Atsargiai, psichologas!

Psichologai – žmonių giminės priešai. – murma mano kolega psichiatras, pasibaigus pokalbiui su nauja paciente. Ir aš su juo sutinku. Nes viena iš mano darboviečių – psichiatrinė ligoninė. Skaitai ligonių korteles – širdis krauju apsipila. Ankstyvosiose ligų stadijose dauguma žmonių metų metus lankė psichologines konsultacijas, kursus, lekcijas, treningus. Juos mokė „džiaugtis gyvenimu“ ir „atsikratyti nereikalingų baimių bei pavojų“. Tuo tarpu ligos progresavo. Ir niekas iš grupes vedančių psichologų nematė, kad žmogus turi problemų su psichika.

Žmonių su psichine negalia problema slypi tame, kad jie nesupranta, kas su jais vyksta. Žmogus jaučia, kad su juo kažkas ne taip ir pradeda ieškoti pagalbos. Po tarybinių laikų žodis „psichiatrija“ kelia baimę, dėl to visi dažniausiai eina pas psichologus. Visas siaubas slypi tame, kad psichologai šios srities visiškai neišmano ir neatskiria, kur norma, o kur – patologija. O jų padėties puikumas yra tas, kad jie už nieką neatsakingi. Gydytoją už jo klaidą gali nuteisti. Psichologo – ne.

Aš pati kilusi iš psichologų tarpo. Ir šiandien, kaip Pavlikas Morozovas pasisakau prieš Alma Mater. Kaip partizanė aš griaunu profesinio sluoksnio autoritetą. Aš turiu tam teisę. Kadangi žinau tikruosius psichologinio išsilavinimo spragų mastus. Ir viso to pasekmes.

***

Prieš daugelį metų, po instituto baigimo, pataikiau dirbti klinikinės psichoterapijos centre. Aplinkui sukinėjosi vieni psichiatrai – psichoterapeutai. Kad įsivažiuočiau į centro veikloje, pasiprašiau dalyvauti pacientų priėmime. Jau po pirmo tokio priėmimo išėjau sutrikusi. Į konsultaciją atėjo moteris su 6 metų sūnumi. Ji skundėsi, kad vaikas nesutramdomas. O psichoterapeutas, vietoje to, kad patyrinėtų atmosferą šeimoje, uždavinėjom klausimus, kaip vyko gimdymas, kaip berniukas valgo, kaip miega… O paskui paskyrė berniukui encelofalogramą. Ir paaiškino man: „Tai vidinis kaukolės spaudimas. Reikia gydyti pirminę priežastį, vien tik psichoterapijos čia neužteks“.

Ir čia pat perkaitė nedidelę paskaitą apie tai, kad žmogus be sielos turi dar ir kūną su daugybe organų, kurių susirgimai daro poveikį psichikai. Pavyzdžiui, sutrikus skydliaukės funkcijoms, žmogus darosi dirglus – su tokiu nusiskundimu ir ateis pas psichologą. O žodžiu „tinginystė“ žmonės neretai apibūdina apatiją, kurios priežastimi gali tapti dešimtys susirgimų. Tokiais atvejais be svarbiausio susirgimo gydymo psichologo darbas beprasmiškas.

Mes to nesimokėme.

Pakankamai greitai pradėjau suprasti, kad turiu keistą rinkinį paviršutiniškų, padrikų ir daugeliu atvejų pasenusių žinių. Ir begalę primityvių schemų bei klišių. Pradėjau suprasti, kad aš nieko nemoku. Mūsų neišmokė amato.

Autošaltkalvis, baigęs amatų mokyklą, ne tik žino, kur automobilyje yra variklis, kur karbiuratorius, bet ir moka visa tai pataisyti. Balerina po baleto mokyklos moka šokti. O ką moka psichologai? Kokiam darbui jie ruošiami?

Mūsų psichologinė „mokykla“ garsėjo tuomet, kai užsiėmė savo reikalais – mokslu. Ir psichologijos fakultetai iš pat pradžių buvo skirti rengti mokslinius darbuotojus. Tačiau į mokslą šiandien eina mažai kas, galbūt dėl to, kad ten neprasimaitinsi. Dauguma eina dirbti su žmonėmis – konsultuoti, vesti grupes. O tam reikalingas iš principo kitoks profesionalių žinių rinkinys, ir kitoks atsakomybės lygis.

Tais laikais, prieš daugelį metų, aš supratau, kad man reikia iš naujo persimokyti ir dėl to paprašiau pagalbos. Ir man ėmė krėsti proto. Praėjo labai daug laiko, kol atsikračiau bjauraus bejėgiškumo jausmo. Ir kai šiandien sakau: „žinau, moku, galiu“, tai visa tai galiu ne dėka išsilavinimo, o greičiau priešingai.

Mokiausi dar prie tarybų valdžios. Bet per visus tuos metus taip ir nesusiformavo aiškūs reikalavimai – ką turi žinoti ir mokėti psichologas. Nėra supratimo apie moralines etines normas, dėl to priesakas „nepakenk“ psichologų netaikomas.

Psichologų parengimo programos iš esmės nepasikeitė, užtat pasikeitė laikas. Po „perestroikės“ šio profilio specialistų paklausa smarkiai išaugo. Šiandien juos rengia kone kiekviena humanitarinė aukštoji mokykla, be to, yra dar begalė įvairiausių kursų. O vis gausėjančios „žmonių žinovų“ kastos problemos išlieka vis tos pačios – nekompetencija, neatsakingumas.

Tokiu būdu Didžiajam Psichologijos Mokslui, turinčiam nemažai vertų atžalų, gimė nepilnavertė, mažaraštė „dukrelė“, kurios vardas – Vulgarioji Populiarioji Psichologija. Jos mėgstamiausias užsiėmimas – „kabinti ant ausų makaronus“ ir prietarus bei prielaidas pateikti kaip realybę.

Psichologijoje esama patikimų žinių – patikrintų moksliniais tyrimais. Ir yra begalė iš piršto laužtų teorijų. Šiais mitais ir prekiauja „nevykėlė“ dukrelė. Kaip dažnai aš sutrikdavau ir susigėsdavau, kai išgirsdavau psichologų komentarus ir rekomendacijas per televizorių ar užtikdavau kolegų žurnalinius straipsnius. Iš kur jie visa tai ima? Pateiksiu vieną pavyzdį: „vaikas iš nepilnos šeimos pasmerktas problemoms“. Nėra tokių duomenų! Rimtų mokslinių darbų šia tema niekas neatliko! Galų gale, pusė pasaulio išaugo nepilnose šeimose, nes kiekvieną šimtmetį įvykdavo po porą trejetą didelių karų. Beje, o iš pilnų šeimų į gyvenimą išeina vien tik žmonės be problemų?

Tuo pat metu psichologinių paslaugų populiarumas ir toliau auga. Kaip konkistadoriai prieš 500 metų puolė užkariauti Amerikos, taip pusiau beraštė psichologų gentis metėsi atsikariauti savo dalies rinkoje. Įdomiausia, kad jų tarpe esama ir padorių žmonių, nuoširdžiai siekiančių jums padėti. Gaila, kad tokių mažuma.

Sunku įsivaizduoti laikraštį be psichologų skilties. Per radiją konsultuoja, per TV – gydo. Dauguma pokalbių šou galiausiai susiveda į grubią psichologinės pagalbos imitaciją. O kur dar begalė psichologinių treningų, kursų ir konsultacijų, kuriose gausite nuostabių rekomendacijų: „kaip gyventi be vidinių konfliktų“ (mano manymu, tai lengva – tereikia prarasti sąžinę); „kaip pasigauti vyrą“ (nedidelį, tikriausiai, kilpa, o didelį – spąstais); „kaip pamilti save“ (čia turbūt apie masturbaciją).

Kodiniai patarimai, susiję su šeimyniniais santykiais, dažniausiai susiveda į apmokymus, kaip manipuliuoti: „reikia linkčioti galvą, o daryti savaip“. O patarimų esmė dažniausiai būna tokia, kad giminaičiais negalima pasitikėti, bet ir pyktis su jais nereikėtų. Dėl to reikia gudrauti ir mikliai pasiekti savo tikslus.

O kokia psichologinių treningų gausybė! Apdorojimo gilumo ten nė kvapo ir būti to negali, ten kiti tikslai – pinigai. Dėl to dalyvauti gali ir 30, ir 50, ir 100 žmonių. Atskleisiu profesinę paslaptį – grupėje negali būti daugiau kaip 12-15 žmonių. Darbas su psichika ir konvejeris – nesuderinami dalykai. Tačiau žmonės treningus mėgsta. Prie jų priprantama ne prasčiau negu prie lengvų narkotikų. Gyvenimas pernelyg nepasikeičia. Užtat įgyjama iliuzija, kad galima greitai išspręsti problemas. Ir „pasitūsinti“ ne pro šalį. Neaišku, tiesa, kuo čia dėta psichologija – išvertus: mokslas apie sielą.

Kokia jau ten siela! Prekyba „laime“ psichologai užsiima ne blogiau už burtininkus ir žiniuonis. Ne veltui didžiausią paklausą turi treningai, kuriuose žmones „padaro sėkmingais“. Kai apie žmogų kalba, kad jis protingas, talentingas ar aukštos klasės profesionalas – šitai suprasti galima. O sėkmingas – kas tai? Kuris neturi nei proto, nei talento, nei profesionalizmo, bet sugebėjo pinigų užsikalti?

Baisiausia, kad pas mus, kad galėtum vesti psichologinius treningus, nereikalaujama jokių specialių žinių. Tai tėra nuostabi lesyklėlė, kurioje galima dirbti, remiantis nuosavais išmislais, samprotavimais, intuicija ir gyvenimiška patirtimi. Stomatologijoje šitaip tikriausiai nesigautų dirbti, o psichologijoje – galima. Dėl to ir atsiranda įvairiausių psichologijos guru.

Viename psichologų renginyje teko susidurti su panašiu „šviesuliu“. Ant jo knygų viršelių rašoma „žymus psichologas“, „daugybės bestselerių autorius“ ir „unikalios metodikos kūrėjas“. Per penkias minutes pokalbio paaiškėjo, kad dėdžius nežino elementariausių dalykų, kad išsilavinimas pas jį visiškai kitas, maža to, per visus aktyvios „psichologinės veiklos“ metus jis jokių psichologinių žinių taip ir neįgijo.

Psichiatrinėje klinikoje, kurioje dirbu, kas penktas pacientas dalyvavo jo treninguose. Jų metu smarkiai suaudrinamos emocijos, o tai daugeliui žmonių nepageidautina ar netgi pavojinga. Pamėginau jam tai paaiškinti. Jis nė kiek nesutriko, netgi nesusidomėjo. Pakėlė į mane tuščias akis ir ramiai atsakė: „Kol moka pinigus – tegu ateina“.

Geriau jis būtų ėjęs dirbti samdomu žudiku. Nors tiek, kiek jis gauna, kileriai neuždirba. Sėkmingas žmogus!

Tikriausiai negalima taip koneveikti visos psichologinių paslaugų rinkos. Yra, žinoma, puikių, išsilavinusių profesionalų, kurie jaučia atsakomybę už savo darbą. Ir kai gyvenime su jais susiduriu, džiugiai nustembu ir puolu megzti draugystės. Gaila tiktai, kad apmaudžiai retai tokie dalykai pasitaiko.

***

Aš, žinoma, nesiruošiu įsirašyti į teisėjas ar pasaulio gelbėtojas. Tačiau už kiekvieno neatsakingumo ir neprofesionalumo atvejo aš matau gyvą žmogų.

Pas mus ligoninėje guli jauna moteris. Ji kimiai, gergždžiančiai kalba, nes nudegė gerklę – nepavykusios savižudybės pasekmė. O prieš tai ji ilgai lankėsi pas N, pas S, lankė treningus „Z“ centre… Jos motina sutrikusi kalba man: „Bet juk ji visą laiką vaikščiojo į psichologinius užsiėmimus. Ką mes ne taip padarėme?..“

Ir ką man jai atsakyti?

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą