Apie sąmokslus

Pokalbis su istorikais Andrejumi ir Kirilu Fursovais

***

-Andrejau Iljičiau, neseniai pasirodė knyga „De Conspiratione: Kapitalizmas kaip Sąmokslas“, kurioje jūs pasakojate apie pagrindinį venecijiečių vaidmenį, kuriant šiuolaikinę Vakarų civilizaciją. Papasakokite, prašau, apie tai.

-Mano darbas publikuotas rinkinyje „De Conspiratione/Apie Sąmokslą“, į kurį taip pat pateko S. Goriainovo, V. Karpenkos, A. Rudakovo ir J. Ponamoriovos monografijos. Viena svarbiausių mano darbo temų – plėšraus Šiaurės Atlanto subjekto formavimasis, subjekto, kurio branduolį sudaro anglosaksai – iš pradžių anglai, paskui prie jų prisijungė amerikiečiai. Iki šiol mažai kam žinoma, kokį didelį vaidmenį formuojantis šiam subjektui ir kapitalizmui, suvaidino venecijiečiai.

VENECIJA

Venecija startavo VI šimtmetyje kaip teritorija, kontroliuojama Romėjų (Bizantijos) imperijos. IX šimtmetyje, po Karlo Didžiojo sūnaus Pipino žygio į Šiaurės Italiją (810 metai), Venecija tapo nepriklausoma. Toliau ji vystėsi daugeliu atvejų buvusios metropolijos silpnėjimo sąskaita. Iš pradžių venecijiečiai sustiprino savo pozicijas tarpininkaudama prekyboje. Paskui finansavo IV Kryžiaus žygį, kurio tikslu buvo paskelbtas „Viešpaties karsto Jeruzalėje išvadavimas nuo musulmonų“, o realiai kryžiuočiai 1204 metais užgrobė ne Jeruzalę, bet Konstantinopolį – krikščioniškos Bizantijos sostinę. Rezultatas: venecijiečiams atiteko didžiuliai turtai, o taip pat trys iš aštuonių Bizantijos teritorijų, įskaitant strategines salas Viduržemio jūroje, įskaitant Kretą ir Kiprą. XIII amžiaus viduryje Venecija paleido į apyvartą auksinį dukatą, kuris cirkuliavo iki 1840 metų. Kontroliuodama turtingiausias Europos sidabro kasyklas Vokietijoje, Balkanuose ir Vengrijoje, Venecija ėmėsi sidabro keitimo į auksą su Kinija. Dėka šios veiklos, ji gavo galimybę „melžti“ realią Europos ekonomiką, periodiškai surengdama „sidabro badą“.

Tačiau 1453 metais Konstantinopolį užėmė turkai ir Bizantija nustojo egzistavusi. Osmanų imperija turėjo savų prekybinių interesų, kas apsunkino venecijiečių prekybą su Rytais. Be to, portugalai nutiesė naują kelią į Aziją aplink Afriką ir tai padarė didelę žalą venecijiečių prekybai Viduržemio jūroje.

XVI amžiuje pasikeitė svarbiausi prekybos keliai, jie nusidriekė Amerikos ir Atlanto vandenyno pusėn, pasislinko į Europos vakarus, nutolusius nuo tradicinės venecijiečių įtakos zonos. Iš pradžių, kad išsaugotų savo pozicijas, Venecijos šeimos mėgino persibazuoti į Olandiją ir įvesti joje savo kontrolę. Venecijiečiai pirmieji pripažino Olandiją 1619 metais, tačiau metais anksčiau Europoje prasidėjo Trisdešimties metų karas ir venecijiečiai suprato, kad ši šalis yra nesaugi ir pažeidžiama vieta, kurią gali užgrobti priešas iš išorės. Vienintele Olandijos alternatyva tapo Anglija – sala, atskirta nuo kontinento sąsiauriu.

-Akivaizdu, kad čia suvaidino savo vaidmenį ne tik salos saugumas, bet ir geografinė padėtis, tokia palanki tarptautinės prekybos organizavimui.

-Žinoma. Venecijiečiai iš pat pradžių žvelgė į Angliją kaip į „atsarginį aerouostą“, jeigu nepasiseks realizuoti „olandiško projekto“. Jų skverbimasis į Angliją prasidėjo maždaug nuo 1530 metų. Jau 1546 metais, vadovaujant venecijiečiams, Kembridžo universitete buvo įkurtas Triniti koledžas. Šiandien jis užima ketvirtą vietą Anglijoje pagal turimas žemių valdas po karališkosios šeimos, National Trust ir anglikonų bažnyčios. Koledžo dekaną skiria karalius. Jame vėliau mokėsi praktiškai visas britų elitas.

Tuo pat metu venecijiečiai suvaidino didžiulį vaidmenį kuriant anglų žvalgybą ir jos agentūrinį tinklą Europoje. Venecija, dėka savo plačių prekybinių interesų ir praktiškai neribotų finansinių galimybių turėjo didžiulį informatorių tinklą įvairiose šalyse. Visa informacija plūdo į Dešimties tarybą, kuri galėjo slapta pasmerkti myriop bet kurį Venecijos ar kitos šalies gyventoją. Nuosprendį įgyvendindavo slaptas samdomas žudikas – „bravo“. Beje, venecijiečių mokiniu buvo žymusis anglų astrologas ir žvalgybininkas Džonas Di, kuris pasirašinėjo savo pranešimus Elžbietai I pseudonimu 007. jis dar XVI amžiuje sukūrė „Žaliosios imperijos“ doktriną, pagal kurią į šią imperiją, vadovaujamą Anglijos, turėjo įeiti Šiaurės Amerika ir Šiaurės Eurazija (Rusija).

Kaip jau minėjau, venecijiečiai sustiprėjo dėka Konstantinopolio apiplėšimo. Anglosaksai irgi, švelniai tariant, nesibjaurėjo plėšimais, ir dar valstybės remiamais ar net organizuojamais. Daugelis žinomų piratų tapdavo anglų laivyno karininkais ir tęsė savo kriminalinius „verslus“. Ir jeigu anksčiau juos galėjo pakarti ant rėjos bet kurio karinio laivo kapitonas, tai dabar tai grėsė karu su Anglija. Žinomiausias piratas, tarnavęs britų laivyne, buvo Frensis Dreikas. Ekonomistas Dž. M. Keinsas paskaičiavo, kad prisiplėšti Dreiko 600 000 svarų leido Elžbietai I ne tik padengti visas užsienio skolas, bet ir investuoti 42 000 svarų į Levanto Kompaniją (venecijiečiai), o iš jos pajamų buvo sudarytas pradinis kapitalas Ost Indijos Kompanijai. XVII amžiuje tarnaudamas britų karūnai pagarsėjo piratas Henris Morganas, kuris už savo „nuopelnus“ buvo paskirtas Jamaikos vice gubernatoriumi. Beje, būtent nuo šito pirato prasideda turtingiausios amerikiečių bankininkų Morganų dinastijos istorija.

-Ar galite įvardinti venecijiečių šeimas, kurios ėmėsi Europos pajungimo?

-Venecijoje XVI amžiuje gyveno 200 000 gyventojų, ją valdė 40 turtingiausių šeimų. Venecijos aristokratija davė pasauliui 17 popiežių, įskaitant Bordžiją ir Orsinį, su venecijiečių aristokratais giminiavosi ir tebesigiminiuoja Medičiais, Sforcoas, Burbonai, Savojos dinastija, bavarų Vitelsbachai ir dar šešios0septynios hercogų ir markgrafų šeimos. Išeiviai iš Venecijos buvo žydai Morpurgai (finansavo Napoleoną), Varburgai (finansavo Napoleoną ir Hitlerį), amerikiečių Kebotai ir daug kitų.

1600 metais venecijiečių iniciatyva Anglijoje buvo įsteigta privati Ost Indijos kompanija. Venecijietiški pėdsakai jos istorijoje tokie ryškūs, kad kai 1780 metais britų parlamente vyks kova tarp kompanijos šalininkų ir priešininkų, šalininkai vadinas save „venecijiečių partija“. O britų Ost Indijos bankas – Beringų bankas – buvo žinomas kaip „venecijiečių bankas“. Palaipsniui venecijiečiai ėmė skirti vis daugiau dėmesio ne prekybai, bet finansinėms spekuliacijoms, primenančioms šiuolaikinius hedž-fondus.

INDIJA

-Kirilai Andrejevičiau, jūs apsigynėte disertaciją apie anglų Ost Indijos kompaniją ir parašėte apie ją knygą „Valstybė-pirklė“. Papasakokite apie šios struktūros evoliuciją.

-Ost Indijos kompanija (OIK) buvo įsteigta 1600 metais ir gavo iš karūnos monopoliją prekybai su Rytais. Antroje XVII pusėje pagrindine jos eksporto iš Azijos preke buvo pipirai. Tai buvo labai pelningas verslas. Europoje parduodamų pipirų kaina pranoko Sumatroje superkamos žaliavos kainą 33 kartus. Tačiau dėl pasiūlos augimo, kainų skirtumas palaipsniui mažėjo ir nuo XVII amžiaus vidurio Kompanija persiorientavo importuoti indiškus audinius, kurie buvo 3-6 kartus pigesni už anglų manufaktūrų gaminius. 1670 metais tekstilės dalis Kompanijos importe sudarė 57%, o šimtmečio pabaigoje šis rodiklis pasiekė 74%. Žinoma, manufaktūrų savininkai skundėsi parlamentui, ir tasai 1700 metais uždraudė Anglijoje nešioti indiškos medžiagos drabužius. Tiesa, Kompanijos verslas nuo to nedaug tenukentėjo, kadangi didžiąją dalį savo importo ji reeksportavo į kontinentinę Europą, kurios rinka buvo platesnė. Žinoma, aukštos Kompanijos pajamos kėlė konkurentų nepasitenkinimą tiek Anglijoje, tiek ir kitose šalyse. XVIII amžiuje Kompanija išsaugojo savo prekybinę monopoliją Anglijoje, pavirtusi stambia vyriausybės kreditore. Indijoje ji palaipsniui išsirūpino prekybos lengvatomis ir faktorijomis-sandėliais, kai kurias iš jų laikui bėgant kompanija pavertė įtvirtintomis gyvenvietėmis (Madrasas, Bombėjus, Kalkuta).

Pastarasis faktas susijęs su tuo, kad nuo pat pradžių OIK prigimtis buvo dvilypė – politinė ir ekonominė. Pats jos veiklos Rytuose pobūdis vertė kompaniją turėti kvazivalstybinių funkcijų rinkinį – valdžia savo pačios tarnautojams, teisė formuoti karinius būrius ir užsiimti diplomatija. Tačiau per pirmuosius pusantro šimtmečio Kompanija visgi buvo labiau prekybinė. XVIII amžiaus viduryje įvyko lūžis: suiro Mogolų sultonatas ir paaštrėjo Britanijos kova su Prancūzija dėl lyderystės kapitalistinėje sistemoje.

Kompanija subūrė stambią sausumos kariuomenę iš indų kareivių – sipajų, ir tai leido jai ne tik nugalėti konkurentus prancūzus, bet ir pradėti 1757 metais Indijos kunigaikštysčių pajungimą, t.y. prasidėjo laipsniškas politinės valdžios Indijoje užgrobimas, atvėręs galimybę turėti svarbų nekomercinį pajamų šaltinį – mokesčių rinkimą. Prasidėjo kompanijos virtimas į tai, ką aš vadinu „valstybe-pirkle“. Neprarasdama prekybinės korporacijos bruožų, OIK pavirto Pietų Azijoje teritorine imperija su visais būdingais atributais – mokesčių rinkimu, kariuomenės išlaikymu, teismais. Jeigu anksčiau kompanijai tekdavo finansuoti savo prekybines operacijas ir apmokėti karines išlaidas iš savo pelnų, tai dabar tą darė Indijos mokesčių mokėtojai. Naujo pajamų šaltinio įsigijimas leido OIK smarkiai sumažinti brangiųjų metalų įvežimą į Indiją. 1729-1790 metais jis smuko nuo 611 000 svarų iki 143 000. tiesa, netrukus armijos valdymui skirtas išlaidas sumažino atsiradusi galimybė permesti lėšas iš mokesčių sferos į prekybą.

Kompanijos tarnautojai smarkiai turtėjo ir, pervesdami pinigus į tėvynę, daugelis iš jų ėmė investuoti pinigus į politiką, pirkdami vietas britų parlamente. 1784 metais bendruomenių rūmuose posėdžiavo 45 išeiviai iš OIK, taip vadinami „nabobai“ (bendras parlamentarų skaičius siekė 558). Vidutinės britų lordo metinės pajamos tuomet siekė apie 8000 svarų, o, tarkime, Kalkutos Tarybos narys R. Barvelas 1775 metais pervedė į Londoną 40 000 svarų. „Nabobų“ pasikėsinimas į žemvaldžių aristokratijos politines pozicijas ir faktas, kad OIK pavirto „imperija imperijoje“ privedė prie to, kad parlamente prasidėjo kova už tai, kad valstybė imtų prižiūrėti Kompanijos nekomercinę veiklą Azijoje. Kova baigėsi 1784 metais, sukūrus valstybinę Indijos reikalų žinybą – Kontrolės Tarybą. Tačiau kaip kompensaciją už politinio savarankiškumo praradimą, Kompanija gavo mokesčių lengvatas: parlamentas smarkiai sumažino muitus Kinijos arbatos importui – nuo 119% iki 12,5%.

Antroji XVIII amžiaus pusė – tai laikas, kai įvyko eilinis esminis pasikeitimas OIK importo į Europą struktūroje: Kompanija persiorientavo nuo indiškų audinių prie Kinijos arbatos. Iš dalies tai susiję su britų pramonine revoliucija, kuri padarė indiškus audinius vis mažiau konkurencingus Europoje. XVIII amžiaus pabaigoje britų medvilnės fabrikų ir Indijos audėjų darbo našumo santykis jau pasiekė 400:1.

Kalbant apie karinę-politinę OIK pusę, tai Indijos pavergimas įvyko antroje XVIII amžiaus ir pirmoje XIX amžiaus pusėje. Silpnos kunigaikštystės buvo linkusios sudaryti su Kompanija sąjungas: išsinuomoti jos kariuomenę už tam tikrą sumą. Tiesa, praktikoje viskas baigdavosi tuo, kad kunigaikštystės patekdavo britų kontrolėn. Stiprios kunigaikštystės ir pačios buvo stambios plėšrūnės, dėl aktyviai priešinosi Kompanijos ekspansijai.

-Kodėl gi britams pavyko pavergti Indiją, kurios gyventojų skaičius buvo nepalyginamai didesnis?

-Aš išskirčiau penkis faktorius, kurių dėka OIK su tokiu triumfu žygiavo per Indiją. Pirma – glaudūs britų prekybiniai ryšiai su galingomis Indijos prekybininkų ir finansininkų grupėmis, kurioms politinė Kompanijos ekspansija reiškė jų pačių verslo išplėtimą. Antra – OIK finansinis pranašumas vietinių kunigaikštysčių atžvilgiu, kuris buvo pasiektas dėka efektyvios mokesčių sistemos ir galimybės, iškilus reikalui, semtis lėšų iš savo veiklos komercinės sferos. Trečia – pati galingiausia Pietų Azijoje karinė mašina. Ketvirta – pergalė prieš Indijos valdovus konkuruojant dėl svarbiausių socialinių grupių – stambių žemvaldžių, dalies pirklių ir valdininkų lojalumo. Britai, kaip kapitalistinės tautos atstovai, galėjo suteikti šioms grupėms didesnes nuosavybės teises ir ekonomines privilegijas, negu tai galėjo padaryti jų pačių valdovai. Dėl to daugelyje kunigaikštysčių anksčiau ar vėliau tos grupės palaipsniui pavirsdavo Kompanijos penktąja kolona ir rėmė jos interesus. Ir, pagaliau, penkta – OIK, kaip biurokratinė organizacija, atstovaujanti svetimą Indijai tautą, veikė kaip vieninga, susitelkusi jėga, kurią suskaldyti indams buvo beprasmiškas darbas. Britams pajungiant Indiją, galima paminėti keturis britų – maisurų, tris britų – marathų ir du britų – sikhų karus. Sikhų Pendžabo teritorijos aneksija 1849 metais reiškė galutinę britų pergalę Indijoje.

Tačiau OIK įžengus į Indiją, tuo pat metu vyko jos pasitraukimas iš Anglijos. Valstybė apribojo Kompanijos gyvybinę erdvę – tiek ekonominę, tiek politinę. 1813 metais parlamentas, spaudžiamas pramonininkų, panaikino Kompanijos monopoliją prekiauti su Indija, tiesa, iki to laiko prekybos su Kinija dalis OIK apyvartoje jau aštuonis kartus viršijo indiško verslo apimtį. Kinijoje britus domino visų pirma arbata, kurią pirkdavo už pinigus, gautus ir parduodamo Kinijoje opiumo bei medvilnės. 1833 metais parlamentas panaikino taip pat ir prekybos su Kinija monopoliją, atvėręs duris į tą šalį platiesiems buržuazijos sluoksniams.

Tuo pat metu parlamentas naikino ir OIK kaip Indijos administracijos funkcijas, palaipsniui perduodamas jas vyriausybei. Iki XIX amžiaus vidurio Kompanija jau buvo pavirtusi Britų Indijos valdymo mašina, o per sipajų sukilimą 1857-1859 metais parlamentas pabaigė su faktiškos dvivaldystės anomalija, pakeisdamas Kompaniją Indijos reikalų ministerija.

-Jūs minėjote, kad arbatą Kinijoje britai pirko už lėšas, gautas iš indiško opiumo. Ar patenkinti buvo kinai tokiais mainais?

-Nors Cinų imperijoje daug kas žvelgė į formaliai uždraustą opiumo įvežimą pro pirštus (buvo materialiai suinteresuoti nekovoti su kontrabanda), dalis elito suprato pražūtingas gyventojų narkotizacijos pasekmes. Mėginimai kovoti su tokiu britų „verslu“ privedė prie karinio konflikto. Po žymiųjų „Opiumo karų“ 1840–1842 ir 1856–1860 metais Kinija buvo priversta atverti savo rinką Vakarų pramonės produkcijai ir prarado muitų savarankiškumą.

SKALDYK IR VALDYK

-Andrejau, Iljičiau, tam, kad galėtų viešpatauti pasaulyje, anglosaksams reikėjo skirti daug dėmesio ne tik ekonomikai, bet ir politikai.

-Taip ir buvo. Jų viešpatavimo schema laikėsi ant „dviejų banginių“: kolonijų apiplėšimo ir užkertant kelią konkurentų atsiradimui Europoje. Kad būtų realizuotas antrasis uždavinys, jie nuolat pjudė tarpusavyje kontinentines valstybes, o kai šios pradėdavo kariauti, pelnėsi iš tiekimų ir iš kovojančių valstybės kreditavimo. Kaip jau sakė Kirilas, XVIII amžiuje anglams reikėjo susilpninti savo pagrindinę konkurentę – Prancūziją, kuri irgi įkūrė Ost Indijos kompaniją ir vystė prekybą su Indija. Nuo 1789 metų anglams, su masonų ložių ir finansininkų pagalba pavyko išprovokuoti revoliuciją Prancūzijoje. Suprantama, Prancūzijoje susiklostė tinkama situacija, tačiau reikėjo, kad ja kažkas pasinaudotų. Tai ir padarė britai drauge su šveicarų bankininkais ir masonų ložėmis.

Pačiam „liaudies sukilimui“ organizuoti britai išskyrė 24 mln svarų – šitą sumą paviešino ministras pirmininkas Viljamas Pitas. Smūgiai, kurie turėjo paaštrinti situaciją, buvo smogiami dviem kryptimis: 1) buvo dirbtinai sukelta infliacija – išspausdinta 35 mlo niekuo nepadengtų asignacijų; 2) išprovokuotas duonos trūkumas – grūdus supirko ir išvežė iš šalies. Visa tai sukėlė nepasitenkinimą. Tuo pat metu buvo varomas informacinis psichologinis karas. Švelnus Liudviko XVI valdymas britų-masonų propagandos buvo vaizduojamas kaip žiaurus, karalių ir karalienę bei dvariškius nuolat diskreditavo ir kaltino korupcija.

Tačiau po revoliucijos į valdžią atėjo Napoleonas ir metė iššūkį Anglijai. Dar daugiau, jis sudarė sąjungą su rusų imperatoriumi Pavelu. Abi šalys susitarė dėl bendrų veiksmų prieš anglus. Pavelas pasiuntė didelį kazokų dalinį išžvalgyti keliui į Indiją per Vidurinę Aziją ir Afganistaną. Šių dviejų šalių sąjunga buvo tikras košmaras Anglijai. 1800 gruodžio 24 įvyko pasikėsinimas į Napoleoną, kai jis važiavo Sent Nikez gatve, buvo susprogdinta galinga bomba. Žuvo dvylika žmonių, o 28 buvo sužeisti, bet Napoleonas nenukentėjo. Policijos viršininkas Fušė užsiminė, kad pasikėsinimo organizatoriai įsikūrę kitoje Lamanšo pusėje. Netrukus, naktį iš 1801 kovo 11 į kovo 12 grupė sąmokslininkių nužudė rusų imperatorių Pavelą I. Anglijos pasiuntinys Peterburge praktiškai neslėpė, kad dalyvavo sąmoksle. Įžengęs į sostą Aleksandras I pirmiausiai atnaujino prekybą su anglais ir atsisakė nuo žygio į Indiją. Šiuos įvykius Napoleonas taip pakomentavo: „Jie nepataikė į mane Paryžiuje, užtat nužudė mane Peterburge“.

Napoleonas paskelbė Anglijos blokadą ir rengėsi užpulti šią šalį, tačiau artimiausi bendražygiai įtikino jį iš pradžių užpulti Rusiją, kad apsisaugotų nuo smūgio į nugarą. 1812 metais Napoleonas įsiveržė į Rusiją ir šis žygis baigėsi jam katastrofa. 1814 metais sąjungininkai paėmė Paryžių ir sugrąžino į valdžią Burbonų dinastiją. Belieka tiktai spėlioti, kiek anglams kainavo tokio pražūtingo Napoleono sprendimo prastūmimas.

Beje, XX amžiuje istorija pasikartojo. 1949 metais Hitleris rengė įsiveržimą į Angliją. Vokiečių lėktuvai pradėjo didelio masto šios šalies bombardavimus. Tačiau Hitleris kažkodėl atsisakė savo plano ir 1941 metais užpuolė TSRS, kas baigėsi jam katastrofa. Kodėl jis taip pasielgė? Čia mes įžengiame į prielaidų ir spėlionių zoną, tegu ir gerai pagrįstų. Tai, matomai, buvo ir klastingas britų pažadas Hesui prisijungti prie Hitlerio, jeigu jis užpuls TSRS. Ne veltui britai taip ir neišslaptino dokumentų, susijusių su Heso skrydžiu į Angliją. Beje, sužinojęs, kad rusai nebereikalauja jo laikyti kalėjime, Hesas telefonu pasakė sūnui, kad dabar anglai jį nužudys. Netrukus Hesas, kuris negalėjo netgi savarankiškai nusiskusti, buvo rastas pasikoręs. Galima paminėti ir abvero šefo Kanario veiklą, jis įtikino Hitlerį, kad Raudonoji armija turi vieną (o ne tris) gynybos ešelonus ir kad visa ta armija sukoncentruota pasienyje, t.y. ją galima sumušti vienu smūgiu.

1916 metais, per I Pasaulinį karą, anglai suvaidino lemiamą vaidmenį nužudant Rasputiną, atsiuntę kilerį. Rasputinas stengėsi įtikinti carą sudaryti taiką su Vokietija. Būtent tada ir atsirado patarlė: Anglija kariaus su Vokietija iki paskutinio rusų kareivio“. 1918 metais, kai bolševikai pasirašė su vokiečiais Bresto taiką, anglai suvaidino savo vaidmenį organizuodami kairiųjų eserų maištą: VČK darbuotojas Jakovas Bliumkinas nužudė vokiečių pasiuntinį grafą Mirbachą, kad išprovokuotų karinių veiksmų atnaujinimą. Maištą koordinavo britų žvalgybos karininkas Sidnėjus Reilis, kuris tapo žymiojo Džeimso Bondo prototipu.

AMERIKA IR KINIJA

-Savo naujoje knygoje „Strateginis požiūris: Amerika ir globalinė krizė“ žinomas amerikiečių geopolitikas, vienas iš demokratų partijos ideologų Zbignevas Bžezinskis paragino Vakarus glaudžiau bendradarbiauti su Rusija. Tam yra paprastas paaiškinimas: Amerika išsigando spartaus Kinijos pakilimo. Dabar amerikiečiams reikalinga Rusija, kad drauge galėtų atsispirti kinams. Gaunasi, kad jie vėl nori supjudyti dvi kaimynines šalis ir tuo pasinaudoję, tikisi išsaugoti savo pirmaujančias pozicijas pasaulyje.

-O kas čia nuostabaus? Anksčiau amerikiečiai naudojo Kiniją kaip atsvarą TSRS. Dabar jie mėgina panaudoti Rusiją prieš stiprėjančią Kiniją. Tačiau Bžezinskis nenori, kad Vakarai prisiimtų kokių nors įsipareigojimų Rusijos atžvilgiu. Jis tiesiai sako, kad NATO ir JAV turi ginti nuo Kinijos agresijos tiktai Japoniją ir Pietų Korėją, kur jie dar nuo II Pasaulinio karo laikų turi stambių karinių bazių. Jo nuomone, Rusijai reikia pažadėti, kad ją priims į NATO ir ES, jeigu „ji atitiks demokratijos idealus“, bet nereikia skubėti žengti realius žingsnius. Be to, amerikiečių strategas, kurio seneliai palaidoti Rakovo miestelyje už 30 kilometrų nuo Minsko ir kurio giminės valda Bžezinska yra įsikūrusi šalia Osvencimo, baiminasi Rusijos suartėjimo su Baltarusija ir Ukraina ir ragina įtraukti tas šalis į Vakarų įtakos zoną kiekvieną atskirai. Labiausiai Bžezinskį baugina galima Rusijos sąjunga su Kinija. Jis puikiausiai supranta, kad mūsų šalis gali pasiūlyti savo partneriams patikimą priėjimą prie energijos išteklių, kas palankiai atsilieps jų ekonomikų augimui.

Amerikos viešpatavimas pagrįstas jos karinio laivyno dominavimu, laivynas kontroliuoja visus svarbiausius vandens maršrutus. Konfliktas su JAV gali privesti prie to, kad energetikos resursai iš Artimųjų Rytų valstybių ir Afrikos gali nepasiekti Kinijos. Tačiau jeigu bus pasikliaujama sausumos prekyba Eurazijos kontinento viduje, tai anglosaksų pranašumai smarkiai sumažės. Ne veltui XX amžiaus pradžioje britai sunerimo, kai vokiečiai ėmė statyti geležinkelį į Bagdadą, kuris, susijungęs su Transsibiro magistrale panaikintų Albiono jūsų galybę. Suprantama, šiandien ne XX, bet XXI amžiaus pradžia ir JAV galia remiasi ne vien kariniu laivynu, bet ir finansiniu (doleris) bei organizaciniu (socialinės politinės technologijos) ginklu, o taip pat naujausiomis kiber ir informacinio valdymo sistemomis. Tačiau iškilus krizei, ypač jeigu ji sutaps su geoklimatine katastrofa, šitas pranašumas gali ir nesuveikti.

-Ar įmanoma pilnavertė Rusijos sąjunga su Vokietija, juk šios šalies teritorijoje nuo II Pasaulinio karo laikų dislokuotas galingas JAV karinis kontingentas.

-Šiuo momentu abejoju, kad būtų įmanoma tokia sąjunga. Vokietija iš tiesų yra ekonominė Europos lyderė, šiandien ekonomikoje vokiečiai pasiekė to, ko Hitleris nesugebėjo pasiekti karinėmis ir politinėmis priemonėmis. Ir vis dėlto šiandieninė Vokietija – tai ne Penktasis Reichas. Politine ir informacine prasme šalis kontroliuojama Amerikos, kai kurie analitikai, tame tarpe amerikiečiai, vadina Vokietiją, kaip ir Japoniją, JAV protektoratu. Vokiečių politiniai ir ekonomikos elitai glaudžiai integruoti į Šiaurės Atlanto projektą ir nors vokiečiams, ypač po to, kai išmokėjo Versalio reparacija, leidžiama daugiau negu anksčiau (ko vertas antiizraelietiškas SS tarnavusio Nobelio literatūros laureato Giunterio Graso eilėraštis), apskritai situacija nelabai tepasikeitė. Manau, ir toliau tebeveikia „kancler-aktas“, sudarytas 1949 gegužės mėnesį tarp vokiečių ir amerikiečių, apie kurį XXI amžiaus pradžioje papasakojo vokiečių spectarnybų generolas Komosa. Dėl to jokių iliuzijų vokiečių ir apskritai vakarų europiečių atžvilgiu kurti nereikėtų – turime remtis vien tik pragmatiškais apskaičiavimais.

Tuo pat metu Vokietijai, kaip ir prieš šimtą metų, reikalingi rusiški resursai, žaliavos. Neatsitiktinai Vokietija – svarbiausia Rusijos ekonominė partnerė, o pagrindinė „Gazpromo“ partnerė Europoje – vokiečių korporacija BASF. Beje, BASF – žymiosios kompanijos IG Farben įpėdinė. Ji buvo vienu iš ramsčių, ant kurio laikėsi Hitlerio valdžia. Būtent per IG Farben amerikiečiai pumpavo į nacių Vokietiją pinigus ir pažangias technologijas, reikalingas sukurti galingai armijai. Vienu iš tų, kuris finansiškai ir technologiškai rėmė nacių Vokietiją, buvo Rokfelerių žmogus Preskotas Bušas, tėvas ir senelis dviem JAV prezidentams. Kaip ir jo atžalos, jis priklausė uždarai draugijai „Kaukolė ir kaulai“. 1942 metais jis pateko į teismą dėl savo kontraktų su priešu. Teismo metu jį gynė kitas Rokfelerių žmogus -n būsimas CŽV šefas Alenas Dalesas. Ir apgynė. Beje, popieriai, susiję su Bušo-senelio teismu pražuvo 2001 rugsėjo 11 dieną – jie buvo saugomi viename iš bokštų dvynių. Tačiau tai tik tarp kitko. Jeigu įsigilinsime į praeitį, tai būtina pažymėti, kad IG Farben „atsišakojo“ iš Teutonų ordino, su kuriuo tekio susiremti ir mūsų šaliai.

Pasaulyje stiprės kova dėl resursų. Akivaizdu, kad Rusija su savo teritorija ir resursais bei žaliavų atsargomis daug kam kelia norą visu tuo pasinaudoti. Amerikiečių specialiose pajėgose esama patarlės: jeigu tu atrodai kaip maistas, tai tave anksčiau ar vėliau suvalgys. Mums reikia būti labai stipriems, kad išliktume istorijoje. Kas bus mūsų sąjungininkai siekiant šio strateginio tikslo – nelabai svarbu. Šiandien mūsų taktinis (ir tikėsimės, kad ne tik taktinis) sąjungininkas yra Kinija ir (atsižvelgiant į ekonominius ryšius) Vokietija. Tačiau rytoj viskas gali pasikeisti. Svarbiausias dalykas – likti visą laiką pasirengusiems posūkiams.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!