo kolonijos sostine iki 1699 metų, o paskui sostinė buvo perkelta į Viljamsburgą.
Miestelis buvo įsikūręs indėnų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 14 000 Amerikos čiabuvių. Europiečiams teko pasikliauti prekyba su jais, daugiau pirkti maisto nebuvo kur. Tačiau po serijos konfliktų prekyba nutrūko.
1609 metais prasidėjo katastrofa: trečiasis laivas su maistu, plaukęs iš Anglijos į Džeimstauną, sudužo ant rifų Bermudų salyne. Gyvenvietė visai žiemai liko be produktų. Vėliau paaiškėjo, kad kapitonas Samiuelis Argalas grįžo į Angliją ir įspėjo valdžią apie apverktiną Džeimstauno būklę, tačiau į Ameriką laivų daugiau nepasiuntė.
1609 metų žiemą prasidėjo masinis badas: šimtai kolonistų mirė siaubinga mirtimi ir iki 1610 metų iš penkių šimtų žmonių gyvi liko tiktai 60. kasinėjimai byloja, kad išgyvenusieji valgė žmogieną – ant žmonių kaulų rasta įkirtimų ir įpjovimų, liudijančių apie tai, kad nuo kaulų buvo nupjaunama mėsa. Taip pat buvo aptikta moteriška kaukolė su skylėmis kaktoje, kas byloja apie tai, kad kažkas tiesiogine prasme mėgino suvalgyti moters smegenis. Lieka neaišku, kokiu mastu Džeimstaune buvo paplitęs kanibalizmas.
DIDYSIS 1315-1317 METŲ BADAS
Viduramžiais badmečiai kamavo Europą ganėtinai dažnai, kaip taisyklė, jie kildavo dėl prastų derlių, gyventojų pertekliaus ir tokių ligų kaip maras. Anglija, pavyzdžiui, viduramžiai išgyveno 95 masinius badmečius. Laikotarpyje tarp 1348 ir 1375 metų žmogaus gyvenimo trukmė Anglijoje siekė viso labo 17,33 metų.
Laikotarpis tarp 1310 ir 1330 metų Šiaurės Europoje orų prasme buvo labai prastas ir visiškai nenuspėjamas. 1315 metais smarkiai pakilo maisto kainos, dėl ko prasidėjo badas. Kai kuriose vietose kainos patrigubėjo ir žmonėms teko valgyti laukinius augalus, šaknis, žoles ir medžių žievę. 1317 metais kiekvieną savaitę mirdavo jau tūkstančiai žmonių, o per tris metus badas pražudė milijonus.
Bendrabūvio taisyklės alkanais metais nustodavo veikti – daug tėvų mesdavo savo vaikus. Kai kurie tėvai savo vaikus žudė ir valgė. Esama liudijimų, kad kaliniams tekdavo valgyti kitų kalinių lavonus, o kai ikurie žmonės vogdavo kūnus iš kapinių.
LENINGRADO BLOKADA
1944 birželį Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Pagal planą „Barbarosa“ iš pradžių reikėjo užimti Leningradą, paskui – Donecko baseiną, o paskui – Maskvą. Leningradas Hitleriui buvo reikalingas dėl jo karinės reikšmės, pramonės, o taip pat kaip simbolis. Su suomių kariuomenės pagalba naciai apsupo miestą ir laikė apgultyje 872 dienas. Vokiečiai norėjo priversti žmones atiduoti miestą, marindami juos badu.
Žmonėms teko gyventi be kokių nors komunalinių paslaugų (vanduo, energija). Šiuolaikinėje istorijoje ši blokada tapo svarbiausia žmonių žūties priežastimi. Buvo apskaičiuota, kad apgulties metu žuvo maždaug pusantro milijono žmonių. Iš prieškarinių 3,5 milijono miesto gyventojų tiktai 700 000 išgyveno karą.
Netrukus po apgulties pradžios, užsidarė visos parduotuvės. Kaip ir reikėjo tikėtis, pinigai nebeteko jokios vertės. Kad pasivogtų maisto, žmonės netgi susitelkdavo į gaujas. Vėliau teko maitintis oda, kailiais, kosmetikos priemonėmis, prieskoniais ir medikamentais, o badas vis labiau siautėjo. Bendrabūvio taisyklės darėsi vis mažiau svarbios ir galiausiai pasipylė pranešimai apie kanibalizmo atvejus.
Kanibalizmas pasiekė tokį mastą, kad milicijai teko organizuoti specialų padalinį, medžiojantį „plėšrūnus“. Nežiūrint į tai, kad visi ir taip gyveno potencialių bombardavimų baimėje, šeimoms teko kovoti dar ir su šia grėsme. Po karo mokslininkai ėmė naudoti blokados metu surinktą informaciją bado reiškinio, išsekimo ir su juo susijusių ligų tyrimams.
DIDYSIS AIRIJOS BADAS
Masinis badas užgriuvo salą laikotarpyje tarp 1845 ir 1852 metų, jis taip pat žinomas kaip Airijos bulvių badas, nes bulvių amaras tapo tiesiogine maisto produktų trūkumo pasekme.
Kaip ir daugeliu atvejų, viskas nutiko dėl kvailų vyriausybinių reformų, dėl ko kai kurie istorikai šį įvykį vadina genocidu. Nežiūrint į tai, kad maždaug milijonas žmonių mirė iš bado ir dar milijonas išvyko iš Airijos, britų vyriausybė niekuo nesugebėjo padėti.
Badas visiems laikams pakeitė Airijos demografinį ir politinį kraštovaizdį. Tai sukėlė įtampą Airijos santykiuose su britų karūna ir galiausiai privedė iki Airijos nepriklausomybės. Badmečiu didžioji airių dalis neprivalgydavo, dėl ko išplito siaubingos infekcijos.
2012 metais profesorius Kormakas O’Grada iš Dublino universiteto padarė prielaidą, kad Didžiojo bado laikais būta kanibalizmo atvejų. Profesorius rėmėsi visa eile raštiškų liudijimų, pavyzdžiui, Džono Konolio iš vakarinės Airijos istorija – šis žmogus suvalgė savo mirusį sūnų. Kitas atvejis buvo paviešintas 1849 metų gegužės 23 dieną – buvo papasakota apie žmogų, „išplėšusį širdį ir kepenis skenduoliui, kurį bangos išmetė į krantą po laivo katastrofos.“. Kai kuriais atvejais badmetis privertė žmones suvalgyti savo šeimos narius.
KAUTYNĖS SUJANYJE
757 mūsų eros metais Kinijoje tarp sukilėlių armijos Jan ir lojalistų kariuomenės Tan įvyko kautynės palei Sujanį. Jų metu sukilėliai mėgino apsiausti vietovę, kad galėtų kontroliuoti teritoriją į pietus nuo Huai upės. Sukilėlių kariuomenė buvo gerokai stipresnė, tačiau norint nugalėti priešą, reikėjo įveikti storas tvirtovės sienas. Už miesto gynybą buvo atsakingas generolas Čžan Siunis.
Generolas turėjo 7000 kareivių Sijaniui ginti, kai tuo tarpu sukilėlių gretose buvo 150 000 žmonių. Nežiūrint į apgultį ir kasdieninius šturmus, lojalistų armijai sekėsi atremti sukilėlių atakas daugelį mėnesių. Tačiau 757 metų rugpjūtį visi gyvūnai, vabzdžiai ir augalai mieste buvo suvalgyti. Generolas kelis kartus mėgino gauti atsargų iš gretimų tvirtovių, tačiau į pagalbą niekas neatėjo. Mirtinai išalkę žmonės bandė įtikinti generolą pasiduoti, tačiau tas atsisakė.
Kaip byloja metraščiai, kai maistas tvirtovėje pasibaigė, „žmonės ėmė maitintis žuvusiais, o kartais žudė nuosavus vaikus“. Čžan Siunis pripažino, kad situacija tapo kritine, dėl to nužudė savo padėjėją ir pasiūlė kitiems suvalgyti jo kūną. Iš pradžių kareiviai atsisakė, tačiau netrukus jau be sąžinės graužimo valgė žmogieną. Iš pradžių suvalgė visas miesto moteris, o kai šios pasibaigė, kareiviai ėmė medžioti senukus ir paauglius. Kaip liudija metraščiai, iš viso buvo nužudyta ir suvalgyta 20-30 tūkstančių žmonių.
Žmogėdrų tvirtovėje pasidarė pernelyg daug ir tuo metu, kai sukilėliai paėmė miestą, gyvų beliko vos 400 žmonių. Sukilėlių vadas Janas pamėgino įtikinti generolą pereiti į jo pusę, tačiau tas atsisakė ir buvo nužudytas.
BADAS ŠIAURĖS KORĖJOJE
Devinto dešimtmečio pabaigoje TSRS pareikalavo iš Šiaurės Korėjos kompensuoti visą gautą paramą. 1991 metais, kai žlugo TSRS, prekyba tarp dviejų šalių nutrūko ir tai sudavė Šiaurės Korėjos ekonomikai skaudų smūgį, šalis nebegalėjo gamintis pakankamai maisto produktų, kad išmaitintų gyventojus. Dėl to 1994-1998 metais prasidėjo masinis badas, nužudęs nuo 250 tūkstančių iki 3,5 milijono žmonių, įvairiais vertinimais. Ypač sunki dalia teko moterims ir mažiems vaikams.
Gauti mėsos buvo nepaprastai sunku ir kai kurie žmonės griebėsi kanibalizmo. Žmonės žvelgė į maisto pardavėjus su dideliu įtarumu, o vaikų apskritai neišleisdavo į gatvę. Esama pranešimų, kad žmonės išeidavo nuo bado iš proto, žudė ir valgė nuosavus vaikus, atkasinėjo kapus ir valgė lavonus.
2013 metais pasirodė pranešimų apie tai, kad Šiaurės Korėjoje dėl ekonominių sankcijų vėl prasidėjo badas. Maisto trūkumas privertė žmones vėl grįžti prie kanibalizmo. Vienoje iš ataskaitų kalbama, kad buvo pagautas vyriškis ir jo anūkas, kurie iškasė lavoną, kad jį suvalgytų. Pasak kito pranešimo, pagavo grupę vyriškių, kurie virė vaikus. Dėl to, kad Šiaurės Korėja viską, kas joje vyksta, laiko paslaptyje, vyriausybė nei patvirtino, nei paneigė naujausių pranešimų apie kanibalizmą.
GOLODOMORAS
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje TSRS vyriausybė nusprendė, kad visus individualius valstiečių ūkius bus naudingiau pakeisti kolektyviniais. Tai turėjo padidinti produkciją, tačiau baigėsi viskas vienu didžiausių badmečių istorijoje. Kolektyvizacija reiškė, kad ūkininkai turėjo pardavinėti didžiąją savo produkcijos dalį už labai nedidelę kainą.
1932 metais Tarybų Sąjunga nesugebėjo išsiauginti pakankamą grūdų kiekį ir šalis patyrė masinį badą, kurio aukos buvo skaičiuojamos milijonais. Labiausiai nukentėjo Ukraina, Šiaurės Kaukazas, Kazachstanas, Pietų Uralas ir Vakarų Sibiras.
Badmečio metu plačiai paplito kanibalizmas. Žmonės būrėsi į gaujas, žudė savo šeimų narius, valgė mirusius vaikus. Tarybiniai valdininkai netgi išspausdino plakatus: „Maitintis nuosavais vaikais – barbariškumas“. Buvo atvejis, kai žmogus, vardu Mironas Jemecas ir jo žmona buvo sučiupti, kai gaminosi maistą iš savo vaikų. Juos nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. Apskaičiuota, kad Golodomoro metu už kanibalizmą buvo areštuota daugiau kaip 2500 žmonių, didžioji jų dalis dėl bado išėjo iš proto.
BADAS PAVOLGYJE
1917 metais, baigiantis I Pasauliniam karui, Rusijoje prasidėjo pilietinis karas, per tą laiką politinis chaosas, smurtas ir ekonominė Rusijos izoliacija tapo priežastimis, dėl kurių išplito ligos ir pritrūko maisto daugelyje regionų.
1921 metais sausra ir bolševikų veikla sukėlė masinį badą, kuris aprėpė Pavolgio ir Uralo regionus, turinčius apie 25 milijonus gyventojų. Baigiantis 1922 metams, badas jau buvo sunaikinęs nuo 5 iki 10 milijonų žmonių.
Badmečiu tūkstančiai žmonių paliko namus, ieškodami maisto, jiems teko valgyti žolę, vabzdžius, kates, šunis, molį, gaišenas, gyvūnų kailius ir, galiausiai, žmogieną. Daug žmonių suvalgė savo šeimos narius ir toliau medžiojo žmogaus mėsą.
Apie kanibalizmo atvejus buvo pranešama milicijai, tačiau ta nieko negalėjo padaryti, kadangi kanibalizmas buvo laikomas vienu iš būdų išgyventi. Kaip praneša viena ataskaita, moteris buvo sučiupta verdant žmogieną. Vėliau prisipažino, kad užmušė maistui sūnų ir dukterį.
kai kur milicijai teko ginti kapines, kurias atakavo minios alkanų žmonių. Juodojoje rinkoje pasirodė žmogaus organai, kanibalizmas tapo didele problema kalėjimuose. Skirtingai nei kitų badmečių atvejais, šį karą išliko netgi žmogėdrų nuotraukos, kuriose pavaizduoti badaujantys žmonės, sėdintys greta jų pačių išdraskytų kūnų.
DIDYSIS BADAS KINIJOJE
Tarp 1958 ir 1961 metų Kinijoje įsisiautėjo masinis badas. Maisto deficitas buvo susijęs su sausra, prastais orais ir Didžiuoju Šuoliu – ekonomine ir politine kampanija, kurią pradėjo vyriausybė. Kaip teigia statistika, žuvo maždaug 15 milijonų žmonių. Istorikas Frankas Dikoteris mano, kad žuvo ne mažiau kaip 45 milijonai.
Beveik visiems Kinijos gyventojams trūko maisto, gimstamumas sumažėjo iki minimumo. Kinijoje šis laikotarpis vadinamas Trimis karčiais metais. Kai situacija dar labiau pablogėjo, minų lyderis Mao paprasčiausiai uždraudė gydytojams fiksuoti mirties liudijimuose, kad žmogus mirė iš bado.
Liudininkas Ju Dehunas vėliau rašė: „Atėjau į vieną kaimą ir pamačiau šimtą lavonų. Kitame kaime buvo dar tiek pat. Niekas nekreipė į juos dėmesio. Žmonės kalbėjo, kad lavonus ėda šunys, tačiau tai buvo netiesa, šunis žmonės jau seniai suvalgė“. Daugybė žmonių išėjo iš proto dėl bado ir smurto.
Neapsieita ir be kanibalizmo. Žmonės prarado visus moralinius principus, kai kurie valgė savo vaikus, kiti keitėsi vaikais, kad nereikėtų valgyti savų. Didžioji maisto dalis tuo metu buvo būtent žmogiena, kai kuriuos šalies rajonus plūste užplūdo žmogėdros.