LIBERASTIJA
spalio 30, 2012

Ateizmas

Ateizmas

Bedieviškumas, kaip invalidumo rūšis, yra susijusi su pasaulio suvokimo organų neišsivystymu.

Esama žmonių, kurie gimė kurčiais. Jie neturi galimybės girdėti garsus ir gali manyti, jog pats garso egzistavimas – tai kažkieno išsigalvojimas. Net jeigu tikslūs prietaisai pademonstruos jiems garso bangų poveikį rodyklių ir daviklių parodymais, tokie žmonės gali savaip traktuoti prietaisų parodymus ir surasti jiems savus paaiškinimus, nesusijusius su garso egzistavimu. Visuomenėje, kurioje klausa vaidina lemiamą vaidmenį (tarkime, klausa būtina, kad išsigelbėtum nuo sėlinančio plėšrūno), kurtieji labai greitai žūsta. Saugesnėse visuomenėse negirdinčių žmonių kiekis gali smarkiai išaugti, dėl ko kurtieji gali pradėti jausti savo reikšmingumą ir pradėti laikyti savo asmeninę ydą bendražmogiška vertybe.

Įdomu pažymėti, kad ateistas yra negyvybingas pagal visas teorijas, įskaitant ir jo paties ateizmą ir darvinizmą. Ateistas pernelyg lengvai puola į depresijas, nusivylimą. Ateistė motina per didžiausius vargus pagimdo du vaikus ir po to visiškai nuoširdžiai laiko save pačiu nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje. Pagimdyti septynis vaikus, kaip religinga moteris – apie tai ji net susimąstyti nėra pajėgi. Ateistai vyrai pasižymi kraštutinis nusivylimas, jeigu jam neprieinamos netgi antraeilės komforto formos, jie panikuoja, kad „nespėja gyventi“ ir panašiai. Visiško gyvenimo beprasmiškumo suvokimas demotyvuoja žmogaus gyvenimą: iki galo suvokus visą būties beprasmybę ateistui sunku netgi nuo sofos pakilti, jau nekalbant apie ilgą maratoną ar gamybinį avralą. Karuose ateistas būna labai prastu kareiviu, o ir pilietis jis niekam tikęs. Tai susiję su tuo, kad bet kokia šventenybė ateistui yra tiktai gudreivų išmislas, o mirti ir kentėti už išmislus, sutikite, yra sunkoka.

Gyvenimo humanizavimas – štai pagrindinė priežastis, dėl kurios ateizmas išplito naujausiais laikais. Ne mokslo pažanga, kaip mano patys ateistai (nes mokslas iš esmės apie Dievą nieko neigiamo neteigia, netgi atvirkščiai). O gyvenimo humanizacija, kuri leidžia luošiams, kurie anksčiau sparčiai išmirdavo, išgyventi ir daugintis. Paimkite šiuolaikinę miestietę ir perkelkite į viduramžius: ji ne tik kad per pirmą gimdymą numirs, ji numirs dar iki gimdymo, iš nevilties, pamačiusi, kas ją supa. Senovinio kaimo sąlygomis išgyventi galėjo tik giliai tikintis, likusiems jose gyventi buvo neįmanoma. Taip ir susidarydavo tikinčiųjų dauguma. Kilmingieji gi žaidė ateizmą ganėtinai nuo seno, jų gyvenimo sąlygos buvo pakenčiamesnės negu pas valstiečius, psichologiškai silpnesni ne taip intensyviai išmirdavo, kaip valstiečių bendruomenėje.

Toliau prasidėjo progreso grandininė reakcija: krikščionybei būdinga užuojauta artimo žmogaus kentėjimui sukūrė galingą techniką, kuri pakeitė vergus pačiuose sunkiausiuose darbuose. Juk akivaizdu, kad niekur už krikščionybės arealo ribų vergų kančių klausimas nieko nedomino ir nedomina. Galinga technika gyvenimą padarė lengvesnį ir pakenčiamą netgi luošiams. Ateistiški psichiniai luošiai vietoje to, kad išmirtų, gavo galimybę ištisus dešimtmečius vapėti savo drebančiais balseliais apie savo patologinę pasaulėžiūrą ir žaloti dar nesutvirtėjusius klausytojų protus. Ateizmo puvėsiai išplito ir tarp dalies sveikųjų – šis puvėsis pagimdė genocidą vardan ateizmo – rasinio darvinizmo teorijos (hitlerizmas), socialdarvinizmo (liberalizmas) eretikų naikinimą.

Esmė slypi tame, kad pats savaime ateistas yra nekenksmingas, nes bejėgis. Jėgų veikti, ypač veikti kažkam priešinantis, suteikia tiktai tikėjimas. Ateistas jokio tikėjimo neturi ir dėl to jis tėra viso labo kalbantis negyvėlis, vaiduoklis. Tačiau, apkrėsdamas natūralų tikėjimą tiems, kurie tokį tikėjimą turi, ateizmas sukuria psichologinius mutantus, kurie juo tiki. Sunku suprasti, kaip galima nesutramdomai, iki kankinystės tikėti netikėjimu. Sunku suprasti, kaip absoliutus Niekas gali paskatinti aktyvius ir aršius veiksmus, tačiau istorijoje mes ne kartą sutinkame šį fenomeną.

Nes kad ir kaip ten bebūtų, bet netgi išgamoms, kad jie galėtų veikti, reikalingas tikėjimas. Jeigu pažinimas be tikėjimo neįmanomas, kadangi bet kokiai teoremai reikalinga aksioma (t.y. dogma), tai veiksmai be tikėjimo neįmanomi, kadangi bet kokios pažiūros apie tai, kokia turi būti ateitis, yra pagrįstos „nepačiupinėjamomis“ prielaidomis. O įsitikinamas, kad egzistuoja neregimi, nepačiupinėjami dalykai – tai ir yra tikėjimas.

Iš čia seka, kad:

1. Ateizmas grynu pavidalu – tai bet kokio mąstymo nekrozė.

2. Ateizmas mišriu ir atskiestu pavidalu – tai sąmonės mutavimo skatintojas, suformuojantis patologines gyvenimiško aktyvumo formas.

3. Silpnas ateizmas – tai apvalanti priemonė kovai su įvairaus pobūdžio grubiais prietarais.

Nes kai niekuo netikima – tai visiškas barbariškumas, o kai tikima viskuo, bet kokia pasaka – tai irgi barbariškumas. Progresyvi religinė mintis visada turėjo nedidelę dozę ateizmo (Jobas, Ekleziastas ir kt.)

Ateizmas, suprantamas ne kaip „anti-teizmas“, t. y. kova su Dievu, o būtent kaip „a-teizmas“, t.y. atsiribojimas – svarbus išsivysčiusio mąstymo komponentas, duodantis galimybę apmąstyti nemažai atskirų klausimų, nemąstant apie Dievą. Religinėje tradicijoje tokio pobūdžio dozuotas ateizmas (t.y. tapęs savotišku vaistu) pasireiškia taisykle „Neminėk Dievo vardo be reikalo“.

Jeigu mes protiškai subręstame, tai pradedame suprasti, kad vienus dalykus suvokti yra labai paprasta, kitus – sudėtingiau, trečius – apskritai labai sunku. Vadinasi, turi būti ir tokių dalykų, kurių mes iš principo negalime suvokti. Labai lengva atnešti į kambarį kačiuką, gerokai sunkiau įkišti jį į pianiną ir visiškai neįmanoma įgrūsti į kambarį kontinento. Taip ir žmogaus protas gali sutalpinti savyje tiktai tai, kas į jį gali sutilpti.

Pagrindinis dialektikos dėsnis – bet kokiame reiškinyje egzistuoja priešingybės. Dėl to ir reliatyvumas yra neįsivaizduojamas be absoliutumo, ir pažinimas – be galimybės pažinti nebuvimo. Žmogus, kuris galvoja, kad žino ar gali pažinti absoliučiai viską – nesveikas, neadekvatus.

Vaikui egzistuoja tiktai tie dalykai, kuriuos jis gali pažinti. Suaugusiam egzistuoja dalykai, kuriuos galima suprasti ne iš karto, ir dalykai, kuriuos pažinti galima labai sunkiai, po ilgo ir sunkaus protinio darbo. Vadinasi. – svarsto suaugęs žmogus. – turi būti ir tokių dalykų, kurie pranoksta savo apimtimi protą ir dėl to jame nesutelpa. Juk ne vaikas gi aš esu, galų gale, kad laikyčiau save pasaulio bamba ir visos kūrinijos viršūne! Jeigu yra dalykų, kurie yra mažesni už mane, tai yra ir didesnių. Jeigu yra dalykų, kurie manyje sutelpa, tai turi būti ir tokių, kurie manyje netelpa. „Juk iš tiesų, – pasakys sveikas žmogus, – Juk ne Dievas gi aš esu, kad manyje viskas sutilptų“. Ir nusišypsos, tai pasakęs. Tačiau su ateistais juokams ne vieta.

Tokių dalykų neigimas – tai ne tik ateizmo, bet ir agnosticizmo infantilumo požymis. Aš nežinau ar egzistuoja tai, ko aš nežinai – teigia agnostikas. Bet juk tai absurdas! Gyvenimas tūkstančius kartų įrodo mums, kad esama begalė dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome. Aš, pavyzdžiui, asmeniškai nežinau nė vieno Birmos gyventojo, vadinasi, aš turėčiau suabejoti ar egzistuoja Birma? Arba nė karto nepatyriau jokių įspūdžių Antarktidoje – argi tai reiškia, kad turiu suabejoti Antarktidos egzistavimu?

Žmogaus sąmonė prarastų bet kokią galimybę vystytis ir tobulėti, jeigu pripažintų realybe tiktai tai, kas suprantama ir akivaizdu. Tai, ką protas pagavo, jis JAU pagavo. Vystymasis ir tobulėjimas gali vykti tik nesuprantamų (laikinai ar amžinai) dalykų kryptimi. O tam reikia pripažinti, kad egzistuoja mūsų dar nesuvokti ir apskritai nesuvokiami dalykai.

Jausmas, kad egzistuoja Dievas yra natūralus sveikai psichikai, galima sakyti, kad jis įgimtas bet kokiai sudėtingai psichikai (apie sliekus ir vienaląsčius nekalbėsime). Tai suvokimo, kad esi NE SVARBIAUSIAS šiame pasaulyje pasekmė. Šis suvokimas pagimdė pašaipų valstietišką posakį: „įsikalė į galvą, kad jis – pasaulio bamba“. Taip sakoma apie žmogų, kuris prarado jausmą, kad jis nėra pats svarbiausias, žmogų, kuris prarado blaivų suvokimą, jog ne jis yra Visatos centras. Ar gali psichiškai sveikas žmogus laikyti save Visatos centru? Ar gali nuoseklus ir įsitikinę ateistas, kuris Dievą pakeičia ne kitu dievu – pavyzdžiui, komunizmu, o būtent bet kokio Dievo nebuvimu, nelaikyti savęs Visatos centru?

Ateizmas visiškai nedera su sveika psichika. Sveikas protas šaukte šaukia – tu esi mažas, silpnas, neseniai atėjęs į šį pasaulį ir netrukus iš jo pasitrauksi. Tačiau ateizmui nėra ko išskyrus save patį padaryti Visatos centru. Ir čia slypi tiek jo tragedija, tiek ir jo beprotybė grynai klinikiniu pavidalu.

Nes jeigu Visatos centras – ne tu, tai aplink ką jinai sukasi? Ir kam viskas, kas egzistuoja Visatoje, tarnauja? Mes juk nusprendėme, kad ne aplink tave sukasi ir ne tau tarnauja. Tu juk pripažįsti, kad esama svarbių ir antraeilių dalykų, esminių ir pagalbinių. O jeigu taip, vadinasi, tarp esminių dalykų esama paties esmingiausio ir kas gi tai gali būti, jeigu ne tu pats? Vengdamas žodžio „Dievas“, žmogus, kuris samprotauja štai šitokiu, čionai pavaizduotu būdu, žmogus jau sukūrė Dievo sąvoką, Dievo kategoriją: kažkas pats svarbiausias, bet ne aš…

Šitas kažkas, kuris man yra svarbesnis už mane patį, ir bus Dievas mano supratimu. O jeigu nieko svarbesnio ir autoritetingesnio už mano vidinį pasaulį nėra? Mes neišvengiamai susiduriame su savęs pačių sudievinimo tragikomedija, kuri išties pakankamai komiška – tačiau tik pašaliniams stebėtojams. Pačiam save dievinančiam asmeniui ir nuo jo priklausomiems žmonėms visa tai labai tragiška.

Apie tai liudijo jau antikinis ateizmas. Pavyzdžiui, mus pasiekė tokie didžiojo skeptiko Protagoro išsireiškimai: „Žmogus yra visų egzistuojančių dalykų matas“. Kitaip sakant, numirs Protagoras ir Visatos nebeliks. Protagoras jau seniai mirė, bet juk mes su jumis kažkur gyvename!

Šiuolaikinis Protagoro pasekėjas publicistas A. Nikonovas knygoje „Laisvė nuo lygybės: Moralinis kapitalizmo statytojo kodeksas“ irgi neišvengiamai absoliutizuoja ateisto asmenybę: „Kuo gi naujosios moralės žmogus skiriasi nuo primityvaus kaimo vaikino, kurio galvoje tebeslūgso ankstesnė moralės versija?… Kaimiškas protas yra sakralus… Kaimiškas protas kenčia nuo absoliutizmo… Kaimiškas protas svajoja apie žmonių bandą… Susižavėję ir naivūs inteligentai kartais su džiaugsmu kalba, kad laukinis žmogus „jaučia vienybę su pasauliu, gamta“, visiškai nesuprasdami, kad toks jausmas – primityvios sąmonės pasekmė…“

„Tokiems žmonėms reikalingas Tėvas„. – netikėtai daro išvadą ateistas Nikonovas. Ir iš to jau aišku, kad jam ne visi namie. Nes Tėvo nereikalingumas „pažangiam“ Nikonovui išties verčia susirūpinti jo psichine sveikata. Kokia prasme jam, pažangiajam, nereikalingas Tėvas? Įvyko apvaisinimas be tėvo? O gal galima kaip žuviai per visą savo gyvenimą nesužinoti, kas tavo tėvas? Tolesnis tekstas nebeleidžia abejoti Nikonovo psichiniu negalavimu: „Jeigu kažkas pasisako prieš kvailiui įprastus elgesio modelius, jo sieloje neišvengiamai kyla teisėtas pyktis, o iš burnos automatiškai byra žodžiai „uždrausti“, „ištvirkimas“, „nuodėmė“, „niekas taip nesielgia“, „gėda prieš žmones“, „pagalvokite apie vaikus“ ir panašiai. Kvailį visada galima buvo atpažinti iš šitų frazių-raktažodžių, kurias jis barsto aplink save kaip žiurkėnas kakučius.

Ryškus tokios idiotiškos visuomenės pavyzdys buvo Tarybų Sąjunga… Protingas – savarankiškas ir atsakingas žmogus. Jis pats sau šeimininkas ir nemėgsta, kada jam nurodinėja, kaip jis turi gyventi ir ką turi daryti su savo gyvenimu. Ryškus individualistas, ir dėl to aštriai jaučia ir vertina asmeninę laisvę. Kas apskritai yra individualizmas? Tai ekonominės nepriklausomybės pasekmė, pasirengimas imtis veiksmų pavieniui ir būti už juos atsakingam… Kolektyvizmas visada pagimdo meilę silpniesiems ir neapykantą stipriesiems…“

Vienatvės, savęs atskyrimo nuo Visatos, savo asmenybės padarymas jos centru ir Užkariautoju pastoviai trykšta iš Nikonovo teorijų. Per motyvą „ego – kaip visa ko matas“ pasireiškia ir sociopatinės, gyvenimą neigiančios nesąmonės: „Toliau… Skirtingai nei provincialai, kurie pripratę lankyti vieni kitus ištisomis šeimomis ir svečiuotis savaitėmis, naujosios, megapolių moralės žmogus patiria siaubą vien tik nuo minties apie panašaus pobūdžio kolektyvinį provincialių giminaičių antplūdį. Jeigu senoji moralė teigia, kad daugiavaikė šeima yra gėris, tai naujoji jai kategoriškai prieštarauja. Jeigu senoji patriarchalinė moralė, nevertinanti žmogaus gyvybės, šventeiviškai cypavo tuo pat metu „Nežudyk“, tai naujoji moralė yra nepalyginamai humaniškesnė. Ji neabsoliutizuoja gyvybės šitaip šventeiviškai kaip senoji. Netgi priešingai: jeigu jūs, gindamasis ar gindamas savo turtą kažką nušovėte, naujoji moralė nesuks jums galvos teorijomis apie galvažudystes. Priešingai, jūs tapsite herojumi, kadangi užmušėte savo privačioje erdvėje į ją pranikusį akivaizdžiai ne su pačiais geriausiais ketinimais žmogėną. Jeigu ir yra kažkas švento naujai moralei, tai – privatumas – Jos Didenybė Privati nuosavybė„.

Bet juk kiekvienas psichiškai sveikas žmogus dar nuo akmens amžiaus laikų supranta, kad atsisakymas giminiuotis, gimdyti vaikus, laikytis kolektyvinių vertybių – tai pats trumpiausias kelias į individo žūtį. O pas Nikonovą su jo progresuojančiu it paralyžius ateizmu, vienatvė vaizduojama apskritai siaubingai, kai įsigilini į sociopatiškas detales ir scenas: „patiria siaubą vien nuo minties apie kolektyvinį giminaičių antplūdį“. Nieko sau ateitis!

Nikonovo tipo ateistas – tai netgi ne būtybė, kuri psichopatiškai įsivaizduoja esanti ištisa būtybių rūšimi, o nulis, kuris prilygino save (ir savo vertingumą savo paties akyse, savo neklaidingumą) begalybei. Tokius reiškinius nagrinėja sociopatologijos mokslas. Nes už ateistinio visaleidžiamumo slypi kraštutinis neadekvatumas ir ateizmo skleidėjo žūtis. Kruvinos katastrofos nuolat lydi žmonių masių ateistines nuotaikas būtent dėl to, kad dalelė, kuri ignoruoja realybę ir pradeda laikyti save visuma, yra negyvybinga nei kaip visuma, nei kaip dalelė. Kaip visuma ji negali išgyventi, kadangi nėra visiškai savarankiška, nors ir laiko save tokia. Kaip dalelė ji negali išgyventi dėl to, kad nesilaiko dalelių išgyvenimo dėsnių, įsivaizduodama, kad ji tapo savarankiška visuma.

Jeigu dalelė pradės laikyti save aukščiausia vertybe, tai ji paaukos tą vientisumą, kurio dėka ji gali egzistuoti kaip dalelė. Praktikoje tai pasireiškia kaip kraštutinis sociopato neigiamas požiūris į bet kokius autoritetus (išskyrus mane, niekas nieko nesupranta apie gyvenimą), kaip kraštutinis amoralizmas – iki pat visiško pačios moralės ir jos reikalingumo suvokimo atmetimo ir panašiai.

WWW

 

Comments are closed.