Ar egzistuoja istorijos mokslas?

Mūsų tinklapyje reguliariai pasirodo straipsniai istorine tematika, kurie visada pritraukia daugybės lankytojų dėmesį ir sukelia audringas diskusijas.

Neretai jos vyksta laikantis seniai susiklosčiusios takoskyros – vienoje pusėje įsitvirtinę akademinio mokslo atstovai, kitoje – neoficialių požiūrių į vienus ar kitus įvykius ar patį istorijos mokslą apskritai atstovai.

Ir tokiose diskusijose paskutiniu ir nenukertamu pirmosios skaitytojų grupės koziriu visada tampa oficialaus istorijos mokslo autoritetas. Atseit: šitas teiginys priklauso autoritetingam mokslininkui, o tu kas toks, kad ginčijies?

Bet kiek nepajudinamas to mokslininko autoritetas?

Turint galvoje, kad tinklapyje buvo ne kartą pareikšta (ir niekas iš principo to neneigė), kad oficialioji akademinė istorija buvo nuolat perrašoma, atsižvelgiant į nugalėtojų arba istorinius tyrimus finansavusių žmonių ir visuomenės sluoksnių interesus, galima visiškai aiškiai teigti, kad šita disciplina neturi vienos iš svarbiausių bet kurio mokslo savybių, o būtent – objektyvumo.

O jeigu istorija šimtu ar net tūkstančiu procentų perrašyta ir neobjektyvi, tai iškyla klausimai: ar galima vadinti ją mokslu? Ir ar egzistuoja istorijos mokslas apskritai?

Klausimai, reikia pripažinti, iš tiesų super svarbūs.

Bet jeigu šiuolaikinė oficialioji istorija nėra mokslas, tai kas ji tokia?

Turint galvoje funkcijas, kurias ji šiandien atlieka, galima padaryti pakankamai konkrečią išvadą, kad mūsų dienomis susiklosčiusi pasaulinė istorinė akademinė struktūra – tai viso labo įrankis tų jėgų, kurios siekia pasaulinio viešpatavimo. Tų jėgų, kurios vengia viešumo, kurios jau seniai vadinamos pasauliniais užkulisiais.

Daugelis ims tvirtinti, kad tai – susiklostęs institutas, turintis daugelį šimtmečių kauptą autoritetą ir dėl to jį atmesti – reikštų išmušti pagrindą iš po visuomenės, kas atves į barbarybę.

Tačiau prisiminkime kaip mūsų tauta naiviai, bet tvirtai tikėjo „laisva spauda“ ir „nepriklausoma žiniasklaida“ dar prieš kokius 25 metus. Šiandien rimtai kalbėti apie tokius dalykus gali arba visiškas idiotas, arba didelis piktadarys. Tikėjimas išgaravo, tačiau pasaulis nesugriuvo. Tiesiog žmonės pradėjo gyventi realiame pasaulyje, o ne mitiniame.

Bet argi oficialusis istorijos mokslas atlieka ne tas pačias funkcijas klaidinant žmones, kaip ir „nepriklausoma žiniasklaida“ ir dar, beje, pasitelkusi tą pačią žiniasklaidą į pagalbą?

Tikslas, kurio oficialusis istorijos mokslas neviešina, bet kurio nuosekliai siekia savo veikla – ir tą mes sistemingai pastebime – užtikrinti Vakarų judėjų-krikščionių ir anglo-semitų civilizacijų moralinę viršenybę likusių civilizacijų atžvilgiu, diegiant pastarosioms pojūtį, jog jų istorija yra niekinga, iškraipant tą istoriją ar paprasčiausiai nubraukiant ją.

Jeigu būsime objektyvūs, turime pripažinti, kad oficialusis istorijos mokslas visiškai nesiekia gauti naujų istorinių žinių ir dalintis jomis su visuomene, o priešingai – visokeriopai stabdo tų žinių rinkimą ir slepia sukauptus žinių masyvus nuo tautų. Žinoma, dalį tiesos oficialusis istorijos mokslas yra priverstas paskelbti, tačiau be paliovos permaišo tą tiesą su įvairiausiomis falsifikacijomis. O iš gyvenimiškos patirties mes žinome: kad efektyviau prastumtum į žmonių protus melą, reikia jį sumaniai sumaišyti su melu. Nepilna tiesa arba tiesa, sumaišyta su melaginga informacija tampa melu.

Iš to seka, kad apskritai visas šiuolaikinis oficialusis istorijos mokslas – tai atviras ir begėdiškas melas, kurį sugalvojo siauras mokslo valdininkų ratas: tai pasakytina tiek apie Egipto piramides, kurias atseit pastatė vergai su kirstukais, tiek apie bokštus dvynius, kurie atseit sugriuvo dėl įsirėžusių al Kaidos lėktuvų.

Visa tai – anokia naujiena. Netgi Čerčilis, kurio labai nemėgstu dėl jo ištikimo tarnavimo pačiai kruviniausiai pasaulio istorijoje britų monarchijai, savo laiku prasiplepėjo: „Istorija – tai melas, dėl kurio susitarė istorikai“. O jis buvo asmenybė, turėjusi priėjimą prie autentiškos informacijos.

Dėl to patikslinsiu dar sykį, kad šiuolaikiniam oficialiam istorijos mokslui būdingos ne tiek tyrimų, kiek apsaugos (tikrų žinių slėpimo nuo plačiųjų liaudies masių) funkcijos.

Dėl to būtų logiška pasižiūrėti, ar egzistuoja istorijos mokslas kitoje barikadų pusėje – tarp nepriklausančių oficialiam istorijos mokslui istorijos tyrinėtojų. Ir čia pamatysime, kad nepaisant daugybės pradinukų, neturinčių reikiamos kvalifikacijos, nepaisant galimų specialiai įterptų provokatorių, tokių kaip Nosovskis ir Fomenka, reikia pripažinti, jog būtent čionai ir tiktai čionai esama tikrų Mokslininkų Istorikų.

Žinoma, išsiaiškinti autentišką istoriją – labai sunkus darbas. Tačiau tas, kurį tai traukia, turi galimybę tai padaryti.

O gal ims ir įneš savo indėlį šiame nepaprastai užsitęsusiame informaciniame ir ideologiniame kare su dabar jau akivaizdžiai supuvusia Vakarų civilizacija.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!