Aukojimas ant „Naujojo pasaulio“ altoriaus

Projektas „1968″ turėjo daug vykdytojų. Kiekvienas jų nuoširdžiai dirbo, manydamas, jog žaidžia nuosavą žaidimą ir siekia nuosavo tikslo. O iš tikrųjų virš jų visų stovėjo visiškai kita jėga, kuri visus tuos veikėjus naudojo savo tikslams ir elementariai pajungė. Daugelį jų paprasčiausiai išmetė į šiukšlyną, pagal principą „Mauras padarė savo darbą, mauras gali nešdintis šalin“. Ir būtent ši paslaptinga jėga yra pagrindinis viso projekto inžinierius.

Paimkime Frankfurto mokyklą ir jos dvasinį tėvą – Gramši. Markuzė, Raichas, Adorno – visi jie iš tiesų tikėjo, kad jiems pavyks sukurti Vakaruose humanišką socializmą, pašaukus į kultūrinę kovą proletariatą: juodaodžius, studentus, seksualines mažumas ir marginalus. Atseit, pakeisime kultūrinį kodą, užvaldysime visuomenės sąmonę. Palaipsniui išardysime atramines buržuazinės visuomenės konstrukcijas: tradicinę šeimą, krikščionybę, visuomeninių ryšių stabilumą. Visą pasaulį sugriausime iki pagrindų, o tada… Tada įausime į Vakarų sociumo audinį visus kontrkultūros elementus ir sudarysim iš jo naują, humanišką visuomenės variantą. Tam neprireiks nieko žudyti, kalinti GULAGE, nereiks kraujo praliejimo ir t.t.. O pasikeitus Vakarams, ateis eilė ir Sovietų Sąjungos stalininiam socializmui. Jis irgi bus „humanizuotas“.

Tai buvo unikalus, kruopščiai apgalvotas ir nepaprastai veiksmingas projektas. Absoliučiai savarankiškas. Tačiau kažkokia jėga pasisavino jį, įsiurbė frankfurtiečių pastangas į savo planą ir pasinaudojo kairiųjų protuolių darbų vaisiais. Svaigdamas nuo pasisekimo Markuzė ir jo sėbrai nesunerimo: o kodėl gi jiems taip lengvai leidžiama daryti savo revoliucija? O sunerimti vertėjo.

Profesorių planas pavirto įrankiu atlikti visai kitam mega projektui. Frankfurtiečius ištiko 1917 metų rusų revoliucionierių likimas. Tarptautinis finansinis kapitalas integravo šį projektą į savo matricą ir panaudojo savo labui. Privertė sužaisti svetimą lošimą.

Kažkuo frankfurterių likimas panašus į sovietinių demokratinių intelektualų likimą. Kai 9 dešimtmetyje partijos viršūnė nusprendė sugriauti sovietinė civilizaciją, save įsimylėjusiems ir savimi pasitikintiems „intelektualams“ davė viską: ir tribūną žiniasklaidoje, ir daugiatūkstantines manifestacijas, ir visokeriopą reklamą. Tačiau kai Raudonosios imperijos griūtis įvyko, intelektualus tuojau pat nusodino, pavertę juos arba plepiais driskiais marginalais arba ištikimais naujo gyvenimo šeimininkų tarnais. (Tas pats buvo ir su Lietuvos intelektualais Sąjūdiečiais – „Versijos“).

Ar ta jėga buvo CŽV? Kai Amerikos žvalgyba pradėjo eksperimentus su LSD ir kitais haliucogenais, jai vadovavo Alenas Dalesas. Ko jam reikėjo? Rasti veiksmingus metodus, kurių pagalba galima valdyti žmones ir ištisas jų grupes tiek Amerikoje, tiek už jos ribų. Centrinei Žvalgybos Valdybai reikėjo įrankio kurti valdomai visuomenei. Jai reikėjo jaukaus, ramaus, bekonflikčio pasaulio Vakarų civilizacijos viduje, o tuo pat metu ir priemonės manipuliuoti tautomis tose šalyse, kurios nepateko tarp išrinktųjų. CŽV išsprendė jai pateiktą uždavinį. Ir ne daugiau.

Tuometiniai CŽV specialistai būtų baisiai sukrėsti, jei sužinotų, iki ko atves jų eksperimentai su psichodelikais. Beje, kai 7 dešimtmečio pradžioje situacija tapo grėsminga, tuometinė CŽV vadovybė padarė viską, kad būtų uždaryti haliucogeniniai projektai. Tiesa, tai liečia oficialią, taip vadinamą „baltą“ CŽV dalį. O visa eilė pakankamai rimtų specialistų kalba ir apie „juodą“, uždarą struktūrą valdybos viduje. Štai ji ir pradėjo žaidimus su narkotikais. Atseit, galima ir savęs nepamiršti, ir didelius darbus nuveikti. Juk narkotikų pardavimas – tai ne vien didžiuliai pinigai į asmenines kišenes. Tai ir galimybė be valstybės pagalbos finansuoti reikalingus politinius judėjimus ir operacijas. Kartu „juodąjame CŽV ordine“ užgimė savotiška filosofija: narkotikai, atseit, naikina silpnavalius ir nereikalingus Amerikos visuomenės narius. Tegu maištininkai žaidžia su narkotikais, o ne maištauja, tegu degraduoja ir išmiršta nuo šio nuodo.

Pirmą kartą apie spectarnybų atstovų žaidimus su narkobizniu parašė Lindonas Larušas. Nuo to laiko kasmet atsiranda vis naujų faktų, patvirtinančių šį požiūrį. Amerikiečių „apsiausto ir durklo“ riteriai labai nenorėjo, kad pelningo narkotikų verslo kontrolė atitektų kubiečiams ar kinams, ypač po to, kai Lotynų Amerikoje sustiprėjo kairiosios pakraipos sukilėlių armijos, kurių bazės išsidėsčiusios kaip tik ten, kur intensyviai auginama narkotikų žaliava, o prokiniški „revoliucionieriai“ Birmoje ir Tailande ėmė kontroliuoti žymųjį „auksinį trikampį“. Psichodelikų įdiegimas Amerikoje, kontroliuojant „Juodąjam CŽV ordinui“, ne tik atėmė rinką iš Azijos ir Lotynų Amerikos „kovotojų su kapitalizmu“, bet ir sukūrė cheminę alternatyvą natūraliems narkotikams. Bet apie jokį Amerikos perprogramavimą nė kalbos negalėjo būti! Kitaip sakant, šiuo atveju vėlgi kažkokia nematoma ranka pasinaudojo ir „juoda“, ir „balta“ CŽV dalimis. CŽV nevalingai suteikė savo didžiules galimybes galingiems istorijos inžinieriams.

Ar buvo tai intelektualų maištininkų, tokių kaip Liris, Hakslis ar Kenas Kizis, projektas? Žinoma, ne. Politika jų nedomino. Taip, jie svajojo apie buržuazinio sociumo demontažą ir jo suskaldymą į daugybę mažų bendruomenių. Bet netgi tai nebuvo pagrindinis jų „arkliukas“. Labiausiai Liris ir į jį panašūs siekė atverti naują realybę žmogaus psichikoje, išplėsti suvokimo ribas ir sukurti kelionių į sąmonės gelmes technologiją – su garantuotu grįžimu atgal. Juos domino mistinės patirties įvaldymas, leidžiantis žmogui save aktualizuoti. Bet ir šitą projektą ištiko kitų į jį panašių likimas: galingos jėgos įjungė jį į savo Amerikos perkodavimo planą ir ciniškai išnaudojo ir Lirio, ir jo sėbrų energiją. Be to, tai padarė tam, kad pasiektų tikslus, iš esmės priešingus svajotojų psichonautų tikslams. Juos pavertė viso labo įrankiais, kurių dėka buvo siekiama visai kitų tikslų.

Psichodelikai, Frankfurto mokyklos ideologija ir roko muzika tapo dalimis grandiozinio eksperimento, surengto antroje 7 dešimtmečio pusėje Amerikoje. Šio eksperimento rėmuose kažkas padarė didžiulį poveikį giluminei visuomeninei jaunosios Amerikos sąmonei, kuri pakeitė Amerikos ateitį. Kelios amerikiečių kartos buvo perkoduotos. Jiems pakeitė giluminius asmenybės pagrindus, vertybinę orientaciją, elgesio stereotipus, įprastas bendravimo ir sąveikos su kitais žmonėmis formas. Pirmąsyk istorijoje tautai buvo pakeista dvasia ir ji virto visai kita tauta. Poveikis buvo daromas kompleksiškas: ir cheminis (per psichodelikus), ir psichofiziologinis (per muziką), ir socio-semantinis (ideologija).

Tačiau kas gi valdė šitą eksperimentą? Kad surastume atsakymą, prieš tai geriau paieškokime atsakymo į klausimą: „O kam visa tai buvo daroma?“

„Didžiosios visuomenės“ pabaiga?

Šito eksperimento, padaryto su ištisa valstybe, tikslai nebuvo humaniški. Pačios aukos nesuprato, kodėl joms daromas poveikis ir kaip jis paveiks šimtų milijonų žmonių gyvenimus. Jie naiviai galvojo, kad kovoja prieš nežmonišką senosios Amerikos gyvenimo būdą, protestuoja prieš karą Vietname, stengiasi išplėsti sąmonę, praturtinti asmenybę ir prasimušti iki tikrųjų jausmų.

Tačiau dabar, kai nuo Vudstoko festivalio praėjo jau 4 dešimtmečiai ir mergaitės, šokusios ten palaidais plaukais ir apnuogintomis krūtinėmis, seniai pavirto močiutėmis, mes suprantame: iš tiesų tų audringų laikų jaunimas buvo paprasčiausiai perprogramuotas. Iliuzijos tapo patrauklesnės už realybę. Asmenybė subyrėjo, susisluoksniavo į skirtingus kontūrus ir lygmenis, kurių kiekvienas ėmė gyventi savo gyvenimą. Visa tai buvo daroma būtent tam, kad būtų galima lengviau pakeisti giluminius asmenybės bruožus, „vertybių kristalus“ sąmonės viduje. Ir atskirų žmonių, ir visos visuomenės psichikai buvo padarytas šaltas, apskaičiuotas inžinerinis poveikis. Atsirado nauja žmonių rūšis: sukonstruotieji – ir todėl imlūs perprogramavimui ir manipuliacijoms.

Tikslas buvo sėkmingai pasiektas.

Buvo Amerikos perkodavimo projekte ir kitas tikslas, politinis. Istorijos inžinieriai palaidojo Didžios visuomenės Amerikoje kūrimo programą. Tą pačią programą, kurią sumanė paskutinis didis prezidentas Kenedis, pasigavo Robertas Kenedis ir privedė prie liūdno galo Lindonas Džonsonas. O visi šalutiniai produktai, tokie kaip protesto maršai, juodaodžių maištai ir pralaimėjimas Vietname atrodė istorijos inžinieriams labai nedidele kaina už tai, ko jiems pavyko pasiekti.

Kai Amerikos perkodavimas pasibaigė, eksperimentą nutraukė taip pat operatyviai, kaip ir pradėjo. Iš pradžių visuotinai uždraudė LSD. Pop mesijus pasiuntė už grotų ar tiesiog išsklaidė, teoretikus liovėsi spausdinti tarsi mostelėjus burtų lazdele. Amerika toliau gyveno korporatyvinį gyvenimą, tačiau tai buvo ja visai kita Amerika. Drąsių realybės kūrėjų civilizacija, „skraidančių tvirtovių“ pilotų nacija pavirto minia lengvatikių, politkorektiškų vidutinybių – aistringų technotroninių iliuzijų vartotojų. Heroizmas buvo sunaikintas, atėjo bailus ir ciniškas vartojimas.

Prisiminkim kultinį filmą „Matrica“. Pamenat, ką sako pagrindinio herojaus vedlys?

„Matrica – tai pasaulis, užvilktas tau ant akių, kad nuo tavęs būtų nuslėpta tiesa. Tai konstrukcija, kurios pagalba pasaulis slepia tai, ką mes žinojome visą laiką – kad mes esame vergai tam tikros jėgos, gerokai galingesnės už mūsų individualias galimybes“.

„Šešėlio bendrijos“ triumfas

Kai pasibaigus projektui iliuzijos tapo realybe, o realybė subyrėjo į daugybę iliuzijų, autoriai atvirai save įvardijo. Tai – jėga, išeinanti už žmogaus galimybių ribos. Jėga, kuri pavergia žmonių pasaulį.

Tai kas gi buvo toji šėtoniškai gudri ir galinga jėga? Kas žaidė visais tais entuziastas, mokslininkais ir žvalgybininkais, keisdami Ameriką? Atsakymą jūs, skaitytojau, turbūt jau turite. Projektas „Amerikos perkodavimas“ buvo įgyvendintas Šešėlio Bendrijos, Globalizacijos ir ultra liberalizmo kūrėjų. Šitaip Šešėlio bendrija užvaldė Ameriką ir tapo pagrindine ateities inžiniere.

Kam Šešėliui prireikė pakeiti Amerikos dvasią? Viskas labai logiška. „Šaltąjame kare“ turtingesnė ir ekonomiškai stipresnė Amerika turėjo nugalėti Sovietus ir tapti vienintele supervalstybe planetoje. Paskutine planetos imperija, viešpataujančia globalizuotame pasaulyje. Taip ir atsitiko. Vakarai sugriovė Sovietų Sąjungą, užgrobė jos buvusias įtakos sferas, ėmė kontroliuoti neįtikėtinus kiekius resursų, išsiurbė iš nugalėtųjų milžiniškus pinigus, gausybę idėjų ir smegenų.

Tai vyko vykdant senąjį planą. Tačiau paskutinė planetos imperija pati turėjo patekti visiškon Šešėlio bendrijos kontrolėn. Kitaip nugalėjusi Amerika galėjo pati sutriuškinti antižmoniją, šitą klajoklių ir globalių marodierių ordą. Ir Šešėlio bendrija puikiai susidorojo su rizikingo, bet sukrečiančiai gražaus savo plano įgyvendinimu. Pasinaudojusi Amerika kaip įrankiu susidorojimui su pavojingu rusų gigantu, ji tuo pat metu nugalėjo ir pačią nugalėtoją. Amerika pati buvo užgrobta priešo. Grandiozinis globalaus įsiviešpatavimo planas tą patį momentą nustojo būti savarankiškas, tapęs viso labo tik Amerikos perkodavimo matricos įrankiu.

Jau 7 dešimtmetyje maištaujančiam jaunimui sumaniai buvo įkalta į galvą idėja, kad reikia turėti kuo daugiau pinigų begaliniam savo norų tenkinimui. Šis principas realizavosi šou versle, „žolės“ ir narkotikų pardavime. Tai buvo revoliucinis, radikalus kelias jaunimui į vartotojų visuomenę. Po 10 metų atėjo Reiganas su neoliberalizmo idėjomis ir jaunimas visu būriu nubalsavo už jį. Ši jaunoji karta, prišerta kairiosios kultūros, užėmė politines aukštumas ir galiausiai nugalėjo Sovietus, tačiau ne klasikiniame „šaltąjame kare“. Nugalėjo Amerika, bet ne kaip valstybė, o kaip globalinis monstras.

Po „griaudėjančių šešiasdešimtųjų“ užgimė „Globoamerika“, „postvakarietiškas postindustrinis darinys“. Šiandien tai – „politinis stogas“ „naujųjų klajoklių“ ordai. Paaiškėjo, kad visi tie ilgaplaukiai maištininkai svajotojai iš 7 dešimtmečio iškėlė iš savo tarpo Klintoną, buvusį pacifistą, kuris visiškai nedvejodamas subombardavo Jugoslaviją ir pasmerkė serbus genocidui.

Tai kas gi buvo padaryta, naudojant visiškai ne antgamtinius dalykus? Narkotikai, muzika ir tekstai – argi tai kažkas antgamtiško? O kokios jų pasekmės milijardams žmonių! Amerikos perkodavimas, Sovietų sunaikinimas nepaprastai sumaitojo mokslinį techninį progresą, užgesino „šešėlininkams“ pavojingus siekius: link žvaigždžių, link naujų energijos šaltinių, link laisvės nuo naftos ir dujų, link tikrojo Žmogaus išsilaisvinimo ir vystymosi.

Pražuvo brolių Raitų, Lindbergo, Gagarino, Teslos pasaulis. Išnyko „sparnuotojo žmogaus“, pionierių, herojų ir idealistų visata. Gudrus ir vikrus slibinas nugalėjo erelį ir pagimdė išsigimusį, iškraipytą pasaulį, grindžiamą melu, kvaišalais ir plėšimu. Suskaldytą ir susisluoksniavusį, veidmainišką ir kruviną pasaulį, kuriame valdo marodieriai, spekuliantai, smegenų plovėjai, seksualiniai maniakai ir sadistai. Pasaulį, kuriame pats žmogus paverčiamas žaliava protingiems ir žiauriems viršžmogiams. Naujosios vergijos ir totalinės homo sapiens degradacijos pasaulį…

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Visos serijos dalys:

1968 – didysis lūžis

Riaumojantys 60-ieji: tik muzika?

Grandiozinės operacijos „60-ieji“ rekonstrukcija

Aukojimas ant „Naujojo pasaulio“ altoriaus

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą