Ar žino ekologai savo pirmtaką?

Mūsų mokslo veikėjai, dainininkai, politikai, mėgstantys pasamprotauti apie ekologijos dvasingumą, netgi neįtaria, kad ekologijos kūrėjas Ernstas Hekelis buvo užkietėjęs materialistas, vadinęs žmogų „siauranosiu primatu“ su primatui būdingais dvasiniais poreikiais.

Berniukas iš Potsdamo

Pasakojant apie Hekelį svarbu nenuslysti į supaprastinimus ir teisingai atvaizduoti šitą ryškią, aistringą natūrą, didį zoologą ir tuo pat metu apsėstą puikybės žmogų.

Ernstas Hekelis gimė 1834 Potsdame, netoli Berlyno, patarėjo Karlo Hekelio šeimoje. Motina buvo žinomo Reino Konstitucinių Rūmų viršininko Kristoferio Sete dukra. Mėgstamiausias berniuko skaitalas buvo puikiai iliustruota Šleideno knyga „Apie augalų gyvenimą“. Išlaikęs 1852 metais egzaminus, jis nusprendė studijuoti botaniką Jenoje pas tos knygos autorių, vieną iš ląstelių teorijos kūrėjų. Hekelis mokėsi pas didžiausius Vokietijos protus: patologinio ląstelių proceso teorijos kūrėją Rudolfą Virchovą, paskui dirbo asistentu pas žymų fiziologą Johanesą Miulerį. Jauną Hekelį sudomino Darvino rūšių kilmės teorija. Jis tapo karštu darvinizmo šalininku ir propaguotoju ir sukūrė Jenos universitete du institutus – vieną zoologijos, kitą – tirti gyvybės rūšių ir formų problemas.

Tais metais pasireiškė įdomus Hekelio bruožas – žmogumi jos domėjosi gerokai mažiau negu augalais. Gavęs gydytojo licenciją jis turėjo keletą metų užsiimti medicinine praktika, dėl ko paskyrė pacientams priėmimo laiką nuo 5 iki 6 valandos ryto, kad ligoniai neįkyrėtų vizitais ir buvo labai patenkintas, kad per visą jo praktikos laiką į jį kreipėsi tik trys pacientai. Užtat Hekelis ištisomis dienomis klaidžiodavo laukais, kalnais, palei upokšnius, rinkdamas retų žolių egzempliorius ir tirdamas povandeninį pasaulį.

Disertacijos tema jis apsirinko upių vėžio audinius, o paskui tęsė mokslinį darbą, tirdamas radioliarijų – tos gražios, didumo nuo 40 mikrometrų iki 1 mm žvaigždės iš titnaginių adatų stulbino jį po mikroskopu savo puošnumu. Vėliau jis parašys apie savo susižavėjimą gamta: „kiekviename stiebelyje, kiekviename vabalėlyje ar drugelyje jūs surasite, atidžiau patyrinėję, neišsenkantį grožį, šalia kurio žmogus paprastai praeina visiškai abejingas. Jei apsiginkluosime lupa ar net mikroskopu, tai visur atrasime organinėje gamtoje ištisą naują pasaulį, kuris apstulbins jus savo grožiu“.

1866 Hekelis išvažiavo į Tenerifės salą ir ėmė tirti medūzines būtybes sifonoforas. Jos ne tik pavergė jį savo grožiu, bet ir apstulbino savo kolonijų organizacija: sudėtingas organizmas buvo sudarytas iš daugybės atskirų būtybių, gyvenančių atskirai. Vienos jų tik perduodavo signalus, kitos – perkeldavo koloniją vandenyje į kitą vietą, trečios – maitino koloniją. Tokiame primityviame lygmenyje Hekelis įžvelgė ištisos valstybės funkcionavimo analogiją.

Hekelis pastebi, koks panašus darbų pasiskirstymas pas organizmus ir pas žmones. Vieni vabzdžiai maitinasi ąžuolo vaisiais, kiti – gėlėmis, treti – lapais. Dėka to galimas rūšių skaičiaus padidėjimas. Taip ir pas amatininkus nedideliame mieste: kiekviena maža grupė užsiima savu amatu, nekonkuruodama su kitomis. Jis mėgina suprasti, kaipgi valdomas skruzdėlynas ar hidrų kolonija ir iškelia hipotezę apie „ląstelės sielą“ ir „kolektyvinę kolonijos sielą“.

Kruopščiai ir su meile nupiešti jo piešiniai, vaizduojantis jūrų augalus, paparčius, sifonoforas, jūsų gyvūnus leido jam išleisti „Bendrają jūsų morfologiją“ ir gauti profesoriaus laipsnį, o „ląstelių sielos“ idėja atrodė jo gerbėjams tik kaip gražus poetinis vaizdinys. Tačiau jie klydo!

Nuo hidros link žmogaus

1868 išėjo Hekelio knyga „Natūrali tvėrimo istorija“ su falsifikuotais žmogaus ir šuns gemalų piešiniais, turinčiais įrodyti, kad jie atseit pereina per žuvies stadiją ir kvėpuoja kažkuo panašiu į žuvų žiaunas. Tai ir buvo „žymusis“ „Hekelio biogenetinis dėsnis“. Specialistai embrionologai demaskavo falsifikaciją ir Hekelis, prisipažinęs, turėjo palikti Jenos universitetą. Nežiūrint į tai, jo „dėsnis“ be komentarų pateikiamas enciklopedijose.

Sekančius 10 metų Hekelis tyrė augalus ir gyvūnus Maroke, Skandinavijoje, Egipte, Mažojoje Azijoje, Graikijoje, Jeruzalėje, Ispanijoje, Alžyre.

Nauja Hekelio knyga vadinosi „Antropogenija arba žmogaus vystymosi istorija“ (1874). Ji sujaudino kai kuriuos kritikus savo apgailėtina „moksline“ hipoteze apie tai, kad žmogaus siela vystėsi „kaip pas visus keturkojus“. Sielos gi užgimimas Hekelio aprašytas kaip paprastas kiaušinląstės ir spermatozoido „sielų“ sueities aktas. Virchovą pagavo siaubas ne tik nuo savo mokinio pažiūrų, bet ir dėl nuorodų į jo darbus, mokslininkas pasisakė už tokio pobūdžio lekcijų skelbimą viešai publikai ribojimą.

Virchovą tučtuojau priskyrė „retrogradams“, o Hekelį palaikė „progresyvieji natūralistai“, tarp kurių buvo madinga teigti, kad smegenys išskiria mintis kaip kepenys – tulžį. 1878 metų darbas „Ląstelinės sielos ir dvasinės ląstelės“ rodo, kiek tirdamas gyvūniją ir augaliją Hekelis atitrūko nuo žmogaus. Bet kokio organizmo kūną Hekelis sutapatina su „civilizuota ląsteline valstybe“, audinius vadino visuomenės sluoksniais, organus – žinybomis, smegenis – centrine vyriausybe. Dvasinis visų organizmų aparatas panašus į… telegrafą ir sudarytas iš jutimo organų, nervų sistemos ir muskulų. Paliesime slieką ir žvaigždžių pavidalo jutimo ląstelės telegrafuoja muskulams. Tai ir yra sielos darbas. Išskirstyta po ląsteles siela, turėdama „psichoplazmos“ pavidalą, apjungia ląsteles į organizmą, o organizmus – į kolonijas.

Kaip?! – aiktelėjo ne tik dvasininkai, bet ir netapatinantys savęės su sliekais mokslininkai, perskaitę Hekelio straipsnius – tai ir yra siela? Mes analogiški bakterijoms?

Analogiški. – atkakliai tvirtino Hekelis – „protas ir siela nėra koks nors ypatingas žmogaus privalumas“ ir todėl psichologija – tai fiziologijos sritis. Mąstyti kitaip „geležinkelių ir telegrafo, spektrinės analizės ir darvinizmo epochoje“ – tai sugrįžimas į tamsius praėjusių amžių prietarus.

Nuo žmogaus iki… Dievo?

Nespėjo teologai atsipeikėti po skaitalų apie dvasingas ląsteles, kaip Hekelis 1878 metais padarė pranešimą Vienoje „Dievas gamtoje“, kur paaiškino, kad Dievas – tai ir yra po kūną pasiskirsčiusi psichoplazma, o visos pasaulinės religijos, kalbančios apie sielos nemirtingumą, jau nebereikalingos apsišvietusiam XIX amžiaus žmogui. Galų gale kiekvienas siauro profilio specialistas gali klysti – guodėsi kritikai. – vargu ar visuomenė patikės tokiuose klausimuose zoologo nuomone.

Hekelis vėl 10 metų keliauja po Europą ir Aziją, renka herbariumus, išvažinėja Rusiją 1897 metais nuo Suomijos iki Kaukazo, apsilanko Indokinijoje. Ruošia išleisti knygą apie evoliucinę biologiją „Apie formų grožį gamtoje“.

Preliudija naujam skandalui tapo Hekelio lekcija apie žmogaus kilmę, perskaityta 1898 Kembridže. Lekcijoje jis ne tik pareiškė, kad žmogus kilęs iš beždžionės, bet ir paskelbė žmogų beždžionių rūšimi iš siauranosių primatų porūšio, tuo pat metu palyginęs Šventosios Mergelės meilę sūnui su šimpanzės patelės motinišku instinktu.

1899 metais neramaus būdo zoologas paskelbia savo kvazireliginį „naujausiojo monizmo“ mokymą, išdėstytą knygoje „Pasaulinės paslaptys“, kuris stulbina puikiu augalų, bičių, infuzorijų ir sifonoforų išmanymu ir absoliučiu paviršutiniškumu beveik visuose kituose klausimuose. Centrinis Hekelio „monizmo“, neva plėtojančio Spinozos ir Kanto idėjas, punktas – kova su antropomorfizmu (gamtos sužmoginimu) ir antropocentrizmu.

Tai reiškia, kad Hekelis apsisako prieš žmogaus ypatingumą pasaulyje apskritai („Žmogus yra visuomeninis stuburinis gyvūnas“) ir prieš pasaulines religijas, kurios laikosi įsitikinimo, kad žmogus yra pasaulėtvarkos nulemtumas (krikščionybė, judaizmas, islamas, budizmas). Žmogus pagal Hekelį – smulkus organizmas Visatos mastu ir tarp visų planetos gyvybės formų ne ką vertingesnis už hidrą. Naujausia „monizmo bažnyčia“ Hekeliui atrodo esanti tokia: „Tarp aukštų gotikos katedrų kolonų, apgaubtų lianomis, grakščiomis palmėmis, papartynais, puikuosis grandioziniai bananai ir bambukai, primindami gamtos galią. Didžiuliuose akvariumuose, išdėstytuose po langais, nuostabios medūzos ir sifonoforos glostys jūsų žvilgsnį menišku jūros gyvenimo grožiu. Altoriaus vietą užims planetariumas, kuris dangaus kūnų judėjimu demonstruos substancijų dėsnio visagalybę“.

„Substancija“ Hekelis vadina kažkokį materijos ir galios hibridą ir dėl to pareiškia apie moksliškai įrodytą visuotinio substancijos išsaugojimo Visatoje dėsnį. Substancija turi susiliejimo dėsnį, kuris, pasirodo, ir paaiškina, kodėl neįveikiama aistra traukia Parį prie Elenos, o vandens molekulės suformuoja skystį. „Naujausiojo monizmo“ estetika kalba apie zoologams mielą mikroskopinį ir landšaftinį meną, vietoje Madonos paveikslų. Muzika, pasak Hekelio, svarbi, kadangi „daro poveikį neuronams“. Nacionalinė idėja – mistinė šmėkla. Hekelio mokslinių įrodymų stilių iliustruoja jo paragrafas apie „skystą sielą“: Pasaulinė siela (dievybė) egzistuoja kaip nematomas „dujų pavidalo stuburinis“. – mano Hekelis. Kodėl stuburinis? Todėl, kad, pagal biologijos dėsnius stuburiniai yra aukštesnė, o bestuburiai – žemesnė gyvybės forma. Dievas, pagal Hekelį, visgi yra aukščiausia būtybė, todėl ir stuburinis, tačiau nematomas, vadinasi turi būti dujų pavidalo. Hekeliškas Dievo būties įrodymo būdas – pažeminti temperatūrą iki artimos absoliučiam nuliui ir Dievas (Pasaulio dvasia) iškris kritulių pavidalu. Iš tos pačios operos ir jo samprotavimai apie sielos nemirtingumą, nekaltą prasidėjimą, pranašus, toks įspūdis, tarsi profesoriui norėjosi palikti zoologinį pėdsaką ant visų žmonijos šventenybių.

„Juodašimčiai“ prieš Hekelį

Knyga sulaukė didžiulio pasisekimo tamsioje minioje ir ne juokais suaudrino mokslininkus. Labiausiai stulbino Hekelio neišmanymas visuose klausimuose, išeinančiuose už zoologijos ribų. Dvasininkas daktaras Danertas taip atsiliepė apie Hekelišką religijos traktuotę: „Ernstas Hekelis tiek pat išmano apie krikščionybę, kiek asilas – apie logaritmus“. Peterburgo fizikas O. Chvolsonas, religingas mąstytojas ir mokslininkas, brūkštelėjo apie Hekelį pamflete: „niekad nerašyk apie tai, ko neišmanai“. Filosofas Fridrichas Paulsenas karčiai pastebėjo: „Aš skaičiau tą knygą apimtas klaikios gėdos dėl mūsų tautos filosofinio išsilavinimo būklės. Tautos, kuris skaito Hekelį, nors turi Kantą, Getę, Šopenhauerį, tačiau – pažink pats save.“ Oliveris Lodžas, telegrafo specialistas ir puikus fizikas, išleido knygą, kurioje paaiškino kodėl siela – ne telegrafo aparatas. Keplerio fizikų draugija demaskavo Hekelio klaidas. Rusijoje, be Chvolsono, logikos specialistas A. Šiltovas paaiškino, kokiu laipsniu Hekelis neįvaldęs logikos. Filosofas N. Solovjovas išleido knygą su ironišku pavadinimu „Mokslinis ateizmas“.

Tfu ant jų! Hekelis visus nugalėjo!

Prastuoliai kritikai galvojo, kad kuo gilesnė idėja, tuo ji populiaresnė. Ernstas Hekelis parodė, kad mases užburia paprasti lozungai. Žanrų sumaišymas ir logikos stoka labiau traukia: viename puslapyje pasakojimas apie infuzorijos sielą, kitame – apie Kristaus mokymą. Masės, kaip parodė Dostojevskis, siekia atsikratyti religijos, nes suvokia ją kaip nešvarios sąžinės naštą. Juolab, kad tais laikais ne tik mokslininkai, bet ir kiekvienas apsišvietęs ponas siekė įgelti „klerikalams“. Tai buvo laikoma geru europietišku tonu.

Hekelis neabejojo savo „mokymu“, buvo patenkintas imidžu, kurį jam sukūrė kritika, bendras „Paslapčių“ tiražas tik 1910 metais sudarė 200 000 egzempliorių, knyga buvo išversta visose kultūringose šalyse. Jis skaitė lekcijas apie „biogenetinį dėsnį“ nieko apie embrionologiją neišmanančioms masėms: darbininkams, ūkininkams, politikams, valdininkams, demonstruodamas jiems visokius embrionus. Taip per menkai išsilavinusius klausytojus įsitvirtino mokslinė mitologija.

1906 Hekelis sukūrė „Monistų sąjungą“, kuri išsikėlė tikslą kovoti su religija, o 1910 metais oficialiai nutraukė ryšius su bažnyčia. 1900 metais apsilankė Singapūre, Javoje, Sumatroje. Buvo sportininkas, rašytojas natūralistas ir išgyveno iki 1919 metų, mirė sulaukęs 85 metų.

Hekelio „mokymu“ susidomėjo revoliucionieriai, tarp jų ir Engelsas, kuris, neatlikdamas jokių eksperimentų su embrionais, palaikė Hekelio „biogenetinį dėsnį“, pareiškęs, kad tai yra įrodymas, kad evoliucija atseit spartėja proporcingai laikui kvadratu! Šitas „dėsnis“ Engelsui buvo reikalingas, kad galima būtų sukurti „mokslinį“ patvirtinimą progresyviam politinės santvarkos senėjimui. Kadangi Rusijos caras buvo Stačiatikių vadovas, tai jo nuvertimui prireikė „mokslinių kovotojų su religija“. Dėl to Leninas savo „Materializme ir empirokriticizme“ pavadino Hekelio kritikus „juodašimčiais“. Visus – nuo daktaro Paulseno iki sero Oliverio Lodžo. 1937metais Sovietų Sąjungoje buvo perleistos Hekelio – „kovotojo su bažnytiniu kvaituliu“ – „Pasaulio paslaptys“.

Hekelio pergalė pasauliniu mastu

Hekelis, jei nekreipsime dėmesio į politiką, buvo ganėtinai paplitęs moksle mokslininko-patologo tipas. Tokie iš pradžių tampa puikiais siaurais specialistais, o paskui, kažko nustebinti ir nemokėdami paaiškinti remiantis savo žinių bagažu, sukuria „visuotinę teoriją apie viską“. Jie gali stulbinti genialiomis prielaidomis, beveik nekreipia dėmesio į kritiką, apsižymi „prisigraibyta“ erudicija ir visur suranda argumentų savo teorijos naudai. Tuo pat metu Hekelis buvo mizantropas (nemylintis žmonių) – ganėtinai paplitęs siauros specializacijos mokslininko tipas.

Hekelis ir jo idėjos vėl tapo paklausūs, kai pasaulinių resursų skirstytojams prireikė „moksliškai“ pagrįsti gyventojų skaičiaus „mažinimą“. Priskirti atliekamus žmones „nepilnavertėms rasėms“ po Niurnbergo proceso pasidarė pavojinga ir čia pravertė pakvaišusio XIX amžiaus pabaigos zoologo „naujausias mistinis mokymas“, skelbiantis kovą prieš ‚antropocentrizmą“ (mus su jumis), pridengtą kilnia gyvybės išsaugojimo planetoje idėja. Šitą „mokymą“ įdiegė į naują socialinę-ekonominę technologiją, pavadintą pagal Hekelį „ekologija“.

Prireikė ir Hekelio „biogenetinio dėsnio“, kuris pasirodė anaiptol ne nekaltas. Jis pavirto „moksliniu“ pagrindu leisti abortus, „pagrįsdamas“ leidimą tuo, kad žmogaus užuomazga – tai viso labo plaukiojanti žuvelė. Visi ekologijos vadovėliai parašyti remiantis primityviais, o dažnai ir neišmanėliškais Hekelio požiūriais. Knygose apskritai nepaaiškinami skirtumai tarp bakterijos ir žmogaus, sielos klausimas – anuliuotas, o švietimo tikslu tapo kova su antropocentrizmu. Pagal šių vadovėlių klasifikaciją mes priklausome arba „gyvosios medžiagos“ (Hekelio terminas) formoms („visuomeniniai stuburiniai gyvuliai“), arba „konsumentams“ (maisto ir energijos vartotojams). Dėl to gyventojų skaičiaus mažinimas dalykiškai aptarinėjamas kartu su elnių šaudymo ar silkių žvejybos problemomis.

Plonytis XIX amžiaus dvasingu mokslininkų sluoksnis nuėjo į nebūtį ir dar apšmeižtas. Išliko pragmatiški specialistai. Todėl Hekelio idėjos gyvuoja ir laimi apsišvietusiose aukštos kultūros šalyse: Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje.

Reikia ne tik įjungti į švietimo programas ekologijos įkūrėjo kritiką, bet ir kurti naują dvasingą požiūrį į gyvybės formų bei žmogaus tarpusavio santykius, požiūrį, kuris padėtų išsaugoti aplinką. Rusija nuėjo kankinantį kryžiaus kelią XX amžiuje ne dėl to, kad atsidurtų „monistinėje šventykloje“ su hidromis akvariume ir planetariumu vietoje altoriaus.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą