Apie mokslo diktatūrą

Kas „jie“ tokie?

Esu tvirtai įsitikinęs, kad neatsižvelgdami į istoriją ir įvairiapusį kontekstą, negalėsime suprasti problemos, su kuria susiduriame šiandien ir susidursime ateityje. Šis straipsnis – bandymas išsiaiškinti termino „mokslo diktatūra“ esmę per istorinį kontekstą ir per atskirų žmonių, įtrauktų į šią diktatūrą, istorijas.

Ideologinių mokslo diktatūros pagrindų galime įžvelgti dar Platono darbuose, kuriems apie 2000 metų. Tiesą sakant, žmonija kovoja su šia tironijos rūšimi didžiają dalį savo istorijos. Sukūrus JAV konstituciją, atsirado barjeras, kuris, kaip 1901 metais rašė Herbertas Velsas, tusi būti „tam tikroje stadijoje pakeistas arba pašalintas“. Čia aš susikoncentruosiu ties šiuolaikinėmis mokslinės valdžios faktai, kurie atsirado XX amžiuje ir sužydėjo XXI-ame. Pačią mokslinę diktatūrą sudaro niekieno neišrinkti žmonės, kurie turi priėjimą prie valdžios svertų. Šie žmonės turi priėjimą prie neįvardintų ateities technologijų, slaptos informacijos ir turi galimybę valdyti mokslinius tyrimus, turinčius didelę reikšmę visai visuomenei.

Bertrano Raselo, Džuliano Hakslio, Oldoso Hakslio, Čarlzo Darvino, Herberto Velso ir kitų žmonių darbai sukūrė pažiūrų sistemą, ant kurios pamatų ir formuojasi šiuolaikinė tironija. Toliau galėsite susipažinti su žmonėmis, kurie padėjo sukurti šią XXI amžiaus mokslinę diktatūrą. Tiems, kas nesusidūrė su panašaus pobūdžio informacija, noriu pasakyti, kad čia pateikiamas tik mažas gabalėlis iš bendro paveikslo, kurį sudaro prieinama informacija. Tebus tai Jūsų gilaus tyrimo pradžia.

Veniveris Bušas: pirmasis prezidento patarėjas mokslo klausimais, „Raytheon“ įkūrėjas

Veniveris Bušas gimė 1890 metais. Prezidentaujant Franklinui Ruzveltui per II Pasaulinį karą jis tapo pirmuoju JAV prezidento patarėju mokslo klausimais. Bušas vaidino gyvybiškai svarbų vaidmenį tame, ką šiandien mes žinome kaip karinį pramoninį kompleksą. Tame tarpe šios gigantiškos organizacijos mokslinių tyrimų metodą, pradedant Mokslinių tyrimų ir technologijų Biuru, sukūrė būtent Bušas.

Interneto sukūrimo idėjų galima rasti Veniverio 1945 metų apmąstymuose. Prie jo ankstyvųjų idėjų galima priskirti ir kompiuterio pirmtaką. Su stambių fondų pagalba, Bušas pirmą kartą pasinaudojo daugeliu šiuolaikinių mokslinės diktatūros įrankių. Žymiausias Bušo pasiekimas yra tai, kad jis tapo „Manheteno projekto“, sukūrusio atominę bombą, organizatoriumi.

Bušo darbas su „Manheteno projektu“ leido tvirtai centralizuoti Amerikos mokslo veiklą kariškių globoje. Šis tyrimų ir technologijų kūrimo apjungimas nuo to laiko pavirto tinklu, kurį sudaro rangovai ir įvairiausios agentūros. Vienas didžiausių pasaulio rangovų gynybos srityje šiandien yra „Raytheon“ kompanija, 1922 metais įkurta Bušo.

Daugelis technologijų, iš pradžių kurtų kariškių, neišvengiamai pakliūva į visuomenę. Vienas tokių pavyzdžių – internetas. Idėjos, priklausiusios Bušui, laikomos Interneto ideologiniais pamatais. 1945 metų darbe „Kaip galima pagalvoti“ Bušas rašė apie „memeks“ idėją:

„Tarkim, memekso savininkui įdomu sužinoti apie lanko ir strėlės kilmę ir savybes. Jis turi dešimtis tinkamų knygų ir straipsnių jo memekse. Iš pradžių jis peržiūri enciklopediją, randa įdomų, bet paviršutinišką straipsnį, palieka jį savo ekrane… Laikas nuo laiko jis įterpia savo paties komentarus, sujungdamas juos su pagrindiniu straipsniu ar prijungdamas prie konkretaus dalyko… Tokiu būdu jis nutiesia savo paties interesų takelį jam prieinamos medžiagos labirintuose“.

DARPA (pažangių gynybinių tyrimų projektų agentūra) galiausiai sukūrė internetą ir įgyvendino jį realybėje. Nors šiandien internetas šiandien naudojamas kaip beprecedentinė sekimo priemonė, tuo pat metu jis tapo ir nepralenkiama terpe aktyviems žmonėms.

Tarp 1935 ir 1946 metų Rokfelerio fondas finansavo Bušo Masačiusetso technologijos institute kurimą diferencialinį analizatorių, kas galiausiai atsiėjo 230 500$. Šis įrenginys, kartu su Holerito elektrine tabuliacijos sistema, laikomas stalo kompiuterių, kokius mes juos žinome šiandien, pirmtaku.

Bušas taip pat buvo Karnegio Instituto direktoriumi nuo 1939 iki 1955 metų. Ten jis pagelbėjo pakeisti organizacijos veiklą – nuo senojo stiliaus eugenikos pereiti prie gimstamumo ribojimo. „Socialinėje antropologijos Amerikoje istorijoje“ Tomas Karlas Petersonas rašo, kad kaip prezidentas „Veniveris padarė galą Devenporto projektų (Eugenikos tyrimų rezultatų apibendrinimo biuras). Eugenikos judėjimas transformavosi, ne be Rokfelerio pagalbos, kadangi judėjimo dėmesys nukrypo nuo paveldimumo į gimstamumo apribojimą ir gimstamumo kontrolės eksperimentus tarptautiniu mastu“.

Kaip savo knygoje „Endless Frontier“ pasakoja G. Paskal Zakari, Bušas daug tuščiažodžiavo apie individo svarbą, bet iš tiesų jis rėmė tokią technokratijos rūšį, kurioje visuomenę valdo „pasiturintys ir gerai išsilavinę žmonės“. Taip pat jis matė „populizmą ir didėjantį gyventojų dalyvavimą valdyme, kaip kelią, vedantį į nuosmūkį“. Zakari pasidalijo savo nuomone, kad „Bušo „aklos bandos“ baimė buvo plačiai paplitusi mokslininkų ir inžinierių, užimančių aukštą padėtį, sluoksniuose“. Jis taip pat rašo:

„Bėgant laikui, plačiai paplitęs technokratijos palaikymas iš Bušo įkvėptų ekspertų pusės, tapo dar labiau įžūlus. 6 dešimtmečio viduryje buvo rašomi straipsniai apie jo raginimus kurti „natūralią aristokratiją“, kuri valdytų „visuomenės nuomonę“ šalyje ir kuri kurtų politiką bei vertybes“.

Dauguma tų dalykų, kuriuos išjudino Bušas, tiesiu keliu atvedė į technologinio vystymosi bumą, kurio liudininkais mes dabar esame. Nors technologijos pačios savaime yra neutralios, tačiau elito atstovai, valdantys jų vystymąsi, daro tai, turėdami savo konkrečius tikslus, o mūsų niekas nekviečia juos aptarti.

Germanas Kanas. Scenarinio planavimo pradininkas

„Germanas Kanas buvo svarbiausia figūra viename iš įdomiausiame valdžių pasikeitime per JAV istoriją: nuo lengvai atpažįstamų visuomeninių veikėjų valdžia perėjo „poelgių inteligencijai“, – rašė Life Magazine 1968 gruodžio 6.

