Artėja naujų imperijų epocha

Praėjusieji metai pasižymėjo visa eile svarbių įvykių – „arabų pavasaris“, euro zonos krizė, multikultūralizmo ideologijos krachas. Jų pasekmės gimdo ištisą kaskadą ilgalaikių padarinių. Kokie gali būti tie padariniai? Kaip atsilieps Rusijai procesai, kurie plėtojasi šiomis dienomis Europoje ir pasaulyje? Apie šiuos ir kitus klausimus samprotauja istorijos mokslų kandidatas Andrejus Fursovas.

KLAUSIMAS. Andrejau Iljičiau, kas jus, kaip tyrinėtoją, domina labiausiai?

FURSOVAS. Išskirčiau euro zonos krizę ir Vokietijos pakilimą, o taip pat incidentą Norvegijoje. Visa tai vyko dviejų epochų pasaulyje ir Rusijoje pabaigos fone – turiu galvoje neoliberalią revoliuciją ir potarybinę epochą. Euro zonos krizė – vienas svarbiausių 2011 metų įvykių, kuris turi kelis „sluoksnius“ ir kelias „uodegas“. Visa tai byloja apie neoliberaliosios sistemos krizę, vadinasi – apie globalizacijos apskritai krizę. Eurosąjungos, tokios, kokią ją sukonstravo, dirbtinumas ėmė reikštis jau dešimto dešimtmečio pabaigoje. 2008 metų krizė šitą dirbtinumą dar labiau išryškino. Šiandien braška per visas siūles būtent neoliberalioji, multikultūrinė ES. Ir joje akivaizdžiai išryškėjo postliberalioji lyderė – Vokietija – kaip „Karolingų branduolio“ (Vokietija, Prancūzija, Šiaurės Italija) centras.

KLAUSIMAS. Jūs manote, kad tai jau įvykęs faktas?

FURSOVAS. Manau, kad taip. Vokietijos iškilimas, kuriuo suinteresuotos tokios skirtingos jėgos kaip „juodasis internacionalas“ ir Kinija, „įsipaišo“ į kaskadinio pobūdžio įvykį „Eurosąjungos saulėlydis“. Koks bus tasai saulėlydis – juridinis ar faktinis, jau nebesvarbu. Akivaizdu, kad 2012-2013 metais toji Europa, kuri susiformavo po TSRS žlugimo, pasitrauks į praeitį. O dar tasai Vokietijos iškilimas demonstruoja globalizacijos „augimo ribas“, o iš esmės – jo finišą. Neoliberalioji revoliucija/globalizacija pasiekė savo tikslus ir tuo pačiu išsėmė egzistuojančią sistemą bei jos organizavimo formas, pavyzdžiui, sužlugdė nacionalines valstybes. Na, ir pati save, suprantama. Šiandien jau aišku, kad reikia naujų, ne šiaip neoliberalių, bet antiliberalių formų – bent jau tam, kad galima būtų pergyventi krizę ir pažaboti per tris dešimtmečius įsisiautėjusią finansinę, rinkos ir, kas ne mažiau svarbu, socialinę-psichologinę, jeigu ne psichinę stichiją, kad būtų galima sustabdyti chaosą.

KLAUSIMAS. Jūs turite galvoje pasaulio ekonomikos ir finansų chaotizaciją?

FURSOVAS. 1980-2000 metų chaosas aprėpė ne tik finansinę sferą. Jis sunaikino ne tik realią ekonomiką, nacionalines valstybes ir politiką, bet ir, kas ypatingai svarbu, sąmonės sferą. Neoliberalioji revoliucija išbalansavo žmonių sąmonę. Alternatyva ir priešnuodžiu globaliniam chaosui gali tapti (iš dalies jau ir tampa) postglobalios valdžios ir turtų kristalizacijos centrai, kurie neturi globalaus masto ir tuo pat metu pagal teritoriškai ir demografiškai pranoksta į praeitį pasitraukusias nacionalines valstybes.

Išoriškai tai atrodo kaip globalinės sistemos suirimas į blokus, kurie panašūs į imperinius darinius. Apžvalgininkai kalba netgi apie imperijų – Vokietijos, Britanijos, Osmanų – atgimimą. Vokietija – kandidatas numeris vienas tokios „imperijos“ įkūrėjos vaidmeniui. Apie tai rašoma, tiesą sakant, jau netgi ir laikraščiuose. Pavyzdžiui 2011 rugpjūčio 17 dienos numeryje Daily Mail paskelbė straipsnį „Ketvirtojo Reicho atgimimas arba kaip Vokietija naudojasi finansine krize, kad užkariautų Europą“. Straipsnyje kalbama apie tai, kad Vokietija kuria Jungtines Europos Valstijas, kurios bus anaiptol ne demokratiškos, greičiau atvirkščiai.

Suprantama, iš dalies čionai galima įžvelgti tradicinę britams būdingą vokiečių baimę. Bet tik iš dalies. 1940 metais Čerčilis pasakė, kad britai kariauja ne prieš Hitlerį, bet prieš Šilerio dvasią, kad ji niekados nebeatgimtų. Panašu, kad vienas didžiausių XX amžiaus rusofobų ir germanofobų apsiriko: apie dvasią ką nors pasakyti dar ankstoka, o štai Vokietija jau atgimė. Būtent vokiečiai, kuriems istoriškai būdinga neapykanta universalizmui/globalizmui, ar tai būtų katalikybė, ar Atgimimas, su savo hitlerinės Eurosąjungos ir galingiausio kartelio IG Farben patirtimi, tradiciškai linkę į „ordnungą“ ir antilebiralizmą, žengia Europos atgimimo avangarde. Bent jau centrinės Europos dalies – to visiškai pakaks sukurti gyvybingą antiliberalią į imperiją panašią Europą. Kalba turėtų eiti būtent apie į imperiją panašius darinius, apie kažko naujo atsiradimą, o ne apie senų formų atgaivinimą.

KLAUSIMAS. Jūs manote, kad ši forma gali pakeisti globalizaciją su jos struktūromis?

FURSOVAS. Imperijų laikas praėjo. Tačiau ir imperijas pakeitusios nacionalinės valstybės pasitraukė į praeitį. Kaip ir globalizacija, kuri sunaikino tas tautines valstybes.

Imperijas primenantys dariniai (IPD) – tai viršnacionalinė valdžia, super koncernas ir ordinas tuo pat metu, institucinių, hierarchinių ir tinklinių principų kombinacija. Tai daugiau ar mažiau ribotos apimties viršnacionaliniai blokai, turintys ne mažiau kaip 300-350 milijonų gyventojų. IPD valdys greičiausiai valstybinė biurokratija, svarbų vaidmenį vaidins kariškiai ir spectarnybos, kurių vaidmuo krizės sąlygomis vis labiau didėja ir kurios susikovė su finansiniu kapitalu, paskelbusiu joms karą 2008 metais ir kuris yra pasmerktas pralaimėti. Imperijų epocha praėjo. Kaip ir imperijas pakeitusių nacionalinių valstybių epocha. Kaip ir globalizacijos, kuri tas valstybes sugriovė, epocha.

Žvelgiant į paviršių, IPD formavimasis gali įgauti dešiniosios nacionalistinės (bent jau anti-multikultūrinės) politinės revoliucijos formą. IPD gali būti tiktai antiliberaliu (antiliberalumo laipsnis – tai konkrečių istorinių aplinkybių klausimas). O tai reiškia, kad bent jau Europoje krizės metu į pirmą planą išeis naujo tipo partijos. Panašu, kad istorija kartojasi: iš 1929-1933 metų krizės Vokietija išėjo kaip Trečiasis Reichas, iš 2010 metų krizės ji gali išeiti kaip Penktasis Reichas (Ketvirtuoju Reichu laikoma tinklinė struktūra, kurią sukūrė buvę nacistai penktame-šeštame dešimtmetyje).

KLAUSIMAS. Kokių pasekmių gali turėti toji Europos restruktūrizacija, apie kurią jūs kalbate?

FURSOVAS. IPD „Europa“ su vokišku branduoliu atsiradimas išspręs vienas problemas ir sukurs kitas – tiek kaimynams, tiek Rusijai. Vargu ar mums verta džiaugtis šiuo įvykiu. Revanšizmo kaip istorinio reiškinio niekas kol kas nepanaikino. Tačiau trumpalaikėje ir galbūt vidutinėje perspektyvoje Vokietijos iškilimas Rusijai yra teigiamas faktorius. Bet kokiu atveju mums būtina kurti nuosavą IPD, kad ir kaip jis vadintųsi: istorinė Rusija ar Eurazijos sąjunga – tai mūsų vienintelis, nors ir problematiškas šansas.

Europietiškos pusiausvyros logika pareikalaus sukurti balansą Vokietijai, kuriuo gali tapti anglų-prancūzų sąjunga, mažiau tikėtina – prancūzų-rusų (dėl ryšių su Vokietija ir Rusija), dar mažiau tikėtina – anglų-rusų-prancūzų – dėl tradicinės istorinės britų ir rusų priešpriešos Eurazijoje, tame tarpe Kaukaze ir Centrinėje Azijoje. O kadangi tuose regionuose šiandien plėtojasi Didysis Žaidimas-2, kurio metu rusų ir britų interesai susiduria iš naujo, tai Antantė-2 vargu ar įmanoma. Geriausiu atveju – britų-prancūzų sąjunga, panaši tį tą, kokia gyvavo epochoje po Napoleono.

Britų aktyvizacija Eurazijoje ir pasaulyje privers peržiūrėti santykius su amerikietiškais „pusbroliais“, o būtent – turės rimtai susilpnėti kursas link britų-amerikiečių vienybės, kuris buvo paskelbtas 1890 Sesilio Rodso ir nuo to laiko aktyviai plėtojosi. Ir tokių „skyrybų“ tendencijos darosi akivaizdžios: 2005 vasarį Lordų Rūmai paragino surengti atvirkščią „Bostono arbatėlę“. O kitame Atlanto krante – Obama – irgi nelabai didelis vienybės su anglais gerbėjas.

KLAUSIMAS. Kokios Britanijos perspektyvos?

FURSOVAS. Laisvas plaukiojimas Anglijai kaip nacionalinei valstybei neįmanomas, tam ji neturi nei demografinio, nei finansinio-ekonominio potencialo. Vienintelis variantas – atgimimas Britų imperijos IPD pavidalu. Tačiau tam vėlgi nesama pakankamos finansinės bazės. O tradicinėse savo veiklos zonose britai atsitrenkia į Rusiją ir Turkiją, kuri pati mėgina pavirsti IPD.

Objektyviai britų sąjungininkais gali tapti žydų kapitalas ir Izraelis. Galimi žaidimai Afrikos pietuose. Tačiau britų kelias link IPD turi rimtų kliūčių. Šis projektas reikalauja atsižadėti neoliberalaus kurso, kurio svarbiausia adepte pasiskelbė karališkoji šeima. Paskutinė tvirtovė, vieta, kurioje slypi neoliberaliosios globalizacijos „Kaščėjaus mirties adata“ – Bekingemo rūmai. Vindzorai kitaip negali, jie gina neoliberalizmą nežiūrint į rimtus perspėjimus, kuriuos 2011 metais gavo iškart dviejose šalyse – Norvegijoje ir pačioje Anglijoje.

KLAUSIMAS. Paaiškinkite.

ATSAKYMAS. Kalbu apie Breiviko (ir mažiausiai dar trijų žmonių, likusių už kadro) surengtas skerdynes. Buvo iškeltos kelios šių įvykių ir jų priežasčių versijos. Pateiksiu ir saviškę – versiją žmogaus, kuris susigaudo dinastinėse schemose ir heraldikoje ir kuris mėgina susieti jas su šiuolaikinio mirštančio kapitalizmo politine ekonomika.

Tai, kad Breivikas ne vienišas – aišku. Kad suprastume paslėptus įvykio šifrus, reikia iškelti klausimą: kas valdo Norvegiją? Ją valdo Saksen Koburgų dinastija. O kas valdo Angliją? Koks netikėtumas – tie patys Saksen Koburgai. Tik pasivadino jie Vindzorais -pakeitė „pavardę“ I Pasaulinio karo metais – nepatogu valdyti Angliją, kariaujančią su Vokietija, kai dinastija vadinasi vokiškais vardais.

O ar įvyko kas 2011 metais Anglijoje? Dar ir kaip įvyko – kalbu apie pogromų bangą, iš esmės – apie gatvių kautynes, keistu būdu sutapusias su Norvegijos incidentu. Nors, žinoma, tos kautynės nepasiekė norvegiško žiaurumo lygio. Noriu pabrėžti, kad aš ne vienintelis susiejau įvykius Norvegijoje ir Anglijoje su Saksen Koburgų dinastija ir kova, vykstančia pasaulio elito viršūnėse. Tai pastebėjo ir kiti analitikai. Norvegijos masinės žudynės, kurių aukomis tapo jaunuoliai anaiptol ne iš prasčiokų tarpo, kaip ir rimti neramumai britų miestuose, mano manymu yra žinia (jei ne paskutinis perspėjimas), kurią viena pasaulio viršūnių dalis pasiuntė kitai, kuri vadovauja neoliberaliam kursui. Ir ta žinia buvo nepaprastai žiauri. Jos prasmė paprasta: „Pasiimsim ir vaikus“. Tai reiškia, kad konfliktas pasaulio viršūnėse pasiekė tokį aštrumą, kad nesigailima net vaikų – to anksčiau nebūta. Signalas priimtas: buvo imtasi beprecedentinių karališkosios šeimos apsaugos priemonių. Ar smogs „imperija“, t.y. dinastija atgal? Istorija su Diana, kaip ir visa Vindzorų dinastijos istorija byloja, kad tie žmonės sugeba daug ką. Pagyvensim – pamatysim.

KLAUSIMAS. Ir ką mes gauname susumavę?

FURSOVAS. Trys įvykiai, kuriuos laikau svarbiausiais 2011 metais – tai „arabų pavasaris“, euro zonos krizė ir Norvegijos skerdynės. Šie įvykiai turi ne vienodą mastą. Tačiau pas juos tas pats bendras vardiklis – smarkiai paaštrėjusi po 2008 metų kova dėl ateities, įsiliepsnojusi pasaulio viršūnėse. Tokiu būdu mes gauname krūvą vis labiau aštrėjančių įvairaus masto prieštaravimų. Tai prieštaravimai tarp:

✦ Antiliberalios ir neoliberalios pasaulio viršūnių vystymosi strategijų ir atsitinkamai tarp antiliberalių ir neoliberalių klasterių;

✦ 1980-2000 metu globalizacijos ir kelią sau skinančių IPD kaip globalios krizės įveikimo priemonės tendencijų;

✦ Valstybinio biurokratinio ir finansinio kapitalų ir, atitinkamai, tinklinių ir į ordinus panašių struktūrų;

✦ Amerikos ir Kinijos;

✦ JAV ir Britanijos „užkulisių“ (sąlyginai: Ordino ir Grupės, nes reali situacija yra sudėtingesnė);

✦ Isteblišmentų pačioje Amerikoje – tiek taktiniais (eiliniai rinkimai), tiek strateginiais klausimais.

Esama ir kitų prieštaravimų. Visi jie aštrėja, juos spartina didėjanti sisteminė krizė drauge su geoklimatinės ir geofizinės situacijos prastėjimu, be to, žemiškos ir kosminės grėsmės daro poveikį būtent valstybiniam-imperiniam (IPD), antiliberaliam vystymosi kursui. Problema slypi ir tame, kad į vieną kamuolį susipynė praėjusios epochos prieštaravimai bei konfliktai ir naujosios epochos tendencijos bei prieštaravimai.

KLAUSIMAS. Kas gi laukia Rusijos tokiame kontekste?

ATSAKYMAS. Visos krizės, apie kurias čia buvo kalbama, projektuojasi ir į Rusiją. Gauname dvigubą krizių „masę“. Mums 2011 metai irgi buvo itin svarbūs. Pirmiausia, paaštrėjo visi įmanomi prieštaravimai: tarp valdžios ir visuomenės; valdžioje – tarp aukštutinių ir žemutinių segmentų; aukštutiniame segmente – tarp įvairių grupių (jėgos struktūros prieš civilius), o grupių viduje – tarp įvairių klanų. Tuo pat metu, panašu, kad vidiniai valdžios O(administraciniai) resursai visose grupėse faktiškai išsemti. Paskutiniai rinkimai aiškiai tai pademonstravo. Šitą išsisėmimą stiprina faktas, kad baigiame pravalgyti tarybinį materialinį paveldą, antrojo dešimtmečio viduryje jis bus pravalgytas galutinai. Baigiasi 1990-2000 metų Nepas-2. ar baigsis ji tuo pačiu, kuo baigėsi Nepas-1? Nežinau.

Bet kokiu atveju situacija pasaulyje smarkiai paaštrina Rusijos vidinius konfliktus ir ne mažiau aštriai iškelia klausimą apie išorinį sąjungininką – valstybę ir įvairius valdžios klanus. Krizės, pasaulio viršūnių fragmentacijos ir susiskaldymo sąlygomis – tai itin sudėtingas ir sunkus klausimas (prieš dešimt metų situacija buvo žymiai paprastesnė). Rezultatas: akivaizdi rizika, kad Rusijos viršūnėse, kurios ir taip labai tolimos nuo vienybės ir vientisumo, skaldymosi procesai vyks toliau ir Rusijos teritorija gali pavirsti karo lauku, kuriame kausis įvairios valstybės, korporacijos, ordinai ir tinklinės struktūros, kausis dėl savo ateities (nepaisydamos gyventojų interesų). Rusija gali pavirsti rezervine teritorija, psichobiologinių ir kitokių eksperimentų poligonu. Šiokia tokia paguoda gali tapti faktas, kad Vakarų viršūnės, kaip žaidėjai, lošiančios šiuos žaidimus, yra paveiktos smarkios moralinės ir valios degradacijos. Ir tai viena iš priežasčių, nors ir ne vienintelė, dėl kurios Pasaulinio Žaidimo Šeimininkai ryžosi imtis sotaus neoliberalaus Vakarų elito valymo.

2011 metais pasibaigė potarybinė epocha. Ir tai pakankamai svarbi riba – potarybinė epocha Rusijoje ir pasaulyje pasibaigė nebegrįžtamai. Mes žengiame į naują, labai pavojingą epochą. Norint joje gyventi, reikalinga valia ir protas. Kitaip sakant, reikalingas iš principo naujas mokslas apie visuomenę ir žmogų, o tam reikia sukurti naujas disciplinas, naujus sąvokų ir prasmių aparatus, naujas darbo su didelės apimties informaciniais srautais formas ir, suprantama, naujas racionalių žinių organizavimo formas.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!