„Autoritetingos“ nuomonės

Jūs neįsivaizduojate, kaip mane nervina žmonės, kurių mąstymas pagrįstas „autoritetų“ nuomonėmis. Idėjomis, kurios tampa fiksuotomis. Kurios neleidžia toms protingoms iš prigimties būtybėms mąstyti savarankiškai. O be to dar ir platinamos su tokia protinga veido išraiška, kad tiesiog nuostabu, kaip galima pakilti iki tokių aplombo aukštumų, tuo pat metu taip beviltiškai atsiliekant savo intelektualinio išsivystymo lygiu.

Žmonės skęsta melagingų duomenų jūroje. Laikraščiai, žurnalai, TV, internetas prikimšti kvailysčių, išgalvotų faktų, juodojo ar purvino PR’o, klastočių, užsakomųjų straipsnių ir paprasčiausio debilizmo. Visa tai pateikiama drauge su pačiomis akivaizdžiausiomis tiesomis, suplakta ir supainiota iki tokio lygio, kad tik labai protingas ir apmokytas stebėtojas gali atskirti teisybę nuo melo.

Aš moku daryti tai labai gerai ir noriu pasidalinti patirtimi. Galbūt kam nors tai atneš naudos.

Kai kurie tokie melagingi ar klaidingi duomenys užgimė ne vakar ir netgi ne pernai metais. Jais pagrįstos ištisos žinių sistemos jie puikuojasi pirmuosiuose vadovėlių puslapiuose, tiek mokyklinių, tiek universitetinių. Menkiausias suabejojimas tokiomis šventomis karvėmis laikomas erezija ar dar blogiau – profanacija. Atpažinti tokius duomenis nesunku, jie visi prasideda žodžiais „Visiems žinoma, kad…“

Grifu „visiems žinoma“ neretai pažymimas pats įžūliausias melas ar tiesiog atviros klastotės, kurios yra kam nors naudingos arba palaiko kieno nors išpūstą autoritetą.

Kas yra „fiksuota idėja“? Tai duomenys, kurių tikrumu mes įsitikinę, kurių pagrindu mes samprotaujame, tačiau kurie yra nelogiški, jeigu mes jų nepatikrinsime. Fiksuotų idėjų „vartotojai“ niekad netikrino patys, asmeniškai, vartotojai jas gavo iš kitų, arba ji užgimė iš išvados, padarytos normaliai neišanalizavus situacijos. Iš kvailumo.

Fiksuotos idėjos pavyzdys: „visos moterys nemoka vairuoti“. Daugelis vyrų ir moterų būtent taip ir galvoja. Ir netgi parodysi jiems moterį – pasaulio ralio čempionę (pažįstu vieną tokią), jie vis tiek neatsisakys savo nuomonės. Tai kuo gi ne idiotiškas toks mąstymas?

Viskas, kas pagaminta Kinijoje – pigūs niekai. Visi žydai – godūs. Blondinės – kvailos vištos. Visi vyrai – išgamos.

Žinote, kaip pateisinama fiksuota idėja, kai akivaizdžiai ją paneigiate? Pašnekovas jums sako, kad tai tiesiog išimtis. Ar jau visiškai neapgalvotai pareiškia, kad išimtis tik patvirtina taisyklę. Ir viskas! Kokia kvailystė, koks mąstymo tingumas… Na, pagalvokime savo galva – patvirtina išimtis taisyklę, ar paneigia? Ronas Habardas, turintis branduolinės fizikos išsilavinimą, pastebėjo vienoje savo lekcijoje: „Parodykite man dėsnį, turintį išimčių ir aš parodysiu jums dėsnį, kuris blogai suformuluotas“. Inžinieriai labai nemėgsta turėti reikalų su dėsniais, turinčiais išimčių, nes dėl tokių dėsnių paskui griūva jų pastatyti tiltai. Raskite išimtį Niutono dėsnyje „veiksmas lygus atoveiksmiui“. Nėra jame išimčių – dėsnis suformuluotas teisingai. Kai tik atsiranda išimtys, pasidaro nebeaišku – ar nėra toji išimtis tikruoju dėsniu, o dėsnis – išimtimi.

Faktas, kad kažkokius duomenis „žino visi“, ar „visi autoritetai būtent taip galvoja“ visiškai nereiškia, kad tie duomenys yra teisingi. Tūkstančiai žmonių gali daryti vieną ir tą pačią klaidą. Tai įrodė Galilėjus. Jis vienas stojo prieš visą pasaulį – įrodinėjo, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Visi autoritetai buvo prieš ji! Šimtmečiais jie laikėsi priešingos nuomonės. Kuo ji buvo pagrįsta? Nepatikrinta hipoteze ir aklu tikėjimu. Ir tai, kad jie neturėjo priemonių patikrinti, jų nepateisina. Galilėjus irgi į kosmosą neskraidė.

Arba Viljamas Harvėjus. Jūs tikriausiai nežinote šios pavardės, bet tai buvo vyrukas, atradęs kraujotakos sistemą žmogaus kūne tokiu pavidalu, kokią mes ją žinome dabar. Į jį daugybę metų svaidė supuvusius pomidorus už tai, kad jis aiškino, jog kraujas žmogaus kūne juda uždaru ratu. Iki jo visi medikai laikėsi teorijos, kad kraują galima kepenys iš maisto ir paskui jis pristatomas į organus, kurie jį suvartoja ir niekur toliau jis nebenuteka. Šios melagingos teorijos autorius buvo ponai Aristotelis ir Galenas – du pažangūs mąstytojai ir gigantiško melagingų duomenų kiekio autoriai. Būtent Aristotelis davė Aleksandrui Makedoniečiui žemėlapį, pagal kurį Eukumena (apgyventa visata) baigėsi sulig Gango upe, kas ir privedė didį užkariautoją prie kracho pasaulio užkariavime. Jeigu jis žinotų tiesą apie Indiją ir Kiniją, istorija būtų susiklosčiusi visiškai kitaip. Tai, beje, puiki melagingų duomenų kenksmingumo iliustracija. Kaip ir liūdnai pagarsėjusi aristoteliška logika, kuria pagrįstas mąstymas gali paversti idiotu bet kurį žmogų. Trumpiau kalbant, aš tikrai nepatarčiau tikėti viskuo iš eilės, ką parašė tiedu vyrukai.

900 metų dėka šių dviejų didžių Antikos mąstytojų (jie irgi žmonės, galėjo suklysti, ir darė tai pavydėtinai reguliariai) – Aristotelio ir Galeno, egzistavo įsitikinimas dėl kraujotakos sistemos, iš kurio šiandien pasijuoktų bet kuris penktokas. Jūs tik įsivaizduokite: vienas vyrukas, turintys nepajudinamą autoritetą, kažką pasakė, gerai nepagalvojęs. Jo žodžius pasigavo visa planeta ir laikė juos nenuginčijama tiesa ištisus 900 metų.

Yra dar vienas Galeno „atradimas“, kuris yra toks pats melagingas, kaip ir kraujas, kuriuo „maitinasi organai“, bet egzistuoja iki šios dienos. Šitais melagingais duomenimis grindžiami tokie mokslai kaip šiuolaikinė psichologija ir psichiatrija, taip kad jo paneigimas labai nenaudingas daugybei žmonių, kurie darosi iš to pinigus, panašiai kaip senovės žyniai, gaudavę naudos iš žmonių neišmanymo apie saulės užtemimus. Šitas melagingas teiginys tapo pagrindu daugeliui „šiuolaikinių teorijų“ apie personalo valdymą, kurios kaip tik dėl šio archaizmo ir neveikia. Galbūt šį teiginį ir jūs laikote šventa tiesa. Nors patikrinti to neįmanoma, o paneigti – vieni niekai.

Teiginys yra toks: žmogus mąsto smegenimis.

Šią prielaidą (pabrėžiu – prielaidą) iškėlė ne kas kitas, kaip Galenas, atlikęs eilę eksperimentų, kurių metu perpjaudavo nervus kiaulėms (!). Iki to laiko buvo manoma, kad žmogus mąsto ir jaučia emocijas širdimi. O japonams atrodė, kad pilvu (chara), dėl to ir sugalvojo ekstravagantišką būdą nusižudyti – charakiri. Štai jums iškart kelios neandertalio epochos teorijos.

Kuo apskritai žmogus gali būti tikras? Ogi tuo, ką gali suvokti asmeniškai – išgirsti, pamatyti, pajausti ir panašiai. Žmogus gali būti absoliučiai tikras tik savo paties pojūčiais – žodynai būtent tai ir vadina tiesa. Pavyzdžiui, žmogus mato medį. Protingas žmogus gali būti tikras, kad mato medį. Kvailys nebus tikras, kad mato medį netgi žiūrėdamas tiesiai į medį. O štai žmogus dykumoje, mato miražą – medį. Protingas žmogus gali žinoti, kad tai miražas, bet būti įsitikinęs, kad tai – medis. Jis samprotauja tokiu būdu: „Aš akivaizdžiai matau medį. Aš žinau, kad egzistuoja miražai. Galbūt šitas medis neauga ten, kur aš jį matau, kadangi tai gali būti miražas. Bet aš esu tikras, kad matau medį“. Kvailys, kurio protas prišiukšlintas melagingų duomenų, nėra niekuo įsitikinęs – nei miražu, nei medžiu, nei oru, nei savimi, nei nuosavos motinos nekaltybe. Netgi tuomet, kai prasiskels kaktą į medį, jis toliau abejos: „o gal tai viso labo iliuzija ir pasaulis yra visiškai kitoks?“

Kaip atlieka eksperimentus psichologai (atleiskit už keiksmažodį)? Jie stebi vieną ar du žmones, padaro visiškai kliedesingą išvadą ir publikuoja eilinį „mokslo atradimą“. Šiaip ne taip įveikęs pasibjaurėjimą, aš perskaičiau begalę jų į mokslinę panašios literatūros – pradedant pripažintais autoritetais, baigiant kompiliatoriais. Literatūroje buvo daugybė duomenų apie psichologinius „eksperimentus“. Jūs galite padaryti tą patį, pavyzdžiui, surinkti Google paieškoje užklausą „smegenų pusrutulių funkcijų tyrimai“. Ir jeigu prasibrausite pro labai moksliškų terminų džiungles (jau geriau jie keiktųsi) ir pažvelgsite į medžiagą nešališkai – apstulbsite.

Pirmas dalykas – daugelyje vietų bus visiškai teisingai parašyta „(autoriteto) nuomone…“ Nuomone. O paskui mes remiamės šiomis nuomonėmis kaip „nenuginčijamais faktais“.

Toliau pamatysite, kad eksperimentai buvo atliekami arba su gyvūnais, arba su psichiškai nesveikais žmonėmis (koks normalus žmogus leis krapštytis savo smegenyse?) Ir čia pat, atsiprašomu tonu, bus parašyta, kad „daugeliu atvejų mes galime pastebėti tiesiog priešingą efektą, taip kad mums reikia dar daug sužinoti apie žmogaus smegenis“. Tai, beje, dar vienas melagingas teiginys, kurį platina autoritetai. „Žmogus naudojasi 10% smegenų pajėgumų“. Kas patikrino? Jūs, skaitytojau, tikrinote?

Tyrimai, stebėjimai ir eksperimentai šioje srityje atliekami tingiai, nešvariai, nepakankamai ir nemoksliškai. Tai jums pasakys bet kuris fizikas, kuris susigaudo mokslinėje analizėje.

„Dešinysis smegenų pusrutulis atsakingas už vaizduotę, o kairysis už analitinį mąstymą“ tai kartojama ir kartojama, pasiremiant psichologais (o kaipgi, juk jie autoritetai!) O jūs patys patikrinote? Žinoma, kad ne. Tai labai labai sudėtinga ir taip moksliška, ir bet kokiu atveju reikia būti mokslininku, kad galėtum tai patikrinti – paprastam žmogui tai nepasiekiama.

Eksperimentinė ir mokslinė bazė kelia šypseną savo vaikišku betarpiškumu. Psichologas X, apžiūrėjęs 2 (!) psichinius ligonius (!!), pareiškė nuomonę (!!!), kad yra štai taip ir taip. To pakanka, kad šią nuomonę pradėtų tirti kaip faktą psichologijos fakultetuose, kad už jo mokymasį būtų rašomi pažymiai ir išduodami įvairių laipsnių diplomai. Atkreipkite dėmesį į įrodymų bazę. Asmeniškai man nuolat iškyla klausimas: iš kur jūs tai ištraukėte? Tačiau daugumai skaitytojų tokių klausimų nekyla – jie tiesiog valgo šitas salotas, kurias kažkas prieš tai jau ragavo.

O paskui sukuriamos įvairios personalo valdymo sistemos, grindžiamos psichotipais ir tipopsichais bei priekinių ir užpakalinių kaulų smegenų pusrutulių išsivystymo sistema. Ir atsiranda labai giliai mąstančių seminarų vedėjų, trenerių, verslo konsultantų, kurie ir toliau propaguoja praktikoje neveikiančią, niekieno neįrodytą aristoteliškai-galenišką kliedesį apie smegenis.

„Pavlovo fiziologijos instituto duomenimis, kairysis smegenų pusrutulis apdoroja regimąją informaciją, judėdamas nuo atskirų vaizdų link bendro paveikslo, o dešinysis pusrutulis – atvirkščiai. Tarp regimųjų įspūdžių analizės ir paties mąstymo nesama aiškios ribos ir mes turime teisę taikyti tą patį dvilypumą ir mąstymo procesams. Vyrai gali pasirinkti vieną iš dviejų mąstymo būdų – dedukcinį arba indukcinį, o moterys – griežtai kairiojo pusrutulio būdą“. Pradedame ieškoti tyrimų, kuriais pagrįstas šis pateiktas teiginys, o randame nuomones, nuomones, nuomones, pagrįstas nepakankamais rimtam mokslininkui stebėjimais.

Štai jums įdomūs duomenys. Biologai žino, kad didžiųjų pusrutulių žievėje esama 12-18 milijardų ląstelių, kurios plonu 3-4 milimetru sluoksniu išsidėsčiusios 2400 kvadratinių centimetrų plote. Tai yra faktas, jį jūs galite patikrinti patys, jeigu turite mikroskopą. Tačiau nė vienas psichologas, daręs smegenų žievės funkcijų tyrimus (cha! Jokios mokslinės, tiksliųjų mokslų požiūriu, tokių tyrimų metodikos nėra), nieko nesusigaudo informacijos įrašymo sistemose. Tokių sistemų specialistas gali paskaičiuoti, kiek informacijos (terabaitais) galima įrašyti į smegenis. Kadangi mes žinome informacijos laikmeną (smegenų ląstelių paviršius), kadangi žinomas jų kiekis ir plotas, o taip pat žinomas įrašymo būdas, tai galima apskaičiuoti, kiek informacijos ten „sutilps“, kol neiškils būtinybė „perrašyti“. O turint galvoje analoginį įrašymo būdą (na, nėra ten tarp smegenų ir akių kompiuterio, kuris gaunamą informaciją suskaitmenintų), galima apskaičiuoti, kokiam laikotarpiui smegenims pakaks talpos gaunamai informacijai saugoti. Tokie apskaičiavimai buvo padaryti. Pats optimistiškiausias variantas – vieta informacijai bus iki galo užpildyta smegenyse per… 3 mėnesius. Čia jeigu paimsime ne realius, o teoriškus informacijos suspaudimo būdus. Šitą dalyką apskaičiavo matematikai iš Džordžo Vašingtono universiteto inžinerijos fakulteto. Štai ir mąstykite, ar verta tikėti aklai.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!