Germanas Kanas žinomas kaip vienas iš futurologijos tėvų-įkūrėjų. Po darbo korporacijoje RAND laikotarpio, 1961 metais Kanas įkūrė Hudzono institutą. Satyrinis filmas „Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau bijoti ir pamilau bombą“ žymia dalimi buvo pagrįstas realiais RAND korporacijos dokumentais ir idėjomis. „Life Magazine“ 1968 gruodį pasakoja apie Kano karjerą ir rimtas pasekmes, kurias sukėlė valdžios perėjimas į niekieno neišrinktos „poelgiu inteligencijos“ rankas:

„“Germanas Kanas buvo svarbiausia figūra viename iš įdomiausiame valdžių pasikeitime per JAV istoriją: nuo lengvai atpažįstamų visuomeninių veikėjų valdžia perėjo „poelgių inteligencijai“. Kaip žmonių, priimančių sprendimus, patarėjai, tokie žmonės kaip Kanas dažnai turi priėjimą prie ateities technologijų (prie to, kas jau žinoma, bet dar neišslaptinta) ir prie oficialios žvalgybos (kalba eina apie kitų šalių galimybes).

Tokiu būdu, priimami sprendimai, pagrįsti asmeninėmis žiniomis, išanalizuoti asmeninių patarėjų ir aptarti asmeniniuose susitikimuose, gali tapti visuomenine politika. Štai toks neregimos valdžios įgyvendinimo procesas. Kraštutinai pasireikšdama, tokia įtaka gali įtraukti šalį į socialines programas ir karinius veiksmus, kurie nebus nei viešai aptarinėjami, nei paaiškinti žmonėms. Ir vieną gražią dieną, kai ši jėga visur persismelks ir pasidarys dar sudėtingesnė ir painesnė, ji gali taip įtakoti vyriausybės veiklos kryptis, kad bet kuri politika, vykdoma šalyje, gali būti užblokuota, kadangi anksčiau išrinktas žmogus nugalės rinkimuose ir užims savo postą, veikdamas nesąmoningai“.

Neregimos valdžios įgyvendinimo procesas toliau tęsiasi dėka kasmetinių slaptų Bilderbergo klubo, kuriam priklauso tarptautiniai bankininkai, stambiausių techninių kompanijų vykdomieji direktoriai, svarbiausių naujienų agentūrų redaktoriai ir kiti įtakingi asmenys, susitikimų. Istoriniu šių procesų pavyzdžiu gali pasitarnauti Eurosąjungos įkūrimas, sprendimas dėl kurio buvo priimtas 1955 metų Bilderbergo susitikime Vokietijoje.

Aivis Li ir Edvardas Berneisas. Šiuolaikiniai ryšiai su visuomene ir manipuliavimas suvokimu

Aivis Li laikomas pirmuoju žmogumi, kuris užsiėmė ryšiais su visuomene. Li priėmė į darbą Džonas Rokfeleris jaunesnysis, kad pataisytų jo šeimos įvaizdį po liūdnai pagarsėjusių skerdynių Ludlou. Žinomesnė figūra PR visuomenėje yra Edvardas Berneisas, Zigmundo Froido giminaitis, kuris padėjo pasiekti žymių poslinkių tiriant propagandą XX amžiuje.

Savo knygoje „Propaganda“, parašytoje 1928 metais, Berneisas praneša skaitytojams apie tikrąją valdančiąją klasę mūsų visuomenėje:

„Sąmoningas ir protingas gyventojų įpročių ir nuomonių valdymas – svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie valdo šiuos nematomus visuomenės mechanizmus, sudaro nematomą vyriausybę, kuri ir yra tikra ir reali jėga mūsų šalyje. Mus valdo, mūsų nuomonės sukuriamos, mūsų skoniai suformuojami, mūsų idėjos mums įteigtos ir daugeliu atveju tai padarė žmonės, apie kuriuos mes nieko negirdėjome“.

1953 metais Berneisas padėjo Amerikai įvykdyti perversmą Gvatemaloje. Kaip rašo Markas Krispinas Mileris įžangoje į „Propagandą“, „Berneisas buvo priimtas į darbą „United Fruit Company“, pagal kurios valią prezidentas Eizenhaueris panaudojo CŽV, kad nuverstų teisėtai, demokratiškai išrinkto Hakobo Arbenso vyriausybę“.

Berneisas taip pat pardavė Amerikai vandens fluoravimo idėją. Žmogaus sąmonės tyrimai padarė įmanomas pažangias neregimos įtakos naudojimo formas – „pritarimo įpiršimą“. JAV aukštoji karo mokykla pažymėjo 1998 metais, kad „protas neturi apsaugos nuo įsiveržimo iš išorės“, ir kad „mes esame tik per vieną žingsnį nuo epochos, kai šie žmogaus informacijos apdorotojai mus valdys arba slopins“.

Dauguma mokslo diktatūros programų užstrigs, jeigu žmonės paprasčiausiai pradės suprasti, kad bandoma manipuliuoti jų protais.

Kaip veikia mokslo diktatūra?

Eizenhauerio įspėjimas dėl karinio pramoninio komplekso buvo pranašiškas. Atleisti nuo mokesčių fondai vaidina lemiamą vaidmenį valdant visuomenę ir technologinę pažangą. Pavyzdžiui, užimdamas Karnegio instituto prezidento postą, Veniveris Bušas „galėjo daryti įtaką tyrimams Amerikoje, nukreipdamas juos į karinę sferą, ir galėjo konfidencialiai teikti vyriausybei rekomendacijas mokslo klausimais“.

Kaip pažymėjo savo knygoje daktarė Lili Key, per visą XX amžių stambūs fondai faktiškai stumia į priekį visą mokslinę-techninę programą. Prisidengus „žmogaus tyrimais“, buvo tyrinėjama žmogaus fizinė struktūra, buvo sugalvoti metodai, kaip pakeisti įvairius biologinius procesus. Tai iš inercijos pasklido visuomenėje ir padarė įtaką intelektualams, kurie neturėjo nieko bendro su pagrindine grupe, organizavusia centrinius projektus.

Mokslo diktatūra dažnai tvarko savo reikalus, prisidengusi tamsa, dangstydamasi valstybės saugumo interesais, privačiais rangovais ir valstybinėmis paslaptimis.

Viena iš šios grupės strateginių krypčių yra biologinių ginklų laboratorijos visame pasaulyje. Kaip praneša „The Age“, 1947 metais australų mikrobiologas seras Makfarleinas Biornetas slapčia įtikino australų vyriausybę kurti biologinį ginklą tam, kad panaudoti jį „gyventojų pertekliaus apimtose Pietryčių Azijos šalyse“. 1947 metais, susitikime su naujų ginkluotės rūšių kūrimo komitetu, šie žmonės rekomendavo, kad „atakos prieš Pietryčių Azijos šalių ir Indonezijos maisto produktus būdai, naudojant biologinio ginklo agentus, turi būti svarstomi nedidelėje tyrinėtojų grupėje“.

Bandymai užkrėsti juodlige po rugsėjo 11, taip pat ir daktaro Deivido Kelio nužudymas atvėrė šios sistemos esmę. Žurnalistai, užsiimantys tyrimais ir kino kūrėjas Bobas Koenas ištyrė juodligės atvejį ir padarė išvadą, kad „tarptautinė biologinio ginklo mafija“ veikia absoliutaus slaptumo sąlygomis.

Kaip toks stambus projektas gali būti nepastebimas? Kodėl aš apie tai nežinau?

Specialistų rengimas vyksta tokiu būdu, kad jų neišmoko plačių pažiūrų. Ir taip vyksta iki to laiko, kol prieš tokius specialistus neatsiveria paslapties uždanga. Bertranas Raselas 1954 metais aprašė Veniverio Bušo svajonę apie „pasiturinčių ir gerai išsilavinusių“ valdžią:

„Mokslininkai, disponuojantys valdžia, sukurs vieną darinį paprastiems vyrams ir moterims, ir kitą, skirtą tiems, kurie galiausiai taps šios valdžios turėtojais. Iš paprastų vyrų ir moterų bus tikimasi nuolankumo, darbštumo, kruopštumo, nesugebėjimo apmąstyti ir pasitenkinti gyvenimu“.

Mes susiduriame su šiuo „atviru sąmokslu“, kaip jį taikliai pavadino Herbertas Velsas vienoje iš savo knygų. Čia slypi vienas didžiausių iššūkių žmonijai. Susidūrėme su akivaizdžiu pavojumi, kuris įprastomis sąlygomis pažadintų natūralų žmogaus instinktą priešintis. Tai slapta besiartinanti mirtis, meistriškai žlugdanti visą žmonių giminę.

Pagal šį šaltinį + Foto ir Video

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą