Ar įmanoma sustabdyti išprotėjusius mokslininkus?

Grėsmingus planus, kainuojančius didelius pinigus, sunku sustabdyti, net jeigu kalba eina apie abejotiną mokslinį eksperimentą atviroje jūroje.

Rasas Džordžas, turtingas amerikiečių verslininkas, turintis daugybę abejotinų idėjų, realizavo naujausią iš jų praėjusių metų spalį, išvertęs 200 000 svarų geležies sulfato į šiaurinį Ramųjį vandenyną. Jo tikslas buvo stimuliuoti audringą planktono žydėjimą, kuris absorbuos CO2 dujas fotosintezės būdu, o paskui nugrims į dugną. Džordžo mėginimas „patręšti“ okeaną, pagrįstas būtent šia idėja.

Idėjos apie vandenynų tręšimą sklando moksliniuose sluoksniuose – ta vienas labiausiai paplitusių prielaidų geoinžinerijos srityje. Tačiau Džordžas neparašė mokslinio darbo apie okeano tręšimo geležimi pasekmes. Jis tiesiog ėmė ir padarė tai, remiamas Haida Salmon Restoration Corporation. Haida tikisi, kad okeano būklės pagerėjimas padidins lašišų populiaciją – nuo to priklauso jų gerovė.

Tai buvo ne pirmas Džordžo eksperimentas geoinžinerijos srityje. Tačiau jis sukėlė pasipiktinimą tyrinėtojams, kurie praleido daug metų, tirdami ne tik potencialią naudą, bet ir galimas negatyvias pasekmes, „keičiant planetą“. Iškyla klausimas: kas gali sustabdyti šiuolaikinius bepročius mokslininkus?

VEIKSMAI PAGAL PATVIRTINTAS TAISYKLES

„Prieš 100 metų cheminio ir biologinio ginklo naudojimas nebuvo sureguliuotas, kadangi šios idėjos buvo visiškai naujos“ – sako Džeimsas Blekstokas, fizikas ir tarptautinių santykių specialistas institute Institute for Science, Innovation and Society at Oxford. Prieš 50 metų buvo sukurtos pirmosios taisyklės, kaip elgtis su žmogumi kaip su tyrimo subjektu.

Naujai atsirandančios mokslo sritys reikalauja išplėsti griežtą taisyklių sąvadą. „Pavyzdžiui, dabartinė situacija tokiose srityse kaip GMO“. – tęsia Blekstokas. – „kurią reguliuoja pačios įvairiausios nacionalinės normos, tačiau ne tarptautiniai protokolai. Arba nanotechnologijos: Maiklo Kraitono romane mikroskopiniai robotai užgrobia ir suryja pasaulį („Prey“), jos gali tapti mirtinai pavojingomis, jei pateks į aplinką, mes paprasčiausiai nežinome, kokios gali būti pasekmės. Tokiu būdu iškyla daugybė rimtų klausimų apie tai, ką galima leisti, o ką reikia drausti“.

Geoinžinerija yra tokia nauja mokslo šaka ir jos pasekmės gali būti tokios kolosalios, kad įstatymų sąvadas jai reguliuoti dar nesukurtas. Liza Špėr, tarptautinės programos International Oceans Program prie Natural Resources Defense Council direktorė pabrėžia: Šiuo metu nėra tokios sistemos. Abejotinų mokslininkų ir verslininkų, kurie naudojasi įstatymų spragomis, projektų skaičius tiktai didės artimiausioje ateityje. Manau, kad mes tapsime dar spartesnio tokių idėjų skaičiaus didėjimo liudininkais“.

Džordžo dėka mėginimai projektuoti klimatą darant poveikį planktonui, jau atkreipė į šią sritį dėmesį. „Weatherbird, jo paskutinis išsišokimas, susilaukė didžiulės kritikos“ – sako Špės. Eksperimentas Weatherbird paskatino ratifikuoti 2008 metų gegužės 1 dienos Londono protokolą. Daugybės tonų eksperimentinės medžiagos išvertimas į tarptautinius vandenis pažeidžia protokolą, tačiau teisinės pasekmės neaiškios. Geriausiu atveju eksperimentas yra abejotinas teisiniu atžvilgiu, tačiau nė vienas ekspertas negali pavadinti jo neteisėtu. Potenciali galimybė išvengti bausmės – pavadinti tai teisėtu moksliniu tyrimu ir pasinaudoti šios frazės miglotumu ir nekonkretumu. Be to, naudojimosi tarptautiniais vandenimis taisyklės irgi pakankamai miglotos. Tarptautiniai protokolai ir moratoriumai išmesti į jūrą atliekas egzistuoja, tačiau stebėjimus turi vykdyti šalys, kurioms priklauso laivai-pažeidėjai.

„Geležies sulfato kiekis, kurį į jūrą išmetė Džordžas – tai lašas jūroje globaliu mastu“ – teigia Kenas Kaldeira, atmosferos tyrinėtojas iš Carnegie Institution for Science’s Department of Global Ecology. – „Esu tikras, kad nuotekų vandenys, patenkantys į vandenyną iš pakrantės miestų visame pasaulyje, smarkiai viršija Raso Džordžo panaudotą teršalų kiekį. Kasdien žmonės sąmoningai didina maistinių medžiagų kiekį okeane. Džordžo padaryta žala sudaro tiktai milijoninę dalį visos žmonių okeanui daromos žalos dalį“.

Kaldeira labiau susirūpinęs tuo, kad Džordžas atliko savo eksperimentą paslapčia. Čionai slypi rimtos pasekmės ateičiai: „Tokie eksperimentai leidžia manyti, kad egzistuoja tokios didelės spragos, kad pro jas galima, tiesiogine prasme, praplukdyti okeaninį lainerį“. – priduria Blekstokas.

MOKSLININKŲ, PASIRENGUSIŲ ATLIKTI ABEJOTINUS EKSPERIMENTUS, IDENTIFIKACIJA

Išaiškinti žmones, pasirengusius atlikti abejotinus eksperimentus ar planavusius juo praeityje – puikus būdas priešintis išprotėjusiems mokslininkams.

Problema slypi tame, kad sužinoti apie tuos eksperimentus iš anksto galima tik esant skaidriam valstybiniam finansavimui arba tais atvejais, jei tyrimų vadovai nutars papasakoti apie eksperimentus kitiems mokslininkams ir apskritai visuomenei. „Apie tokią veiklą visuomenė neturi sužinoti post factum“. – teigia Blekstokas.

Kai žmonės informuoti apie planuojamą eksperimentą dar prieš jo pradžią, galima apsikeisti ekologinių pasekmių vertinimais ir pasidalinti nuogąstavimais. Projektas The Spice Anglijoje – dar vienas geoinžinerijos eksperimentas, skirtas vandens ir sulfatų permetimui į viršutinius atmosferos sluoksnius, kad būtų blokuojama saulės šviesa ir atvėsinta planeta, buvo pristabdytas dar prieš jį pradedant, kadangi visuomenės reakcija sukėlė nerimą projektą finansuojančioms organizacijoms. Eksperimente LOHAFEX mokslininkai pakeitė geležies išmetimo į vandenį pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje vietą, atsižvelgę į Vokietijos mokslo ministerijos reakciją.. Projektas buvo pristabdytas dviem savaitėms dėl ministerijos sankcijų ir per tą laiką žymiausi specialistai surado stabilų sūkurį, galintį susiurbti išgautą eksperimento metu angliarūgštę ir šitaip nuramino vokiečių valdžią.

BEPROČIAI AR TIESIOG PRARADĘ VILTĮ?

The New Yorker neseniai pavadino Džordžą „pirmuoju geo-keršytoju“ ta prasme, kad „jis kovojo už teisybę, kai sistema mus apgavo“. Tačiau kas gi tai buvo? Nevilties išprovokuotas poelgis, siekiant įgyti žinių, ar tiesiog pasinaudojimas spraga įstatymuose?

„Mokslininkai iki šiol nėra tikri, ką jie gali daryti, o ko – ne“. – teigia Blekstokas. – „Galiausiai viskas susiveda į tai, kad kažkas pasakys: žinote, aš tiesiog ruošiuosi tai padaryti, tegu ir JAV teritorijoje. Raso Džordžo eksperimentas privedė mus prie ribos. Pavojingos ribos“.

„Prieš 10 metų geoinžinerija buvo panaši į išprotėjusio mokslininko idėją“. – tęsia jis. – „Atvirai kalbant, aš iki šiol atsikeliu rytais, peržiūriu visą tą medžiagą ir padarau išvadą, kad mes rimtai nenormalūs. Turiu galvoje aerozolių purškimą viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, kad būtų atvėsinta planeta – juk tai jau transformavimas. Tai mokslinė fantastika. Tačiau tai kelia klausimų. Klausimų ne apie idėją, o apie jos realizavimą“.

Blekstokas pasiūlė du geoinžinerijos vertinimo kriterijus. Pirma: ar eksperimentas pagrįstas ir patikimai suplanuotas? Antra: ar eksperimentatoriai veikia visuomenės labui? Kaldeira siūlo paprastesnį antro klausimo variantą: atsekti, kam tai naudinga finansiškai.

Džordžo atveju rizika buvo labai nedidelė, jis galėjo išmesti į jūrą ir 200 kartų daugiau geležies, eksperimentas vis tiek negalėjo padaryti poveikio atmosferai. Ypatingos naudos, aiškinantis, ar ši koncepcija yra teisinga, šis bandymas irgi neatnešė. Blekstokas teigia: „Bet kokiu atveju, turėdami nedaug žmonių ir resursų, jie negali surinkti pakankamai duomenų, kad pateisintų tokios nedidelės apimties eksperimentą“.

Kai dėl finansavimo, tai Džordžas – savamokslis mokslininkas, tačiau dauguma straipsnių vadina jį verslininku, ir jis siekia gauti pelno iš okeanų tręšimo. Geoinžinerija – labai patogus pretekstas, tačiau ji gali atnešti ir didelės naudos visos planetos mastu, jeigu pavyks kompensuoti klimato pokyčius, nepadarant didelės žalos gamtai.

Visa tai turint galvoje, kai kurie tyrinėtojai prisimena piktadarius iš serialo apie Džeimsą Bondą ir milijardierius, kurie finansuoja abejotinus projektus. Ar gali geoinžinerija iš tiesų kovoti su klimato pokyčiais be siaubingų nepageidaujamų pasekmių – ginčytinas klausimas. Tačiau abejonės netampa kliūtimi išprotėjusiam mokslininkui, kuris turi pakankamai pinigų.

„Geoinžinerijos eksperimentai patys savaime nėra pavojingi, tačiau gali nuvesti mus klaidingu keliu. Čionai nėra konsensuso“ – sako Kaldeira. – „Jeigu mes esame pasirengę paversti milžiniškas okeano erdves žmogaus valdomomis ekosistemomis, galbūt tai kompensuos kelis procentus klimato pokyčių daromo efekto. Tačiau manau, kad labiausiai informuoti stebėtojai pasakys, kad apskaičiavimams čia ne vieta. Potenciali žala smarkiai viršija potencialią naudą“.

WWW

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą